Kenčiantis žmogus lietuvių literatūroje

Ne paslaptis, jog daugumoje lietuvių literatūros kūrinių galima aptikti į kančių sukūrį patekusio
žmogaus situaciją. Juk neveltui sakoma, kad gyvenimas be kančios neįmanomas. Todėl skirtingų
epochų lietuvių rašytojai kančios priežastis atranda nevienodai. Štai realizmo atstovo Jono Biliūno
apysakoje „Liūdna pasaka“ iškyla dėl siekių ir realybės neatitikimo kenčiantis individas. Romantiko
Maironio poezijoje kančios priežastimi tampa patirta moralinė skriauda. Na, o katastrofų literatūros
atstovai Salomėja Nėris eilėraščių rinkinyje „Prie didelio kelio “ bei Antanas Škėma romane „Balta
drobulė“ kančios motyvu laiko priverstinį savęs atsisakymą.
XXa. pradžios realistų kūriniuose kenčiantysis-tai skriaudą patyręs, egzistencinei pražūčiai
pasmerktas žmogus. J.Biliūnas atskleidė tai savo kūriniuose. Jis, lyrinio pasakojimo pradininkas
lietuvių literatūroje, daug dėmesio skyrė vidiniams žmogaus sielos sukrėtimams, todėl aplinka
vaizduojama tik esant būtinybei. J.Biliūno kūriniuose nujaučiamas žmonių moralės praradimas.
Pavyzdžiui, novelėje „Ubagas" su nehumanišku sūnaus poelgiu - išmetimu iš namų, susiduria kadais
didžiu ūkininku buvęs Petras Sabaliūnas. Pasakotojas, atpažinęs visiškai pasikeitusį Sabaliūną,
panyra į prisiminimus, negalėdamas patikėti, kad tai tas pats „dėdė Petras", kurį „iš pat mažumės
pažinojau kaipo turtingą pasiturintį žmogų < >." Jautrus pasakotojo reagavimas atskleidžia „senelio"
savijautą: „< >jo lūpos dar labiau drebėjo, virpėjo; jo balse keletą kartų, visai, rodos, netikėtai, taip
skaudžiai suskambėjo apmaudas ir baisios nelaimės styga." Drebančios lūpos atskleidžia vidinį
skausmą, iškyla seno, niekam nebereikalingo, patyrusio neteisybę žmogaus paveikslas. Tokia yra ir
Juozapota, apysakos „Liūdna pasaka" veikėja. Vaizduojamas istorinis sukrėtimas, 1863m. sukilimas
prieš rusų valdžią, baudžiavą, kuris paliečia ir ją. Išėjus vyrui Petrui, ji lieka viena kovoti su neganda,
atėjusia iš šalies: „ Ant viso krašto klaiki šmėkla savo sparnais šviesų dangų užudengė." Rašytojas
istorinius įvykius atskleidžia moters, Juozapotos, akimis, kuri viską priima jausminiu pagrindu, todėl
Petro netekimas tai moteriškosios laimės - šeimos, vyro, svajonių, pusiausvyros praradimas: „ Toksai
neramumas dažnai ją krimto, kad nežinojo, kur dėties." Ypač Juozapotos būseną atskleidžia
leitmotyvas „akys - žvaigždės": „Tai buvo du taškai, klaikūs, be gyvybės.< > Taip, tai buvo
užgesusios žvaigždės." Išryškėja palaužtos, silpnos, nesugebančios pasipriešinti moters paveikias. Ji,
netekties ir sukilimo palaužta, lieka viena, pasmerkta egzistencinei pražūčiai: „Pagijo kūnas, bet ne
dvasia." Taigi J. Biliūnas pavaizdavo žmogų, patiriantį socialinę ir moralinę skriaudą, silpną,
negalintį pasipriešinti likimui, tokį, kuriam reikia pagalbos.
Romantizmo rašytojų kūriniuose dažnas pasaulinio sielvarto motyvas, žmogaus kančia kyla dėl
neatitikimo tarp siekių ir realybės, kartu ir dėl pasaulio tvarkos. Vieno įžymiausių lietuvių poeto,
romantizmo atstovo Maironio eilėraščių žmogus kenčia dėl idealų neišsipildymo. Romantinis herojus
- maištininkas, kančia jį skatina mąstyti apie pasipriešinimą lemčiai. Eilėraštyje „Užmigo žemė“
lyrinio subjekto jausmai aktyvesni naktį, atsiranda kontrastas tarp gamtos ir eilėraščio žmogaus
dvasinės būsenos. Troškimai yra nenumaldomai stiprūs: „Neužmigdys naktis žvaigždės, /
Nenuramins širdis troškimų.“ Dėl intuityvaus žinojimo, kad jiems nelemta išsipildyti, kyla vidinė
įtampa. Pabaigoje atskleidžiamas siekių aukštumas, nors žmogus jų negali išpildyti, neatsisako:
„Neras tik atilsio širdis: / Viltis nežvelgs į jos gilybes.“ Tai įrodo žmogaus nenorą taikstytis su
lemtimi. O štai eilėraštyje „Ko siekiu ir alkstu“ gyvenimo pasirinkimo tematika taip pat atskleidžia
žmogaus kančią. Eilėraščio žmogus - išskirtinis, siekiantis „verpetų, karionės“. Tačiau idealų
neišsipildymas verčia svarstyti: „Ko siekiu ir alkstu, vargiai bežinau! / Pasiekt nepasiekiamą šalį?“
Neatitikimas tarp svajonių ir tikrovės skatina galvoti apie gyvenimo prasmę, gyventi be svajonių vis
dėlto baisiau, nei jų nepasiekti. Su lemties galia lyrinis subjektas susitaiko ir eilėraštyje „J.St.“ ,
kuriame galimai atsiskleidžia Maironio biografijos faktas, kai jis, būdamas kunigas, susižavėjo
mergina, tačiau negalėjo pasipriešinti lemčiai. Ypatingą eilėraščio reikšmę poetui atskleidžia jo
užkoduotas pavadinimas. Eilėraščio pabaigoje apgailestaujama, kad žmogus turi paklusti likimo
valiai: „Bet skirta eit man, mano miela, / Kitu gyvenimo keliu.“ Eilėraščio žmogus, kaip tikras
romantinis herojus, svarsto apie lemties keitimą, tačiau supranta savo galimybes ir patiria
susitaikymo kančią. Romantikų pavaizduotas žmogus - stiprus, nors kenčia dėl idealų neišsipildymo,
bet jų neatsižada. Kančia išbando žmogaus dvasios stiprybę. Galima teigti, jog paties pasirinkimų bei
neįveikiamos lemties teikiama kančia ne sugniuždo, o dar labiau užgrūdina romantinį herojų ir
skatina jį ieškoti kitokio gyvenimo alternatyvų.
Dar būtų galima paminėti individui kančią keliantį individualybės praradimą dėl išlikimo.Štai
garsus lietuvių išeivijos rašytojas, kančią ir mirtį laikęs „reikšmingiausia tikrove“(anot jo, tik per
kančias atsiskleidžia tikroji būties esmė), Antanas Škėma XX a. parašytame vidurio lietuvių,
europiečių istorinės patirties kūrinyje „Balta drobulė“, kuris, beje, sukėlė aistringą polemiką išeivijos
spaudoje, atskleidžia pagrindinio kūrinio veikėjo Antano Garšvos kančią bukinančioje darbo ( kur
buvo užimamos didžiausio viešbučio keltuvininko pareigos) aplinkoje, kai minėta erdvė tampa
gyvenimo kalėjimo simboliu prilygstančiu XX a. Sizifo bausmės kalnui. Kūrinyje akivaizdžiai iškyla
uniformą apsivilkusio žmogaus teisės būti savimi netekimas. Tai aiškiai išryškina privalomos baltos
pirštinės, uždengiančios motinos žiedą, kuris yra Garšvos asmens tapatybės ženklas bei simbolinė
jungtis su praeitimi bei Lietuva. Galima prisiminti ir uniformos švarko atlapų kampuose pritvirtintus
skaičiaus 87 ženklus, kurie svečius aptarnaujantį keltuvininką paverčia savotišku robotu, neturinčiu
jokių individualybės ženklų(“Jūsų aukštas, prašau, dėkui, jis įspaudžia mygtuką, aukštas, dėkui,
prašau, mygtuką, dėkui, prašau, dėkui”). Na, o ką jau kalbėti apie veikėjo norą išsivaduoti iš kauko
būsenos ir būti žmogumi, kūrybine asmenybe, tęsti Mažvydo pradėtą darbą. Deja, varžanti būtinybė
užsidirbti akivaizdžiai parodo priverstinį savęs išsižadėjimą. Priverstinį dėl to, nes Garšva dirba tam,
kad išliktų, kad turėtų santaupų bent išsilaikymui. Panašią, kenčiančio žmogaus dėl atimtos teisės
būti savimi situaciją galima įžvelgti ir žymų pėdsaką lietuvių istorijoje bei poezijoje palikusios
Salomėjos Nėries autobiografinėje kūryboje. Pati poetė okupacijų laikotarpiu buvo išrinkta į
delegaciją vykti į SSRS Aukščiausiąją Tarybą prašyti okupuotą Lietuvą priimti į Sovietų Sąjungos
sudėtį. Negana to, tuo pat metu ji buvo pavesta parašyti poemą Josifo Stalino garbei. Poetė tai darė
ne dėl to, kad norėjo, priežastis buvo gyvenimo iškėlimas, jo tapimas svarbiausiu prioritetu mirties
akivaizdoje. „Poemą apie Staliną“ ji parašė, tačiau ne paslaptis, jog tai vertė jausti kankinančią kaltę.
Todėl rinkinio „Prie didelio kelio“ eilėraštyje „Maironiui“, kurį galima interpretuoti, kaip pačios
autorės svarstymus, galima pastebėti mintis apie pasirinktą savęs išsižadėjimo kelią,dėl baimės mirti
(„Ar galėjau iš pusiakelės sugrįžti?/ Ar galėjau – tais pačiais keliais?“). O ir eilėse „Tėvynei“ galima
matyti kančiose paskendusį eilėraščio žmogų, kuris privalėjo apsimetinėti, elgėsi prieš savo valią, kai
veiksmai neatspindėjo tikrųjų minčių („Nepardaviau tavęs aš niekad,/ Neišdaviau, mieloji“). Taigi,
darosi aišku, kad noras išlikti, išgyventi neretai verčia imtis veiksmų prieštaraujančių protui bei
širdžiai. Žmogus pasiryžta atsisakyti didžiausios vertybės – savęs, individualumo. Todėl ėjimas prieš
savo valią norint išgyventi kelia kančią.