Pasaulio absurdo patyrimas. Ką apie tai kalba literatūra ir filosofija?

XX a., kai karinių konfliktų išvarginti žmonės abejojo savo vertybėmis ir gyvenimo
prasme, paplito absurdas. Tai egzistencializmo filosofijos sąvoka, kurios užuomazgas
randame jau XVII a. išleistose Blezo Paskalio „Mintyse“, kuriose rašoma: “Be Dievo
gyvenimas būtų beprasmis ir apgailėtinas. Žmonės tik keltų problemas ir jas spręstų, kad tik
išvengtų nuobodulio. Mūsų sėkmės irgi neabejotinai bevertės, nes neišvengiamai mirštame.
O tai yra pakankama sąlyga, kad netaptume bedieviais.“ Absurdas - tai žmonių reakcija į
beprasmybę, siekis ją pašiepti. Tai įrodo ir alternatyvi šios sąvokos reikšmė – nesąmonė.
Savo kalboje analizuosiu absurdo vaizdavimą literatūroje bei filosofijoje, remiantis dviejų
katastrofų laikotarpio autorių , Antano Škėmos ir Jurgio Savickio, kūryba.

Visų pirma Antanas Škėma savo kūrinyje „Balta drobulė“ vaizduoja absurdišką Pasaulį.
Taip yra todėl, nes Pasaulio neramumų laikotarpiu parašytas kūrinys rėmėsi tuo metu
plintančiomis idėjomis. Pats rašytojas - itin savitas dramaturgas, prozininkas, miesto kultūros
rašytojas. Jo šeimai teko iškęsti I Pasaulinio karo neramumus Rusijoje ir revoliuciją
Ukrainoje, o jis vėliau tapo politiniu emigrantu JAV. Rašytojas kūryboje rėmėsi vis
populiarėjančiomis egzistencializmo idėjomis, itin didelę įtaką jam darė siurrealistų ir
impresionistų kūryba. Jo romanas „Balta drobulė“ turi panašumų su XX a. populiaraus
egzistencializmo šalininko A. Kamiu ese „Sizifo mitas“: pats gyvenimas žmogui tampa
bausme, nes sukrėstas karo pagrindinis veikėjas Garšva, kaip ir Sizifas, išgyvena beprasmybę,
dirba jo tapatybę naikinantį darbą. Garšva, vilkėdamas ryškiaspalvį keltuvininko kostiumą,
jaučiasi kaip į žmonių pasaulį patekęs lietuviškasis kaũkas - atsiskyręs nuo susvetimėjusios
visuomenės. Garšvos prievolė darbe - dėvėti baltas pirštines, uždengiančias iš motinos
paveldėtą senelės žiedą - pabrė́žia romane dažnai sutinkamą kaukės motyvą, kai visuomenė
verčia žmogų prarasti individualumą ir tapti tokiu pat, kaip visi. Kūrinyje išsakomos abejonės
dėl žmonijos visos kultūros esmės: ar yra prasmė gyventi, kurti, jei žmogaus gyvybė nieko
verta ir mirtis neišvengiama. Romanas „Balta drobulė“ parašytas „pasąmonės srauto“ forma,
kaip literatūrinis koliažas, nes fragmentuotas pasakojimo būdas tinka šizofrenijos būsenai ir
nepataisomo pasaulio vaizdui atskleisti. Tokį pasaulį matė absurdo žmonės. Romane, kaip ir
daugelyje A. Škėmos kūrinių, gausu metaforų, ironijos, grotesko, absurdo atskleidimo.
Romanas parašytas diskusine forma (Garšva diskutuoja pats su savimi). Absurdišką Garšvos
savijautą atskleidžia vidinio ir išorinio monologų kontrastingas sugretinimas, pavyzdžiui:
prisiminęs prarastąją mylimąją Jonę, norėdamas sutramdyti savo ašaras, Garšva mintyse
plūsta viešbučio klientus: „Prakeikti kalės vaikai, impotentiški palaižos, prasmirdę dizererikai,
sifiliškių Alfonsai, išmatų rijikai, senučių nekromanai.“ Po šio vidinio monologo pateikiama
trumpa scena keltuve, pateikta jau trečiuoju asmeniu: „Labai malonus oras, Madam. Jūs
šiandien nuostabiai atrodote! Vos pažinau“, sako Garšva viešbučio gyventojai, kuri atsako:
„Jūs esate žavus.“ Abu šypsosi. Su viešbučio klientais Garšva elgiasi kaip nuolat besišypsantis
aktorius, nes bendraudamas kitaip netektų darbo ir pragyvenimo šaltinio. Su kitais romane
sutiktais veikėjais Garšva elgiasi panašiai. Tai parodo jo kaip absurdo žmogaus požiūrį į
Pasaulį.
 Absurdas vaizduojamas ir Jurgio Savickio kūryboje. Jį, kaip ir A. Škėmą, nuo kitų to meto
rašytojų skiria patirtis, įgyta užsienyje, iš arčiau pamatyti karo sunkumai, kitokios
literatūrinės ir filosofinės pažiūros, tad nenuostabu, kad rašytojas savo kūryboje vaizduoja
absurdiškus žmones ir jų sukeliamas situacijas. Rašytojas sukūrė daug apsakymų, kuriuose
netradiciškai atskleidžiama pasakojimo sandara, individo būties samprata bei stilius. Ironija,
sarkazmas, paradoksas, šokiravimas - svarbūs J. Savickio kūrybos raiškos bruožai. Novelėse
veikėjai kompleksuoti, valdomi instinktų, tuščiagarbiai. J. Savickis pašiepia juos, tačiau
nevertina vaizduojamų įvykių ir minėtų veikėjų - interpretuoti leidžia pačiam skaitytojui, nes
kūriniai dažnai daugiaprasmiai. Rašytojas savo novelėse vaizduoja žmonių kaukes, skirtingus
vidinius ir išorinius įvaizdžius. Turbūt ryškiausiai šis reiškinys atskleidžiamas
novelėje ,,Vagis”, joje J. Savickis sukuria daug paradoksalių situacijų. Pavyzdžiui,
kūrinyje vaizduojamas pasiturinčio, visų kaime gerbiamo ūkininko žiaurumas jau sumuštam,
surištam, todėl negalinčiam pasipriešinti arkliavagiui. Ūkininkas atsiskleidžia tik tada, kai
mano, kad niekas nemato, aišku, nežinodamas, kad jo veiksmus stebi sūnus. Toks
dvilypumas vaizduojamas ir novelės pabaigoje, kai išlaisvintas vagis ir vėl sugaunamas,
tačiau prieš tai jį išlaisvinusiam vaikui tai neberūpi: „Jis [vaikas] šią̨ dieną tapo įrašytas
žmonių̨ tarpan. Jis pajuto tokį ilgesį̨ tarytum tas vakaras niekuomet nesiliautų̨. Nematęs
didesnių misterijų̨, pajuto šiame daug brangaus. Vakare vaikas išgirdo, kad vagį sugavo,
pririšę̨ prie geltonų mažų̨ šlajukų ir vilko per sniegą̨, bet šio fakto jis neanalizavo. Jautė̇ tiek
tvirtos valios ateičiai.“ Nors vaikas mano, kad pasielgė teisingai ir žada taip elgtis ir ateityje,
jis atsiriboja nuo vagies tolimesnio likimo ir už tai nejaučia atsakomybės ar gailesčio. Tai - J.
Savickiui būdingos netikėtos, kitoniškos novelių pabaigos pavyzdys, priverčiančios
susimąstyti ir iš naujo įvertinti vaizduotus įvykius. Nors kūrinių vaizduojamas pasaulis
žiaurus, negailestingas, pats pasakojimas - žaismingas. Taip Rašytojas pasitelkdamas
komizmą ir absurdą atkuria ne pačią tikrovę, o jos parodiją, dar labiau pabrėždamas
situacijos ironišką beprasmybę.

Šių dviejų autorių kūriniai ir jų parašymo aplinkybės įrodo, kad absurdas literatūroje
atsirado dėl žmonių vertybinio pamato pasikeitimo po karinės įtampos laikų.
Egzistencializmas leido žmogui neteisinti savo egzistencijos prasmės. Siekiant nukreipti
dėmesį nuo Pasaulio sunkumų naudotas humoras, tad pasitelktas absurdas leido individui
jaustis lyg jis situacijoje lieka objektyvus, lyg supančios problemos jam įtakos neturi. Absurdo
kūriniai – tai rezultatas istorinių aplinkybių ir tuometinių žmogiškųjų vertybių, bandymas
savotiškai pateisinti būtį ir pašiepti jos prasmės nebuvimą.