Ar puikybė vis dar nuodėmė?

Puikybė, kaip konceptas, gali būti interpretuojama įvairia. Kai kuriems žmonėms puikybė gali
atrodyti kaip dalykas, kuriuo pasma žmonių. Kiti to nelaiko puikybe, o paprasčiausiai pasitikėjimu savimi.
Tačiau, mano nuomone, puikybė skiriasi nuo pasitikėjimo savimi. Pagrindinis šių reiškinių skiriamasis
bruožas yra žmogaus samoningumas. Jei žmogus sugeba atskirti kada jis puikuojasi, o kada tiesiog
džiaugiasi savo sėkme, tai neturėtų kelti problemų. Tačiau yra dalis žmonių, kurie mėgsta puikuotis,
nesuprasdami, jog tai yda. Mano nuomone, tokie žmonės yra nuodėmingi ir kelia grėsmę visuomenės
gerbūviui. Apakinti puikybės žmonės gali prikrėsti visokių nieškybių, kurios gali ne tik neigiamai atsiliepti
jų aplinkai, bet ir visam pasauliui. Kaip pavizdį norėčiau panaudoti šių dienų karą Ukrainoje. Puikybės
apakinta Rusijos tauta nesugeba pažvelgti į konfliktą iš kitos barikadų pusės perspektyvos. Tai lemia
tūkstančių nekaltų žmonių mirtis. Tragiškas karas tampa realybe dėl per didelės puikybės. Apie šį reiškinį
rašo garsus lietuvių poetas, estetikos mėgėjas H. Radauskas. Jo kūrinyje „Strėlė danguje“ vaizduojamos
puikybės pasėkmės. Eilėraščio antrame posme figuruoja medžiotojas, kuris, apakintas puikybės šauna į
paukštį, bet pataiko į saulę, simbolizuojančią šviesą ir gėrį. Galima rasti šio eilėraščio paralelę su šių
dienų karu. Rusai, apakinti savo klaidingų idėjų ir puikybės naikina viską, kas pasitaiko jų kelyje,
nesaugodami grožio ir brangių žmonių gyvybiu.

Taigi, apibendrinant galiu teigti, jog puikybė vis dar yra nuoėmė. Dėka puikybės, pasaulis yra
žymiai bjauresnis ir nesaugesnis. Puikybės apakinti žmonės pamina visas doras vertybes ir veda pasaulį į
pražūtį.
Ar puikybė vis dar nuodėmė?