Pabradės „Žeimenos“ gimnazija

IVa klasės mokinė

Gabriela Skvorcova

VIEŠOJI KALBA

Gyvenimo prasmės paieškos literatūroje

Gyvenimo prasmė – vienas esminių filosofinių klausimų, kuriuo bandoma

nusakyti žmogaus egzistavimo priežastį bei tikslą. Dėl šios priežasties kūrėjai rašė
kaip atrasti egzistavimo reikšmę, o ypač daug dėmesio gyvenimo prasmei skyrė
modernizmas (pranc. modernisme – naujas, šiuolaikinis), tai meno krypčių visuma,
kuri atsižvelgė į tai, jog žmogaus tikslas – tai naujo ir geresnio gyvenimo siekimas.
Senovės kinų filosofas Konfucijus pasakė, jog „Svarbiausia, kas yra gyvenime, tai
žinoti gyvenimo prasmę.“. Šie žodžiai dar labiau pabrėžia, jog žmogui žinoti
gyvenimo prasmę yra nepaprastai svarbu, nes neprasmingas gyvenimas gali tapti
bevertis. Todėl būvimo priežasties ieškojimas buvo ir liks esminiu žmonijos
filosofiniu klausimu. Modernizmo atstovas Vincas Mykolaitis Putinas , prancūzų-
alžyriečių kilmės filosofas Albertas Kamiu bei modernus vakarietiškas rašytojas
A.Škėma , parašė kuo turėtų vadovautis žmogus, ieškodamas gyvenimo prasmės,
tai yra ir savo prigimties pažinimas, ir mokėjimas susitaikyti su gyvenimo
absurdiškumu,neteisybe, ir atsiribojimas nuo tikrovės per kūrybą. Taigi remdamasi
šių rašytojų literatūros kūriniais, aptarsiu, kodėl svarbu ieškoti būties prasmės ir
pateiksiu būdus ją atrasti.

Iki pat XX a. antrosios pusės ir vakarų, ir rytų Europoje žmogaus gyvenimą

aktyviai reguliavo šeima, visuomeninės institucijos, santvarka ar ideologija.
Gyvenimą ribojo draudimai ir reikalavimai, moralės taisyklės, todėl asmuo turėjo
egzistuoti pagal visuomenės nustatytas normas. Albertas Kamiu - filosofas ir
rašytojas, laikomas vienu žymiausių XX a. prancūzų rašytojų. Savo kūryboje
žmogaus gyvenimą traktuoja kaip absurdą, neturintį jokios aukštesnės prasmės.
Kūrėjo manymu, tik suvokęs absurdą žmogus gali patirti nors ir trumpą, tačiau
prasmingą džiaugsmo akimirką. “Kaip turi būti sunku gyventi vien tuo, ką žinai ir
ką atmeni, neturint ko tikėtis” – rašytojo citata parodo, kad vienintelė žmogaus
priedermė – meilė, tai yra ir švelnus artimo žvilgsnis, apkabinimas – tuo pačiu ir
vienintelė paguoda absurdiškame pasaulyje, dėl kurios galima tikėtis laimingos
ateities. Trumpame romane “Svetimas” prancūzų rašytojas neatskleidžia jokio
heroizmo, jokių dorybių, jokios kovos su blogiu, priešingai – abejingumą. Tačiau
iš tikrųjų pagrindinis romano personažas Merso ir jo istorija išreiškė kur kas
daugiau: Kamiu aprašė nereikšmingo žmogaus situaciją, bet ja atskleidė tai, kas yra
persmelkę modernią visuomenę. Tai beprasmybė ir atsitiktinumas, arba, kaip ištarė
pats rašytojas, akistata su absurdu. Pagrindinis veikėjas -
nerūpestingas,nepriklausomas, nemato gyvenime prasmės. Dažnai sako, kad jam
visai vis tiek. Visuomenės buvo pasmerktas už „kitokį“ elgesį ,neverkė per mamos
laidotuves, kitą dieną linksminosi. ,,Aš gyvenu taip, o galėjau gyventi ir kitaip.
Dariau viena ir nedariau kita. Aš nepadariau šito, nes padariau aną.” – parodo, kad
Merso elgiasi taip, kaip jam atrodo tinkama ir dėl to nesigaili. Be to, pagrindinis
veikėjas, dėl įvykdytos žmogžudystės, atsiduria kalėjime. Merso stengiasi
išgyventi ilgas dienas, atlikdamas žmogui išgyventi būtinus dalykus, tačiau jis
gyvena prisiminimais, kuriuose ir pripažįsta, jog kvėpuodamas laisve, gyvendamas
triukšmingame priemiestyje, šalia turėdamas patinkančią moterį Mari, jis atranda
prasmę ir tuo pačiu džiaugsmą, laimę - ,, Mane užplūdo prisiminimai apie
gyvenimą, kuris man nebe-priklausė, bet kuriame aš buvau patyręs pačius
paprasčiausius ir pastoviausius savo džiaugsmus: prisiminiau vasaros kvapus,
priemiestį, kurį mylėjau, Mari juoką ir sukneles. Ir tada man užgniaužė gerklę nuo
beprasmybės, nuo viso to, ką aš čia veikiu”. Todėl šiuo kūriniu Kamiu pabrėžia
žmogaus laikinumą, iškelia žmogaus gyvenimo beprasmiškumą susiduriant su
kasdienine rutina. Taigi prancūzų rašytojo literatūra patvirtina, kad susitaikymas su
gyvenimo svetimumu bei artimojo žmogaus meilė gali padėti surasti
egzistavimo reikšmę.

Kitaip nei Kamiu lietuvių simbolistas Vincas Mykolaitis – Putinas pareiškia,

jog siekiant atrasti gyvenimo prasmę pirmiausia reikėtų atrasti save. Tačiau pats
sekdamas tėvų norais rašytojas savo karjeros kelią pradėjo kunigų seminarijoje, kur
nesijautė savimi. Vėliau jis metė kunigystę ir atsidavė laisvo rašytojo profesijai.
Nors jis jautėsi atradęs save ir gyvenimo prasmę kurdamas, jo sprendimas
atsisakyti kunigystės buvo kritiškai vertinamas. Todėl simbolistas aptaria, kad
žmogaus gyvenimo prasmės klausimas yra tiesiogiai susijęs su jo prigimtimi, jog
savo gyvenimą atitinkamai įprasmina priėmęs save tokį, koks yra. Ypač jo
intelektualiniame psichologiniame romane „Altorių Šešėly“ iškeliamas žmogaus
pasirinkimas tarp pašaukimo ir pareigos ir gyvenimo prasmės paieškos procesas.
Šiame kūrinyje vaizduojamas Liudo Vasario vidinis konfliktas tarp mokslo
seminarijoje ir noro, talento kurti. Dėl atsakomybės jausmo pagrindinis veikėjas
tikino save, kad kunigo kelias skirtas jam: „Vasario idealizmas rodė kunigo
gyvenimą kilnų ir gražų“. Romano pradžioje Vasarį buvo apėmęs „jaunuoliškas
idealizmas, entuziazmas, didelių darbų noras. Ir Liudą Vasarį tada jau buvo
pagavusi pirmoji patriotizmo banga. Dirbti Lietuvai!“. Neseniai veikėjo skaitytas
Maironio kūrinys “Jaunoji Lietuva” suteikė jam vilties, jog būdamas kunigas galės
suderinti ir pareigą, ir meninį pašaukimą. Tačiau vėliau savo jautria siela jautė, kad
bažnyčios apeigos ir papročiai jo taip neįkvepia kaip gamta ir galimybė būti joje.
Tačiau vis tiek manė, kad laikui bėgant įrodys sau ir kitiems, kad gali suderinti ir
kūrybą, ir kunigystę. Deja, metams bėgant, jo lūkesčiai nepasiteisino. Pabaigoje
neištvėręs bažnyčios aplinkos spaudimo, vidinių prieštaravimų ir kovų, Vasaris
pagaliau apsisprendė. Tuo laikotarpiu jis aiškiai suvokė save kaip poetą ir suprato
savo egzistencijos prasmę: “Be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos. Tik
nuolatos degdamas ir atsinaujindamas meno žmogus gali kūrybiškai save
pareikšti.” Vis dėlto meninis pašaukimas nugalėjo artimųjų ir aplinkinių žmonių
norus bei viltis. Liudas Vasaris liko ištikimas savo pašaukimui bei gyvenimo
svajonei – kūrybai. Taigi, V.M. Putinas savo romane įrodė, jog egzistavimo
prasmės paieškos užtrunka labai ilgai ir deja, dažniausiai priverčia žmogų kentėti ir
neleidžia džiaugtis gyvenimo akimirkomis. Todėl tik atradęs tikrąjį savo
pašaukimą galima suprasti būties reikšmę.

Kartais būtent katastrofiškas įvykis kaip karas gali sugriauti žmogaus idealo
siekimą ir paskatinti jį susimąstyti apie egzistavimo reikšmę. A.Škėma – modernus
vakarietiškas rašytojas ir egzistencializmo atstovas savo kūryboje parodo, jog
būtent menas gali padėti atrasti egzistavimo prasmę. Jo intelektualinis-
psichologinis romanas “Balta drobulė” parašytas “sąmonės srauto” forma, su
gausiomis iliuzijomis į pasaulinę ir lietuvių kultūrą, literatūrą. A.Škėmos romano
herojus Antanas Garšva praeina sudėtingą kančių, dvasinių sukrėtimų kelią.
Romane vaizduojami pagrindinio personažo išgyvenimai kaip savęs neradimo
kančia, konfliktas su svetima aplinka, vienišumas, individualybės praradimas. Tai
talentingas, meniškos sielos poetas išeivis, kuris žmogiškosios esmės suvokimu
labai artimas pačiam kūrinio autoriui. Garšvos ironiškas požiūris į aplinką kyla dėl
nevilties, nepilnavertiškumo jausmo ir gyvenimo sąlygų. Dėl karo buvo priverstas
išvažiuoti iš Lietuvos, todėl būdamas emigrantas, pagrindinis veikėjas
sumaterializuotame mieste dirba Niujorko viešbučio liftininku, jam tai tarsi
kalėjimas, kuriame yra uždarytas tarp keturių sienų. Herojus trokšta išsivaduoti iš
vienišumo, bet negali, nes šis darbas – jo pragyvenimo šaltinis. Be to, Garšva yra
dvigubai pasmerktas – paveldėjimo ir istorijos, kurios poveikį simboliškai išreiškia
NKVD tardytojo nužudymas. Škėmos egzistencinė neviltis ir absurdo jausmas yra
neatskiriami nuo XX a. vidurio istorinės patirties. Pasaulyje, patyrusiame Antrojo
pasaulinio karo siaubus, nebeįmanoma atsiremti į jokius idealus ir pasislėpti nuo
skausmo jokiose iliuzijose. „Man belieka juoktis. Garsiai. Realybė egzistuoja“, –
sako Garšva apmąstydamas ruso nužudymo epizodą. Todėl būtent kūryba jį gelbsti
nuo rutinos ir aplinkos gniuždymo. Garšva tiki, kad kūryba gelbsti ir nuo mirties, ir
daro žmogų žmogumi. Kūryba jį išlaisvina iš beprasmybės, bet ir pasmerkia
vienatvei. Kūrimo procesas atskleidžiamas kaip terapijos priemonė.
Apibendrindama, noriu pasakyti, kad romano pabaigoje Garšva atranda, kad
gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas, kad žmogui lemta patirti viską. Taigi,
menas gali padėti žmogui išsivaduoti nuo agresyvaus pasaulio ir padėti atrasti
gyvenimo prasmę.

Apibendrinant, būvimo priežasties ieškojimas buvo ir liks esminiu žmonijos

filosofiniu klausimu, bet nėra vieno būdo suprasti gyvenimo prasmės, dėl to visi
mano paminėti rašytojai parodo, jog dalykais kuriais turėtų vadovautis žmogus,
ieškodamas gyvenimo prasmės yra pašaukimo klausimas, žmonijos svetimumo
priėmimas bei menas. Simbolistas V. Mykolaitis Putinas teigia, kad žmogus savo
gyvenimą atitinkamai įprasmina priėmęs save tokį, koks yra, o prancūzų rašytojas
A. Kamiu parodo, jog tik absurdą suvokęs žmogus gali patirti prasmingą
džiaugsmo akimirką. Užtat A. Škėma pabrėžia, kad net patirdamas dvasinius
sukrėtimus žmogus turi patirti viską. Taigi visi šie kūrėjai vaizduoja, kad žmogui
būtina atrasti buvimo reikšmę, tačiau , kiekvienas turėtų nustatyt, kas atrodo
prasminga pačiam sau.