Išplėstinis planas

Arturas Bajenskij, IV g. kl

Tema: ‚,Pasirinkimo problema lietuvių literatūroje“( J.Tumas Vaižgantas, Vincas Mykolaitis –

Putinas, V.Krėvė).

Tikslas: išanalizuoti pasirinkimo problemos lietuvių literatūroje.

I.Įžanga: Apie pasirinkimo problemą savo kūryboje rašė įvairių laikų lietuvių rašytojai.Pasirinkimas-
tai troškimas geresnio gyvenimo. Gyvenimo išmintis, man atrodo, yra ne žinojimas, ką reikia daryti,
o žinojimas ką daryti pirma ir ką paskiau(l.Tolstojus). Todėl išmintingas žmogus rinkdamas savo
gyvenimo kelią turi žinoti , kaip jis elgsis sudėtingose situacijose ir kokius sprendimus priims.
Asmens pasirinkimas priklauso kuo, istorinių aplinkybių ir žmogaus brandos.Pasirinkimo problema
vaizduojama XIX a pabaigos – XX a pradžios lietuvių rašytojas reoromantiko J.Tumo Vaižganto
apysakoje,, Dėdės ir dėdienės“, XX a pirmosios pusė rašytojas neoromantiko V.Krėvė romantinėje
dramoje ,,Skirgaila“.XXa pirmosios pusės lietuvių rašytojo Vincas Mykolaičio – Putino savo
psichologiniame intelektualianime romane ,,Altorių šešėlyje“.
II.Dėstymas:
I Teiginys:
XIXa pabaigos – XX pradžios lietuvių rašytojas reoromantiko J.Tumo Vaižganto apysakoje,, Dėdės ir
dėdienės“.Mikoliukas nesugeba pasirinkti savo laimės kelio, sukurti šeimos dėl savo beteisės
socialinės padėties kuri susiklostė esant baudžiavinei santvarkai.
Argumentai:
1.Neturėjo savo turto , gyveno pas brolį.
2.Nuolankus charakterio, susitaiko su savo likimų.
3.Dėl istorinių aplinkybių(baudžiavos).
2 Teiginys:
XXa pirmosios pusė rašytojas reoromantikas V.Krėvė romantinėje dramoje ,,Skirgaila“.
Skirgaila garsus lietuvos kūnigaikštis , dėl istorinių aplinkybių atsiradęs tragiškoje situacijoje ,
kurioje vyksta valdovo vidinis konfliktas tarp proto ir jausmų.
Argumentai:
1.Pirma kartą lietuvių literatūroje parodomas istorinio asmens vidinis pasaulis ir jo minčių
dramatizmas.
2.istorinės aplinkybės(pagonybė , krikščionybė).
3.Despotiškas elgesys su Lydos kūnigaikštytė Ona Donutė,Skirgaila tragiška asmenybė nes ne
sugeba suderinti savo valdovo pareigų su troškimu būti laimingam.
3.Teiginys:
XXa pirmosios pusės lietuvių rašytojas Vincas Mykolaitis – Putinas savo psichologiniame
intelektualiame romane ,,Altorių šešėlyje“. Liudas Vasaris 16m vaikinas dėl savo nesubrendimo ir
gyvenimo patirties trukumo negalėjo teisingai pasirinkti teisingą gyvenimą kelią.
Argumentai:
1.Vienišumas
2.Tėvai
3.Vidinis konfliktas
Literatūros šaltiniai:
1.Eugenijus Žmuida „Mykolaitis-Putinas“. Interneto prieiga:
http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1336
2.Vytautas Kubilius. „XX amžiaus literatūra: Vincas Mykolaitis-Putinas (1996).“ Interneto prieiga:
http://www.tekstai.lt/tekstu-naujienos/7586-vytautas-kubilius-vincas-mykolaitis-putinas
3.Renata Puzinienė lūžio asmenybės: V. Krėvės „Šarūnas“ ir „Skirgaila“. Interneto prieiga:
file:///C:/Users/ASUS/Downloads/1771466.pdf
4.http://www.prodeoetpatria.lt/files/pdf-straipsniai/GRINIUS-I-Veidai-ir-problemos/GRINIUS-Vinco-Kreves-
istorines-dramos.pdf
5.Nerijus Brazauskas „Mylinčios ir kenčiančios sielos. Vaižgantyo kūryba psichologiniu požiūriu“ Interneto
prieiga: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2003~1367183510805/
datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content
6.Nijolė Šervenikaitė. „Vaižgantas“ Literatūros vadovėliai 11-12 klasei, mažoji serija baltos lankos, 2001, 67
psl.

Visas žmogaus gyvenimas yra pasirinkimų visuma. Mes nuolat kažką renkamės. Kai kurie
pasirinkimai būna mažiau sudėtingi ir mažiau reikšmingi. Kiti - iš esmės keičiantys žmonių
gyvenimus, pavyzdžiui, gyvenimo partnerio ar profesijos pasirinkimas. Kiekviename pasirinkime yra
vienas svarbiausias elementas - žmogus turi nuspręsti pats, įsiklausydamas į asmenines vertybes,
prioritetus gyvenime, ateities viziją, tai - kas svarbu jam. Kuo pasirinkimas yra svarbesnis ir
reikšmingesnis, tuo didesnę atsakomybės naštą jis užkrauna ant žmogaus pečių. Žmogus abejoja,
tampa neužtikrintas dėl savo pasirinkimo ir to, kas gali įvykti tą sprendimą priėmus. Tokiu atveju
gimsta vidinis asmenybės konfliktas, kuris kartais perauga į konkrečią gyvenimo dramą. Žmogaus
pasirinkimo problema dažnai plėtojama lietuvių literatūroje. Pagrindinių veikėjų pasirinkimus
aprašė tokie rašytojai, kaip Vincas Mykolaitis – Putinas, Vincas Krėvė ir Juozas – Tumas Vaižgantas.
Todėl savo kalboje, remdamasi šių rašytojų kūriniais aš argumentuotai aptarsiu žmogaus
pasirinkimo problemą lietuvių literatūroje.
Abejojančio žmogaus pasirinkimą lemia ilgi savo likimo apsvarstymai ir to pasekmių įvertinimas.
1931 metais Vincas Mykolaitis-Putinas išvyko į Prancūzijos kurortą Nicą ir pradėjo rašyti
autobiografine patirtimi paremtą romaną „Altorių šešėly“, norėdamas plačiai motyvuoti būsimą
pasitraukimą iš kunigų luomo ir užbaigti dvasinio išsivadavimo „bylą“. Jis nesugebėjo suderinti
poeto ir kunigo pareigų, 1936 metais sukūrė šeimą ir buvo ekskomunikuotas. Romano laikas –
aštuoniolika metų, nuo įstojimo į seminariją iki prašymo pasitraukti iš kunigų luomo. Liudas Vasaris
artimas Mykolaičio-Putino lyrikos subjektui – tai intravertiškas, ieškantis, į laisvę besiveržiantis
individas, kuris sprendžia pagrindinį sielos konfliktą mėgindamas suderinti poeto ir kunigo kelią. Jis
niekada nejautė pašaukimo būti kunigu. Vasario pasirinkimą stoti į seminariją nulėmė tėvų noras,
nes „tylus ir klusnus 16 metų jaunuolis nė mėginti nemėgino priešintis geležinei, visą nulemiančiai
tėvo valiai ir tylios, jautrios motinos norui“. Taip pat jis buvo idealistas, norėjo būti naudingas
Lietuvai, rašyti kaip Maironis, kuris buvo kunigas. Ir galiausiai Liudas ėjo tikėjimo krizės link, tad
seminarija – būdas sustiprinti tikėjimą. Vasario vidinis konfliktas su kunigyste brendo jau nuo pat
pirmųjų dienų, įstojus į seminariją. Romano pasakotojas atskleidžia paradoksalią Vasario situaciją:
„Dievas jam dovanojo poeto sielą. Jis ėjo Dievui tarnauti ir dėl to turėjo žudyti savy Dievo dovaną.“
Vasaris ima suvokti, jog kunigo profesija jam neleis pažinti pasaulio, o to reikalavo jo meniška siela.
Ši situacija tekste lyginama su stiklais, kurie nepraleidžia tam tikrų spalvų ir spindulių.
Humanitarinių mokslų daktaras Eugenijus Žmuida teigė: „Vasaris nesiryžo jokiems kategoriškiems
veiksmams, teisindamasis, kad kiekvieno individo būtis turi savo vidinį dėsnį, kurio nereikia
forsuoti, o leisti jam natūraliai bręsti ir atsiskleisti.“ Prelatas Girvydas knygoje teigė: „Kentėk,
melskis, dirbk, keik, raitykis kaip kirminas, galų gale griešink, bet neapostazuok!“ Ši jo nuomonė
atspindi visos to meto visuomenės požiūrį į ex-kunigą. Dėl to Vasariui, bijančiam visuomenės
pasmerkimo bei tėvų reakcijos, sunku pasirinkti norimą kelią. Liudo Vasario neryžtingumas,
kompromisinis pasidavimas aplinkybėms, rezignacija, tylus kentėjimas ir maištingas vidinis
nepasitenkinimas išlieka iki pat paskutiniųjų romano puslapių. Tokios jo charakterio savybės
atspindi tipiškas „lietuviško būdo" savybes, pasak to meto kritikos, todėl tik aktyviai skatinamas
mylimos moters, Liudas Vasaris sėdasi rašyti atsistatydinimo pareiškimą vyskupijos kurijai. Taigi,
Vinco Mykolaičio - Putino romane „Altorių šešėly“ plėtojama žmogaus pasirinkimo problema, kuri
vyrauja viso kūrinio metu, kadangi žmogus ilgai abejoja dėl tinkamo sprendimo, mėgindamas
apsvarstyti visas galimybes ir pasekmes.
Žmogui sunkiausia pasirinkti tuomet, kai sprendimas nulemia ne tik jo, bet ir visos visuomenės
likimą. Vinco Krėvės dramoje „Skirgaila“ vaizduojamas XIV a. pabaigos Lietuvos valdovas Skirgaila ir
to meto politinės, kultūrinės bei religinės problemos. Kūrinyje yra ne vienas veikėjas, kuriam teko
susidurti su pasirinkimo sunkumais, tačiau aš norėčiau aptarti valdovo Skirgailos situaciją. Jis
atsiduria istorijos proceso kryžkelėje, pačioje nepalankiausioje situacijoje, kuomet vyksta nuožmi
kova tarp pagonybės ir krikščionybės. Krikščionybę, kaip tikėjimą, Skirgaila vertina kritiškai, tačiau
taip pat suvokia, kad permainos yra būtinos. Pats Vincas Krėvė buvo religingų tėvų vaikas, ypač
pamaldžią turėjo motiną, jis mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje dvasiniam pašaukimui, tačiau
anksti pajutęs skeptinių, racionalistinių ir marksistinių idėjų įtaką, jis paliko kunigų seminariją ir
paskui dažniausiai draugaudavo su asmenimis, kurie nebūdavo palankūs katalikų religijai. Savo
užrašuose apie tikėjimą jis rašė: "Religingumu aš vadinu tai, kas dirbtiniu būdu įskiepijama mūsų
protui, pvz., įvairias dogmas ir panašias kvailystes. O tikėjimas yra tai, kas, nepaisant specialių
pastangų išnaikinti, gyvena mumyse, kalba mums.” Skirgailą dramoje slegia tikėjimo pasirinkimo
dilema, kas geriau – pagonybė ar krikščionybė? Jam, kaip ir Krėvei rūpi moralinis aspektas, kodėl
krikščionybė skleidžiama brutaliomis priemonėmis: kalaviju ir krauju. Štai dėl ko Skirgailai kyla
didžiulė dilema: jis nebežino, kas yra gėris, kokios yra blogio priežastys. Akivaizdu, kad
krikščionybės jis nesieja su gėriu. Jis suvokia, kad negalėdami kovoti atvirai ir garbingai žmonės
prisidengia savo mylinčiu dievu, kad pasiektų savo tikslus. Rytų filosofija, kuria labai domėjosi Krėvė
teigia: „Kokie žmonės, tokia ir jų religija.“ O žmonės Skirgailai yra brutali, engianti, veidmainiška,
baili žmonių masė. Taigi šioje dramoje Dievas tampa politiniu principu, t.y, kovos ir konkurencijos
situacijoje kiekvienas tarytum pasisavina dievą, paverčia jį savo sąjungininku. Knygoje Skirgaila
sako: „Mes turime gelbėti tėvynę. Dievais tesirūpina kriviai.“ Šie jo žodžiai parodo, kad viena iš
svarbiausių Skirgailos vertybių yra tėvynė, todėl jis aukoja savo idealus, dėl tautos išlikimo. Jis
priima krikščionybę, nors taip ir neįsileidžia jos į širdį. Taigi aukštas pareigas užimančiam žmogui
kartais tenka išduoti savo idealus ir pasirinkti tai, kas bus geriau visuomenei.
Žmogaus pasirinkimą gali nulemti dėl baudžiavos įsigalėjusios nuostatos bei žmogaus gaivališka
prigimtis. Juozo Tumo Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ pirmoje dalyje vaizduojami XIX a.
baudžiavos laikai, baudžiauninkų Mykoliuko ir Severjos bundanti meilė. Tačiau abu veikėjai atsisako
šios meilės ir pasirenka kitą kelią. Menkas savęs suvokimas, nuolankumas, nesavarankiškumas,
visiškas pasidavimas aplinkybėms, paisymas stipresnių (tėvų, kaimo bendruomenės nuostatų,
bažnyčios, galiausiai gamtos gaivalų) yra jų charakterių dominantė sąlygota baudžiavos. Mykoliukas
yra baudžiauninkas, kuris gyvena savo brolio namuose ir padeda išlaikyti jo šeimą. Pamilęs Severją
Mykoliukas pradėjo mąstyti apie šeimos sukūrimą, jis „juste juto, kaip Severiutė yra jam artima,
kokia didelę dalį jo būtybės sudaro“. Tačiau jis myli savo brolio šeimą ir jaučia pareigą padėti
broliui, kuris pirmas vedė ir sukūrė šeimą: „Ne, tikrai ne! Jis negali suardyti broliui gyvenimo, vaikus
paleisti iš neturto į tikrąjį badą.“ Tačiau tokia Mykoliuko auka yra beprasmė, nes brolio šeima yra
vartotojiška ir visiškai nevertina jo pasiaukojimo. Gandas, kad Severja išteka už Rapolo Geišės,
atėmė Mykoliuko visas jėgas – „nebebuvo jokios energijos, nei tos kojos bežingsniavo savaime, nei
rankos besitiesė ko paimti.“ Mykoliukas supranta, kad yra vargšas ir net neturi kur atsivesti
Severjos, todėl net nemėgina kovoti už savo laimę, jis kenčia, tačiau kitiems to neparodo:
„Mykoliukas buvo ne tragedijoms ar skaudžioms dramoms pergyventi, tik melancholijai, liūdesiui
reikšti kitiems, tvirtai tvirtai savo viduje užvožus draminę padėtį.“ Severiutė irgi myli Mykoliuką,
tačiau jis yra labai nedrąsus, savo meilę pirmiausia linkęs išreikšti dvasinėje plotmėje. Dėl to ją
suintriguoja paslaptis, kurią atskleisti ir patirti jai prižada Rapolas Geišė. Po pirmosios kūniškos
meilės pamokos Severja ima svarstyti: „Katroji gi meilė tikroji: ar dvasių svyrimas ar kūnų?<...>
Kurgi tad laukiamoji ar žadamoji meilė: dvasių harmonijoj, ar kūnų patenkinime?“ Bučiniais ir
glamonėmis Geišė pažadina Severjos moteriškąją prigimtį – norą sukurti šeimą, auginti vaikus.
Vedama gaivališkų instinktų bei suprasdama, kad Geišės socialinė padėtis yra geresnė nei
Mykoliuko, Severja pasirenka likti su Rapolu. Taigi, Vaižganto apysakoje matome, kad baudžiavos
metu susiformavusi samprata bei gaivališka prigimtis daro didelę įtaką žmogaus pasirinkimams.
Taigi lietuvių literatūroje veikėjų pasirinkimo situacija dažnai tampa sudėtinga, nes žmogus bijo
rinktis tai, ko pats nori, nuolat mąsto apie pasekmes ir kitų žmonių požiūrį. Pasirinkimo problemą
galima apibendrinti kinų filosofo Deng Ming-Dao mintimi: „Didelius ar mažus pasirinkimus tenka
daryti kiekvieną minutę. Tokia gyvenimo ironija – mes keliaujame tik į vieną pusę. Negalime
sugrįžti, negalime lyginti, bandydami vieną kelią po kito. Todėl gyvenime tenka pasikliauti tik
išmintimi.“