Asmenybės laisvės tema lietuvių literatūroje

Asmenybės laisvė - tai dvasinė laisvės išraiška, neatsiejama vertybė žmogaus gyvenime, tai
harmonijos bei įkvėpimo šaltinis. Neabejotina, jog laisvas žmogus jaučiasi laimingas ir
nevaržomas, tačiau vidinė laisvė ne visada priklauso vien nuo pačio žmogaus užmojų. Visų
pirma, asmeninius pasirinkimus taip pat apriboja ir išorinės aplinkybės: ekonominė aplinka,
gyvenamoji vieta, esamos finansinės galimybės. Jeigu žmogus dvasiškai įkalintas ar yra
priverstas gyventi tokį gyvenimą, kuris nėra tikrasis asmens pašaukimas, tai natūraliai verčia
kentėti ar maištauti, kaip pavyzdį iliustruosiu žymiausio norvegų dramaturgo, poeto Henriko
Ibseno žodžiais: „Miško paukštis niekada nenori narvo.“ Lietuvių literatūroje individo laisvė
- tai bene viena dažniausiai pasitaikančių kūrybos temų, o dėl vyraujančių įvykių (Pirmojo
bei Antrojo pasaulinio karo), ypač buvo akcentuojama moderniojoje ir katastrofų laikotarpio
literatūroje. Lietuvių literatūroje asmens laisvės ir laisvo dvasinio gyvenimo tema yra
atskleidžiama XXa. lietuvių rašytojo, prozininko, psichologinio moralo meistro Vinco
Mykolaičio-Putino ir to paties amžiaus katastrofų laikotarpio lietuvių prozos reformatoriaus,
egzodo rašytojo egzistencialisto Antano Škėmos kūryboje. Abiejų autorių kūriniuose, kuriuos
vėliau pristatysiu, pagrindiniai veikėjai buvo kūrėjai, kurie stengėsi išsivaduoti iš laisvą
gyvenimą varžančių varžtų ir surasti tikrąją dvasinę nepriklausomybę gyvenimuose. Taigi,
mano kalbos tikslas yra aptarti, kaip šių autorių kūryboje akcentuojama laisvės ir tapatumo
svarba individui ir parodyti jos reikšmę bei išgyvenimus siekiant vidinio nepriklausomumo
gyvenime.

Vinco Mykolaičio – Putino psichologiniame – intelektiniame romane „Altorių šešėly“

pagrindiniam veikėjui Liudui Vasariui, asmenybės laisvė - kūryba, išsivadavimas iš varžančių
gyvenimo veiksnių, kurie disonuoja su vidinėmis nuostatomis ir tikruoju pašaukimu. Romano
herojus Liudas Vasaris – jaunuolis, talentingas ir gabus poetas, bet įstojęs į kunigų seminariją,
auga ir bręsta tarp šaltų, įpareigojančių bei suvaržančių seminarijos ir bažnyčios sienų,
einantis sudėtingą ir ilgą individualizacijos kelią. Autorius atskleidžia priežastis, nulėmusias
Liudo gyvenimo kelio pasirinkimą: jį vedė „jaunuoliškas idealizmas, entuziazmas, didelių
darbų noras”, jis troško būti patriotu poetu - kunigu, panašiu į Maironį. Taip pat bene vienas
svarbiausių stojimo motyvų – tėvų, norėję matyti sūnų „kunigėliu“, noras, kuriems sūnus iš
pagarbos „nė megint nemėgino priešintis.“ Kūrinio trys skyriai („Bandymų dienos“, „Eina
gyvenimas“, „Išsivadavimas“) ir atitinka tris etapus, kuriuos Vasaris praėjo, ieškodamas kelio
į asmeninę laisvę. Pačioje pirmojoje dalyje vaizduojami šešeri mokymosi Seinų kunigų
seminarijoje metai, kurioje klierikui kyla pirmieji abejojimai savo pasirinktu gyvenimo keliu
ir užsimezga pagrindinis romano konfliktas: bandymas suderinti kunigo profesiją ir poeto
pašaukimą. Čia herojus stengiasi save nuraminti, manydamas, kad reikia užgožti pašalines
mintis ir sąžiningai vykdyti visus seminarijos reikalavimus. Tačiau viskas dar labiau
susikomplikuoja ir verčia žmogų virsti dvilype asmenybe, kai klierikas pajunta bundantį
savyje poetą, įsitraukia į slapto būrelio rašytojų veiklą, o dar didesnę sumaištį į jauno klieriko
gyvenimą įneša linksma, šauni ir žaisminga mergina Liucė, kuri pažadina jame meilę – visų
poetų kūrybos šaltinį. Perskaitęs poeto Tiutčevo eilėraščių tomelį, Liudas Vasaris lyg ir
nuramina savo sielos balsus ir atranda naują gyvenimo būdą: „Tylėk, dangstykis ir paslėpk/
Svajones savo ir jausmus.“ II dalyje „Eina gyvenimas“ Vasaris, baigęs seminariją ir priėmęs
šventimus, patekęs į Kalnynų parapiją atlikti vikaro pareigų sutinka elegantišką ir
aristokratišką moterį - baronienę Rainakienę, kuri jame pažadina vyriškumą, parodo
tikruosius literatūros lobius, įveda jaunąjį poetą, ilgą laiką nerašiusį eilėraščių, į pasaulietinės
literatūros biblioteką, kuri jauną kunigą gyvenime moko vadovautis „smagumų ieškojimo
dėsniu.“ Liudas, verždamasis į dvarą ir būdamas baronienės draugijoje, “juto”, kad jis nori
pažinti visą tą įdomų, nepatirtą gyvenimą, kad jis „ilgisi jaunuoliškų polėkių, pasaulio ir
moters.” Veikdamas šių veiksnių bando kovoti dėl savo laisvės, kuri pasireiškia kūryboje, kur
jis šlovina meilę, laisvę, bet apie tai rašo tik simboliais. Nors Liudas suvokia, kad katalikų
kunigas privalo laikytis celibato, jam draudžiama viešai reikšti meilės jausmus moteriai ir
apie ją rašyti. Paskutinioji romano dalis - „Išsivadavimas“ – tai galutinis veikėjo
pasirinkimas. Čia susiduria pagrindinės jėgos, lemiančios svarbiausią gyvenimo sprendimą.
Vienoje barikadų pusėje- tėvai, visuomenės nuomonė ir baimė būti ekskomunikuotam. Kitoje
- žemiška laimė, meilė, maištas prieš sukurtą tradicijų sistemą ir svarbiausia - dvasinė laisvė.
Liudas Vasaris 10 metų praleidęs Vakarų Europoje, nesisakęs esąs kunigu, pajunta didmiesčių
gyvenimą, tampa laisvo elgesio ir mąstymo žmogumi. Vasario gyvenime taip pat pasirodo
moderni mergina Auksė, kuri verčia poetą ištrūkti į laisvą gyvenimą. Auksės paskatintas,
poetas ima rašyti paprasčiau, suprantamiau, išsižada simbolizmo. Kaip pats poetas tikina, kad
jį „masina poeto laisvė, pasaulis, moterys.. „ ir kelia bene svarbiausią klausimą: „Kaipgi man
gali sektis pastoracijos darbas?“, tad Vasaris galutinai įsitikina, kad jo pašaukimas – kūryba, o
ne mišių laikymas, todėl rašytojo sukurtas personažas įrodo, jog kunigas – poetas negali būti
laisvas rašydamas apie vyro ir moters meilę. Tam reikėjo daugelio metų, mokslų, patirties
užsienyje ir drąsos, kurią jam suteikė moterys – Liucė, baronienė Rainakienė, Auksė. Taigi,
Vincas Mykolaitis – Putinas, įtikinamai atskleidė poeto ir žmogaus vidinį pasaulį, išsprendė
šio veikėjo kankinančią problemą: asmenybės, dvasinė laisvė neįmanoma kunigo kūryboje,
neįmanoma, kai žmogaus tikrąjį pašaukimą varžo realaus gyvenimo varžtai.

Tęsiant asmens laisvės temą, rašytojo Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
vaizduojamas tragiškas veikėjo likimas, nes, skirtingai nei V. M. Putino romane,
protagonistas nesugeba išsilaisvinti iš jį ribojančios aplinkos. Pasitelkdamas literatūrinį
koliažą, taikydamas groteską, „ sąmonės srauto“ techniką ir fragmentišką pasakojimą,
rašytojas Antanas Škėma stengiasi perteikti neigiamą žmogaus būtiškąją padėtį, jo žiaurumo,
kančios, skausmo vaizdus, patiriantį asmens tapatybės bei vertybių krizę. Pagrindinis romano
veikėjas – iš Lietuvos į Ameriką pasitraukęs lietuvis rašytojas Antanas Garšva. Čia jis –
kitakalbis emigrantas, atvykęs į svetimą šalį, kur ignoruojamos ne tik veikėjo atneštos
vertybės, kultūra, bet ir jis pats. Vartotojų visuomenei reikia ne kūrėjo, o darbuotojo, todėl
Garšvai paliekamas vienas pasirinkimas – keltuvininko darbas didžiausiame Niujorko
viešbutyje, kuriame telpa viskas, kas susiję su kapitalizmu, vartotojiškumu ir materialumu,
tačiau trūksta svarbiausio – dvasios komforto ir laisvės. Garšva priverstas dėvėti 87 numeriu
pažymėtą teatro kostiumą primenančią uniformą, mūvėti baltas lyg chirurgo pirštines, kurios,
beje, uždengia motinos dovanotą žiedą – tapatybės ženklą bei simbolinę jungtį su Lietuva ir
šeima. Keltuvininko uniforma veikėjui primena Johano Štrauso operetę, o jis pats,
vilkėdamas suaugusiam vyrui nederantį drabužį, jaučiasi kaip į žmonių pasaulį patekęs
kaukas, iš kurio atimta bet kokia galimybė ištrūkti. Kaip pats veikėjas tikina: „esu 87-asis
žmogėnukas aštuoniamilijoniniame New Yorke”. Garšva kenčia ne tik dėl beprasmiško darbo
– lietuvių kalba tebemąstantis personažas išgyvena tam tikrą dvilypumą vien angliškai
kalbančioje visuomenėje ir ironiškai save apibūdina kaip lietuvių tautos ambasadoriumi.
Tačiau knygos pagrindinis veikėjas bando kovoti su gyvenimo banalumu kurdamas bei
mylėdamas. Kūryba Garšvai yra ne tik kovos su absurdu būdas, bet aistringas, vos ne manija
virtęs, noras išreikšti save, kaip tikina herojus, jam meilė – „medžiaga eilėraščiams“. „Baltos
drobulės“ pagrindinio veikėjo supratimu, tiktai kūryba žmogų daro žmogumi ir pratęsia
asmenybės egzistenciją. Jis gali „priversti akmenį dainuoti apie pavasarį”, todėl išaukštintas
Škėmos herojus yra toks ambivalentiškas: jo prasmė kuriama tai pagal kenčiančios dievybės
(Jėzaus Kristaus), tai pagal pralaiminčio mitologinio sizifo prototipą. Atrodo, kad abu
tragiškosios prasmės simboliai autoriui yra vienodai patrauklūs, bet „Baltoje drobulėje“ vis
dėlto laimi sizifo variantas, nes herojų nugali pasaulio absurdas. Romano pabaigoje Garšva
išgyvena vidinį virsmą: scenoje prieš išprotėjimą poetą matome sėdintį prie stalo ir rašantį.
Dabar jis mąsto: „Esu objektyvus, esu mediumas, nenoriu būti absoliučiai originalus. Mano
dvasia rado santykį su pasauliu. Aš būsiu nežinomas lyg senovinis japonų tapytojas.“
Paskutinėje scenoje jis vaizduojamas, kaip virtęs idiotu „šinšilo veidu”. Taigi, Antanas Škėma
įrodo, kad gyvenimas svetimoje žemėje suteikia tik kančią, verčia jausti slegiančią nuotaiką,
ilgesį. Antano Škėmos personažu parodoma, kad praradęs asmeninę laisvę individas netenka
savo individualumo, be kurio neįmanomas prasmingas gyvenimas.

Šiuose dvejuose kūriniuose pagrindiniai veikėjai patiria sunkius išgyvenimus, atsakinėja į

egzistencinius klausimus, kurie priveda prie vienokios ar kitokios asmenybės laisvės krizės.
Apibendrinant galima padaryti išvadą, jog lietuvių literatūroje asmenybės laisvės tema
atskleidžiama skirtingai: Vincas Mykolaitis – Putinas įamžino žmogų, kuriam vidinį
nepriklausomumą pavyko pasiekti, o Antanas Škėma pavaizdavo žmogų – kūrėją, pasidavusį
pasaulio absurdui.