Įvadas

1 užduotis

Darbo tikslas – išsiaiškinti, kaip lietuvių literatūroje buvo vaizduojamos dvi Lietuvos istorijoje
dominavusios religijos – krikščionybė ir pagonybė. Darbo uždaviniai – remiantis pasirinktais
kūriniais, jų autorių biografijomis bei moksliniais šaltiniais išsiaiškinti, kokią įtaką darė šios dvi
religijos individualiu bei valstybės atžvilgiu Lietuvai. Šiai temai tirti pasirinkti šie metodai:
rašytojų biografijų apžvalga, mokslinių šaltinių nagrinėjimas ir kūrinių analizė.

2 užduotis
Krikščionybė - religija, pagrįsta Kristaus Jėzaus išpažinimu
Pagonybė - pagonybė pirmykštė religija
Pagonybės kitimas Krikščionybės svarba Krikščionybės
Į Krikščionbę progresuončiai tautai, nauda žmogui
Lietuvos istorijoje. priežastys atsisakyti Juozas Tumas-
Vincas pagonybės. Vaižgantas. ,,Dė
Krėvė. ,,Skirgaila“ Martynas dės ir dėdienės“
Mažvydas. ,,Katekizma
s“

Krikščionybės Pamaldumas - svarbus

nesuderinamumas doro lietuvio bruožas
su žmogiška Kristijonas
prigimtimi Donelaitis. ,,Metai“
Vincas Mykolaitis
Putinas „Altorių
šešėly“

3 užduotis
Asmuo, šeima
Krikščionybė gali
žmogui būti naudinga
kaip moralinis ramstis.
Juozas Tumas-
Vaižgantas. ,,Dėdės ir
dėdienės“
Dvasininko profesijos
pasirinkimas niveliuoja
asmenybę, slopina
kūrybiškumą,
saviraišką.
Vincas Mykolaitis
Putinas „Altorių šešėly“
Bendruomenė Tauta / tėvynė / valstybė /
pasaulis
Pagonybė yra dalis mūsų tautinio
identiteto, tačiau ją pakeitusi
krikščionybė Lietuvių tautai
buvo naudinga politiškai.
Vincas Krėvė. ,,Skirgaila“
Krikščionybės priėmimas yra
svarbus kiekvienai
progresuojančiai Europos
valstybei.
Martynas
Mažvydas. ,,Katekizmas“
Įvadas

4 užduotis

Autorius Perifrazė Kūrinio epizodas

Vincas Mykolaitis Putinas
Vincas Krėvė
XX a. Lietuvos rašytojas, poetas,
prozininkas, dramaturgas,
literatūros kritikas, istorikas.
XX a. Lietuvos prozininkas,
dramaturgas, lietuvių literatūros
klasikas, profesorius, politinis
veikėjas.
„Altorių šešėly“ Liudo vasario
vidinis konfliktas tarp instinkto
kurti ir pasišventimo būti kunigu.
Skirgailos vidinis konfliktas,
nenoras išpažinti krikščionybės ir
supratimas, kad Lietuvos
paskel+bimas krikščionišku
kraštu yra vienintelis būdas
valstybei išlikti.

5 užduotis
Vincas Krėvė
 Vincas Krėvė gimė 1882 m. spalio 19 d. Subartonyse
 Lietuvos prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, politinis
veikėjas.
 1909–20 gyveno Baku, priklausė eserų partijai, dirbo rusų kalbos ir literatūros mokytoju,
dalyvavo miesto visuomeniniame gyvenime, padėjo organizuoti liaudies universitetą,
skaitė paskaitas apie budizmą ir kitas religijas. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę
1918–20 Lietuvos konsulas Azerbaidžane.
 1920 grįžęs į Lietuvą buvo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos sekretorius,
redagavo žurnalą Švietimo darbas (1920–22). Prisidėjo prie Lietuvos universiteto
steigimo Kaune, nuo 1922 jame (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas) dėstė, 1925–
37 Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, 1925–27 redagavo (su kitais)
fakulteto Raštus, 1926–37 vadovavo (su kitais) leidyklai Universitas; profesorius (1922).
1922–24 Lietuvos šaulių sąjungos pirmininkas (V. Krėvės mėginimą ją politizuoti
vyriausybė įvertino neigiamai ir buvo priverstas atsistatydinti). 1922–23 rengė (su
kitais) Klaipėdos krašto sukilimą (Vokietijoje rūpinosi ginklais ir tarptautine parama).
1924 08 įkūrus Lietuvių tautininkų sąjungą tapo jos pirmininku; dėl nesutarimų
su A. Voldemaru ir A. Smetona 1926 buvo išstumtas iš Lietuvių tautininkų sąjungos ir
Lietuvos Respublikos politinio gyvenimo.
 Redagavo tęstinius leidinius Skaitymai (1920–1923), Tauta ir žodis (1923–
31), Gaisai (1930–1931), Mūsų tautosaka (1930–35), Darbai ir dienos (1930–1940) ir
kitus. 1929–1940 buvo Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti vienas vadovų. 4
dešimtmečio viduryje suartėjo su kairiaisiais inteligentais, siekė glaudesnių SSRS ir
Lietuvos kultūrinių ryšių. 1936 tapo nelegalios Lietuvos komunistų partijos legalaus
žurnalo Literatūra oficialiuoju redaktoriumi. 1936–40 buvo marksistinės studentų
draugijos Scientia vienas globėjų. 1939–40 Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas.
 1940 buvo vadinamosios Liaudies vyriausybės ministro pirmininko pavaduotojas ir
užsienio reikalų ministras (teigė, kad ji sudaryta teisėtai, kad SSRS įvedė savo
Įvadas

kariuomenę tik Lietuvos saugumui sustiprinti). 1940  parvykęs iš Maskvos (kur įsitikino
SSRS ketinimais) bandė atsistatydinti. V. Krėvė dalyvavo priimant Liaudies seimo
rinkimų įstatymą, 1940 1908 buvo paskirtas Lietuvos užsienio reikalų ministerijos
likvidacinės komisijos pirmininku. 1940–1943 dėstė Vilniaus universitete. Prisidėjo prie
Lietuvos mokslų akademijos įsteigimo (1941), tapo jos prezidentu. SSRS
Aukščiausiosios Tarybos deputatas (1941). Per SSRS–Vokietijos karą naciams okupavus
Lietuvą 1942 paskelbė viešą atsišaukimą, kuriuo pasmerkė SSRS veiksmus Lietuvoje
1940.
 1944 pasitraukė į Austriją. 1947 išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, dėstė slavistiką
Pensilvanijos universitete, rengė spaudai savo kūrinius. Parašė politinius atsiminimus
apie 1940 SSRS įvykdytą Lietuvos okupaciją ir savo veiklą vadinamojoje Liaudies
vyriausybėje.
 Vincas Krėvė kūrinį Skirgaila išlėido 1922m. Rusų kalba. Ir tik 1925 jį perleido
Lietuviškai. Kūrinio veiksmas vyksta 1386-1392 metais.
Įvadas

Krikščionybė ir pagonybė

Įvadas

Lietuvos istorijoje vyravo dvi religijos - krikščionybė ir pagonybė. Jų įtaka

Lietuvos rai,``dai yra milžiniška. Keičiantis religijoms keitėsi visuomenės santvarka,
švietimo lygis ir aplinkinių valstybių požiūris į lietuvių tautą. Tačiau religijos kitimas
Lietuvoje nebuvo lengvas. Lietuviams reikėjo išsižadėti dalies savo tautinio identiteto,
bet nepaisant to, Lietuvai krikščionybė atnešė daug teigiamų naujovių - rašto ir kultūros
plėtrą, geresnius santykius su kitomis Europos valstybėmis ir lietuvių tautos tobulėjimą
įvairiose gyvenimiškose srityse. Taip pat asmeniniame lygyje krikščionybė pasitarnavo
žmonėms kaip moralinis ramstis sunkiais gyvenimo laikotarpiais.

Religijų kitimo Lietuvoje nauda ir žala

Vincas Krėvė buvo XX a. Lietuvos prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros

klasikas, profesorius, politinis veikėjas, kūrinyje „Skirgaila“ aprašęs religines permainas
XIV a. pab. Lietuvoje. Kūrinyje pagoniškus įsitikinimus puoselėjantis Lietuvos valdovas
susiduria su dilema - spaudimas iš aplinkinių valstybių jį skatina krikštyti savo tautą.
Skirgaila privalo išsižadėti savo tautinio identiteto, kad užtikrintų šalies saugumą ir gerus
santykius su kaimyninėmis valstybėmis. Žiūrint retrospektyviai, krikščionybės priėmimas
Skirgailos pozicijoje buvo protingas sprendimas, atnešęs Lietuvai naudos įvairiose
srityse, tačiau Skirgailos nenoras išsižadėti savo įsitikinimų ir puoselėti svetimas
tradicijas, išlikęs po valstybinės religijos pasikeitimo, yra labai žmogiškas. Skirgaila matė
pagonybę kaip lietuviško identiteto dalį, kurios netekę žmonės nebebus ta pačia tauta.
Negana to, naujoji religija Skirgailai atrodė svetima, o ją jam brukantys užsieniečiai –
klastingi ir savanaudiški. Šis vidinis Skirgailos konfliktas lemia tolimesnius jo veiksmus.
Skirgaila pradeda visur įžvelgti klastą, nepasitikėti net artimiausiais savo pavaldiniais ir
galų gale žlunga ir kaip žmogus, ir kaip valdovas.
Skirgaila yra pirmasis lietuvių dramaturgijos kūrinys, kuriame atskleidžiama
žmogaus dvasinio žlugimo drama, parodomas savigriovos procesas. Šiuo požiūriu Krėvės
Skirgaila labiausia priartėja prie šekspyriškojo tragizmo esmės, kurią A. Bredlis, vienas
žymiausių Šekspyro kūrybos tyrinėtojų, pastebi atsirandant tuomet, kai „žmogaus mintys,
paverstos veiksmu, tampa savo pačių priešingybe. Iš visko, ką jis svajojo padaryti, jis
pasiekia tai, apie ką mažiausiai svajojo – savo paties destrukciją.“ Skirgaila troško
prasmingo gyvenimo, tačiau patiria gyvenimo beprasmybę, jo energingas rūpestis
valstybe virsta apatišku neveiklumu, aistringas Dievo ieškojimas – demoniškumu,
pasitikėjimas savimi – paniška pralaimėjimo baime.
Šis lietuvių klasiko kūrinys vaizduoja neigiamą religijos kitimo poveikį
asmeniniame lygmenyje, tačiau politiniu atžvilgiu šis pokytis suteikė daugiau privalumų.
Įvadas

Anksčiau užsienio valstybių matyta kaip barbarų šalis, Lietuva tapo pažangia
europietiška valstybe. Nepraėjus 200 metų po knygoje aprašomų įvykių, buvo pradėtos
spausdinti knygos lietuvių kalba, Lietuvoje buvo įkurtas pirmas universitetas, šalis tapo
saugesnė ir užmezgė artimus santykius su kaimynine Lenkija. Christianizacija lietuvių
tautai padėjo ne tik išlikti, bet ir vystytis. Religijos pokytis individui buvo sunkus, tačiau
įsigalėjus krikščionybei ji pasitarnavo ir asmeniniame lygmenyje. Krikščionybė
suteikdama asmenims moralinę atramą lengvindavo jų dalią, suteikdavo vilties sunkioje
paprasto lietuvio buityje.

Krikščionybės kaip moralinės atramos nauda

Deja, informacijos apie lietuvių pagonybę yra išlikę mažai, kadangi Lietuvoje iki
krikšto nebuvo išsivysčiusi rašto kultūra. Dėl to galima tik spėlioti, kokią įtaką ji darė
lietuvių kasdieniniame gyvenime. Tačiau krikščionybės naudą asmeniniame gyvenime
galima įžvelgti tiek iš literatūros, tiek iš gyvenimiškų pavyzdžių. Bažnyčia, kurdama
aplink save tikinčiųjų bendruomenę, yra viena populiariausių vietų, į kurią pagalbos gali
kreiptis žmogus, praradęs viltį, paklydęs gyvenimo kelyje ir norintis atsikratyti jam
kenkiančių įpročių, pvz. alkoholizmo ar narkomanijos.
Krikščionybės kaip moralinės atramos tema atsispindi lietuvių literatūroje.
Mažosios Lietuvos kunigas, pietizmo sąjūdžio veikėjas, lietuvių grožinės literatūros
pradininkas Kristijonas Donelaitis poemoje „Metai“ aprašė XVIII a. lietuvių
baudžiauninkų gyvenimą. Knygos veikėjai, privalėję dirbti sunkius, purvinus fizinius
darbus, savo dalią pateisindavo krikščionišku mokymu – „viežlybi“ valstiečiai turėję
atpirkti pirmykščių žmonių - Adomo ir Ievos - nuodėmes sunkiu darbu, kad po mirties
patektų į Rojų ir gautų Dievo malonę. Taip krikščionybė jiems pasitarnavo kaip moralinė
atrama, skatinusi juos dirbti, nepalūžti sunkiose gyvenimiškose situacijose.
Krikščionybės kaip moralinio ramščio pavyzį taip pat pateikia lietuvių rašytojas,
literatūros kritikas bei kritikas Juozas Tumas-Vaižgantas romane „Dėdės ir dėdienės“.
Romano antroje dalyje jau pasenęs pagrindinis veikėjas Mykoliukas, dėl jaunystėje
išgyventos nelaimingos meilės tapęs vienišu, užsidariusiu senoliu, laimę vis dar patiria
lankydamasis mišiose. Aplinkiniai pastebėdavo, kaip per apeigas Mykoliukas
nušvisdavo, jo nuotaika pakylėdavo, kadangi tuomet Mykoliukas pajusdavo dėkingumą
Dievui už galimybę pažinoti savo jaunystės simpatiją – Severiutę bei išgyventi meilę,
nors ir nelaimingą. Šiuo atveju krikščionybė pasitarnavo ne kaip motyvacijos šaltinis, o
kaip užuoveja nykios egzistencijos akivaizdoje, padėjusi žmogui nepaskęsti vienatvėje.
Įvadas

Išvada

Apibendrinant galima teigti, jog krikščionybės ir pagonybės įtaka įvairiose

lietuvių gyvenimo srityse buvo milžiniška. Senoji lietuvių religija buvo pakeista
krikščionybe - šis pokytis sukėlė daug nepasitenkinimo daugeliui lietuvių. Žmonės turėjo
keisti savo įsitikinimus, tradicijas ir socialinę tvarką. Tačiau įsigalėjus Švenčiausiosios
Trejybės garbinimu paremtai religijai Lietuva tapo modernesne valstybe - kartu su
krikščionybe atkeliavo daug naujovių, kurios turėjo daug įtakos Lietuvos istorijos raidai –
rašto kultūra, švietimo sistemos pagrindai, integracija į europietišką, krikščionišką pasaulį
bei aplinkinių valstybių pripažinimas, padėjęs lietuvių tautai neišnykti. Taip pat naujasis
tikėjimas buvo naudingas tuo, jog lietuviams suteikė moralinės paramos juos
motyvuodama, sukurdama saugią erdvę nuskriaustiesiems ir paklydėliams.