Leonardo da Vinči Traktatas apie tapybą

2022 m. lapkričio 2 d., trečiadienis

19:05
 
Biografija
Manau labai plataus pristatymo apie žymųjį italų humanistą Leonardo da Vinči tikrai nereikia. Bendri
faktai - jo talentas tapybai buvo pastebėtas ankstyvoje vaikystėje, mokėsi ir kūrė Florencijoje, vienoje
turtingo notaro šeimoje, vėliau persikėlė Milaną, kurioje buvo pakviestas įkurti meno akademiją. Čia
studentams parašė traktatus apie tapybą, šviesą ir šešėlius, proporcijas ir estetikos temomis. Jo
parašyti traktatai, kuriuos dagelį jų po Da Vinčio mirties susistemino jo studentas Frančeskas Melcis,
padarė didžiulį poveikį Europos estetinės minties raidai.
 
Mūsų pristatoma "Traktato apie Tapybą" ištrauka susideda iš 24 klausimų, kuriuos šiandien mes su
kolega jums pristatysime.
 
Pradedant pirmuoju klausimu, Da Vinči klausia, ar tapyba yra mokslas ar ne.
Visų pirma išsiaiškinimą, kas yra visų pirma yra mokslas. Bet koks proto samprotavimas, kuris save
vadina mokslu, negali būti be matematikos bei jos testų. Bet koks proto samprotavimas kuris
prasideda ir baigiasi mintyse, teigė Da Vinči, nėra mokslas ir jis turi būti paneigtas.
Kas gi yra šie matematiniai testai? Pirmiausia, ir svarbiausia, tai yra patyrimas akimis, ir kaip
matysime, regėjimo patyrimas yra pats svarbiausias.
Būtent dėl to - regėjimo patyrimo - tapyba Da Vinčio yra laikoma ne tik kad mokslu, bet vienu
svarbiausiu mokslu.
 
Judant toliau, iškeliamas klausimas dęl tapybos ir poezijos pavyzdžio ir skirtumo, Da Vinči pradeda
poezijos, kaip mokslo, paneigimu, teigiant jog poezija baigiasi ties rašmenų įsivaizdavimu, o tapyba
yra realiai akimis patyrimą, ir tapybos vaizdinį galime pamatyti tarsi tai būtų natūralus vaizdas.
 
Da Vinčio toliau klausia, koks yra naudingiausias mokslas, tuo pačiu pateikiant paprastą atsakymą -
naudingiausias yra tas mokslas, kurio vaisių lengviausia perteikti, o tapyba, per regą, tai daro
geriausiai bei efektyviau nei kad raštas ar žodis. Tapybai nereikalingas tarpininkas kaip kad žodžiui ar
raštui, jis suprasti gali visi (pavyzdys apie šunį ir paveikslą).
 
Apie pamėgdžiojimus mokslus ir kodėl tapyba yra neapmėgdžiojima, bet mokslas.
Turmpai tąriant, pamėgdžiajmas mokslas yra toks, kuriame mokinys gali prilygti kūrėjui ir panašiu
būdu duoti savo vaisių. Da Vinči teigia, jog tapybos neišmokinsi to, kuriam nėra duota gamtos, kaip
kad matematikos neišmoksi daugiau, nei kad išmokina mokytojas. Akcentuojamas tapybos
orginalumas, kurris jai suteikia savotiško sakaralumo.
 
Kaip tapyba apima visus kūnų paviršius ir juos perteikia?
Čia Da Vinči įrodo tapybos filosofiškumą. Kaip kad filosofija tiria judėjimą, taip tapyba nagrinėja kūnų
judėjimą per veiksmų greitumą. Tapyba perteikia visų gamtos skurtų dalykų kūnų paviršius, o tuo
tarpu filosofija nagrinėja tų kūnų savybes.
 
Galiausiai prieiname prie regos juslės viršenybės. Teigiama, jog akis savo veikloje klysta mažiau nei
kitos juslės. Pasitelkiamas matematinis pavyzdys - regiama tiesiomis linijomis, sudarančiomis
piramidę. Klausa, tuo tarpu, geba justi tik bangomis, taip galint smarkiai suklysti.
 
Vėliau Da Vinči teigia, jog tas, kuris niekina tapyba, tuo pačiu nemėgsta nei filosofijos, nei gamtos.
Viskas paprasta, dėl tapybos, jos savybės - visa tai yra gamtos duktė, arba anūkė. Gamta sukuria
daiktą, daiktas yra atvaizduojamas tapyboje.
 
Toliau, mano manymu, pateikiamas labiausiai Renesanso epochą atsipindintis teiginys - tapytojas yra
visokios padermės ir visų daiktų viešpatis. Tapytojas čia yra sudievinimas - jis geba, panorėjęs, sukurti
aplink save grožybes ar bjaurumus, siaubą, komediją ir tragediją, ir tuo gerėtis. Jis geba sukurti
kraštovaizdžius, slėnius bei jūras. Antropocentriškumas čia akivaizdus.
 
Toliau trumpai apie poetą ir tapytoją. Vėlgi, tapytojas yra vertingesnis, nei teisingiau pavaizduoja
gamtos kūrinių pavidalus, o gamtos kūriniai yra vertingesni nei už žodžius, žmogaus kūrinius. Tarp
žmogaus ir gamtos kūrinių yra toks pat skirtumas kaip kad tarp žmogaus ir dievo, teigia Da Vinči.
Poetas negeba savo žodžiai atkartoti gamtos kūrinių pavidalų, jis ką be ko nusileidžia tapytojui.
Tapytojas geba be kitų mokslų pagalbos mėgdžioti gamtą, poetas to negali, o ėjimas per, pavyzdžiui,
astrologijos mokslą kaip pagalbą aprašyti poetui gamtą yra nevykęs, nes einama į svetimą daržą ir tu
jau nebesi poetas, tu užsiimi astrologiją.
 
Vaizduotė negali savyje sukurti ir pamatyti dalykų, kaip akis. Akis priima daiktų vaizdus, juos
perduoda įspūdžiui, o ši - bendrajai juslei. Vaizduotė prasideda ir baigiasi galvoje. Įspūdžius tapytojas
gali perkurti momentaliai, kaip kad mūšio scena, joje pavaizduoti emocijas karių veiduose bei judesį,
tuo tarpu poetas gali vargti, cituojant Da Vinčį, kol sudils jo plunksna, bandant pavaizduoti mūšio
vaizdinį žodžiais. Poetas tikras tik perkuriant dialogą, visa kuo kita jis nusileidžia tapytojai. Tapytojui
nėra ribų, kas riboja žodį, ir taip poetą, neriboja tapytojo. Regos svarbi čia akivaizdi, - Da Vinči tiesiai
ir pasako, jog gyvenimas be regos yra artimas mirčiai. Jis, be visa ko, jei galiu jį taip pavadinti, yra
radikalus vizualinis empirikas.