Platonas „Puota“

„Puotoje“ kiekvienas iš vakarienės dalyvių filosofų sako po kalbą aukštinančią ir

garbinančią meilės dievą Erotą. Visi jie šį dievą mato kaip labai gražų, didį, itin svarbų
žmogui. Sokratas išklauses visų prabyla paskutinis. Iš kūrinio galima suprasti, jog visi
pašnekovai jį laiko didžiu filosofu, jaučia, jog juos Sokratas sako kalba juos nurungs,
turės labai išmintingų įžvalgų. Atėjus Sokrato eilei, jis visai apverčia diskusiją,
paprieštarauja prieš tai kalbėjusiems, jo kalba – kontrastinga ir provokuojanti, siūlo
naujas idėjas.

Sokratas savo kalboje prisimena pokalbį su Diotima mantiniete (kuri, beje yra mitinė
būtybė, kalba įkvėpta dievų). Jis perpasakoja judviejų dialogą apie Erotą, meilę ir
grožį, šiame pokalbyje Sokratas yra jos mokinys, ji – išminties šaltinis, žinanti
daugiau. Ji nesileidžia girti, garbinti Eroto, o iškloja tiesą apie jo prigimtį.
Diotima nepriskiria Eroto nei dievams, nei mirtingiesiems, bet teigia, jog jis - tarpinė
esybė. Ji paaiškina jo kilmę: Erotas gimė iš Išmonės sūnaus Ištekliaus ir mirtingosios
Skurdybės. Pradėtas jis buvo grožio deivės Afroditės gimtadienio proga surengtoje
puotoje, todėl „jis apsigimęs grožio mylėtojas“
Diotima pateikia idėją, jog žmogus myli tą, ko siekia, trokšta turėti, dalyką kurio
vaikosi, o ne tai ką jau turi, todėl grožį mylintis Erotas pats negali būti gražus. Tik jam
stokojant grožio, jis mato jį kaip siekiamybę. CITATA: „Pirmiausia, jis amžinas
skurdžius ir toli gražu nei švelnus, nei gražus, kaip paprastai mano žmonės.
Priešingai, jis grubus, šiurkštus, basas, benamis, miega be pastogės, ant žemės,
nepasiklojęs, prie durų, pakelėse, - tikras savo motinos vaikas, amžinas stokos
sugyventinis.”
Idėja, jog pats Erotas stokoja grožio tarsi apverčia viso vakaro eigą, prieštarauja
visoms kitų filosofų išsakytoms mintims, tai labai drąsus, provokuojantis teiginys.

Netrukus Diotima atskleidžia ir antrą Eroto prigimtį. CITATA: “Antra vertus, tėvo
pavyzdžiu taiko į tai, kas gražu ir gera, drąsus, ūmus, smarkus, nuostabus
medžiotojas, nuolat rezgąs kokias nors pinkles, geidus pažinime ir randąs į jį kelią,
visą gyvenimą filosofuoja, nuostabus žiniuonis, burtininkas, sofistas.“
Atskleidžiama, jog Erotas ypač myli išmintį. Filosofiją galima pavadinti meile
išminčiai. Filosofas, o tuo tarpu ir Erotas, klaidžioja ieškodamas išminties. CITATA:
„Išmintis - vienas gražiausių dalykų, o Erotas meilė grožiui, tai jis privalo būti filosofu,
o būdamas filosofu, išsitekti tarp išminčiaus ir neišmanėlio.“ Šis teiginys labai gražus,
išmintyje įžvelgiamas grožis, o kadangi jos reikia nuolat siekti, o ji begalinė, ji tampa
dieviškumo apraiška.
Kita graži kūrinyje iškelta idėja, jog Erotas yra nemylima, o mylinti būtybė. O tuo
pačiu patikslinama, jog mylėti yra gražiau, nei būti mylimam, pačiam jausti šį jausmą
yra aukštesnė būsena, duoti yra gražiau nei gauti.
Kalboje itin daug laiko praleidžiama diskutuojant apie teiginį jog, CITATA: „Meilė yra
ne grožio siekis, bet veikiau jau siekis „gimdyti ir pagimdyti vaisių grožyje““. Ši
keliama idėja labai gili ir sudėtinga, teko skaityti kelis kartus, kol supratau, kad vistiek
iki galo nesuprasiu. Bet mano supratimu žodis „gimdymas“ labiau reiškė kūrybą,
palikimą. Buvo kalbama apie nėščiuosius siela. CITATA: „Juk esama <...> siela dar
labiau už kūnu nėščių žmonių, nešiojančių tai, ką pradėti ir gimdyti dera sielai. Ką jai
dera gimdyti? Pažinimą ir kiekvieną kitą dorybę. Šių dalykų gimdytojai yra visų laikų
poetai, o iš amatininkų tie, kurie vadinami išradėjais.“ Taigi, kūrybos procesas,
išminties, žinojimo siekimas, gražių darbų darymas yra galimybė palikti savo dalį, gal
pasiekti nemirtingumą, amžinybę, būdas priartėti prie dievų.

Kalboje kaip sinonimai grožiui vartojami žodžiai dieviškumas, gerumas, dorumas,

grožis sutapatinamas su gėriu. Tuo tarpu kaip priešingybė grožiui vartojami žodžiai
bjaurumas, nedarna. Galima daryti išvadą, jog grožis tarsi visų gerų ir dorų vertybių
atitikmuo.

Itin graži buvo ši kalbos dalis apie grožio pažinimą: CITATA: „Jei vedamasis vedamas
teisingu keliu, pradžioje jis turi mylėti vieną kūną ir jame gimdyti gražias kalbas,
paskui jis turi suvokti, kad bet kuriame kūne esantis grožis giminiškas kitame kūne
esančiam grožiui ir, jei ieškoma išvaizdos grožio, būtų kvaila visuose kūnuose esančio
grožio nelaikyti vienu ir tuo pačiu. Tai suvokęs, jis turi tapti visų gražių kūnų mylėtoju,
o vieną nebe taip stipriai mylėti, žiūrėdamas į jį iš aukšto lyg į menkavertį daiktą.
Paskui reikės, kad sielose esantį grožį jis laikytų vertingesniu už kūne esantįjį, ir kad
doros sielos, tegu ir nekažinkokios žydinčios išvaizdos žmogaus pakaktų, kad jį
mylėtų, rūpintųsi ir gimdytų kalbas, jaunuolius darysiančias geresniais. Tada jis būtų
priverstas išvysti darbuose ir įstatymuose esantį grožį bei pamatyti, kad jis visur tos
panašios prigimties, idant nieku imtų laikyti kūno grožį. O po darbų reikės jį atvesti
prie pažinimų, idant išvystų ir pažinimų grožį ir, žiūrėdamas į tokias grožio platybes,
liautųsi buvęs menkas, vertesnio žodžio neturįs tarnas, vergiškai prisirišęs prie vieno
berniūkščio, kokio nors žmogaus ar vieno darbo grožio. Atsigręžęs į plačią grožio jūrą,
regėdamas ją filosofijos pilnatvėje, jis gimdytų gausias, gražias ir didingas kalbas bei
mintis, kol sustiprėjęs ir išaugęs galėtų išvysti vieną vienintelį pažinimą– štai kokio
grožio pažinimą... „
Ši ištrauka leidžia suprasti, jog fizinis grožis yra paprasčiausia, menkiausia grožio
forma. Kuo labiau žmogus tobulėja, tuo labiau pradeda grožį sieti su gėriu, ir jam
gražu tampa gražios (geros) sielos, gražūs (geri) darbai, gražios (geros) mintys. Šis
nupasakotas kelias veda vis tobulesnio grožio link, o pabaigoje logiškai turėtų būti
tiesiog tobulas grožis. Diotima jį apibūdina štai taip: CITATA „O ką pasakysime apie
žmogų, kuriam pasisektų regėti patį grožį - gryną, tyrą, be priemaišų, nepaliestą nei
žmogaus kūno, spalvų, nei kitų gausių mariųjų niekų, bet galėtų išvysti patį dievišką
vienalytį grožį.”
Ši tobulo grožio idėja labai įdomi, vien todėl, kad jos suvokti turbūt nepavyko
niekam. Čia nekalbama apie grožio apraiškas kūne, gamtoje ar kokiame kitame
reiškinyje. Čia minimas grožis pats savyje, pats iš savęs, o tai dieviškos prigimties,
nežmogiškojo pasaulio grožis.

Apibendrinant galima teigti, jog Sokratas savo kalboje pateikia naujų, iki tol
negirdėtų idėjų apie meilę, Eroto prigimtį. Jis paprieštarauja pašnekovams, suabejoja
Eroto grožiu, o taip pat ir prigimtimi. Pasitelkdamas mistinės būtybės Diotimos
išmintį jis apie grožį kalba iš skirtingų pusių. Turbūt svarbiausia prisiminti, kad grožis
tapatinamas su išmintimi, žinojimu, kurio siekia filosofai, dar grožis gali būti
prilyginta gėriui, dorybei. Taip pat egzistuoja tobulas, dieviškas, vienalytis,
nedalomas grožis, kurį suvokti tikriausiai įmanoma tik pasiekus dieviškumą,
amžinybę.