Akinas de Bottonas išgarsėjo didelį

pripažinimą pelniusiomis knygomis, kuriose meno,

filosofijos ir literatūros klausimai derinami su kasdienės
filosofijos patarimais. Jo kūriniai intelektualūs, turintys
iterapinę galią ir lengvai skaitomi. Autoriaus tikslas —
grąžinti idėjas ten, kur joms ir privalu būti, - į mūsų
gyvenimo centrą.
A L A IN D E B O T T O N

rs

Kaiprroustas
gali pakeisti jūsų
gyvenimą

( ^ )
L I E TL V O S
R A> V T O J V
S A | U N G O S
L F.I D Y k L A
UDK 159.913
Bo-381

Versta iš: Alain de Botton,

How Proust Can Change Your Life, Picador, London, 1997

Šį leidinį draudžiam a atgam inti bet kokia form a ar bodu, viešai skelbti, taip pat padaryti
viešai prieinam ą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas:

parduoti, nuom oti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, m okym o įstaigose, muziejuose arba archyvuose,

mokslinių tyrim ų ar asmeninių studijų tikslais atgam inti, viešai skelbti ar padaryti visiems

prieinamą kom piuterių tinklais tam skirtuose term inaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-9986-39-882-0

27 p. panaudotas Domenico Ghirlandaio paveikslas „Senio ir berniuko portretas":

Photo © Musee du Louvre, Dist. RMN-Grand Palais/Angele Dequier
50 p. panaudota muilo reklamos iliustracija:
© Illustrated London News Ltd/Mary Evans

Copyright €> 1997 by Alain de Botton

© Rasa Balčikonytė, vertimas į lietuvių kalbą, 2016
© Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016
Turinys

K aip m y lė ti g y v e n im ą d a b a r / 7

K aip s k a ity ti sau /1 5

K aip rasti laiko sau / 37

K aip s ė k m in g a i k e n tė ti / 57

K aip ro d y ti ja u s m u s / 97

K aip b ū ti g e ru d ra u g u /1 1 7

K aip p ra re g ė ti /1 4 7

K aip b ū ti la im in g a m m y lin t /1 7 3

K aip p a d ė ti k n yg ą į šalį /1 8 9

/ 5
Kaip m y lė ti g y v e n im ą
dabar
Nedaug yra dalykų, kuriems žmonės būtų skyrę daugiau
dėmesio už nelaimes. Jei piktavalis kūrėjas į žemę mus būtų
siuntęs su išskirtine misija kentėti, visiškai pagrįstai galė­
tume džiaugtis sėkmingai atlikę šią užduotį. Ir išties aplink
apstu to, kas tikrai neteikia paguodos: kūno trapumas, mei­
lės nepastovumas, visuomenės nenuoširdumas, draugystės
tykantys pavojai, visa stelbiantis įpročio poveikis. Tad visiš­
kai natūralu, kad tokio atkaklaus blogio akivaizdoje nieko
kita nekantriau nei mūsų pačių sunaikinimas nelaukiame.

Praėjusio šimtmečio trečiajame dešimtmetyje Paryžiuje dai­

rydamasis ko nors pasiskaityti galėjai užkliūti už L'Intran-
sigeant. Dienraštis garsėjo tiriamosios žurnalistikos nau­
jienomis, didmiesčio apkalbomis, suprantamai pateiktais
skelbimais ir aštriais redakcijos vedamaisiais. Jame kelti ir
svarbūs klausimai prašant prancūzų garsenybių į juos at­
sakyti, tarkim: „Koks, jūsų nuomone, auklėjimas geriausiai
tiktų jūsų dukrai?" arba „Kaip siūlytumėt spręsti transporto
problemas Paryžiuje?" O 1922 metų vasarą skaitytojų itin iš­
kilmingai paklausta:

8 / A L A I N DE B O T T O M
 Amerikiečių mokslininkas praneša, kad pasaulio pabaiga
ateis ar bent jau didžioji žemyno dalis bus sunaikinta taip
netikėtai, kad žus šimtai milijonų žmonių. Jei ši pranašys­
tė būtų patvirtinta, kaip ji paveiktų žmonių elgesį per tą
laiką, kai sužinota apie neišvengiamą įvykį ir iki pačios
katastrofos? Kaip, sužinojęs šią naujieną, šį laiką praleis-
tumėt jūs?

Pirmasis į baisųjį žmogaus ir pasaulio sunaikinimo scena­

rijų sureagavo kadaise žymus, dabar jau pamirštas rašyto­
jas Henri Bordeaux - jis spėjo, jog didžiąją žmonijos dalį šis
įvykis pastūmėtų pulti arba į artimiausią bažnyčią, arba į
arčiausiai esantį miegamąjį; pats jis nuo keblaus pasirinki­
mo išsisuktų naudodamasis paskutiniąja galimybe užkopti
į kalnus pasigrožėti Alpių vaizdais bei augalais. Kita Pary­
žiaus garsenybė, karjeros viršūnę pasiekusi aktorė Berthe
Bovy, užuot minėjusi pramogas, su skaitytojais pasidalijo
kirbančiu nerimu, baimindamasi, kad kai žmonių poelgiai
nebeturės ilgalaikių pasekmių, išnyks ir visi suvaržymai.
Šiai liūdnai prognozei pritarė ir Paryžiuje garsi ateities būrė­
ja iš rankos ponia Fraya, būgštavusi, jog žmonės, užuot ruo-
šęsi nežemiškiems ateities apmąstymams, paskutinėmis va­
landomis taip panirs į malonumus, kad nebeliks laiko sielas
parengti anapusiniam gyvenimui - tokia baimė pasitvirtino,
rašytojui Henri Robert ui atsainiai pareiškus, kad jis šį laiką
skirsiantis paskutiniajai bridžo partijai, tenisui ir golfui.

Kaip m y lė ti g yv e n im ą d ab a r / 9
Paskutinioji įžymybė, su kuria kalbėtasi apie paskutines
minutes iki apokalipsės, buvo ūsuotas rašytojas atsiskyrė­
lis, neturintis polinkio bridžui (nors kartą vis dėlto sužaidė
šaškėmis ir du sykius stebėjo, kaip leidžiami aitvarai), žmo­
gus, paskutiniuosius keturiolika metų praleidęs siauroje lo­
voje po kupeta plonų vilnonių pledų, rašydamas neįprastai
ilgą romaną net be tinkamo apšvietimo. 1913 m. pasirodžius
pirmajam tomui „Prarasto laiko beieškant", jis pripažintas
šedevru; prancūzų kritikas jo autorių prilygino Shakespe-
are'ui, italų lygino su Stendhaliu, o austrų princesė pasisiūlė
už jo tekėti. Savęs labai nevertinęs („Jei tik galėčiau geriau
apie save manyti! Deja, tai neįmanoma"), kartą net pasivadi­
nęs blusa, o savo rašymą prilyginęs nevalgomos nugos gaba­
lui, vis dėlto turėjo kuo didžiuotis. Net britų ambasadorius
Prancūzijoje, pasižymėjęs itin plačiais ryšiais ir ypač atsar­
giais vertinimais, nesidrovėjo jam pareikšti didžiulę, nors ir
ne literatūrinę, pagarbą, apibūdindamas rašytoją kaip „vieną
išskirtiniausių iš kada nors sutiktų žmonių, kuris ir pietau­
damas nenusivelka švarko".

Entuziastingai dalyvaudamas diskusijoje - ir apskritai bū­

damas geras žaidėjas - Proustas L'Intransigeant laikraščiui ir
amerikiečių katastrofų mokslininkui nusiuntė tokį laišką:
Gyvenimas mums tikriausiai išsyk pasirodytų nuostabus,
vos tik, kaip teigiate, iškiltų mirties grėsmė. Tik pagalvo­
kit, kiek planų, kelionių, meilės reikalų, studijų jis - tai
yra gyvenimas - slepia, o juos vis atidedam iš tingumo,

1 0 / ALAl N DE B O T T O N
 nes esame tikri dėl ateities. Atsiradus pavojui išnykti,
kaip viskas pasidarytų žavu! Ir jei tik šįkart nelaimė mus
aplenktų, tikrai aplankytume naująsias Luvro sales, pul­
tume ant kelių prieš panelę X ir nukeliautume į Indiją.
Katastrofa neįvyko, nieko nepadarėme ir vėl sugrįžome
į įprastą gyvenimą, kuriame aplaidumas slopina aistrą.
Kad įvertintume šią gyvenimo akimirką, neturėtume
laukti katastrofų. Pakaktų prisiminti, jog esame žmonės
ir kad dar šį vakarą gali aplankyti mirtis.

Staiga atsiradęs prieraišumas gyvenimui suvokus mirties

neišvengiamybę reiškia, kad, nejausdami jokių pabaigos
ženklų, praradome jei ir ne paties gyvenimo, tai bent jo kas­
dienybės skonį, tad ir mūsų nepasitenkinimas juo atsiranda
veikiau dėl konkretaus gyvenimo būdo, o ne dėl apskritai
liūdnų minčių, kurias neišvengiamai sukelia žmogiškoji
patirtis. Bet jei tik pavyktų nusikratyti tikėjimo savo paties
nemirtingumu, iškart prisimintume daugybę neišnaudotų
galimybių, kurias slepia nemielas, - taip mums atrodo, - ir
amžinas gyvenimas.

Tačiau jei svarbiausius dalykus suprantame tik suvokę savo

mirtingumą, ar nevertėtų pirmiau išsiaiškinti, kas tai per
dalykai. Gali būti, kad, dar net nepastebėdami mirties po­
žymių, mes gyvenome pusinį gyvenimą. Bet ką reiškia pil­
nutinis? Juk jei pabaiga neišvengiama, tai anaiptol nereiškia,
kad rašydami paskutiniąsias dienoraščio eilutes pagaliau

Kaip m y lė ti g yv e n im ą d ab a r / 1 1
prieiname prie protingų išvadų. Mat tiksinčio laikrodžio
sukeltos panikos apimti galime pridaryti aibę netikėčiausių
kvailysčių. Ir L'Intransigeant laikraščiui pateiktos Paryžiaus
garsenybių idėjos yra labai keistos ir viena į kitą nepanašios:
tai ir žavėjimasis Alpių vaizdais, ir pomirtinio gyvenimo ap­
mąstymai, ir tenisas bei golfas. Tačiau ar bent viena iš jų yra
tinkamas laiko praleidimas prieš išnykstant pasauliui?

Ne ką geresni ir paties Prousto siūlymai (Luvras, meilė, In­

dija). Pradžiai užtenka pasakyti, kad jie visiškai nesiderina
su jo charakteriu. Jis niekad nebuvo nepasotinamas muziejų
lankytojas, daugiau nei dešimtmetį nesilankė Luvre ir labiau
mėgo žiūrinėti reprodukcijas, o ne klausytis muziejaus lan­
kytojų plepalų („Žmonės mano, jog meilė literatūrai, tapybai
ir muzikai yra visuotinė, tačiau iš tikrųjų sunku būtų atrasti
bent vieną, kuris išties apie tai nusimanytų"). Nežinoma ir
apie jo domėjimąsi Indijos subkontinentu, kurį pasiekti būtų
buvęs tikras išbandymas - traukiniu iki Marselio, pašto gar­
laiviu iki Port Saido, dešimt dienų per Arabijos jūrą kelei­
viniu laivu „P&O" - vargu, ar tai idealus maršrutas vos iš
lovos išlipančiam žmogui. O kai dėl panelės X, tai motinos
apmaudui Marcelio, deja, niekad netraukė nei jos, nei visų
kitų merginų nuo A iki Z žavesys ir jau seniai praėjo tie lai­
kai, kai jis domėdavosi, ar panelė turinti jaunesnįjį brolį -
mat galiausiai padarė išvadą, kad šalto alaus stiklas teikia
didesnį malonumą nei meilės aktas.

1 2 / A L A I N DE B O T T O N
Panoręs įgyvendinti savo idėjas, Proustas neišvengiamai
būtų turėjęs pripažinti, kokios menkos jo galimybės. Praė­
jus vos keturiems mėnesiams po atsakymo laikraščiui L7n-
transigeant, seniai įtaręs, jog tai atsitiks, jis peršalo ir mirė.
Buvo penkiasdešimt penkerių. Gavęs kvietimą į priėmimą
ir nepaisydamas lengvų gripo simptomų, įsisupęs į tris ap­
siaustus ir du pledus, vis dėlto išvyko svečiuosna. Išėjęs tu­
rėjo laukti automobilio lediniame kieme, čia peršalo. Perša­
limas virto stipriu karščiavimu, kurį buvo galima numušti,
jei būtų laikęsis prie lovos sukviestų gydytojų nurodymų.
Nenorėdamas nutraukti darbo atsisakė jų siūlomų kamparo
aliejaus injekcijų ir toliau rašė gyvas tik karštu pienu, kava
ir kompotu. Peršalimas sukėlė bronchitą, kuris virto plau­
čių uždegimu. Kai pagaliau lovoje atsisėdo ir paprašė kep­
to jūrų liežuvio, trumpam atsirado viltis; bet kol nupirko ir
iškepė žuvį, jį vėl apėmė toks šleikštulys, kad negalėjo net
pažiūrėti į ją. Po kelių valandų mirė nuo plaučiuose atsira­
dusio pūlinio.

Laimė, Prousto mintys apie tai, kaip reikėtų gyventi, neap­

siribojo trumpu, kiek trikdančiu atsakymu į keblų laikraš­
čio klausimą, nes iki pat gyvenimo pabaigos jis rašė knygą,
mėginančią - nors labai ištęsta ir sudėtinga pasakojimo for­
ma - atsakyti į klausimą, mažai kuo tesiskiriantį nuo to,
kurį iškėlė mokslininku besidedančio amerikiečio prana­
šystės.

Kaip m y lė ti g y v e n im ą d ab a r / 1 3
Užuominos apie tai slypi jau šios didžiulės knygos pavadini­
me. Nors niekad nepatikęs Proustui, kuris jį laikė „nevyku­
siu" (1914 m.), „klaidinančiu" (1915 m.) ir „atgrasiu" (1917 m.),
„Prarasto laiko beieškant" kone išsyk nurodo pagrindinę ro­
mano temą - išnykusio ir prarasto laiko paieškos. Kitaip nei
memuaruose apie romantiškus jausmus, tai tikras, visuoti­
nai pritaikomas pasakojimas apie tai, kaip nustoti švaistyti
ir pradėti branginti gyvenimą.

Pranešimas apie artėjančią apokalipsę, be abejonės, sukėlė

daug nerimo, kita vertus, vadovas pagal Proustą teikė vilties,
kad toks klausimo kėlimas gali - bent trumpam - mus pri­
versti stabtelti ir, - kol neištiko asmeninė ir visuotinė katast­
rofa, - svarbiausius dalykus bandyti suprasti anksčiau nei
baigėsi golfo žaidimas ar nuskendo laivas.

1Z|. / AL Al N DE B O T T O N
Kaip s k a ity ti sau
Proustas užaugo šeimoje, kurioje menui teikta didelė reikš­
mė siekiant žmonių laimės. Tėvas buvo gydytojas, stam­
bus, barzdotas vyras, XIX amžiui būdingų veido bruožų,
valdingos išvaizdos ir ryžtingo žvilgsnio, dėl kurio jo
akivaizdoje iškart pasijusdavai išglebėlis. Jis spinduliuote
spinduliavo moralinį pranašumą, paplitusį tarp gydyto­
jo profesijos žmonių, tai yra tarp grupės, kurios reikšmė
visuomenei akivaizdi ir kurios nekvestionuoja nė vienas,
bent kartą ištiktas kutenančio kosulio ar trukusio apendik­
so. Šiai grupei priklausantys žmonės gali kelti nemalonų
nereikalingumo pojūtį ne tokio akivaizdžiai vertingo pa­
šaukimo atstovams.

Daktaras Adrienas Proustas buvo kilęs iš kuklios šeimos,

jis - provincijos krautuvininko, gaminusio vaško žvakes
namams ir bažnyčiai, sūnus. Po labai sėkmingų medicinos
studijų, apvainikuotų moksliniu darbu „Įvairios smegenų
suminkštėjimo formos", tapo sanitarinės tarnybos vyriau­
siuoju inspektoriumi. Daug laiko paskyrė ieškodamas būdų
užkirsti kelią choleros ir buboninio maro plitimui, buvo
techninis Prancūzijos patarėjas kone visose tarptautinėse
sanitarijos konferencijose. Jo pastangos deramai įvertintos:

l6 / A L Al N DE B O T T O N
tapo Garbės legiono kavalieriumi, gavo profesoriaus higie­
nisto vietą Paryžiaus Medicinos fakultete. Tulono, kur kartą
siautėjo cholera, meras jam įteikė miesto raktus, o Marsely­
je jo vardu pavadinta ligoninė pacientams karantino metu.
Iki pat savo mirties 1903 metais Adrienas Proustas išliko
garsus plačios tarptautinės šlovės gydytojas, kuriuo išsyk
patikėdavai, kai apie save sakydavo: „Buvau laimingas visą
gyvenimą."

Nenuostabu, kad šalia tokio tėvo Marcelis jautėsi nejaukiai,

būgštaudamas esąs vienintelė nesėkmė tokiame visais ki­
tais atžvilgiais nusisekusiame jo gyvenime. Tad niekad ne­
puoselėjo profesinių ambicijų, galėjusių užtikrinti įprastą
buržuazinio gyvenimo devynioliktojo amžiaus pabaigoje
laimę. Vienintelė svarbi jam buvo literatūra, nors ilgą laiką
jaunystėje jis neatrodė norįs - ar galįs - rašyti. Būdamas ge­
ras sūnus iš pradžių stengėsi, kad jo ateitimi būtų patenkinti
ir tėvai. Tad galvojo apie darbą Užsienio reikalų ministeri­
joje, teisininko, biržos maklerio ar darbuotojo Luvre vietą.
Tačiau karjeros medžioklė pasirodė per sunki. Dvi savaitės
pas žemesniojo rango advokatą jam sukėlė siaubą („Net ir
didžiausioje neviltyje neįsivaizdavau nieko baisesnio už
teisininko kabinetą"), o minties tapti diplomatu atsisakė su­
pratęs, jog tektų išvykti iš Paryžiaus ir palikti mylimą moti­
ną. „Kas lieka, kai nenori būti nei teisininku, nei gydytoju,
nei kunigu?..", apimtas vis didėjančios nevilties klausė dvi­
dešimt dvejų metų Proustas.

Kaip s k a ity ti sau / 1 7

Galbūt jis galėjo tapti bibliotekininku. Laimėjęs konkursą,
buvo priimtas dirbti į Mazarinio bibliotekos bendradarbio
be atlyginimo vietą. Būtų buvę neblogai, bet vieta pasirodė
pernelyg dulkėta jo plaučiams, tad dėl ligos nuolat prašy­
davo vis ilgėjančių atostogų, kurias leido ilsėdamasis lovo­
je arba - tiesa, dar nedaug, - rašydamas. Iš pažiūros laikas
bėgo maloniai, rengdavo vakarienes, pats eidavo į svečius
arbatos, o pinigai slyste slydo. Nesunku įsivaizduoti, koks
susirūpinęs dėl to buvo tėvas, praktiškas žmogus, niekad
neparodęs nė menkiausio domėjimosi menais (tiesa, kadai­
se, atlikdamas karo medicinos tarnybą Komiškojoje operoje,
taip sužavėjo amerikiečių dainininkę, kad toji jam pado­
vanojusi savo nuotrauką, kurioje pozavo vyriška apranga
trumpomis gofruotomis kelnėmis). Proustui nuolat nesant,
pasirodant tik kartą per metus ar net rečiau, net ir labai to­
lerantiški bibliotekos vadovai galų gale prarado kantrybę ir
po penkerių metų jį atleido. Visiems, ne tik nusivylusiam tė­
vui, tapo aišku, jog Marcelis niekad neturės tinkamo darbo
ir amžiams liks priklausomas nuo šeimos pinigų, tokių rei­
kalingų neatsiperkantiems mėgėjiškiems jo literatūriniams
pomėgiams.

Todėl nelengva įvertinti ir ambicingus jo ketinimus, apie ku­

riuos kartą prasitarė kambarinei, kai tėvai jau buvo mirę, o
jis pradėjęs rašyti romaną: „Ak, Celeste, jei tik žinočiau, kad
mano knygos žmonėms bus tokios pat naudingos, koks tėvas
buvo ligoniams."

l8 / A L A I N DE B O T T O N
 Kad knygos padėtų taip, kaip Adrienas padėjo nuken-
tėjusiems nuo choleros ir buboninio maro? Nereikia būti
Tulono meru norint suprasti, kad daktaras Proustas nesto­
kojo priemonių, užtikrinančių geresnes gyvenimo sąlygas,
bet kokį gydymą galvoje turėjo Proustas, kalbėdamas apie
septynis „Prarasto laiko beieškant" tomus? Veikalas gali pa­
dėti praleisti laiką lėtai dardančiame traukinyje keliaujant
per Sibiro stepes, bet kažin ar kas nors drįstų teigti, kad jis
tolygus gerai veikiančiai sanitarines sąlygas gerinančiai sis­
temai?

Į Marcelio ambicijas numojama ranka tikriausiai veikiau dėl

tam tikro skepticizmo vertinant būtent terapinį literatūros
kūrinio poveikį, o ne apskritai abejojant spausdinto žodžio
verte. Juk ir daktaras Proustas, daugeliu atvejų visiškai kur­
čias sūnaus pašaukimui, nebuvo nusistatęs prieš jokį litera­
tūros žanrą - priešingai, pasirodo, jis pats buvo itin produk­
tyvus rašytojas, knygynuose ilgą laiką daug populiaresnis
už sūnų.
Jo raštų nauda, priešingai nei sūnaus, neabejojo niekas.
Visose trisdešimt keturiose savo knygose jis aiškinosi būdus,
kaip pagerinti sanitarines gyvenimo sąlygas - tai plataus ir
įvairaus spektro veikalai, pradedant studija „Europos gyni­
masis nuo maro" ir baigiant nedidele knygele tuo metu nauja
ir madinga tema „Apie satumizmą, aptinkamą tarp elektri­
nes baterijas gaminančių darbininkų". Skaitytojai daktarą
Proustą žinojo iš daugybės knygų, kuriose ieškantiems ži­

Kaip s k a ity ti sau / 1 9

nių apie fizinę sveikatą jos pateikiamos trumpai, gyvai ir su­
prantamai. Jo šlovės nesumenkino ir žanro „Patarimai, kaip
išlikti sveikam" pradininko vardas.

Sėkmingiausia jo patarimų knyga vadinosi „Sveiko gyveni­

mo būdo pradmenys". Gausiai iliustruota 1888 metais išleista
knygelė skirta mergaitėms, kurias reikėjo išmokyti sveikai
gyventi, kad, kaip spėjama, atsirastų nauja ir tvirta prancūzų
karta po kruvinų ir rizikingų XX amžiaus karo žygių.

Domėjimasis sveiku gyvenimo būdu nuo daktaro Prousto

laikų išaugo, tad gal ne prošal ir čia pateikti bent keletą prak­
tiškų jo patarimų.

Kaip d aktaras Praustas gali pagerinti

jūsų sveikatą

i. N u g a ro s s k a u s m a s

Beveik visais atvejais atsiranda dėl netaisyklingos laikyse­

nos. Siuvinėjanti paauglė turi atsiminti, jog nesveika labai
susilenkti, kryžiuoti kojas ar sėdėti prie žemo staliuko, nes
taip spaudžiami gyvybiniai organai, apsunkinama kraujo­
taka, įtempiami nugaros raumenys ir nervai. Netaisyklingos
laikysenos aprašymą papildo piešinys:

2 0 / A L A I N DE B O T T O N
Pavyzdį reiktų imti iš šios merginos:

Kaip s k a ity ti sau / 2 1

2. K o rs e ta i

Daktaras Proustas neslėpė bjaurėjimosi šiais mados atribu­

tais, vadindamas juos pražūtingais ir iškrypėliškais (o toms,
kurios lieknumą siejo su patrauklumu, pabrėždamas pagrin­
dinius skirtumus sakydavo, jog liekna moteris toli gražu
nėra grakšti moteris). O kaip perspėjimą visoms, panūdu-
sioms nešioti korsetus, daktaras Proustas pateikė katastrofiš­
kų jo padarinių stuburui iliustraciją:

3. M a n k š ta

Užuot dirbtinėmis priemonėmis siekus lieknumo ir sveika­

tos, daktaras Proustas siūlė reguliariai mankštintis, pateik­
damas daugybę praktiškų, nesunkiai atliekamų pavyzdžių,
tarkim,

2 2 / A L A I N DE B O T T O N
šokinėjimas nuo sienelės:

Kaip sk a ity ti sau / 2 3

 ...mosavimas rankomis:

...ir stovėjimas ant vienos kojos:

2 4 / AL AI N DE B O T T O N
Turėdamas tėvą, taip sumaniai mokiusį aerobikos ir patari-
nėjusį korsetų bei laikysenos siuvinėjant klausimais, Mar­
celis tikriausiai paskubėjo, - gal pasidavęs per didelėms
ambicijoms, - savo gyvenimo kūrinį lygindamas su „Sveiko
gyvenimo būdo pradmenų" autoriaus kūryba. Bet, užuot
jam priekaištavę dėl tokios problemos, verčiau pasiaiškin­
kime, ar apskritai iš kokio nors romano laukiama terapinės
naudos ir ar apskritai šis žanras gali suteikti didesnį paleng­
vėjimą nei aspirinas, pasivaikščiojimas gryname ore ar sau­
sas martinis.

Marcelio poziciją, švelniai tariant, galėtume laikyti eskapiz­

mu. Kai gyveni užsidaręs tik pažįstamoje aplinkoje, net kny­
gos plonais viršeliais stoties kioske gali suteikti malonumą
(„Mane žavėjo mintis prabilti į daugiau skaitytojų, tų, ku­
rie, prieš lipdami į traukinį, nusiperka pigiai išleistą knygą",
sakė jis). Įsitaisęs vagone patogiai atsiskiri nuo išorinio pa­
saulio ir pasineri į kur kas malonesnį - ar bent jau maloniai
kitokį pasaulį, - protarpiais pakeldamas akis į pro langus
slenkantį kraštovaizdį, ant kelių laikydamas pigiai išleistą
knygą, atverstą toje vietoje, kur vaizduojama, kaip blogai
nusiteikęs baronas užsideda monoklį ir įžengia į svetainę.
Bet štai garsiakalbis praneša apie pasiektą kelionės tikslą,
stabdžiai nemaloniai sucypia ir mes vėl privesti sugrįžti į
tikrovę, kurią simbolizuoja stotis ir būrelis čia lėtai slampi-
nėjančių pilkšvų balandžių, gudriai besidairančių laimikio
ant ištuštėjusių stoties bufeto prekystalių. (Savo memua-

Kaip s k a ity ti sau / 2 5

ruošė Prousto kambarinė paslaugiai informuoja, - tai ypač
naudinga nedaug į priekį pasistūmėjusiems jo knygų skai­
tytojams, - kad romanas vis dėlto nebuvo sumanytas kaip
skaitinys, skirtas greit ir nenuobodžiaujant įveikti atstumus
tarp stočių.)

Romano dėka persikelti į kitą pasaulį, be abejo, tikrai didelis

malonumas, nors tai anaiptol ne vienintelė šio žanro ypaty­
bė. Bent jau tikrai ne Prousto, kurio knyga vargu ar apskritai
yra geriausia gydymo priemonė, apie kurią buvo užsiminęs
Celestei.

Bene geriausią Prousto nuorodą, kaip reikėtų skaityti, rasi­

me jo pastabose, kaip žiūrėti paveikslus. Po jo mirties bičiulis
Lucienas Daudet* aprašė kartu praleistą laiką, tarp šių užra­
šų - ir jųdviejų apsilankymas Luvre. Žiūrėdamas paveikslus
Proustas turėjo įprotį susieti drobėse pavaizduotus asmenis
su pažįstamais žmonėmis. Kartą jiedu aplankė salę, kurioje
kabėjo Domenico Ghirlandaio paveikslas. Tai buvo „Senio ir
berniuko portretas". Apie 1480-uosius nutapytame paveiksle
vaizduojamas maloniai žvelgiantis vyras piktvočių nusėta
nosimi. Kurį laiką žiūrėjęs į Ghirlandaio paveikslą, atsisukęs
į Daudet tepasakė, jog šis vyras - išspjautas markizo de Lo,
gerai žinomo visame Paryžiuje, atvaizdas.

* Lucien Daudet (1878-1946), rašytojas, rašytojo Alphonse'o Daudet sū­

nus, artimas Prousto bičiulis. Toliau visi išnašomis pateikiami komentarai,
paaiškinimai, A. de Bottono tekste pasitaikančių prancūziškų posakių, fra­
zių vertimai yra vertėjos.

2 6 / ALAI N DE B O T T O N
 Keista XIX a. Paryžiuje gyvenusį markizą lyginti su XV a.
Italijoje nutapytu portretu. Bet turime išlikusią markizo
nuotrauką. Jis sėdi sode tarp kelių ponių, dėvinčių tokias
įmantrias suknias, jog apsivilkti jomis turėtų padėti penkios
kambarinės. Jį - tamsiu kostiumu, aukšta stačia apykakle,

Kaip s k a ity ti sau / 2 7

rankogaliais su sąsagomis ir aukšta skrybėle - nepaisant
devynioliktojo amžiaus atributų ir blogos nuotraukos koky­
bės, nesunku įsivaizduoti esant vis dėlto stulbinamai pana­
šų j spuoguotą italų renesanso laikais Ghirlandaio nutapytą
vyrą - seniai pradingusį šiojo brolį dvynį, dramatiškai at­
skirtą šalių ir amžių.

Talentą vizualiai gretinti skirtingose epochose gyvenančius

žmones papildo ir Prousto pastaba apie tai, kad

...estetiniu požiūriu žmonių tipų skaičius yra pernelyg

ribotas, todėl, kad ir kur nuvyktume, dažnai patiriame
džiaugsmą sutikdami pažįstamus veidus.'*

* Lietuviškai išleistų M. Prousto romanų ir kūrinių apie jį citatų nuoro­

dos pateiktos knygos pabaigoje.

2 8 / A L Al N DE B O T T O N
 Ši patirtis ne tik vizuali: ribotas tipų skaičius taip pat reiš­
kia, jog turime galimybę kelis kartus perskaityti apie žmones,
kuriuos jau pažįstame ir kuriuos susitinkame ten, kur nė įsi­
vaizduoti negalėjome.

Tarkim, antrajame Prousto romano tome, pasakotojui lan­

kantis Normandijos pajūrio kurorte Balbeke, jis susitinka
ir įsimyli tą, kurią taip gerai pažįstu - tai mergina atšiauria
veido išraiška, linksmai žėrinčiomis akimis, apvaliais mati­
niais skruostais, mėgstanti dėvėti juodą polo kepuraitę. Štai
kalbančios Albertinos portretas:

Kalbėdama Albertina nejudino galvos, jos šnervės buvo

suspaustos, judėjo tik lūpų krašteliai. Dėl to ji ištęsdavo
garsus ir kalbėdavo pro nosį, galbūt šitokią tarseną ji pavel­
dėjo iš provincijos protėvių, o gal ją galėjai paaiškinti noru
vaikiškai vaidinti flegmatiką britą, užsienietės mokytojos
pamokomis ir per dideliu kraujo priplūdimu į nosies glei­
vinę. Šitokia tarsena, kuri, beje, gan greitai dingdavo, kai ji
susipažindavo su žmonėmis ir vėl tapdavo natūraliai vai­
kiška, galėjo pasirodyti nemaloni. Tačiau ji buvo savotiš­
ka ir mane pakerėjo. Jei kelias dienas jos nematydavau, su
jauduliu kartodavau: „Jūsų niekada nematyti golfe", tarda­
mas, kaip ir ji, pro nosį, išsitempęs ir nejudindamas galvos.
Ir tuomet manydavau, jog nėra geidžiamesnės moters.2

Tikrai keblu skaityti kai kurių išgalvotų personažų aprašy­

mus tuo pat metu neįsivaizduojant realių pažįstamų, į ku­

Kaip s k a ity ti sau / 2 9

riuos jie labiausiai, kartais visiškai netikėtai, tokie panašūs.
Aš pats, tarkim, Prousto kunigaikštienės de Germant nega­
lėčiau atskirti nuo savo buvusios merginos penkiasdešimt
penkerių metų pamotės, nors ši nieko neįtarianti ponia ir
nešneka prancūziškai, neturi jokių titulų ir gyvena Devone.
Arba, pavyzdžiui, neryžtingas ir savim nepasitikintis Prous­
to Sanjetas, vis besiteiraujantis, ar negalėtų pasakotojo ap­
lankyti viešbutyje Balbeke - jo išdidus, savigyną išduodantis
tonas, kuriuo dangsto draugiškus ketinimus, man primena
buvusį moksladraugį, besistengiantį jokiais būdais nepa­
kliūti į situaciją, kai gali būti atstumtas.

„Ar jau žinote, ką veiksite artimiausiomis dienomis? Mat gal

būsiu netoliese, Balbeko apylinkėse. Bet nesijaudinkite, gali­
te neatsakyti, paklausiau tik dėl visa ko", - pasakotojui sako
Sanjetas; apie vakaro planus panašiai galėjo kalbėti ir Filipas.
Prousto Žilberta man neatsiejama nuo Julijos, su kuria su­
sipažinau būdamas dvylikos, slidinėdamas atostogų metu;
du kartus ji pasikvietė mane arbatos (ir pati lėtais kąsneliais
gardžiavosi šimtalapio pyragu, trupindama jo gabalėlius ant
savo margos suknelės), pabučiavau ją Naujųjų metų išvaka­
rėse ir daugiau niekad nebesutikau, nes apsigyveno Afrikoje,
kur galbūt dirba slauge, jei tik išsipildė jos vaikystės svajonės.

Tokiais atvejais neįkainojamas tampa Prousto pastebėjimas,

kad „romano iš tikrųjų neįmanoma skaityti jo herojai nepri-
skiriant savo mylimosios bruožų". Iš čia ir pagarba, apimanti

3 0 / AL Al N DE B O T T O N
 Keit / Albertina

įsivaizduojant Albertiną, paskutinį kartą matytą vaikštinė­

jančią Balbeke spindinčiomis akimis ir juoda polo kepuraite,
tokią panašią į mano draugę Keit - nors ji niekad neskaitė
Prousto, pirmenybę teikdama George'ui Eliotui, o jei diena
buvo varginanti - žurnalui M arie Claire.

Musų ir romano panašumus neblogai paaiškina ši Prousto

citata:

Tiesą sakant, kiekvienas skaitytojas, kai jis skaito, skaito

save patį. Rašytojo kūrinys - tik optinis prietaisas, kurį
jis siūlo skaitytojui, kad šiam padėtų įžvelgti tai, ko be
šios knygos jis, matyt, niekada nebūtų įžiūrėjęs savyje. Jei

Kaip s k a ity ti sau / 3 1

 skaitytojas atpažįsta savyje tai, apie ką rašoma knygoje,
tas įrodo jos tikroviškumą, ir atvirkščiai...3

Bet kam reikia skaityti apie save pačius? Ir kodėl Proustas

taip vertina sąsajas tarp mūsų ir meno kūrinių - ir romane,
ir lankant muziejus?
Vienas iš atsakymų, - tik dėl šio ryšio menas mus išties
jaudina, užuot tik prablaškydamas, todėl kartais naudinga
pritaikyti vadinamąjį Markizo de Lofenomeną (MLF) - kai Al­
bertinoje atrandame Keit bruožus, Žilbertoje regime Juliją, o
bendresne prasme - ir save pačius pigiai išleistose knygose,
įsigytose traukinių stotyse.

M L F te ikia m a nauda

i. V is a d a ja u s tis g e ra i

Nuostaba, apėmusi pažįstamą išvydus portrete, nutapytame

daugiau nei prieš keturis šimtmečius, patvirtina, kaip sunku
net teoriškai tikėti žmogaus prigimtį esant universalią. Štai
ką apie tai manė Proustas:

Mums atrodo, kad praėjusių laikų žmonės be galo toli

nuo mūsų. Nedrįstame jiems priskirti didesnių ketinimų
už tuos, kuriuos jie aiškiai išreiškia; nustembame pamatę,
kad Homero herojaus jausmai... yra daugmaž panašūs į

3 2 / A L A I N DE B O T T O N
 musų, sakytum šį epinį poetą ... įsivaizduotume tokį pat
tolimą kaip zoologijos sode matytus gyvūnus.4

Todėl toks natūralus ir pirmasis impulsas, apimantis po pa­

žinties su „Odisėjos" herojais, žiūrėti į juos tarsi į po narvą
žingsniuojančius ančiasnapius miesto zoologijos sode. Ne
mažiau suglumstame ir suvokę, kad dabar klausomės įtarti­
no personažo tankiais ūsais, stovinčio senoviškai atrodančių
bičiulių būryje:

Bet po ilgesnės pažinties su Proustu ar Homeru imame su­

prasti, jog pavojingai svetimu atrodęs pasaulis labai panašus
mūsų - taip dar plačiau išsidriekia erdvė, kurioje jaučiamės
kaip namie. Vadinasi, galima atidaryti zoologijos sodo var­
tus ir laisvėn išleisti čia laikomas Trojos karo ar Sen Žermeno
kvartalo būtybes, į kurias iš pradžių žvelgėme su nepagrįstu
ir provincialiu įtarumu vien todėl, kad jų vardai Euriklėja ar
Telemachas, arba todėl, kad jie nesinaudojo faksu.

Kaip s k a ity ti sau / 3 3

2 . V a is ta i n u o v ie n a tv ė s

Iš zoologijos sodo galima paleisti ir save. Juk tikėtina, kad

jausmai, laikomi savaime suprantamais, kuriuos lygiai taip
pat išgyvena koks nors žmogus kokioje nors vietoje kokiu
nors laiku, tėra tik atspindys iš esmės visiems žmonėms bū­
dingo jausmo, todėl ir išgalvotų personažų jausmai yra ne
kas kita, kaip plačiau išskleistas, išdidintas žmogiškosios elg­
senos paveikslas, o kartu ir patvirtinimas, kad mūsų mintys
bei potyriai, apie kuriuos niekam neužsimename, iš esmės
yra visuotiniai. Vaikiškai supykus ant mylimosios, kuri per
pietus mūsų klausėsi išsiblaškiusi, su didesniu palengvėji­
mu išgirstami ir Prousto pasakotojo prisipažinimai, kad „kai
tik Albertina su manim pasidarydavo nemandagi, užuot
nuliūdęs, tapdavau piktas", kad „niekad nerodydavau norįs
nutraukti su ja santykius, išskyrus tuos atvejus, kai negalė­
davau be jos apsieiti", - taip senamadiškai romantiški mūsų
jausmai jau nebeatrodo keisti tarsi ančiasnapiai.

Tad MLF gali padėti jaustis ne tokiam vienišam. Kai palieka

mylimosios, kuo švelniausiai pareiškusios ketinančios dau­
giau laiko skirti sau, kokia paguoda skaityti Prousto pasa­
kotojo prisipažinimus: „Visuomet, kai skiriasi du žmonės,
tas, kuris myli mažiau, yra švelnesnis." Ir kaip patogu kartu
su išgalvotu personažu (stebuklingu būdu skaitant jis virsta
mumis) kentėti nuo cukraus nepakankamumo, bet, - o tai ir
yra svarbiausia - išlikti gyvam.

3 4 / A L A I N DE B O T T O N
3. G e b ė jim a s a tk r e ip ti d ė m e s į

Romano vertę sudaro ne jausmų ir į mus panašių žmonių

vaizdavimas, o gebėjimas perteikti juos daug geriau nei
įstengtume mes, tai talentas užčiuopti tuos pojūčius, kuriuos
atpažįstame kaip savo, bet patys nepajėgėme jų išreikšti.

Galime pažinoti kokią nors moterį, panašią į kunigaikštienę

de Germant, galime justi iš jos elgesio sklindant kažin kokį
sunkiai apibūdinamą pranašumą ir įžūlumą, bet tiksliau
įvardyti to neįstengėme, kol Proustas skliaustuose taktiš­
kai neparodė kunigaikštienės reakcijos į pernelyg familiarų
ponios de Galardon elgesį, kai šioji, neapdairiai peržengusi
mandagumo ribas, į kunigaikštienę, žinomą ir Orianos de
Lom vardu, taip ir kreipiasi:

Oriana, - (čia princesė de Lom, nustebusi ir juokdamasi,

pažvelgė į nematomą trečią asmenį, tartum kviesdamasi
jį liudytoju, kad ji niekad nėra davusi poniai de Galardon
teisės vadinti ją vardu).5

Knyga, atkreipianti dėmesį į šią mažą, bet esminę detalę,

veikia taip, kad padėję ją šalin ir grįžę į įprastą gyvenimą
pradedame matyti dalykus, kuriuos pastebėtų ir pats rašyto­
jas, būdamas šalia. Mūsų protas tampa tarsi radaras, iš nau­
jo nustatytas sugauti tam tikrus sąmonėje plūduriuojančius
objektus - toks pat efektas būtų ir pastačius radijo aparatą
kambaryje, iki tol laikytame tyliu bei tuščiu, kur apstulbę

Kaip s k a ity ti sau / 3 5

staiga suvokiame, kad tyla sklido tik tam tikro dažnio ban­
gomis, nes kambarys iš tikrųjų visą laiką buvo pilnas garsų,
sklindančių iš kokios nors Ukrainos stoties arba iš naktinio
pokalbio taksi agentūroje. Mūsų dėmesys nukreipiamas į
šešėlius danguje, į besikeičiančias išraiškas veide, į bičiulio
apsimetinėjimą arba į užplūdusį liūdesį dėl situacijos, kurios
anksčiau nebūtume net įtarę esant nusiminimo priežastimi.
Knyga padaro mus jautresnius, neveikiančias antenas atgaivi­
nusi labiau išlavintais savo pačios signalais.

Štai kodėl Proustas manė, nors iš kuklumo to niekad nebūtų

pritaikęs savo paties romanui:

Taip kartais būna: skaitydami kokį nors naują genijaus

šedevrą, su džiaugsmu atrandam jame visus tuos panie­
kintus savo apmąstymus, atrandame džiaugsmą ir liūde­
sį, kuriuos stengiamės užgniaužti, ištisą jausmų pasaulį,
kurį niekinome ir kurio vertę mums staiga naujai atveria
knyga.6

36 / AL A l N DE B O T T O M
Kaip rasti laiko sau
 Kad ir koks vertingas būtų Prousto kūrinys, ir didžiausi jo
gerbėjai net labai spiriami negali paneigti vienos iš keisčiau­
sių šio romano ypatybių: ilgumo. Anot Prousto brolio Roberto,
„Apmaudu, kad, norint rasti laiko perskaityti Prousto „Pra­
rasto laiko beieškant", reikia sunkiai sirgti arba susilaužius
koją gulėti lovoje." Bet gulint sugipsuotam arba dėl plaučių
tuberkuliozės patiriamas naujas iššūkis - jo sakinių ilgumas
ir vinguriuojančios frazės, iš kurių pati ilgiausia, - penktaja­
me tome, - standartinio dydžio tekste užimtų beveik keturis
metrus, o aplink vyno butelį apsivyniotų septyniolika kartų:

K anapa išn iru si iš sa p n o sfn v in H tarp nauju ir vi<tai tikni krpslll. kėdutės, aptrauktai

s ii..n m |iv
\u v
h iu in iu '/

U -h in illin d ovan a

38 / A L A I N DE B O T T O N
 ėžntėsjairioįe-

Kaip rasti laiko sau / 3 9

Alfredas Humblotas nieko panašaus nebuvo matęs. Presti­
žinės leidyklos „Ollendorf" vadovą 1913 metais vienas iš jos
autorių - Louisas de Robertas, apsiėmęs padėti Proustui iš­
leisti knygą, - paprašė įvertinti rankraštį. „Brangus bičiuli,
gal aš ir kvailys, - atsakė Humblotas, metęs trumpą ir aki­
vaizdžiai sutrikusį žvilgsnį į romano pradžią, - bet tikrai
nesuprantu, kam reikia trisdešimt puslapių aprašinėti, kaip
vartaisi lovoje negalėdamas užmigti."

Jis nebuvo vienintelis. Jacquesb Madeleineb, „Fasquelle"

leidyklos redaktoriaus, prieš keletą mėnesių taip pat buvo
paprašyta peržiūrėti tą patį rankraščio pluoštą. „Perskai­
tęs septynis šimtus dvylika šio rankraščio puslapių, - sakė
jis, - šimtus kartų apgailestaudamas, kad vėl esi nardinamas
į nesuprantamus įvykių aprašymus, bijodamas taip niekad
ir nebeiškilti paviršiun, galiausiai lieki neradęs jokios, net
menkiausios užuominos apie tai, kokia viso to prasmė. Kas
norima pasakyti? Ką visa tai reiškia? Kur link tai veda? To
negaliu suprasti. Kaip ir nieko apie tai pasakyti."

Nepaisant to, Madeleine'as pabandė apibendrinti pirmųjų

septyniolikos puslapių įvykius: „Žmogų kamuoja nemiga.
Jis vartosi lovoje, pusiau snūduriuodamas atkūrinėja įspū­
džius ir haliucinacijas, iš dalies sukeltas vaikystėje patirtos
nemigos, kai su šeima vasarodamas Kombrė savo kambary
niekaip negalėdavo užmigti. Septyniolika puslapių! O vie­
nas sakinys (ketvirto puslapio pabaiga ir penktas) užima ke­
turiasdešimt keturias eilutes."

4 0 / A L A I N DE B O T T O N
Kadangi ir kiti leidėjai galvojo panašiai, Proustas išleido ro­
maną savo lėšomis (po poros metų linksmindamasis leidėjų
apgailestavimais ir atgailaujančiais atsiprašinėjimais). Bet
kaltinimai daugžodžiavimu nesibaigė. 1921-ųjų pabaigo­
je, jo veikalui sulaukus plataus pripažinimo, gauna laišką
iš vienos amerikietės, kuri rašė esanti dvidešimt septyne-
rių, gyvenanti Romoje ir besanti nepaprastai graži. Pasta­
ruosius trejetą metų ji nieko kito neveikusi, tik skaičiusi jo
knygą. Iš to ir radosi problema: „Nesuprantu nieko, visiškai
nieko. Brangus Marceli Proustai, baikit maivęsis ir nusileis­
kite ant žemės. Ir dviem eilutėmis pasakykite tai, ką norite
pasakyti."

Romos gražuolės neviltis skatina manyti, jog šis pamaiva

pažeidė esminį apimties įstatymą, reglamentuojantį žodžių
kiekį, reikalingą kokiai nors patirčiai perteikti. Bet Prous­
tas nepiktnaudžiavo per se žanru, jis paprasčiausiai leidosi
į nepakenčiamas - turint galvoje aprašomų įvykių svarbą -
digresijas. Sunku užmigti? Tam būtų pakakę poros žodžių,
o jei herojus silpno skrandžio arba jei aviganio kalė kieme
atsivedė šuniukų - keturių eilučių. Bet šis pamaiva leidžiasi į
digresijas ne tik apie miegą, tą patį jis daro ir aprašinėdamas
priėmimus, viliojimą, pavydą.

Tad suprantamas ir įkarštis, su kuriuo organizuojamos

„Jungtinės karalystės didžiojo prizo už Prousto santrauką"
varžybos. Pietų pakrantės kurorte vykusiame konkurse,

Kaip rasti laiko sau / 4 1

kurį vedė Monty Python trupė, jo dalyviai septynis Prous-
to veikalo tomus turėjo sutraukti į penkiolika ar dar mažiau
sekundžių, rezultatą paskelbti užsitempę plaukymo kostiu­
mus ar dėvėdami vakaro drabužiais. Pirmasis dalyvis buvo
Harry's Baggotas iš Liutono, greitakalbe išpyškinęs:

Prousto romanas kalba apie negrąžinamai pradingusi laiką,

apie naivumą ir patyrimą, apie laiko nesunaikinamas vertybes
ir apie susigrąžintą laiką. Romanas yra optimistinis, neiškrin-
tantis iš žmogiškosios religinės patirties konteksto. Pirmajame
tome Svanas aplanko...

Penkiolika sekundžių praėjo nespėjus pabaigti. „Puikiai pa­

dirbėta, - su abejotinu nuoširdumu įvertino žaidimo vedė­
jas, - deja, leidusis į veikalo vertinimą, nebeprieita iki deta­
lių." Dalyviui padėkota už pastangas, pagirtas jo plaukymo
kostiumas ir paprašyta nulipti nuo scenos.

Nepaisydami vienos nesėkmės, konkurso organizatoriai

optimistiškai tebetikėjo, kad vis dėlto įmanoma pateikti su­
prantamą Prousto veikalo santrauką, būdami įsitikinę, jog
veikalas, užimantis septynis tomus, gali būti racionaliai su­
trumpintas iki penkiolikos ar mažiau sekundžių labai nepa-
žeidus jo visumos ir neiškraipius prasmės, - tereikia tinka­
mo kandidato.*

* Anglų komikų trupė.

4 2 / A L A I N DE B O T T O N
Ką Proustas valgydavo pusryčiams? Kol liga netapo perne­
lyg sunki, išgerdavo du puodelius stiprios balintos kavos,
užplikytos sidabriniame jo inicialais išgraviruotame kavi­
nuke. Mėgdavo žiūrėti, kaip stipriai koštuve suspausta kava
lėtai varvėdavo mažais lašeliais. Suvalgydavo kruasaną. Ją
tarnaitė atnešdavo iš kepyklos, kur jas iškepdavo traškias ir
sultingas. Valgydamas kavoje sumirkytą bandelę, peržvelg­
davo paštą ir skaitydavo laikraštį.

Būtent šis įprotis kelia ambivalentiškas reakcijas. Mėgi­

nimas į penkiolika sekundžių sutalpinti septynių tomų
romaną labai neįprastas ir jį pranoksta - reguliarumu ir
apimtimi - tik laikraštyje išspausdintos žinių santraukos.
Istorijos, kurios nesunkiai išsidėstytų dvidešimtyje tomų,
įspraudžiamos į kelias siauras skiltis, dėl skaitytojo dėme­
sio varžydamosios su daugybe kadaise svarbių, dabar jau
pamirštų istorijų.

...šio pasibjaurėtino ir vulgaraus veiksmo, vadinamo laikraš­

čių skaitymu, metu, mums, dėl to nė kiek nesijaudinantiems,
visos pasaulio nelaimės ir kataklizmai, įvykę per dvidešimt
keturias valandas, visi mūšiai, kuriose žuvo penkiasdešimt
tūkstančių žmonių, visos žudynės, streikai, bankrotai, gais­
rai, nunuodijimai, savižudybės, skyrybos, politikų ir aktorių
žiaurumai, pateikiami kaip ypač jaudinantis, tonizuojantis,
su kitais derantis ryto malonumas, prie kurio geresniam
virškinimui nepakenktų išgerti cafė au lait.

Kaip rasti laiko sau / 4 3

Mintis apie gurkšnį kavos, žinoma, gali nukreipti nuo ketini­
mo atidžiau perskaityti šiuos mažomis raidėmis prirašytus,
dabar gal ir trupiniais apibarstytus puslapius. Juo trumpes­
nis straipsnis, juo labiau linkstama manyti, kad daugiau vie­
tos jis ir nevertas. Juk taip nesunku patikėti, kad šiandien
nieko ypatinga nenutiko, lengva pamiršti kare žuvus pen­
kiasdešimt tūkstančių žmonių, ir visiškai paprasta, atidėjus
laikraštį šalin, vėl leistis supamam švelnių melancholijos
bangų, keliamų kasdienės rutinos nuobodulio.

Bet Proustas elgėsi kitaip. Nuoseklią jo gyvensenos - ne tik

skaitymo - filosofiją mums atskleidžia Lucienas Daudet:
Laikraščius skaitydavo itin atidžiai. Nepraleisdavo net
„Žinios trumpai" rubrikos. O kai žinias perpasakodavo,
jo vaizduotės ir fantazijos dėka jos virsdavo ištisu tragiš­
ku arba komišku romanu.

Prousto skaitomame dienraštyje Le Figaro publikuojamos

„Žinios trumpai" buvo skirtos anaiptol ne jautriems žmo­
nėms. Vieną 1914-ųjų gegužės rytą skaitytojams pateikiama
tokia informacija:
Judrioje Viliurbano sankryžoje arklys įsirėžė į paskutinį
tramvajaus vagoną, kuris versdamasis išmetė visus kelei­
vius. Trys iš jų sunkiai sužeisti ir nugabenti į ligoninę.
Bičiuliui rodydamas, kaip Obė veikia elektros stotis, pri­
silietęs prie aukštos įtampos laido, nutrenktas ponas Mar­
celis Peigny.

4 4 / ALAl N DE B O T T O N
 Vakar „Respublikos" metro stotyje nusižudė mokytojas
Jule'is Renard as, revolveriu šovęsis į krūtinę. Ponas Re-
nard as sirgo nepagydoma liga.

Iki kokių tragiškų ar komiškų romanų galėtų išsipūsti tokios

žinios? Jule'is Renard as? Nelaimingai vedęs, astma sergan­
tis mergaičių mokyklos kairiajame krante mokytojas, kuriam
nustatytas gaubtinės žarnos vėžys, tikras Balzaco, Dostojev­
skio ir Zola personažų antrininkas. Elektros nutrenktas Mar­
celis Peigny? Užmuštas, kai bičiuliui demonstravo elektrinės
veikimą, didžiuodamasis savo išmanymu, kuriuo manė
pagreitinsiąs būsimą sąjungą tarp savo kiškialūpio sūnaus
Serge'o ir visiškai jaunutės bičiulio dukters Matildos. O Vi-
lurbano arklys? Į tramvajų jis trenkėsi ilgėdamasis kliūtinio
jojimo, blogai apskaičiavęs atstumą, arba kerštaudamas om­
nibusui, Turgaus aikštėje neseniai partrenkusiam jo brolį,
virtusį arklienos bifšteksu - išties puikios istorijos feljetonui.

Yra išlikęs ir šiurpesnės istorijos aprašymas - joms Proustas

taip pat tuščiai eikvodavo laiką ir pastangas. 1907-ųjų sausį
skaitydamas laikraštį rubrikoje „Žinios trumpai" jis užkliu­
vo už straipsnio „Pamišimo tragedija". Jaunas buržua Henris
van Blarenberghe as, apimtas pamišimo priepuolio, virtuvės
peiliu negyvai subadė motiną. Sušukusi: „Henri, ką man
darai!?", šioji dar iškėlė rankas ir krito negyva. Henris užsi­
rakino savo kambary bandydamas peiliu persipjauti gerklę,
bet nesugebėjo užčiuopti arterijos, todėl revolveriu šovėsi į

Kaip rasti laiko sau / 4 5

smilkinį. Nepavyko ir šįsyk, tad atvykusi policija (vienas iš
policininkų buvo vardu Proustas) rado jį lovoje sutrupintu
veidu: viena akis krauju paplūdusioje akiduobėje tesilaikė už
audinio. Klausinėjamas apie motiną atidavė dvasią nespėjus
padaryti jokių išvadų.

Gurkšnodamas kavą Proustas galbūt akimis būtų permetęs

šį puslapį, - bet jis pažinojo žudiką. Mandagų ir švelnų Hen­
rį van Blarenberghe ą buvo sutikęs daugybėje priėmimų, po
kurių apsikeitė ir keliais laiškais - paskutiniajame, gautame
vos prieš kelias savaites, jaunuolis teiravosi apie rašytojo
sveikatą, spėliojo, kokie bus Naujieji, tikėjosi netrukus vėl
pasimatyti.

Alfredas Humblotas, Jacques'as Madeleine as ir gražioji ame­

rikietė iš Romos tikriausiai būtų pasitenkinę keliais pasibai­
sėjimo kupinais šūksniais. O Proustas parašo penkių lapų
straipsnį, kuriame nemalonų pasakojimą apie išvirtusią akį
ir virtuvės įrankius patalpina į platesnį kontekstą - įvykį
jis laikė ne sunkiai paaiškinamu ir precedento neturinčiu
bepročio nusikaltimu, o tik vienu iš tragišką žmogiškosios
prigimties pusę atskleidžiančių pavyzdžių, graikų dėka ta­
pusių pagrindine daugybės Vakarų Europos meno kūrinių
tema. Henri apakimas nužudžius motiną Proustui priminė
graikų piemenis ir jų bandas žudančio Ajakso įniršį. Henri -
tai ir Oidipas, o jo apakimas - ne kas kita kaip mirusios Jo-
kastės auksine sage akis išsibadžiusio Oidipo istorija. Siaubą,

46 / ALAl N DE B O T T O N
apėmusį Henri nužudžius motiną, Proustas prilygina Kor-
delijos kūną beviltiškai apkabinusio Lyro skausmui: nėr,
nėr, nėr gyvybės! / Kodėl gyvena šuo, arklys ar žiurkė? / O tu
nebekvėpuoji?"8Ir kai atvykęs policininkas Proustas klausi­
nėja lovoje tįsantį Henri, rašytojas Proustas jaučiasi lyg Ken­
tas, patariantis Edgarui nežadinti sąmonės netekusio Lyro:
„Nevargink jo vėlės. Te ji ramiai / Iš kūno pasitraukia. Per
žiauru / Prailgint jam gyvenimo kankynę/'9

Literatūros veikalus Proustas cituoja ne norėdamas nuste­

binti (nors kartą ir prasitarė, kad „neturėtume praleisti ga­
limybės pacituoti kitų mintis, mat jos įdomesnės už mūsų
pačių"). Veikiau tai nuoroda į visuotinę motinžudystės temą.
Proustas buvo įsitikinęs, jog van Blarenbergheb nusikaltimas
aktualus visiems ir kad neturėtume jo vertinti kaip atsitikti­
nio poelgio. Juk net tuomet, kai tik pamirštame pasveikinti
motiną su gimtadieniu, neretai tariamės girdį priešmirtinius
ponios van Blarenberghe kaltinimus: „Ką padarei!? Ką man
darai!?" „Pagalvoję įsitikinsime, - rašė Proustas, - kad tur­
būt nėra motinos, kuri gulėdama mirties patale, o kartais ir
anksčiau, neturėtų dėl ko priekaištauti sūnui. Sendami žmo­
nės kartu žudo ir tuos, kurie juos myli - teikdami natūralius
rūpesčius ir keldami nuo švelnių jausmų neatsiejamą neri­
mą, kurį patys nuolat kursto."

Taip istorija, iš pradžių atrodžiusi verta vos kelių pasibaisėji­

mo kupinų eilučių „Žinios trumpai" rubrikoje, iškeliama iki

Kaip rasti laiko sau / 4 7

tragedijos dimensijos ir pakeliama iki motinos-sūnaus san­
tykių matmens, jautriai ją stebint tarsi scenoje žiūrint Oidipo
dramą, - nors iš pradžių ši šokiruojanti naujiena, pateikta
pirmajame laikraščio puslapyje ir susitelkus tik ties žudiko
asmeniu, tam atrodė visiškai netinkama.

Tai rodo, kaip stipriai santrumpos gali iškreipti jausmus ir

kaip lengvai panaikinami jų svarbą nustatantys riboženk-
liai. Juk daugybę literatūros ir teatro veikalų laikytume vi­
siškai nesvarbiais ir nereikšmingais, jei apie juose aprašomus
įvykius sužinotume tik per pusryčius skaitydami žinias:

Tragiška Veronos įsimylėjėlių baigtis: klaidingai manyda­

mas, kad mylimoji mirusi, jaunuolis nusižudė. Sužinojusi
apie lemtingą mylimojo poelgį, nusižudė ir mergina.
Rusijoje žuvo jauna motina, dėl asmeninių problemų puo­
lusi po traukiniu.
Prancūzijos provincijoje dėl šeimoje patirtų nesėkmių iš­
gėrusi arseniko mirė jauna motina.

Dėl Shakespeareb, Tolstojaus ir Flauberto talento esame įsi­

tikinę, kad Romeo, Anai ir Emai, - nors ir labai skirtingų
įvykių fone, - būdingas vienas bendras bruožas, kurį racio­
nalūs žmonės besąlygiškai priskiria didžios literatūros ar
šlovingosios scenos veikėjams; tačiau jie niekuo nesiskiria
nuo Vilurbano sankryžoje į tramvajų atsitrenkusio arklio ar
nuo Obė elektros nutrenkto Marcelio Peigny. Iš čia ir Prousto

48 / ALAl N DE B O T T O N
nuostata, jog kūrinio vertę lemia ne įvykių svarba, o jų vaiz­
davimo būdas. Iš čia ir jo įsitikinimas, kad bet kas gali būti
meno kūrinio tema ir kad valgiaraščiai gali įkvėpti tokioms
pat gilioms kaip Pascalio „Mintys" įžvalgoms.

Blaise as Pascalis gimė 1623 metais; labai anksti imtas lai­

kyti - ne tik savo artimųjų - busimuoju genijumi. Dvylikos
jis išsprendė pirmuosius trisdešimt du Euklido algoritmus,
vėliau suformulavo pirmuosius tikimybių teorijos teiginius,
apskaičiavo atmosferos slėgį, sukonstravo skaičiavimo maši­
ną, suprojektavo omnibusą. Galiausiai susirgo tuberkulioze,
gynė krikščionių tikėjimą ir parašė puikią pesimistinę afo­
rizmų rinktinę, mus pasiekusią kaip „Mintys"'.

Pascalio „Mintyse" yra daug vertingų dalykų. Kultūros is­

torijoje šis kūrinys užima privilegijuotą vietą, kviesdamas
nepagailėti laiko jam perskaityti; bet jei nesuprantame čia
dėstomų minčių, kaltinti turėtume tik save. Taip nutinka
ne dažnai, nes „Mintys" parašytos patraukliai, visuotinius
klausimus nagrinėjant šiuolaikiškai glaustai. „Laivo kapi­
tonu nesirenkame kilmingiausio iš esančių laive", teigiama
viename aforizmų; ir belieka tik žavėtis jo sausa ironija dėl
prigimtinių privilegijų, - Pascalio laikais, jau nebe merito-
kratinėje visuomenėje, tai iš tiesų galėjo nuskambėti kaip
įžeidimas. Iš nuostatos į svarbias pareigas skirti tik svarbių
tėvų vaikus šaipomasi pasitelkus valstybės ir laivo palygini­
mus, nors Pascalio laikų skaitytojai patys, ko gero, baimin-

Kaip rasti laiko sau / 4 9

gai tylėtų, kokiam nors iškalbingam aristokratui tvirtinant,
esą jis turįs dievišką teisę įtakoti politinę ekonomiką, nors
iš tiesų nepajėgia iš septynių padauginti bent kiek didesnio
skaičiaus; kita vertus, vargu, ar juos būtų įtikinęs panašus
kokio nors kunigaikščio argumentas, šiajam, nieko neišma­
nančiam apie jūreivystę, pasisiūlius stoti prie vairo kelionei
aplink Gerosios vilties ragą.

Prie tokių įžvalgų muilo putos tikrai labai nesiderina. Ilgiau

užsižiūrėjus į ilgaplaukę merginą, iš susijaudinimo besigrie-
biančią už krūtinės vien nuo minties apie muilą, kartu su
karoliais laikomo medžiaga išmuštoje papuošalų dėžutėje,
proto karalystė neišmatuojamai nutolsta.

5 0 / A L A I N DE B OT T OM
 Ne taip paprasta sutikti su nuomone, kad muilo teikiama
laimė tokia pat didelė kaip Pascalio „Mintys". Bet Proustas
ir neketina to daryti; jis tik sako, kad muilo reklama gali
įkvėpti įžvalgoms, ne mažiau gilioms už taip gerai sufor­
muluotąsias ir išdėstytas „Mintyse". O jei nepavyksta leis­
tis į gilesnius apmąstymus apie muilo reklamą, taip yra dėl
paprasčiausio banalaus įsitikinimo, kad svarbias mintis gali
įkvėpti tik rimti dalykai - šį įsitikinimą paneigia ir Flauber-
t as, laikraštyje rastą istoriją apie jaunos moters savižudybę
pavertęs „Ponia Bovari" ir Proustas, taip rimtai vertinęs iš
pradžių visiškai nereikšmingu dalyku laikytą nemigą, kad
skiria jai ištisus trisdešimt puslapių.

Panašių nuostatų Proustas, regis, laikėsi ir skaitydamas.

Kaip prisimena jo bičiulis Maurice'as Duplay, negalėdamas
užmigti Proustas dažniausiai skaitydavęs traukinių tvarka­
raščius.

Išvykimo iš Sen Lazaro stoties laikas nebuvo svarbus žmo­

gui, per pastaruosius aštuonerius metus taip ir nesugalvo­
jusiam, kodėl turėtų bent trumpam išvykti iš Paryžiaus.
Su tokiu malonumu tvarkaraštis veikiau skaitytas kaip int­
riguojantis kaimo romanas, kuriame minimi pavadinimai ir
vardai Prousto vaizduotei teikė medžiagos kurti ištisus pa­
saulius, sugalvoti kaimuose vykstančias šeimos dramas, įsi­
vaizduoti vietinės valdžios intrigas ar darbymetį laukuose.

Kaip rasti laiko sau / 5 1

Traukimo numeris 88101 88045 88047 3131 13161 3133 3139

Pastabos 1 2 1 2 3 1 2

Paryžius Sen Lazaras D 06.42 0739 0735 09.15

MantlaŽoli D 08.11

Vemonas (Oiras) D 0723 0824

Gajonas-Ovua D 0824

ValdeRnjts D 08.46

Uaseiis D 05.56 0836

Ruanas-DeSnysis krantas A 06.12 07.56 09.08 09.04 1026

Ruanas-Dešmysis krantas D 0620 06JO 08.00 09.10 09.06 1028

belotas A 06.48 0726 0820 0934 0926 10.48

Breotė-Biozevilis A 07.08 07.46 0835 09.48 10.02

Havras A 0724 00.15 0831 10.04 0931 11.18

1kasden_____________
2 tederi, išskyrasScSt ii sefcm.
3 iciUrsekm.

Jis teigė, jog mėgavimasis šiais keistais skaitiniais apskritai

būdingas rašytojams, gebantiems žavėtis dalykais, anaiptol
nelaikomais didžiuoju menu:

...siaubingas muzikinis spektaklis provincijos teatre arba

priėmimas, - juos gerą skonį turintys palaikytų stačiai
pasigailėtinais, - atgaivindami prisiminimus ir pažadinę
svajones bei viltis kartais mus sujaudina labiau už pui­
kiausią vakarą Operoje ar elegantiškiausią priėmimą Sen
Žermeno kvartale. Taip nutinka ir su iš Šiaurės stoties iš-

5 2 / ALAl N DE B O T T O N
 vykstančių traukinių tvarkaraščio stočių pavadinimais -
vieną rudens popietę išlipa iš traukinio, medžiai numetę
lapus ir ore tvyro stiprus jų kvapas, rankoje knyga, kurią
rafinuotesni palaikytų visiškai beverte, o stočių pavadini­
muose atpažįsta nuo vaikystės negirdėtų vardų skambe­
sį, brangesnį už visus filosofijos traktatus, nors gerą sko­
nį turintiems tai būtų tik dar vienas talentingo rašytojo
prasto skonio įrodymas.

Ar bent jau keisto skonio įrodymas. Taip dažnai pamanyda­

vai, pirmą sykį kalbėdamasis su Proustu - jis teiraudavosi
absoliučiai nereikšmingų dalykų, tarkim, namų apyvokos
daiktai arba traukinių iš Paryžiaus į Havrą tvarkaraštis.

1919 metais Riko viešbutyje Proustui pristatė jauną diplo­

matą Haroldą Nicolsoną. Kaip Britų delegacijos narys Ni-
colsonas dalyvavo Paryžiuje vykstančioje taikos po Pirmojo
pasaulinio karo konferencijoje - šį paskyrimą Nicolsonas
vertino, bet akivaizdžiai ne taip, kaip Proustas.
Štai kaip vieną iš tokių priėmimų dienoraštyje aprašė Ni­
colsonas:

Snobiškas vakaras. Proustas apsirengęs baltai, nesiskutęs,

netvarkingas, susivėlęs. Prašo papasakoti apie komiteto
darbą. Pasakoju: „Paprastai susitinkame dešimtą, paskui
mus seka sekretoriai..." Mais non, mats non, vous allez trop
vite. Recommencez. Vous prenez la voiture de la Delegation.

Kaip rasti laiko sau / 5 3

 Vous descendez au Quai d'Orsay. Vous montez I'escalier. Vous
entrez dans la šalie. Et alors? Prėciser, mon cher, prėcisez*
Tada jam viską pasakoju: apsimestinis nuoširdumas, ran­
kų paspaudimai, žemėlapiai, popieriaus šlamėjimas, ar­
bata gretimame kambaryje, „makaronai" - tokie sausai­
niai. Jis klausosi susižavėjęs, kartais pertraukdamas: Mais
prėcisez, mon cher monsieur, n'allez pas trop vite.**

Prousto šūkis galėtų būti N'allez pas trop vite. Neskubėjimas

suteikia privalumą ilgėliau apsistoti ties eiga. Nicolsono
glausta informacija „Paprastai susitinkame dešimtą" taip iš­
siplėtė, kad atsirado ir rankų paspaudimai, ir žemėlapiai, ir
šlamantys popieriaus lapai, ir makaronai - saldžiai vilioda­
mi jie tampa reikšmingu simboliu, - bet visa tai pastebima
tik tuomet, kai neinama trop vite.

Sutramdžius godulį ir neskubant, - tai visų svarbiau­

sia, - daugiau vietos atsiranda ir empatijai. Pakrikusį van
Blarenberghe ą labiau užjausime tik ilgiau galvoję apie jo
nusikaltimą, o ne paskubomis užvertę laikraštį sumurmėję
„kvailys".
Išplėtojimas pravartus ir nenusikalstamoje veikloje. Dau­
gybėje puslapių Prousto pasakotojas aprašinėja kankinantį

* Ak ne, ne, jūs pernelyg skubate. Pradėkite iš naujo. Sėdate į Delega­

cijos automobilį. Išlipate prie Užsienio reikalų ministerijos. Kylate laiptais.
Įeinate į salę. Ir tuomet? Patikslinkite, mielasis, patikslinkite (pranc.).
** Patikslinkite, mielasis, ir pernelyg neskubėkite (pranc.).

5 4 / A L A I N DE B O T T O N
savo neryžtingumą, nepajėgdamas apsispręsti, pirštis ar ne
mylimai Albertinai, be kurios, kaip kartais mano, negalįs gy­
venti, bet kurios kartais nebenorįs matyti.

„Jungtinės karalystės didžiojo prizo už Prousto santrauką"

konkurso dalyvio lūpose ši problema teužimtų dvi sekun­
des: Jaunas žmogus negali apsispręsti, vesti ar ne. Motinos laiške
pasakotojui vedybų dilema pateikiama ne taip glaustai, bet
vis tiek ankstesni jo paties svarstymai atrodo kone gėdingai
perdėti. Perskaitęs laišką jis prisipažįsta:

Aš svajojau, štai ir viskas. Esu neryžtingas jaunuolis, o juk

čia reikia ilgai nelaukus nuspręsti: įvyks mūsų vestuvės
ar ne. Albertina niekuo nesiskiria nuo kitų.10

Juk ir paprasti posakiai nestokoja žavesio. Staiga galime pa­

sijusti „nesaugūs", mus gali kankinti „namų ilgesys", mes
„įsikurinėjame", „žvelgiame mirčiai į akis", „nenorime nu­
moti ranka". Susitapatinimas su problemos formuluote gali
suteikti palengvėjimą, o visi ankstesni svarstymai atrodyti
kaip bevertės komplikacijos.

Bet dažniausiai taip nėra. Perskaitęs laišką pasakotojas iš

naujo permąsto situaciją prieidamas išvados, kad santykiai
su Albertina kur kas sudėtingesni, nei norėtų įteigti motina.
Tad iš naujo leidžiasi į lėtus svarstymus, dešimtyse puslapių
fiksuodamas kiekvieną šių santykių pokytį (n'allez pas trop
vite) galiausiai apibendrindamas:

Kaip rasti laiko sau / 5 5

 „Jei į viską pažvelgtume socialiniu požiūriu, galėtume
sakyti, jog tai nėra banalus laikraštinės kronikos faktas -
bent taip man galėtų atrodyti iš šalies. Bet puikiai žinau,
kad tikra - ar bent jau taip pat tikra - yra viskas, apie
ką aš mąsčiau, ką skaičiau Albertinos akyse: mane kanki­
nančios baimės ir tie niekad ramybėje nepaliekantys, su
Albertina susiję klausimai." Tai puikiai atspindi istorija
apie dvejojantį jaunikį ir iširusius vedybas, kaip ir sveikai
protaujančio teatro kritiko recenzija gali duoti supratimą
apie Ibseno pjesės siužetą. Bet, be pateiktų faktų, yra ir
dar kai kas.11

Pamoka? Labiau atsiduoti veiksmo eigai, laikraštį skaityti

taip, tarsi tai būtų tik tragiško ar komiško romano regima vir­
šukalnė ir, jei reikia, trisdešimtyje puslapių aprašinėti, kaip
mėginama užmigti. O trūkstant laiko bent jau nepasiduoti
Alfredo Humbloto iš Ollendorf arba Jacqueso Madeleineb iš
Fasquelle požiūriui, kurį, anot Prousto, „jaučia „užsiėmę žmo­
nės", dirbantys kad ir patį kvailiausią darbą ir „neturintys
laiko" tokiems dalykams, kokiais užsiimat jūs"12.

56 / A L A I N DE B O T T O N
Kaip sėk m in g a i k e n tė ti
Norint įsitikinti, ko vertos kito asmens idėjos, pravartu ge­
riau pažinti jo dvasinę bei fizinę būsenas. Suprantama, jei tos
idėjos geros, naudingos jos bus pirmiausia jam pačiam. Bet
ar dėl to reiktų domėtis ne tik rašytojų kūryba, bet ir gyve­
nimu?

Sainte-Beuve as, įtakingas XIX amžiaus literatūros kritikas, į

šį klausimą būtų atsakęs teigiamai:

Neuždavę klausimų apie asmeninį rašytojo gyvenimą ir

negavę į juos atsakymų, - nors klausimas būtų tyliai už­
duotas tik pačiam sau, - nesuprasime ir jo kūrybos, - kad
ir kaip su ja nesusiję atrodytų tie klausimai. Koks jo tikėji­
mas? Kaip jį veikė gamtos vaizdai? Ką manė apie moteris,
kaip vertino pinigus? Buvo turtingas ar vargšas? Ką val­
gė, kokia jo dienotvarkė? Kokios ydos ir silpnybės? Viskas
svarbu...

Atsakymai į tokius klausimus dažnai nustebina. Kūriniai

gali būti nepranokstamai geri ir išmintingi, o kūrėjo gyveni­
mas - sumaišties, nelaimių ir kvailybės virtinė.

58 / ALAI N DE B O T T O N
Todėl Proustas ir nepalaikė Sainte-Beuve'o nuomonės, karš­
tai įrodinėdamas, kad svarbiausia yra knyga, o ne asmeninis
gyvenimas. Tik laikantis tokio požiūrio galima suprasti, kas
išties reikšminga (žinoma, pasitaiko atvejų, kai gyvenimas
pranoksta knygas, bet tik tuomet, kai tos knygos nėra tikros
knygos). Balzaco manieros buvo siaubingos, Stendhalis be
galo nuobodus, Baudelaire as apsėstas idėjų, bet ar dėl to rei­
kia menkesniais laikyti ir kūrinius, kuriems visiškai nebū­
dingos jų autorių ydos?

Argumentas savaime įtikinamas, be to, padeda suprasti, ko­

dėl Proustas taip karštai jį gynė. Jo kūriniai buvo nuoseklūs,
gerai apgalvoti, neretai kupini giedrumo ir išminties, nors
gyvenimas jam nepašykštėjo nei fizinio skausmo, nei dva­
sios nerimo. Tad kad ir koks suprantamas būtų kai kurių iš
mūsų siekis perimti proustiškąjį požiūrį į gyvenimą, blai­
viai mąstantis žmogus niekad nesutiktų gyventi Prousto
gyvenimo.

Ar gali būti, kad taip kenčiantis žmogus niekam nekeltų įta­

rimo? Ar tikrai jis buvo toks išmintingas, kad galima iš jo
pasimokyti, nors pats gyveno anaiptol nepavyzdingai? O gal
vis dėlto pripažinti, kad Sainte-Beuve'o nuostatos nėra visai
be pagrindo?

Prousto gyvenimas buvo tikra kančia. Ir psichologinės prob­

lemos tikrai rimtos.

Kaip sėkm ingai k e n tė ti / 5 9

M o tin a ž y d ė

Proustui teko iki kraštutinumo suvaržyto gyvenimo da­

lia. „Jai visad likau ketverių metų vaiku", sakė apie ponią
Proust, dažniausiai vadinamą Maman, o dar dažniau chėre
petite maman.

„Jis niekad nesakydavo ma mere ir mon pere, visuomet tik Popa

ir Maman mažo berniuko balsu; vos ištarus šiuos skiemenis
jo akys prisitvenkdavo ašarų, o pro suspaustas lūpas girdė­
davosi ryjamos raudos garsas", - prisiminė jo bičiulis Marce­
lis Plantevignes as.
Ponia Proust sūnų mylėjo tokia stipria meile, kokios gėdy-
tųsi ir pats aistringiausias įsimylėjėlis, ir šie jausmai sukėlė
ar bent jau dramatiškai sustiprino vyresniojo sūnaus polinkį
į bejėgystę. Buvo įsitikinusi, kad be jos sūnus nieko tinka­
mai negalįs atlikti. Kartu jie pragyveno nuo jo gimimo iki jos
mirties, kai Marceliui buvo trisdešimt ketveri. Didžiausias
jos rūpestis buvo, ar, jai pasitraukus iš gyvenimo, Marcelis
sugebės išgyventi vienas. „Motina norėjo gyventi, kad tik
atitolintų skausmą, kurį, kaip žinojo, patirsiu jos netekęs, -
sakė po jos mirties. - Visą bendrą mudviejų gyvenimą ji
mokė mane, kaip reiks gyventi jai išėjus... O aš savo ruožtu ją
įtikinėjau, kad puikiausiai apsieisiu ir be jos."
Nors ir gerų ketinimų, jos rūpestis dėl sūnaus dažnai
buvo ne kas kita kaip valdingas kišimasis į jo gyvenimą.
Vieną iš tų retų kartų, kai nebuvo kartu, dvidešimt ketverių
Marcelis jai parašė norėdamas pranešti, kad miega gerai (jo

6 0 / A L A l N DE B O T T O N
miegas, tuštinimasis ir apetitas buvo nuolatinė susirašinėji­
mo tema). Bet maman skundėsi, kad jis nepakankamai išsa­
mus: „Brangusis, taviškis „ilgai miegojau" neatskleidžia nie­
ko ar beveik nieko iš to, kas man iš tiesų rūpi. Todėl dar sykį
klausiu: „Kada nuėjai miegoti?", „Kelintą atsikėlei?"
Paprastai Marcelis džiaugdavosi galįs išpildyti kon­
troliuojantį motinos norą žinoti visas smulkmenas apie jo
kūno poreikius (su Sainte-Beuve'u ji būtų radusi daug bend­
rų pašnekesio temų) ir kartais spontaniškai klausdavo visos
šeimos: „Paklausk Papa, ką reiškia šlapinantis jausti tokį de­
ginantį skausmą, kad turi nutraukti, o paskui vėl pradėti.
Kartais tai kartojasi penkis šešis kartus per valandą. Pasta­
rosiomis dienomis išgėriau tonas alaus, ar galėjo būti nuo
to?", teiravosi laiške motinai. Maman tuo metu buvo pen­
kiasdešimt treji, Papa - šešiasdešimt aštuoneri, Marceliui -
trisdešimt vieneri.
Į anketos klausimą, kaip apibūdintų nelaimingumo sąvoką,
jis atsakė: „Būti atskirtam nuo Maman." Naktį negalėdamas
užmigti rašydavo laiškus šalia kitame miegamajame esan­
čiai motinai ir juos palikdavo prie durų, kad vos atsikėlusi
ryte iškart juos rastų. „Mano brangi mažoji maman, - taip
paprastai į ją kreipdavosi, - niekaip negalėdamas užmigti
rašau laiškelį, kuriuo tenoriu pasakyti, kad apie jus galvoju."
Vis dėlto nesunku nuspėti, kad įtampos, nepaisant šio
susirašinėjimo, tikrai netrūko. Marcelis nujautė, jog ligotas
ir priklausomas motinai patinka labiau nei sveikas ir gerai
besišlapinantis: „Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad, vos tik

Kaip sėkm ing ai k e n tė ti / 6 l

pasijuntu bent kiek geriau, jūs taip suirztate, kad kaipmat
viską sugadinate, ir aš vėl susergu", - tai tik vienas iš retų,
bet įsidėmėtinų proveržių prieš ponios Proust žalojantį norą
toliau vaidinti auklės-ligonio santykių dramą. „Liūdna, kai
negali tuo pačiu metu ir žadinti meilės, ir būti sveikas."

K eisti p o lin k ia i

Laikui einant ateina supratimas, kad Marcelis nepanašus į

kitus berniukus.

Juk pradžioje niekas nežino, kad jis yra iškrypėlis, poetas,

snobas arba piktadarys. Koks nors gimnazistas, prisiskai­
tęs meilės eilėraščių arba prisižiūrėjęs nepadorių paveiks­
lėlių, prisispaudžia prie draugo manydamas, kad juos sieja
tik ta pati meilė moteriai. Kaip jis galėtų įsivaizduoti, kad
nėra toks pat kaip kiti, jei tai, ką patiria, sužinojo iš ponios
de Lafajet, Rasino, Bodlero, Valterio Skoto kūrinių.13

Pamažu ir Proustas pradeda suprasti, kad perspektyva

naktį praleisti su Walterio Scotto Diana Vemon jo nevilioja
taip, kaip moksladraugio prisispaudimai, - išties dramatiška
išvada, ypač turint galvoje ribotas to meto prancūzų visuo­
menės pažiūras ir motiną, taip ir nepaliovusią tikėtis sulauk­
siant sūnaus vedybų, todėl nuolat prašinėjusią jo draugų,
kad, su Marceliu eidami į teatrą ar vakarienės, vestųsi ir
merginas.

6 2 / A L A I N DE B O T T O N
P a s im a ty m a i

Ak, jei tik ji būtų padėjusi daugiau pastangų kviesdamasi į

svečius kitos lyties svečius, - mat nebuvo paprasta pažinoti
jaunuolius, kaip ir Marcelis abejingus Dianos Vernon ma­
lonėms. „Laikai mane silpnu ir bejėgiu, bet tu klysti, - rašė
Proustas užsispyrusiam kandidatui į mylimuosius, žaviam
šešiolikos metų moksladraugiui Danieliui Halėvy. - Esi švel­
nus, meilių akių... tavo kūnas ir dvasia... liauni ir grakštūs...
sėdėdamas tau ant kelių geriau suprantu ir tavo mintis... pa­
tikėk, tikrai nėra nieko, dėl ko turėtum mane niekinti."
Moksladraugiui griežtai atsisakius, savo aistrą Proustas
buvo priverstas pagrįsti rinktinėmis nuorodomis į Vakarų
filosofijos istoriją.

Džiaugiuosi galėdamas pasigirti, jog turiu keletą protin­

gų, didelio moralinio subtilumo bičiulių, kurie yra mė-
gavęsi berniukų draugija, - Danieliui rašė Proustas. - Tai
buvo ankstyvojoj jaunystėj. Vėliau jie grįžo pas moteris...
Mielai papasakosiu apie du išminčius, mokėjusius vertin­
ti malonumus ir visą gyvenimą raškiusius tik žiedus, -
čia kalbu apie Sokratą ir Montaigne'į. Ir jie sutinka, kad
ankstyvoje jaunystėje, norint išbandyti visus malonumus
ir išorėn nukreipti švelnumo perteklių, nieko bloga, jei
„atsiduodi savo pomėgiams". Anot jų, šios jausmais ir
protu paremtos draugystės su grožiui jautriais ir jaus­
mingais jaunuoliais daug naudingesnės už santykius su
kvailomis pagedusiomis moterimis.

Kaip sėkm ing ai k e n tė ti / 6 3

 Nepaisant šių argumentų, užsispyręs moksladraugis te-
besekiojo paskui kvailas pagedusias moteris.

R o m a n tiš k a s p e s im iz m a s

„Meilė yra nepagydoma", „Mylėdamas visad kenti", „ Vienas

myli, o kitas yra laimingas".

Ir didžiausi Sainte-Beuve'o oponentai pripažįsta, kaip stip­

riai kančia paženklino Prousto kūrybą. Romantinis jo pesi­
mizmas randasi ir iš begalinio poreikio būti mylimam, ir iš
tragikomiškai nevykusio mėginimo sužadinti meilę. „Pani­
ręs į beviltišką liūdesį vienintelę paguodą randu mylėdamas
ir būdamas mylimas", prisipažino teigdamas, kad pagrindi­
nė jo savybė yra „poreikis būti mylimam, glamonėjamam ir
lepinamam, daug didesniam nei poreikis būti giriamam".
Nenusisekusių bandymų suvilioti kupina vaikystė virto ly­
giai tokia pat bevaise branda. 1911 metais ilsėdamasis prie
jūros Kobūre, apie beviltišką situaciją prasitarė jaunam bi­
čiuliui Albertui Nahmias ui: „Ak, jei tik galėčiau pakeisti lytį
ir amžių ir virsti jauna žavinga aistringai jus apkabinančia
ir glamonėjančia moterim!" Tuo metu jis dar mėgavosi lai­
mės su Alfredu Agostinelli u trupiniais - taksi vairuotojas į
Prousto butą atsikraustė kartu su drauge, bet neilgai trukus
žuvo jo orlaiviui nukritus netoli Antibų; po to Marcelis su
niekuo nebeturėjo artimesnių santykių, nuolat kartodamas,
kad meilė neatsiejama nuo kančios.

64 / ALAl N DE B O T T O N
T e a trin ė s k a rje ro s n e s ė k m ė

Biografijos faktus aiškinti psichologiškai visados ganėtinai

keblu; Prousto atveju bent jau žinome, kad patyrė daugybę
dažnai nematomų emocinių problemų, kai pats mėgino su­
sivokti meilės keliamuose jausmuose - geriausias to įrody­
mas yra pjesė, kurios eskizą 1906 metais nusiuntė Reynaldo
Hahnuf:

Sutuoktiniai dievina vienas kitą, vyras be galo, šventai

ir tyrai (nereikia nė sakyti, kad ir skaisčiai) myli savo
žmoną. Bet šis žmogus yra sadistas - taip garbindamas
žmoną, turi daugybę santykių su kekšėmis, teikiančiomis
didžiulį pasitenkinimą, kurį jaučia dėl jo paties jausmus
teršiančių malonumų. Siekdamas dar stipresnių potyrių,
galiausiai išniekina ir žmoną, su kekšėmis apie ją kal­
bėdamasis ir jų prašydamas ją kuo bjauriau apibūdinti
(po penkių tokių kalbų minučių jį patį supykina). Kar­
tą, šitaip kalbant, jam nematant į kambarį įeina žmona.
Negalėdama patikėti, ką mato ir girdi, palieka vyrą. Jis
maldauja, bet veltui. Kekšės norėtų, kad sugrįžtų pas jas,
bet sadizmas dabar jau pernelyg skausmingas, tad po dar
vieno nesėkmingo bandymo susigrąžinti žmoną, jam net
neatsakiusią, galiausiai nusižudo.

Pjesė, deja, nesudomino nė vieno Paryžiaus teatro.*

* Reynaldo Hahn (1875-1947) - kompozitorius, artimas Prousto bičiulis.

Kaip sėkm ing ai k e n tė ti / 6 5

Kai d ra u g a i n e s u p ra n ta

Genijus dažnai ištinkanti problema. Baigęs romaną „Svano

pusėje", Proustas draugams išsiuntinėjo knygas, bet daugelis
iš jų net neatplėšė vokų.

- Mielas Louis'ai, ar skaitėte mano knygą?, - prisiminė

klausęs aristokratiškojo plevėsos Louisb d'Albufera.
- Jūsų knygą? Jūs parašėte knygą? - nustebo bičiulis.
- Žinoma, Louis'ai, ir netgi nusiunčiau jums jos egzem­
pliorių.
- Ak, mažasis Marceli, jei atsiuntėt, tuomet tikrai perskai­
tysiu. Mat nebuvau tikras, ar gavau ją.

Ponia Gaston de Caillavet buvo dėkingesnė ir nusiuntė rašy­

tojui itin širdingą padėką. „Skaitydama „Svano pusėje" vis
sugrįžtu į vietą, kur vaizduojamas pirmosios Komunijos pri­
ėmimas, - rašė ji. - Prisimenu tą patį nerimą ir tą patį nusivy­
limą." Išties jaudinantis Gaston de Caillavet prisipažinimas
dar labiau jaudintų, jei ponia būtų radusi laiko perskaityti
visą knygą - tuomet bent žinotų, kad joje neaprašinėjama jo­
kia religinė ceremonija.

Tad Proustas padarė išvadą: „Kalbėdami apie vos prieš ke­

letą mėnesių pasirodžiusią knygą žmonės prišneka begalę
nesąmonių, tuo parodydami, kad ją arba pamiršo, arba nė
neskaitė."

66 / A L A I N DE B O T T O N
S u la u k u s tris d e š im tie s (p a tie s p ris ip a ž in im a s )

„Neturėdamas nei malonumų, nei tikslo, nei veiklos, nei

ambicijų, leisdamas jau nugyventą gyvenimą ir žinodamas,
kiek skausmo teikiu savo tėvams, mažai kuo džiaugiuosi/'

Prie to prisideda ir kūno negalavimai:

A s tm a

Priepuoliai prasidėjo dešimties ir tęsėsi visą gyvenimą. Itin

stiprūs kosulio priepuoliai dažnai nenutrūkstamai tęsdavo­
si po valandą ištisas dešimt dienų. Dažniau ištikdavo dieną
nei naktį, todėl Proustas įprato prie naktinės darbotvarkės:
miegoti eidavo septintą valandą ryto, keldavosi ketvirtą ar
penktą popiet. Keliaudavo sunkiai, ypač vasarą, o kai tam
ryždavosi - vykdavo tik sandariai užsidarančiame automo­
bilyje. Buto langai visad būdavo užverti, užuolaidos visad
užtrauktos, niekad neįsileisdavo saulės, kambario niekad ne­
vėdindavo, pats niekad nesimankštindavo.

D ie ta

Laikui einant jo apetitas vis mažėja, jis vos pajėgia suvalgyti

daugiau nei vieną lengvą patiekalą, patiektą ne vėliau kaip
aštuonios valandos iki miego. Gydytojui pasakodamas apie
valgymo įpročius, Proustas vardija: du kiaušiniai grietinė-

Kaip sėkm ingai k e n tė ti / 6 7

lės padaže, kepto viščiuko sparnelis, trys kruasanai, lėkštelė
keptų bulvių, vynuogių kekė, kava ir butelis alaus.

V irš k in im a s

„Tuštinuosi dažnai, bet sunkiai", nepatenkintas skundžiasi

tam pačiam gydytojui. Vidurių užkietėjimas yra beveik nuo­
latinis, kurį palengvina tik kas dvi savaitės vartojami stiprūs
paleidžiamieji vaistai, dažnai sukeliantys pilvo spazmus.
Šlapinimasis, kaip minėjome, irgi ne lengvesnis, protarpiais
lydimas aštraus deginančio skausmo, kurio pasekmė - atsira­
dęs šlapalo ir šlapimo rūgšties perteklius: „Kūno prašyti pa­
sigailėjimo yra tas pat, kaip sakyti kalbą aštuonkojui, kuriam
mūsų žodžiai reiškia ne daugiau nei bangų keliami garsai."

A p a tin ė s k e ln ė s

Kad užmigtų, pilvą stipriai susiverždavo apatinėmis kel­

nėmis, susegamomis specialiu segtuku; kartą, per neapsi­
žiūrėjimą vonios kambary jį pametęs, negalėjo užmigti visą
dieną.

J a u tri o d a

Negali vartoti jokio muilo, kremo ar odekolono. Prausiasi ap-

sišluostydamas plonomis drėgnomis skepetomis, atsargiai

68 / AL A IN DE B O T T O N
nusisausindamas šviežiai išskalbtais lininiais rankšluos­
čiais (vienam prausimuisi vidutiniškai reikėjo dvidešimties
rankšluosčių, kuriuos skalbdavo, kaip mėgdavo pabrėžti
Proustas, visada toje pačioje „Lavigne" skalbykloje, vartojan-
čioje odos nedirginančius miltelius - jos paslaugomis, beje,
naudojosi ir Jean as Cocteau). Patyręs, jog seni drabužiai pa­
togesni už naujuosius, įpranta prie senų batų ir nosinių.

P elės

Paniškai jų bijo; 1918 metais vokiečiams apšaudant Paryžių,

Proustas prisipažįsta pelių bijąs labiau nei patrankų.

Š a ltis

Jam visuomet šalta. Eidamas iš namų net vidurvasarį užsi­

meta apsiaustą, apsivelka keturis megztinius. Per priėmimus
paprastai nenusiima kailinių. Nepaisant to, besisveikinan­
tieji stebisi, kokios šaltos jo rankos. Bijodamas apsinuodyti
smalkėmis, neleidžia šildyti kambario, pats šildydamasis tik
karšto vandens buteliais ir megztinais. Dėl to dažnai serga
peršalęs ar gavęs slogą. Kartą laiške Reynaldo Hahnui pabai­
goje užsimena, kad rašydamas nosį nusišluostė aštuoniasde­
šimt tris kartus. Laiškas buvo trijų lapų.

Kaip sėkm ing ai k e n tė ti / 6 9

A u k š č io b a im ė

Kartą, aplankius dėdę Versalyje ir grįžus namo į Paryžių,

staiga jį taip stipriai supykina, kad nebegali laiptais užlipti
į savo butą. Vėliau laiške dėdei šiuos negalavimus priskyrė
aukščio skirtumams. Mat Versalis yra aštuoniasdešimt tri­
mis metrais aukščiau nei Paryžius.

K osulys

Kosėjo labai garsiai. Apie vieną iš priepuolių, ištikusių 1917

metais, rašė: „Girdint nenutylantį stiprų spazminį lojimą ga­
lėtum pamanyti, jog įsigijau bažnyčios vargonus, šunį arba
kad turiu kokliušu sergantį ir kosėjantį vaiką, gimusį iš ne­
doro (ir nebūto) ryšio su moterim."

K e lio n ės

Sunkiai prisitaikantis prie rutinos ar pasikeitusių įpročių, iš­

vykęs Proustas ilgisi namų, nuogąstaudamas, kad kiekviena
kelionė po truputį jį žudo. Pirmąsias kelias dienas naujojoje
vietoje sakosi esąs toks pat nelaimingas kaip koks vargšas
gyvūnėlis atėjus tamsai (tik neaišku, kokius gyvūnus turi
galvoje). Norėtų pagyventi jachtoje ir keliauti nesikeldamas
iš lovos. Šia mintimi pasidalija ir su laimingai ištekėjusia po­
nia Straus: „Ar nenorėtumėt, kad išsinuomotume laivą, ku­
riame nebūtų jokio triukšmo ir iš kurio nesikeldami iš lovos

7 0 / A L A I N DE B O T T O N
galėtume stebėti pakrante slenkančius gražiausius pasaulio
miestus?" - siūlymas, deja, nebuvo priimtas.

Lo va

Mėgsta ją, čia ir praleidžia daugiausia laiko, pavertęs ją rašo­

muoju stalu ir darbo kambariu. Ar lova apsaugo nuo išorinio
pasaulio šiurkštumo? „Kaip gera, apėmus liūdesiui, lovoje
mėgautis šiluma, pagaliau liovusis dėjus pastangas ir kovo­
jus, gera, visam palindus po antklode, tiesiog vaitoti - taip
rudens vėjyje verkia nuogos medžių šakos."

T riu k š m in g i k a im y n a i

Triukšmui buvo maniakiškai jautrus. Gyvenimas Paryžiaus

daugiabučiame buvo tikrai pragariškas, ypač viršutiniame
aukšte pradėjus muzikuoti: „Vienas negyvas daiktas - jis
vadinasi fortepijonas - kelia didesnę neviltį už visas gyvas
būtybes."

Situacija dar labiau pablogėja, 1907 metų pavasarį kaimyni­

niame bute pradėjus dažymo darbus. Štai kaip nemalonią
situaciją jis aprašo poniai Straus: „Septintą valandą ryto at­
vyksta darbininkai ir gerą rytmečio nuotaiką triukšmingai
demonstruoja kaip laukiniai daužydamiesi ir dzirindami
pjūklus mano galvūgalyje; pusvalandį pailsėję vėl pradeda

Kaip sėkm ingai k e n tė ti / 7 1

taip baisiai daužytis, kad negaliu užmigti... esu ant visiško
išsekimo ribos, gydytojas pataria išsikraustyti, situacija per­
nelyg sudėtinga, kad toliau tęstųsi." Tarsi to dar būtų nega­
na, „Kaimynės bute jie įrenginėja prausyklą su tualetais (pra­
šom atleisti, ponia) prie tos sienos, prie kurios stovi mano
lova". Galiausiai laiškas baigiamas tokiu skundu: „Kažkas
atsikrausto į ketvirtą aukštą, bet triukšmas toks, tarsi tai
kraustytųsi mano bute." Galų gale kaimynę jis išvadina karve,
o kai darbininkai tris kartus iš eilės pakeičia tualeto sėdynes,
užgauliai pareiškia, kad tos sėdynės taikomos prie didelio
jos užpakalio. Remonto keliamas triukšmas įgauna farao-
nišką mastą, ir aistringai egiptologei poniai Straus Proustas
reziumuoja: „Šitiek mėnesių ir su tokiu įniršiu daužęsi dar­
bininkai turėjo pastatyti kažką, didingumu prilygstančio
Cheopso piramidei, praeiviams tik stebintis nauju neįpras­
tu statiniu tarp Printemps* ir Šventojo Augustino kvartalo."
Deja, niekas jokios naujos piramidės nepastebėjo.

K iti n e g a la v im a i

„Netrūksta manančių, jog amžini ligoniai neserga kitiems

būdingomis ligomis, - Lucienui Daudet sakė Proustas, - bet
taip nėra." Į šių ligų sąrašą jis įtraukia karščiavimą, peršali­
mą, blogą regėjimą, sunkų rijimą, dantų skausmą, alkūnės
dieglius ir galvos svaigulį.

* Prabangi universalinė parduotuvė.

7 2 / A L A I N DE B O T T O N
A p lin k in ių s k e p tic iz m a s

Neretai Proustas girdi skaudžius įžeidinėjimus, esą jis ne

toks rimtas ligonis, kokį vaizduojąs. Pirmojo pasaulinio pra­
džioje karo medicinos taryba pakvietė jį į apžiūrą. Ir nors be­
veik visą laiką nuo 1903-iųjų jis praleido lovoje, vis tiek bai­
minosi, kad ligą gali palaikyti nelabai rimta ir išsiųsti kautis
į apkasus. Tokia perspektyva pralinksmino savo biržos mak­
lerį Lionelį Hauserį, karštai įtikinėjusį Proustą, jog vis dar
neprarandąs vilties ant rašytojo krūtinės išvysti pasižymė­
jimo kare medalį. Jo klientas į tai atsakė šiek tiek įsiskaudi-
nęs: „Juk puikiai žinote, kad tokios būklės, kokios esu, fronte
mirčiau per keturiasdešimt aštuonias valandas." Šaukimo į
kariuomenę jis negavo.
Praėjus keleriems metams po karo, kažkoks kritikas
Proustą pavadino salonų dendžiu - esą dienas jis leidžia lo­
voje pasinėręs į svajones apie sietynus ir aukštas lubas; apie
šeštą vakare savo kambarį iškeičiąs į snobiškus priėmimus
pas nekilmingus prasisiekėlius, kuriems niekad nešautų į
galvą pirkti jo knygas. Supykęs Proustas teisinasi esąs silp­
nas ir todėl nesikeliąs iš lovos - nei šeštą vakaro, nei šeštą
ryto, jis neturįs jėgų net pereiti per kambarį (ar atverti lango,
priduria), ką jau kalbėti apie priėmimus. Nepaisant to, po ke­
lių mėnesių nusvirduliuoja į Operą.

Kaip sėkm ing ai k e n tė ti / 7 3

M irtis

Kad ir ką pasakotų apie savo sveikatą, niekad nepraleidžia

progos pridurti, jog netrukus mirs. Šventai įsitikinęs šį
faktą skelbia pastaruosius šešiolika metų. Nuolatinę savo
būklę apibūdina tokiu palyginimu: „Šešias iš septynių die­
nų esu pakibęs tarp gyvenimo ir mirties, kankinamas įvai­
riausiais būdais - kofeinu, aspirinu, astmos ir stenokardijos
priepuoliais/'

Ar Proustas buvo išskirtinis hipochondrikas? Jo biržos

makleris Lionelis Hauseris tuo neabejojo, išdrįsęs atvirai,
kaip niekas iki tol, pareikšti: „Turiu pasakyti", - surizikavo
jis, - kad artėjant penktai dešimčiai likote toks pat išlepin­
tas vaikas, kokį išvydau vos su Jumis susipažinęs. Žinoma,
prieštarausite, tvirtindamas, kad A+B=C anaiptol nereiškia
išlepimo ir kad visad buvote aplinkinių nesuprastas vaikas
kankinys, - bet dėl to labiau kaltinti reikėtų ne aplinkinius,
o save." O jeigu Proustas tikrai visuomet buvo ligotas, puo­
limą tęsia Hauseris, tuomet tik pats sau ir pakenkė - ištisas
dienas leisdamas lovoje hermetiškame kambaryje sandariai
užtrauktomis užuolaidomis, be dviejų pagrindinių sveikatos
šaltinių - gryno oro ir saulės. Po pasaulinio karo Europai at­
sidūrus visiškame chaose, Hauseris ragino Proustą pamiršti
savo fizinius negalavimus: „Pripažinkite, kad jūsų kūnui, kad
ir koks silpnas dabar jis būtų, teko geresnė dalia nei Europai."
Retoriškai argumentas įtikina; deja, praėjus vos metams,
Proustas miršta.

7 4 / A L A I N DE B O T T O N
Ar Marcelis perdėjo? Žinoma, koks nors virusas vienus sa­
vaitei paguldo, o kitiems sukelia tik popietinį snaudulį. Žiū­
rėdami, kaip kas nors, įsibrėžęs pirštą, raičiojasi iš skausmo,
galime smerkti jo teatrališkumą, bet galime ir pamėginti
suvokti, kad švelnią odą turinčiam žmogui tai sukelia tokį
pat stiprų skausmą, kokį mes juntame susibadę, - mat kitų
skausmo negalima vertinti remiantis tik savo pojūčiais.

Prousto oda, be abejo, buvo labai švelni; o Leonas Daudet jį

vadino tiesiog be odos gimusiu žmogumi. Ir sočiai privalgius
sunku užmigti. Virškinimo procesas verčia kūną būdrauti,
sunkiai nusėdęs maistas plečia skrandį, tokios būsenos pato­
giau sėdėti nei gulėti. Prousto atveju net mažiausias maisto
ar skysčio kiekis sutrikdydavo miegą. Gydytojui skundėsi,
kad prieš miegą pajėgiąs išgerti tik ketvirtį stiklinės Vichy
vandens, nes išgėręs pilną nemiegotų visą naktį kęsdamas
baisius skrandžio skausmus. Princesės, kuriai bemiegę nak­
tį sukėlė vienas vienintelis žirnis, antrininkas pasmerktas
skausmingai jausti kiekvieną milimetrą, kuriuo padidėdavo
skrandis.

O dabar palyginkime su juo brolį Robertą - buvo dvejais me­

tais jaunesnis, kaip ir tėvas chirurgas (garsios studijos ,„Mo-
ters genitalijų chirurgija" autorius), tvirtas kaip jautis. Mar-
celį galėjo pražudyti ir menkiausias skersvėjis, o Robertas
buvo nenugalimas. Devyniolikmetis dviviečiu dviračiu iš­
vyko į Rioilį, už kelių kilometrų į šiaurę nuo Paryžiaus esan-

Kaip sėkm ing ai k e n tė ti / 7 5

tį kaimelį. Judrioje sankryžoje nukritęs nuo tandemo nusiri­
deno po anglies prikrautu vagonu, sveriančiu penkias tonas.
Pervažiuotą vagono jį skubiai nugabeno ligoninėn, panikos
ištikta iš Paryžiaus atskubėjo motina, bet sūnus greitai visiš­
kai pasveiko, be menkiausių padarinių, kurių taip baiminosi
gydytojai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui šitas jau­
tis - dabar jau patyręs chirurgas - išsiunčiamas į karo lauko
ligoninę Etane netoli Verdeno; ten gyvena palapinėje visiškai
antisanitarinėmis sąlygomis. Sykį artilerijos sviedinys patai­
ko į ligoninę - sprogęs šrapnelis pabyra šalia stalo, ant kurio
Robertas operavo vokiečių kareivį. Tuomet, pats sužeistas,
daktaras Proustas, prilaikydamas viena ranka, operuojamąjį
nusiveda stovyklon ir ant neštuvų baigia operaciją. Praėjus
porai metų pakliūva į sunkią automobilio avariją, - užmigus
vairuotojui, automobilis rėžėsi į greitosios pagalbos mašiną.
Robertas buvo išmestas ant medinės pertvaros, jam perskelta
galva, bet kol šeimai pranešė apie nelaimę ir kol ji ėmė jaudin­
tis, jis jau sveiko, vėl pasinerdamas į įprastą aktyvią veiklą.

Tad kuo geriau būti - Robertu ar Marceliu? Buvimo pir­

muoju privalumai akivaizdūs: neišsenkanti energija, teniso
ir irklavimo pomėgis, chirurgo talentas (Robertas garsėjo
prostatos operacijomis, prancūzų chirurgų vadinamomis
proustatos operacijomis), finansinė sėkmė, gražuolė duktė
Suzy (dėdė Marcelis ją taip dievino ir lepino, kad vos nenu­
pirko flamingo, kai vaikystėje toji prasitarė labai jo norin­
ti). O Marcelis? Silpnas, be energijos, nežaidžiantis teniso,

76 / ALAl N DE B O T T O N
neirkluojantis, neuždirbantis pinigų, bevaikis, šlovei atėjus
pernelyg vėlai, dėl ligos taip ir neįstengęs išspausti iš to
kokių nors malonumų (mėgsta ligų įkvėptus palyginimus,
save vadina žmogumi, pernelyg karščiuojančiu, kad pajustų
gero suflė skonį).

Bet vienoje srityje Robertas vis dėlto gerokai atsiliko nuo

brolio - tai gebėjimas pastebėti. Robertas nematydavo, atvi­
ras ar ne langas, nejausdavo, kada oras pilnas žiedadulkių,
nepajusdavo, kada ant jo užvirsdavo penkios tonos anglies;
nuo Everesto nukeliavęs į Jerichą, jis taip ir nebūtų pastebėjęs
aukščio skirtumų, o miegodamas ant čiužinio, po kuriuo pa­
dėtos kad ir penkios skardinės žirnių, nebūtų jų jautęs.

Ir nors kartais sensorinis aklumas virsta privalumu, - tar­

kim, karo metu atliekant operacijas, kai aplink krinta bom­
bos, - gebėti jausti (dažnai tai reiškia skausmingai jausti) - bū­
tina sąlyga siekiant tam tikro žinojimo. Kulkšnies sausgyslių
patempimas mus išmoko taisyklingai paskirstyti kūno svorį,
žagsėjimas priverčia atkreipti dėmesį į iki tol nežinotus kvė­
pavimo sistemos aspektus ir prie jų prisitaikyti, o mylimo­
sios išdavystė gali suteikti medžiagos tyrimams apie emoci­
nės priklausomybės mechanizmus.

Proustas buvo įsitikinęs, kad iš esmės nieko negalime su­

prasti tol, kol dėl to nekyla problemų, kol nepatiriame skaus­
mo, kol kas nors neatsitinka kitaip nei tikėjomės:

Kaip sėkm ingai k e n tė ti / 7 7

 Vien tik liga verčia pastebėti ir tirti išardžius į sudedamas
dalis mechanizmus, kurie antraip mums liktų nepažįsta­
mi. Argi žmogus, kas vakarą it maišas krentantis lovon
ir pradedąs gyventi tik pabudęs ir atsikėlęs, galėtų kada
nors padaryti kad ir nedidelių tyrimų apie miegą, ką jau
kalbėti apie didžiulius atradimus? Vargu, ar jis suvokia,
kad miega. Siek tiek nemigos naudinga, kad galėtum
įvertinti miegą, bent truputį nušviesti šią tamsą. Neprie­
kaištinga atmintis nėra labai galingas variklis, tiriant at­
minties reiškinius.14

Be abejonės, supratimas įmanomas ir nepatyrus kančios; bet

vis dėlto, sako Proustas, paskatas pažinti teikia tik kančia.
Kenčiame, vadinasi, mąstome, o mąstymas kontekstualizuo-
ja skausmą, padeda nustatyti jo priežastį, įvertinti jo mastą,
galiausiai sutaiko su juo pačiu.

Vadinasi, mintys, kilusios ne iš kančios, stokoja esminio

motyvacijos šaltinio. Anot Prousto, protinis aktyvumas yra
dvejopas: tai neskausmingos mintys, aplankančios nepaty­
rus jokio nemalonaus pojūčio, jas sužadina paprasčiausias
bandymas suprasti, kaip funkcionuoja miegas arba kodėl
žmonėms būdingas užmiršimas; ir skausmingos mintys, ap­
lankančios kankinantis negalint užmigti ar prisiminti kieno
nors vardą, - pirmenybę Proustas, be abejonės, teikia ant­
rosioms.

78 / A L A I N DE B O T T O N
Išminties, sako jis, galima pasiekti irgi dvejopai: neskausmin­
gai, su mokytojo pagalba, ir skausmingai, patiems mokantis
iš gyvenimo; anot jo, pranašesnė yra šioji skausmo pilnatvė.
Tokios nuostatos laikosi ir dailininkas Elstiras, romano pa­
sakotojui dėstydamas argumentus, kuriais teisina jaunystės
paklydimus:

Nėra tokio išmintingo žmogaus, - pasakė jis, - kuris savo

jaunystėje kokiu nors metu nebūtų šnekėjęs arba netgi
gyvenęs taip, kad jam būtų nemalonu prisiminti, kad jis
norėtų tai ištrinti iš atminties. Tačiau šito visiškai nerei­
kia gailėtis, nes negali būti tikras, kad visi šie juokingi ir
nepakenčiami įsikūnijimai, kuriuos turėjo pereiti prieš šį
paskutinį, nepadarė jo išmintingo. Žinau, esama jaunuo­
lių, įžymių žmonių sūnų ir anūkų, kuriuos nuo koledžo
laikų mokytojai mokė dvasinio kilnumo ir moralinio ty­
rumo. Galbūt jiems nėra ko atsisakyti iš savo gyvenimo,
galbūt jie gali paskelbti viską, ką kalbėjo, ir po tuo pasi­
rašyti, tačiau jie yra menkos dvasios, bejėgiai doktrinierių
palikuonys, jų išmintis sterili ir negatyvi. Išmintis nėra
gaunama, ją reikia pačiam atskleisti, nueiti kelią, kurio
nieks už tave nenueis, nuo jo tavęs neapsaugos, nes šis
kelias, - tavo požiūris į daiktus.15

Kodėl išmintis negaunama? Kodėl, jos siekiant, neišvengia­

mai reikia leistis skausmo kelionėn? Elstiras išsamiau to
neaiškina, nes, matyt, gana ir to, kad apibrėžė santykį tarp
patiriamo skausmo intensyvumo ir per jį pasiekto minties

Kaip sėkm ingai k e n tė ti / 7 9

gilumo. Protas, regis, itin subtilus mechanizmas, nesuvokia
sudėtingų dalykų, kol nepriverčia nelaimės. „Laimė naudin­
ga kūnui, - sako Proustas, - bet tik kančios grūdina protą."
Kančia priverčia atlikti tokius dvasinius pratimus, kurių, be
jokios abejonės, laimingesniais gyvenimo tarpais tikrai ne­
darytume. Tad jei didžiausia vertybe laikome dvasios ugdy­
mą, turėtume būti verčiau nelaimingi nei viskuo patenkinti
ir verčiau kankintis dėl nelaimingos meilės nei palaimingai
skaityti Platoną ar Spinozą.
Moteris, kuri mums reikalinga, dėl kurios kenčiame, iš­
laisvina mumyse gausybę kitaip gilių, kitaip gyvybiškų
jausmų nei mus dominantis įžymus vyras.16

Vadinasi, būdami laimingi, nedaug teišmanome. Kol auto­

mobilis negenda, kokia prasmė tyrinėti, kaip veikia sudėtin­
gas jo mechanizmas? Kol mylimoji ištikima, kam gilintis į
išdavystės priežastis? Kol rodoma pagarba, kam galvoti apie
socialinį pažeminimą? Ir tik visiškoje neviltyje, - Prousto
dėka, - pradedame suvokti, kaip pravartu žinoti skaudžius
dalykus, nors anksčiau sulindę po antklode tik dejuodavome
tarsi rudens vėjo blaškomos nuogos medžių šakos.

Galbūt tai paaiškina, kodėl Proustas taip nepasitikėjo gydyto­

jais. Anot proustiškosios mokslo teorijos, jie patekę į gan keblią
padėtį - turi žinoti, kaip funkcionuoja kūnas, bet šias žinias
įgijo - ir tai esminis dalykas - ne dėl pačių patirto skausmo.
Paprasčiausiai nemažai metų praleido medicinos mokyklose.

8 0 / A L A I N DE B O T T O N
Tokia pasipūtėliška ir nepagrįsta, - žinant ano meto medici­
nos lygį, - jų laikysena labai erzino ligotą Proustą. Dar vaiką
jį buvo nugabenę pas kažkokį daktarą Martiną, kuris gyrė­
si atradęs astmą visiškai išgydantį būdą - tereikia išdeginti
erektilųjį nosies audinį dvi valandas trunkančios procedū­
ros metu. „Ramiai grįžkite į kaimą", po skausmingos ope­
racijos mažajam Proustui pareiškė savimi patenkintas dak­
taras Martinas. „Jūsų nebekankins šienligės sukelta sloga."
Bet vos pražydus alyvoms Proustą, žinoma, iškart ištiko toks
stiprus ir ilgas astmos priepuolis, kad pamėlo rankos ir ko­
jos, baimintasi net dėl jo gyvybės.

Prousto romane vaizduojami gydytojai tikrai nekelia didelio

pasitikėjimo. Susirgus pasakotojo senelei, sunerimusi šeima
pakviečia garsų ir pripažintą gydytoją diu Bulboną. Senelei
kenčiant nepakeliamus skausmus, paskubomis ją apžiūri ir
pateikia išganingą sprendimą.
- Vėliau ar anksčiau, ponia, jūs pasijusite gerai, o gal net
šiandien - tai priklauso nuo jūsų, - kai suprasite, kad
jums nieko nėra, ir pradėsite įprastinį gyvenimą. Sakėte,
kad nevalgote, niekur neinate?
- Bet, pone, aš turiu karščio.
Jis palietė jos ranką.
- Šiaip ar taip, ne dabar. Be to, tai tuščias pasiteisinimas!
Negi nežinote, kad mes paliekame gryname ore ir sočiai
maitiname džiovininkus, nors jų temperatūra siekia iki
trisdešimt devynių laipsnių?17

Kaip sėkm ing ai k e n tė ti / 8 l

Negalėdama pasipriešinti įkvėpto gydytojo įtikinėjimams su
didžiausiomis pastangomis senelė pasikelia iš lovos ir, paly­
dovu pasiėmusi anūką, gryno oro labui leidžiasi į kankina­
mą kelionę po Eliziejaus laukus. Kelionė, be jokios abejonės,
buvo mirtina.

Ar įsitikinęs Prousto idėjų išpažinėjas apskritai turėtų eiti

pas gydytojus? Būdamas chirurgo sūnus ir chirurgo brolis,
Marcelis galiausiai paskelbia dviprasmišką, bet stebėtinai
geranorišką ištarmę apie šią profesiją:

Taigi tikėti medicina būtų didžiausia beprotystė, o neti­

kėti - kažin ar mažesnė.18

Laikantis Prousto logikos, išmintingiausia būtų kreip­

tis tik į tokius gydytojus, kurie patys persirgo sunkiomis
ligomis.

Proustui tekęs skausmas, regis, išsklaido visas abejones dėl

jo ištarmių pagrįstumo, maža to, - būtent jo kančios mastas ir
yra stipriausias jo išminties pamatas. Juk ir tam tikra prasme
mums palengvėja, kai apie tikruosius savo dvasios autorite­
tus sužinome, kad netoli Antibų orlaivio katastrofoje žuvo
Prousto mylimasis, kad Stendhalis kankinosi dėl meilės be
atsako, kad Nietzsche e buvo žeminamas kaip visuomenės
atstumtasis ir buvo nuolatinis moksladraugių patyčių objek­
tas. Subtiliausius gyvenimo ženklus palieka ne besimėgau­
jantieji gyvenimu ar trykštantieji entuziazmu. Šių ženklų

8 2 / A L A I N DE B O T T O N
privilegijos ir palaiminimai suteikiami, kaip atrodo, tik vi­
siškiems nelaimėliams ir vargšams.

Bet kol dar neapgalvotai neįstojome į romantinio kančios

kulto išpažinėjų gretas, reikėtų pasakyti, kad vien skausmo
nepakanka. Nes daug lengviau netekti mylimosios nei už­
baigti „Prarasto laiko beieškant", daug paprasčiau kankintis
iš meilės be atsako nei parašyti „Apie meilę" ar galiausiai
būti visuomenės atstumtuoju nei „Tragedijos gimimo iš mu­
zikos dvasios" autoriumi. Niekas kitas iš sergančiųjų sifiliu
taip ir neparašė kitų „Blogio gėlių", verčiau nusprendę nusi­
šauti. Tad didžiausias kančios privalumas, ko gero, yra dva­
sinių paieškų galimybė, kurios antraip turbūt tikrai negautu­
me ar praleistume.

Kaip jos nepraleisti? Kaip, net nepuoselėjant ambicijų, su­

kurti šedevrą, išmokti kančią paversti sėkme? Daugybę am­
žių filosofai ieškojo laimės, bet gal išmintingiau būtų tapti
produktyviai nelaimingam. Jei atkakliai laikomės įsikibę
kančios, vadinasi, kūrybiškas jos panaudojimas neabejotinai
daug vertingesnis nei utopinis laimės siekimas. Proustas, ne­
abejotinas kančios veteranas, tai puikiai suprato:

Bet koks menas gyventi yra gebėjimas pasinaudoti asme­

nimis, kurie mus verčia kentėti.20

Koks šis menas? Anot Prousto sekėjų, tai noras geriau su­
prasti pasaulį. Kančia stebina - nesuprantame, kodėl mus

Kaip sėkm ingai k e n tė ti / 8 3

paliko mylimoji, kodėl buvome išbraukti iš svečių sąrašo,
kodėl naktį negalime užmigti, o pavasarį braidžioti po žy­
dinčias pievas. Suvokti kančių priežastis anaiptol nereiškia
kokiu nors stebuklingu būdu išsivaduoti nuo skausmo; kita
vertus, jų suvokimas gali pagreitinti sveikimą. Supratę, jog
mes ne vieninteliai, pasmerkti kančiai, lengviau nustatysime
ir savo skausmo ribas bei perprasime karčią jų logiką:

Idėjos - sielvartų pakaitalas; tuo metu, kai jie virsta idė­

jomis, netenka dalies savo kenksmingo poveikio mūsų
širdžiai.20

Deja, sielvartas nedažnai virsta idėjomis; priešingai, užuot

padėjęs geriau suprasti gyvenimą, jis nuveda visai kita, pra­
žūtinga kryptimi - ja eidami nieko nesužinome, tik tam­
pame dar didesnių iliuzijų aukomis, nepadarydami beveik
jokių esminių įžvalgų, - tarsi niekad nė nebūtume patyrę
jas įkvėpti turėjusios kančios. Prousto romane daugybė per­
sonažų, kuriuos pelnytai galima vadinti nevykusiais kentė­
tojais - tai vargšės būtybės, išduotos meilėje, nepakviestos į
priėmimą, kenčiančios dėl intelektinio nevisavertiškumo ar
žemesnės socialinės padėties; nelaimės jų nieko neišmokė,
priešingai, į jas jie reaguoja įvairiausiais pragaištingais gyny­
bos būdais, tik didinančiais aroganciją, neviltį ir žiaurumą,
slopinančiais jautrumą, keliančiais pyktį ir pagiežą.

Siekdami išsiaiškinti ligos priežastis išvardysime, - jų ne-

įžeidinėdami, - kelis nevykusius kentėtojus ir, proustiško-

84 / ALAl N DE B O T T O N
sios savigynos priemonėms nesant pakankamoms, pateiksi­
me efektingesnių ir paprastesnių gydymo būdų.

Pacientė nr. i

Iš buržuazinių sluoksnių kilusios šeimi­

P o n ia V e rd iu re n .

ninkės priėmimuose svečiai, kuriuos ji vadina savo „bran-

duoliuku", kalbasi apie meną ir politiką. Menas ją be galo
jaudina, muzikos grožis sukelia galvos skausmus, o kartą,
pernelyg stipriai juokdamasi, ji išsinarina žandikaulį.

Ponia Verdiuren visą gyvenimą dėjo pastangas,

P ro b le m a .

kad pasiektų visuomeninio gyvenimo viršūnę, - deja, ją vi­

siškai ignoruoja tie, su kuriais labiausiai ir trokšta bendrauti.
Jos pavardės nėra aristokratų pakvietimuose, ji nelaukiama
kunigaikštienės de Germant salone, o jos pačios rengia­
muose priėmimuose lankosi tik to paties sluoksnio atstovai,
Prancūzijos Prezidentas niekad nepasikvietė jos pusryčių į
Eliziejaus laukus - nors Šarlis Svanas, kurio ji nelaiko aukš­
tesniu už save, į tokius pusryčius kviečiamas.

Ženklų, rodančių, kad ši padėtis ponios

P a c ie n to re a k c ija .

Verdiuren netenkina, nėra daug. Įtikėjusi ir įsitikinusi savo

tiesa, nepaliauja tvirtinusi, kad jos nekviečiantys arba pas ją
nesilankantys yra paprasčiausi „nuobodybės". „Nuobodybė"
yra ir prezidentas Grevi.

Kaip sėkm ing ai k e n tė ti / 8 5

Apibūdinimas iškrypėliškai tikslus, mat tiesiogiai priešta­
rauja tam, kaip ponia Verdiuren vertina aukštuomenę. Jos
atstovai ją be galo domina, bet yra visiškai nepasiekiami,
tad tėra vienintelė išeitis - neviltį paversti mažai įtikinamu
ignoravimo demonstravimu.
Ponios Verdiuren salone Svanui neapdairiai prasitarus,
kad pusryčiauja pas Grevi, aplinkinių pavydas yra kone ap­
čiuopiamas, tad, norėdamas jį nors truputį sušvelninti, Sva-
nas mėgina tuos pusryčius šiek tiek nuvertinti:

- ...Reikia pasakyti, jog pusryčiai tie - nieko įdomaus, net­

gi labai paprasti, niekad prie stalo nesti daugiau kaip aš-
tuoni žmonės.21

Tokį jų apibūdinimą galima laikyti paprastu mandagumu,

bet ponia Verdiuren tuoj pat nusprendžia, kad to, ko negavo
pati, apskritai neverta turėti.

- Ak, aš tikiu, kad nieko įdomaus iš tų pusryčių, jūs did­

vyris, jei ten vaikščiojate, - ... Jis, regis, kurčias kaip siena
ir valgo su pirštais.22

G ydym as.Kodėl ponia Verdiuren taip kankinasi? Ogi todėl,

kad visad norime turėti daugiau nei turime, ir todėl, kad vi­
suomet daugiau tų, kurie mūsų nekviečia, nei kviečiančiųjų.
Bet nuolat niekindami ir nuobodžiais vadindami dalykus,
kurių paprasčiausiai negalime pasiekti, mes patys iš esmės
iškraipome vertybes.

86 / ALAl N DE B O T T O N
 Juk daug garbingiau prisipažinti, kad, net panorėjus su­
sitikti su prezidentu, nenorėti gali jis, - bet tikrai nereikėtų
pradėti mažiau juo domėtis. Poniai Verdiuren praverstų pa­
bandyti suvokti mechanizmą, kaip veikia socialinis gyveni­
mas; ne prošal būtų ir pasijuokti iš savo frustracijos atvirai
ją pripažinus, o Svano elegantiškai paprašius parnešti pus­
ryčių valgiaraštį su prezidento autografu. Gali būti, kad taip
pasielgusi galiausiai ji pasidarytų tokia žavi, kad sulauktų
kvietimo ir į Eliziejaus rūmus.

Pacientė nr. 2

F ran su aza:Pasakotojo šeimos tarnaitė, ruošianti stebuklin­

gus šparagus ir nuostabią jautieną drebučiuose. Užsispyru­
si, negailestinga virtuvės tarnams, be galo atsidavusi šeimi­
ninkams.

Išmano ji nedaug. Fransuaza negavo jokio siste­

P ro b le m a :

mingo išsilavinimo, jos žinios apie pasaulį menkos, ji nič­

nieko nenutuokia nei apie politiką, nei apie monarchų gy­
venimą.

Fransuaza įsitikinusi, jog žino viską.

P a c ie n to re a k c ija .

Trumpai tariant, ji visažinė, o kai išgirsta tai, apie ką neturi

nė menkiausio supratimo, jos veide atsiranda panika, kurią,
norėdama išlaikyti šaltakraujiškumą, mėgina greit paslėpti:

Kaip sėkm ingai k e n tė ti / 8 7

 Fransuaza nemėgo rodyti nuostabos. Jai galėjai pasaky­
ti, kad erchercogas Rudolfas, apie kurio egzistavimą ji
nė žinot nežinojo, ne mirė, kuo visi buvo įsitikinę, o yra
gyvas, ir ji būtų atsakiusi „taip", tarsi jai šitai būtų seniai
žinoma.23

Psichoanalitinėje literatūroje aprašytas atvejis moters, kuri

kiekvienąsyk, vos įėjusi į biblioteką, iškart subloguodavo.
Nuo knygų gausos ją imdavo pykinti ir tik išėjusi laukan
atsigaudavo. Klaidinga manyti, - natūrali mintis, - kad ji
nemėgo knygų; priešingai, puikiai suvokdama savo neišma­
nymą, ji baisingai jų troško, geidė jose slypinčių žinių, norėjo
perskaityti visas lentynose sustatytas knygas, - bet, nepajėg­
dama to pasiekti, yra verčiama bėgti nuo nepakeliamo savo
neišmanymo, prieglobsčio ieškodama žiniomis mažiau ap­
krautoje aplinkoje.
Siekiant žinių pirmoji paskata galėtų būti rezignacija -
susitaikymas su savo nežinojimu, jo masto suvokimas, ga­
liausiai paguoda, jog nežinojimas nėra amžinas, jog tai ne
asmeninė nesėkmė ar įgimtų gabumų stoka.
Kita vertus, net visažiniai netiki, kad žinios įgyjamos tik
teisėtais būdais; tad neturėtume stebėtis ir Fransuazos elge­
siu - visą gyvenimą, kol ruošdavo šparagus ar gamindavo
jautieną drebučiuose, siaubingai išsilavinę šeimininkai kas
rytą atidžiai skaitydavo laikraščius, o po namus vaikščiojo
cituodami Racine ą ar ponią de Sėvignė, - tad visiškai ne­
keista, jog tarėsi ir pati juos perskaičiusi.

88 / ALAl N DE B O T T O N
G ydym as. Nors Fransuazos nežinojimas yra išvirkščias nuo­
širdaus žinių troškimo atspindys, erchercogas Rudolfas jai
taip ir liks nežinomas, kol neišdrįs prisiimti skausmingos,
bet greit praeisiančios gėdos paklausti, kas gi, dėl Dievo mei­
lės, jis toks.

Pacientas nr. 3

Pasakotojo mokslo draugas, buržua inte­

A lfre d a s B lo k as .

lektualas, žydas, palygintas su Bellini b sultono Mahometo

II portretu.

P ro b le m a . Netaktiškas, apsijuokiantis kebliose situacijose.

Bloko poelgiai paženklinti begalinio pa­

P a c ie n to re a k c ija .

sitikėjimo savimi ir tuomet, kai paprasti mirtingieji nusiže­

minę atsiprašinėtų, jis nejaučia nė mažiausios gėdos ar su­
trikimo.
Pasakotojo šeima pasikviečia jį pietų, į kuriuos tas pa­
vėluoja pusantros valandos, nuo galvos iki kojų apsitaškęs
purvu, nes netikėtai užėjo liūtis. Užuot atsiprašęs dėl vėlavi­
mo ir prinešto purvo, leidžiasi į išvedžiojimus, reikšdamas
panieką nustatytoms elgesio normoms būti punktualiam ir
tvarkingam:
- Aš niekad nepasiduodu atmosferinėms perturbacijoms
nei konvencionaliam laiko dalijimui. Mielu noru reabili-

Kaip sėkm ing ai k e n tė ti / 8 9

 tuočiau opiumo pypkę ir malajietišką krisą, tačiau nepri­
pažįstu kur kas kenksmingesnių ir, be to, banaliai mies­
čioniškų prietaisų - laikrodžio ir skėčio.24

Klystume manydami, jog Blokas nenori patikti. Jis tik vi­

siškai nepakenčia, kai, stengdamasis būti malonus, to nesu­
geba. Tada daug paprasčiau rodytis nuskriaustam, taip bent
jau kontroliuojant savo veiksmus. Bet ar nebūtų geriau, - kai
vėluoji į vakarienę ir esi išsipurvinęs, - panieką paskirtam
laikui ir oro sąlygoms paversti pergale, tarus, kad ištiko kaip
tik tai, ko laukė.

G yd ym a s. Prašom atleisti, bet paprasčiausiai tik laikrodis ir

skėtis.

Pacientė nr. 4

Romane ji vos šmėkšteli. Nežinome, kokios spalvos jos akys,

kaip rengiasi, koks jos visas vardas. Tik žinome, kad ji Alber­
tinos draugės Andrė mama.

Kaip ir ponia Verdiuren, Andrė motina kanki­

P ro b le m a :

nasi negalėdama pakilti visuomenės laiptais. Ji trokšta būti

pakviesta į aukštuomenės vakarienes, deja, nesėkmingai. Pa­
auglei dukrai pasikvietus Albertiną, šioji nekaltai prasitaria
ne vienas atostogas praleidusi Prancūzijos banko valdytojo
šeimos dvare. Tai nepaprasta naujiena Andrė motinai, taip ir

9 0 / A L A I N DE B O T T O N
nepatyrusiai malonės būti pakviestai į didžiulius valdytojo
namus, nors ir labai to troško.

Bet per kiekvieną vakarienę, nutaisiusi

P a c ie n tė s re ak cija :

paniekinamą ir abejingą miną, ji it pakerėta klausydavosi

Albertinos pasakojimų apie visa, kas vyko pilyje jai tenai
gyvenant, apie ten apsilankiusius žmones, kuriuos ji pa­
žinojo tik iš matymo ir iš pavardžių. Vien mintis apie tai,
kad juos tik šitaip pažįsta, tai yra kad jų nepažįsta („nors
vadindavo juos senais pažįstamas") gadino Andrė motinai
nuotaiką: nutaisiusi pasipūtusį ir nerūpestingą veidą, ji lūpų
kampučiu klausinėdavo apie juos Albertiną ir būtų galėjusi
sužadinti šios netikrumą ir nerimą dėl savo padėties visuo­
menėje, bet nuramindavo pati save grįždama į „gyvenimo
tikrovę" ir mesteldavo metrdoteliui: „Pasakyk virėjui, kad
žirneliai ne itin sultingi." Ir šitai gražindavo jai giedrą nuo­
taiką.25

Už šį orumą ir žirnelius atsakingas virėjas knygoje pasiro­

do dar rečiau nei ponia. Kuo jis vardu - Žeraras ar Žoelis?
Iš kur kilęs - Bretanės ar Langedoko, kur dirbo virėjo pa­
dėjėju - „Sidabro bokšte" ar „Voltero kavinėje"? Bet pagrin­
dinis klausimas kitoks - kodėl būtent šis žmogaus kaltas,
kad Prancūzijos banko valdytojas nepakvietė ponios kartu
praleisti atostogų, o žirnių lėkštė - kad negavo kvietimo į
prašmatnius valdytojo namus?

Kaip sėkm ing ai k e n tė ti / 9 1

Kunigaikštienė de Germant dvasios giedrumą susigrąži­
na tokiu pat netikusiu ir ne itin pamokomu būdu. Vyras jai
neištikimas, santuokinis gyvenimas be meilės. Jos liokajus
Pulenas įsimylėjęs merginą, tarnaujančią kituose namuose;
jų poilsio dienos retai sutampa, tad įsimylėjėliai ne dažnai
susitinka. Ir štai, artėjant ilgai lauktam pasimatymui, pas ku­
nigaikštienę vakarienės atvyksta ponas de Gruši. Vakarienės
metu aistringas medžiotojas de Gruši pasiūlo kunigaikštie­
nei dovanų atsiųsti tuziną savo valdose nušautų fazanų. Ku­
nigaikštienė dėkoja; dovana jau savaime didelė, tad, užuot
varginusi poną de Gruši ir jo tarnus dėl pristatymo, primyg­
tinai reikalauja leisti jų pargabenti pasiųsti liokajų Puleną.
Svečiai labai susijaudina dėl tokio kunigaikštienės dėmesin­
gumo. Bet jie nežino, jog vienintelė priežastis, paskatinusi
tokiam „dėmesingam" poelgiui, yra noras sukliudyti Puleno
pasimatymą su mylimąja. Taip ji mažiau kankinsis dėl pa­
čios nepatirtos romantiškos laimės.

G ydym as. Atsisakyti pasiuntinio, virėjo, liokajaus ir žirnių.

Pacientas nr. 5

Prezidentas jį kviečiasi pusryčių, jis bičiuliau-

Š arlis S van as:

jasi su Velso princu, yra nuolatinis elegantiškiausių salonų

svečias. Gražus, turtingas, sąmojingas, truputį naivus ir la­
bai įsimylėjęs.

9 2 / A L A I N DE B O T T O N
 Svanas gauna anoniminį laišką, pranešantį, kad
P ro b le m a :

jo mylimoji Odetė praeity buvusi daugelio vyrų meiluže ir

dažna viešnamių lankytoja. Tarsi pamišęs Svanas pradeda
spėlioti, kas parašė laišką, taip skausmingai atskleidžiantį
tiesą, stebėdamasis dėl detalių, kurias žinoti galėjęs tik ar­
timas asmuo.

ieškodamas kaltininko Svanas iš ei­

P a c ie n to p ro b le m a :

lės įvertina visus pažįstamus - poną de Šarliuso, poną de

Lomą, poną d'Orsaną, negalėdamas patikėti kurį nors iš jų
galėjus parašyti tokį laišką. Nepajėgęs apkaltinti nė vieno,
ima mąstyti racionaliau ir pagaliau padaro išvadą, jog bet
kuris galėjęs parašyti laišką. Ką manyti? Kaip vertinti drau­
gus? Negailestingas laiškas padeda Svanui geriau pažinti
žmones:

Žodžiu, šis anoniminis laiškas liudijo, kad tarp pažįsta­

mų yra individas, galintis padaryti niekšybę; tačiau Sva­
nui atrodė, jog niekšybė lygiai taip pat gali slypėti niekie­
no neištirtuose jautraus žmogaus sielos kloduose, kaip ir
šalto žmogaus dvasioje, menininko - kaip ir miesčionio,
didiko - kaip ir tarno. Pagal kokį kriterijų vertinti žmo­
nes? Tarp jo pažįstamų iš esmės nėra nė vieno asmens,
kuris negalėtų padaryti ko nors žema. Tad nejaugi reikia
su jais visais nutraukti santykius? Svanui mintys apte­
mo; jis du ar tris kartus ranka perbraukė sau per kaktą,
pašluostė nosine stiklus... ir toliau spaudė ranką visiems
tiems draugams, kuriuos ką tik įtarė, tik darė tai su iš-

Kaip sėkm ing ai k e n tė ti / 9 3

 oriniu šaltumu, turėdamas minty, kad galbūt jie bandė
įstumti jį neviltin.26

G yd ym a s:Gavęs laišką Svanas nuoširdžiai sielojasi, bet ši

kančia jo nieko neišmokė. Gal jis ir neteko vieno emocinio
naivumo sluoksnio, nes dabar bent jau žinojo, jog po išoriniu
bičiulių elgesiu gali slėptis piktos mintys, bet jis taip ir ne­
sugeba nei atpažinti jų požymių, nei atsiradimo priežasčių.
Mintys susidrumsčia, jis nusišluosto akinių stiklus, bet ne­
pasinaudoja tuo, kas, anot Prousto, svarbiausia patyrus išda­
vystę ir apėmus pavydui - tai gebėjimas akumuliuoti proto
pastangas, reikalingas nematomoms sielos pusėms ištirti.

Neretai įtariame kitus nuo mūsų kažką slepiant, bet tik įsi­
mylėję imame svarstyti, kodėl taip atsitiko, pagaliau įsisąmo­
ninę ir dydį erdvės, kurioje slepiasi ištisi, nors kitų nemato­
mi, pasauliai.

Viena pavydo galių - atskleisti mums, kad išorinių įvykių

ir sielos jausmų tikrovė yra kažkas nežinoma, tai, kas su­
daro dingstį šimtams prielaidų. Mes įsivaizduojame vis­
ką žiną apie pasaulį ir apie tai, ką galvoja žmonės, tiesiog
todėl, kad mums tai nerūpi. Bet vos tik tampame smal­
siais pavyduoliais, prieš akis ima mirgėti kaleidoskopas,
kur jau nieko nesusigaudome.27

Svanas tikriausiai gerai žinojo bendrąjį dėsnį apie kon­

trastų kupiną gyvenimą, kita vertus, atskiro pažįstamo indi-

9 4 / A L A I N DE B O T T O N
vido atveju buvo įsitikinęs, jog nematomos ir jam nežinomos
šio asmens sielos savybės identiškos matomoms ir pažįsta­
moms. Tai, ko nemato, jis suvokia tik per matoma, todėl vi­
siškai neperpranta ir Odetės, mat nesupranta, kad moteris,
tokia garbinga jo draugijoje, kažkada lankėsi viešnamiuose.
Lygiai taip pat jis nepažįsta draugų, nes nelengva pripažinti,
jog tas, su kuriuo per pietus mėgavaisi draugišku pokalbiu,
per vakarienę atsiųs negailestingą laišką su žiauriais faktais
apie mylimosios praeitį.
Pamoka? Reaguodami į netikėtą ir skaudinantį aplinkinių
elgesį neturėtume tik nusišluostyti akinių stiklus; pasinau­
doję atsiradusia galimybe, turėtume išplėsti savo žinojimą,
nors, perspėja Proustas, „susidūrę su tikruoju kitų sielos pa­
sauliu, su realiu jo egzistavimu, besislepiančiu po regimybės
skraiste, labai nustebsime, tarsi patekę į iš pažiūros prarastus
namus, bet kurių viduj slepiamos brangenybės, kankinimo
kambariai ir lavonai".★

Palyginti su šiais nelaimingais kankiniais, Prousto laikysena

jo kančios akivaizdoje dar labiau žavi.
Nors kamuojamam astmos gyvenimas kaime buvo kone
mirtinai pavojingas ir nors vien nuo žvilgsnio į žydinčias
alyvas jį išmušdavo raudonis, Proustas nepasekė ponios Ver-
diuren pavyzdžiu nei kaprizingai aiškindamas, kokį nuobo­
dulį kelia gėlės, nei tvirtindamas, kad nėra nieko nuostabiau

Kaip sėkmingai kentėti / 9 5

už laik^ visus metus praleistą kambaryje uždarytomis lan­
ginėmis.
Jo išsilavinime būta spragų, bet jis pernelyg ir nesistengė
jų užpildyti. „Kas parašė „Brolius Karamazovus"?, - klaus­
davo Lucieno Daudet [tuo metu jam buvo dvidešimt septy-
neri]. - Ar Boswelle'o [sic] „Johnsono gyvenimas" [sic] išvers­
tas? Kuri Dickenso knyga geriausia? (neskaičiau nė vienos)."
Jokių žinių apie tai, kad savo neviltį būtų liejęs ant tarnų,
taip pat nėra. Išsiugdęs gebėjimą skausmą paversti idėjomis
ir nejausdamas nuoskaudos dėl savo paties nenusisekusios
meilės, su vedybomis sveikindamas savo vairuotoją Odiloną
Albaretą, besituokiantį su mergina, vėliau tapusia Prousto
kambarine, šios ypatingos šventės proga pasiuntė sveikini­
mo telegramą, kurioje trumpą savigailos proveržį ir nedrąsų
kaltinimą išskiriame pasviru šriftu:

Sveikinu. Daug nerašau, nes pasigavau gripą ir esu pavargęs,

bet nuoširdžiai linkiu kuo didžiausios laimės jums ir jūsų
artimiesiems.

Moralas? Įsisąmoninti, kad didžiausios galimybės patirti

malonumus slypi užkoduotoje išmintyje, pasireiškiančioje
kosuliu, alergija, socialiniu nepripažinimu ir paniekintais
jausmais; vengti besiskundžiančių žirniais, nuoboduliu, nu­
statytomis valandomis ar oro sąlygomis.

9 6 / A L A l N DE B O T T O N
Kaip ro d y ti jau sm u s
Pasigilinę, kas ypač erzina žmones, įdomiausių dalykų at­
skleistume ir apie juos pačius. Proustą ypač nervino kai ku­
rių asmenų raiška. Lucienas Daudet pasakoja rašytoją turė­
jus bičiulį, kuris buvo įsitikinęs, kad kalbant prancūziškai
labai stilinga įterpti angliškų posakių, tad atsisveikindamas
ir kiekvienąsyk išeidamas iš kambario sakydavo goodbye
arba tiesiog bye, bye. „Proustą tai be galo erzino, - prisime­
na Daudet, - jo veidu nuslinkdavo nemalonaus susidirgini-
mo šešėlis, tarsi išgirdus čaižų garsą, kieta kreida brėžiant
per lentą. - Eina tarsi per dantis, - aimanuodavo Proustas.
Tokią pat neviltį kėlė ir žmonės, Viduržemio jūrą vadinę
Didžiąja žydryne, Angliją - Albionu, prancūzų armijos ka­
rius - mūsų berniukais. Jis kone įsižeisdavo išgirdęs smarkų
lietų apibūdinant II pleut dės cordes (pila kaip iš kibiro), šaltą
orą - IIfait unfroid de canartf, kurčiąjį - II ėst sourd comme un
panie"***.

Kodėl šios frazės taip erzino Proustą? Nuo jo laikų kalbė­

jimo maniera pasikeitė, bet lengvai matyti, kokie skurdūs
šie posakiai, todėl ir Prousto krūpčiojimai juos girdint atsi-

* Ledinis šaltis.
** Kurčias kaip pintinė.

98 / A L A l N DE B O T T O N
rado veikiau dėl psichologinių, o ne gramatinių priežasčių
(„Niekas už mane blogiau neišmano sintaksės", kone gyrėsi
jis). Polinkis prancūzų kalbą apibarstyti angliškomis frazė­
mis, Angliją vadinant Albionu, o Viduržemio jūrą - Didžią­
ja žydryne, liudijo pastangas neatsilikti nuo mados ir patai­
kyti į 1900-ųjų stilių, perkrautą dirbtiniais ir manieringais
posakiais. Išeinant iš kambario sakyti bye, bye terodo norą
pademonstruoti laiko dvasios pojūtį - mat tuomet ypač ža­
vėtasi viskuo, kas britiška. Ir nors frazė II pleut dės cordes
ausis rėžia ne taip, kaip bye, bye, abi jos nususintų konstruk­
cijų pavyzdžiai, jokiu išskirtiniu būdu neapibūdinantys
konkrečios situacijos. Tad skausmingos Prousto grimasos
jas girdint liudija tiesiog garbingesnį ir tikslesnį požiūrį į
kalbą.

Lucienas Daudet pasakoja, kaip pirmą kartą su tuo susidūrė:

Kartą vakare, mudviem grįžtant iš koncerto, kur klausė­

mės Beethoveno „Devintosios", ėmiau niūniuoti girdėtas
melodijas, kurios, mano galva, geriausiai perteikė išgy­
ventas emocijas, ir patetiškai pareiškiau (tik vėliau supra­
tau, kaip juokinga tai buvo): „Koks nuostabus kūrinys!"
Nusijuokęs Proustas atsakė: „Taip, mielas Lucienai, bet
šitas jūsų „tam ta ta" tikrai neatskleidžia to nuostabumo.
Verčiau jau mėgintumėt tai apibūdinti." Pastaba man ne­
patiko, nors kaip tik tuomet ir gavau nepamirštamą pa­
moką.

Kaip ro d y ti jausmus / 9 9
Tai buvo pamoka, skirta surasti tinkamus žodžius; bet ji ga­
lėjo baigtis taip nieko ir neišmokus. Kai mus kas nors išties
sujaudina, iškart griebiamės frazės ar imame niūniuoti, lai­
kydami tai adekvačiausiu mūsų jausmų perteikimu, nors tai
net nepanašu į mus įkvėpusį šaltinį. Pasiklausę Beethoveno
Devintosios niūniuojame tam ta ta, pamatę Gizos piramides
sušunkame „Kaip gražu!" Šie posakiai ar garsai turėtų per­
teikti mūsų patirtas emocijas, tačiau jų blankumas nei mums,
nei mūsų pašnekovams nė trupučio nepadeda suprasti pa­
tirtų emocijų. Nuo įspūdžių iš kelio traukėmės į šalikelę, ir
žvelgdami į juos tarsi pro apšarmojusius stiklus, palaiky­
dami tik paviršinį santykį, nutolę nuo visko, kas nepateko į
apytikrių mūsų apibūdinimų erdvę.

Proustas turėjo bičiulį Gabrielį de la Rochefoucauld. Jaunas

aristokratas, kurio protėvis XVII amžiuje parašė garsiąją afo­
rizmų knygelę, didžiąją laiko dalį praleisdavo prašmatniose
naktinio Paryžiaus vietose, todėl vienas amžininkas jį net
vadino „le la Rochefoucauld pas Maximą"*. Bet 1904 metais
naktinius nuotykius Gabrielis iškeitė į bandymus rašyti. Taip
atsirado romanas „Mylimasis ir daktaras", kurio vos baigtą
rankraštį nusiuntė Proustui prašydamas patarimų ir pastabų.

„Parašėt gerą ir įtaigų romaną, puikų, tragišką, sudėtingą,

meistro rankos vertą kūrinį", rašė Proustas bičiuliui, kuris,
perskaitęs ilgą tokiu įvertinimu pasibaigusį laišką, galėjo su-
* Chez Maxime - madinga XX a. pr. Paryžiaus kavinė.

100 / AL Al N DE B O T T O N
sidaryti klaidingą nuomonę apie savo kūrinį. Nes šis geras
ir tragiškas romanas, pasirodo, nestokojo trūkumų, ypač dėl
itin dažno klišių vartojimo: „Romane yra keli puikūs peiza­
žo aprašymai, - rašė Proustas, stengdamasis išlikti manda­
gus, - bet norėtųsi originalesnio jų pavaizdavimo. Sutinku,
kad saulėlydis kartais primena liepsną, tačiau šis palygini­
mas naudotas ne sykį, lygiai taip pat šiek tiek pabodęs ir dro­
viai šviečiantis mėnulis."

Įdomu, kodėl Proustas taip nemėgo dažnai naudojamų įvaiz­

džių. Juk argi mėnulis šviečia ne droviai? Ir argi saulėlydžiai
neprimena liepsnos? Ir ar klišės paprasčiausiai nereiškia,
kad geros idėjos tiesiog plačiai paplitusios?
Klišių vartojimas problemiškas ne todėl, kad perteikia ne­
tikusias mintis, bet dėl to, kad labai geros mintys panaudo­
jamos paviršutiniškai. Besileidžianti saulė dažnai išties pri­
mena liepsną, o mėnulis tikrai šviečia droviai, bet kartodami
tai, kiekvienąsyk žvelgdami į juos, po truputį imame supras­
ti, jog tai tikrai ne svarbiausias, gal net ir ne reikšmingiausias
jų apibūdinimas. Klišės pavojingos, nes verčia patikėti, kad
adekvačiausiai nusako reiškinį, nors iš tiesų tik nuslysta jo
paviršiumi. Čia ir glūdi problema, nes mūsų kalbėsena be­
tarpiškai susijusi su jausena ir tai, kaip vaizduojame pasaulį,
tam tikra prasme atspindi ir tai, ką patiriame.

Gali būti, jog Gabrielio pavaizduotas mėnulis iš tikrųjų

švietė droviai, bet neatmestina galimybė, kad būta ir šio to

Kaip rodyti jausmus / 1 0 1

daugiau. Įdomu žinoti, ar, pasirodžius pirmajam Prousto ro­
mano tomui praėjus aštuoneriems metams po „Mylimojo ir
daktaro", Gabrielis pastebėjo (jei tik tuo metu Chez Maxime
neužsakinėjo dar vieno Dom Perignon butelio), kaip Proustas
aprašinėja mėnulį - atsisakydamas du tūkstantmečius varto­
to apibūdinimo, pasitelkęs metaforą, geriau perteikiančią šio
dangaus šviesulio keliamą potyrį:

Kartais popietės dangumi baltas lyg debesėlis plaukdavo

mėnulis, vogčia, be spindesio, lyg aktorė, šiuo metu ne­
vaidinanti scenoje: valandėlę atėjusi paprasta suknele iš
salės pasižiūrėti į savo draugus, ji gludo šešėlyje, nenorė­
dama patraukti niekieno dėmesio.28

Grožimės Prousto palyginimu, nors tokios metaforos patys

tikrai nebūtume sugalvoję. Ko gero, ji tikrai tiksliau perteikia
mėnulio keliamą įspūdį, bet paprašyti apibūdinti jo keliamas
emocijas, tikriausiai vėl griebtumėmės tų pačių nudėvėtų, o
ne naujai įkvėptų įvaizdžių. Jaučiame, kad mūsiškis mėnulio
vaizdavimas anaiptol ne tobulas, bet neišmanome, kaip jį pa­
gerinti. O bandydami įsivaizduoti Prousto reakciją, spėjame,
kad šiuo atveju sulauktume turbūt didesnio atlaidumo nei
kad būtume nedovanotinai vartoję klišes, kuriomis kalban­
tys yra įsitikinę, kad, vartodami tik nusibodusius posakius
(tokius kaip „aukso rutulys", „dangaus kūnas" etc.), niekad
nesuklys, daugiau svarbos teikdami ne originalumui, o kitų
kalbėjimo manierai.

1 0 2 / A L A I N DE B O T T O N
Pagunda kalbėti kaip kiti yra didelė. Visi paveldime tam
tikrą kalbėseną, užtikrinančią, kad išlaikysime autoritetą ir
atrodysime protingi, būsime iškalbingi, mokėsime parody­
ti dėkingumą ir išreikšti emocijas. Sulaukusi tam tikro am­
žiaus Albertina taip pat nusprendžia kalbėti kaip kiti - kaip
pridera iš buržuazinės šeimos kilusiai merginai. Kalbėdama
ji vartoja tarp šio luomo mergaičių paplitusias frazes, klus­
niai, anot Prousto, išmokusi jų iš savo tetos ponios Bontan,
kaip dagilėlis, mėgdžiojantis dagilius, kad išgyventų. Ji pa­
sigauna ir įprotį pakartoti tai, kas sakoma, taip tarsi labiau
įsitraukdama į pokalbį ir rodydama susidomėjimą. Išgirdusi,
kad koks nors dailininkas gerai tapo arba kad jo gražus na­
mas, ji perklausia: „Ak, jis gerai tapo?", „Ak, jo gražus na­
mas?" Sutikusi keistą asmenį, ji šūkteli: „Na, ir tipas!", pa­
siūlius sulošti kortomis, atsako: „Neturiu pinigų, kad juos
švaistyčiau", o jei kuri draugė, jos nuomone, neteisingai jai
papriekaištauja, sušunka: „O, tu išties ribota!", - visas šias
frazes jai padiktavo tam tikra miesto tradicija, anot Prous­
to, „buržuazinė tradicija, beveik tokia pat sena kaip pats
Magnificat", tradicija, kurianti kalbos kodus, kuriuos pado­
ri buržuazijos mergaitė „it maldą ar pasisveikinimą yra iš­
mokusi iš savo motinos."

Ironiškas Albertinos kalbos įpročių vaizdavimas kartu pa­

rodo, kodėl Proustą į tokią neviltį varė ir Louis as Ganderax.
Louisas Ganderax, žurnalo Revue de Paris literatūros re­
daktorius, buvo vienas garsiausių asmenų XX a. pradžios

Kaip rodyti jausmus / 1 0 3

Paryžiaus literatūros sluoksniuose. 1906 m. jo paprašoma iš­
leisti Georgeso Bizet korespondenciją ir parašyti pratarmę
šiam leidiniui. Didelė garbė ir didžiulė atsakomybė. Prieš
trisdešimt metų miręs Bizet - pasaulinio garso kompozito­
rius, vietą muzikos istorijoje užsitikrinęs opera „Carmen" ir
simfonija „C Major". Todėl visiškai suprantamas ir Ganderax
susijaudinimas, mat pratarmė visomis prasmėmis turėjusi
būti verta korespondencijos pradžios.

Georges Bizet

Bet Ganderax, deja, šiek tiek priminė dagilėlį - stengdama­

sis įrodyti savo didingumą, kurio normaliomis sąlygomis nė
pats nebūtų sau prisiskyręs, parašė labai pretenzingą, beveik
komišką straipsnį.

1 0 4 / A L A I N DE B O T T O N
1908 metų rudenį lovoje skaitydamas žurnalą Proustas apti­
ko ir Ganderax pratarmės ištrauką, sukėlusią tokį pyktį, kad
turėjo išsilieti laiške Georgeb Bizet našlei ir artimai bičiulei
poniai Straus.

„Kodėl, sugebėdamas tikrai gerai rašyti, jis rašo taip blogai? -

stebėjosi Proustas. - Kodėl, kam nors pasakius „1871-aisiais",
jis patikslina: „iš visų baisiausiais metais"? Kodėl Paryžius
kaipmat pakrikštijamas „nuostabiuoju miestu", o Delau­
nay - „didžiuoju menininku"? Kodėl jausmai turi būti „sub­
tilūs", gerumas „besišypsantis", o artimųjų netektis „žiauri",
ir daugybė kitų posakių, kurių nebeprisimenu?

Šios frazės ne tik negražios - tai tikra grožio karikatūra; gal­

būt kadaise klasikų kūriniuose jos buvo paveikios, bet šian­
dien, kartojamos tik iš aklo noro sudaryti gero rašytojo įspū­
dį, jos tėra pompastiškas ornamentas.

Jei Ganderax būtų pasistengęs rašyti nuoširdžiai, tikrai ne­

būtų melodramiškai pridėjęs: 1871-ieji, „iš visų baisiausi me­
tai". 1871 metų pradžioje Paryžių apgulė prūsų armija, ba­
daujantys gyventojai maistui žudė dramblius iš Botanikos
sodo, Eliziejaus laukais marširavo prūsų kareiviai, Komuna
įvedė despotišką valdymą, bet ar šiuos įvykius tikrai atspin­
di išpūstas ir perdėtas patikslinimas?

Kaip ro d y ti jausmus / 1 0 5
Tokius apibūdinimus Ganderax vartojo sąmoningai, o ne dėl
neapdairumo. Būtent taip, manė jis, ir reikia perteikti tam
tikras mintis. Ganderax nuomone, geras stilius pirmiausia
reiškia sekimą garsiausių literatūros istorijos rašytojų pa­
vyzdžiais, o blogą nulemia arogantiškas atsisakymas pa­
gerbti didžiuosius talentus ne juos pamėgdžiojant, o kuriant
savu stiliumi. Sau Ganderax, be kita ko, buvo susiteikęs ir
„Prancūzų kalbos gynėjo" titulą. Nes kalbą reikėjo ginti nuo
dekadentų, nepaklūstančių įsakymui naudotis tradicijos
perduotais posakiais, todėl piktindamasis neteisingai pa­
vartotu būtojo laiko dalyviu ar išspausdintame tekste radęs
klaidingai pavartotą žodį, savo nepasitenkinimą jis reikšda­
vo viešai.

Proustui toks požiūris buvo visiškai nepriimtinas, ir apie tai

jis parašė poniai Straus*:

Rašytojas privalo sukurti savo kalbą, kaip smuikininkas

turi atrasti savo „garsą"... Tuo nenoriu pasakyti, kad ver­
tinu originalius prastai rašančius autorius. Gal tai ir silp­
nybė, bet labiau vertinu gerai rašančius. Bet gerai rašyti
jie gali tik būdami saviti, atradę tik jiems būdingą stilių.
Taisyklingas, nepriekaištingas stilius - visa tai puiku, bet
jis egzistuoja kitoje plotmėje, kaip priešprieša originalu­
mui, perėjus visas klaidų ir suklydimų pakopas. Čia nėra
* Genevieve Straus (1849-1926) - kompozitoriaus G. Bizet našlė, vėliau
ištekėjusi už advokato E. Strauso. Garsėjo salonu, kurį lankė visos Pary­
žiaus įžymybės.

1 0 6 / AL Al N DE B O T T O N
 vietos tokiems puikaus stiliaus pavyzdžiams kaip „švel­
nūs jausmai", „besišypsantis gerumas", „baisiausi metai
iš visų". Vienintelis būdas apginti kalbą - ją pult, taip, po­
nia Straus, būtent pulti.

Ganderax buvo pamiršęs, kad visi į literatūros istoriją patekę

rašytojai, istoriją, kurią jis taip nuožmiai gynė, kurdami savo
stilių laužė ankstesnių rašytojų nustatytas normas. Proustas
ironizavo, jog, būdamas Racine'o amžininkas, „prancūzų
kalbos gynėjas" tvirtintų, kad ir šis prancūzų klasikos etalo­
nas rašo netaisyklingai; nesilaikydamas pirmtakų tradicijos.
Kažin kaip Ganderax būtų reagavęs ir į šias Racine'o „An-
dromachės" eiles":
Tave mylėjau, neištikimasis, ką ištikima galėjau padaryt!
Kam jį žudyt? Ką jis padarė? Kas davė teisę?
Kas tau įsakė?

Išties gražu, bet ar šios eilutės nelaužo pagrindinių gramati­

kos taisyklių? Ir Proustas įsivaizduoja Ganderax priekaištus
Racine'ui:
Suprantu jūsų idėją - norite pasakyti: „Jei tave mylėjau,
kai buvai neištikimas, kas būtų, jei liktum ištikimas?" Bet
mintis perteikta netinkamai. Nes tai gali reikšti ir „jei aš
būčiau likusi ištikima". Būdamas oficialus prancūzų kal­
bos gynėjas, tokios frazės leisti negaliu.

Kaip ro d yti jausmus / 1 0 7

„Patikėkite, ponia, tikrai nesityčioju iš jūsų bičiulio, - tvirtino
Proustas, nuo pat laiško pradžios nesiliovęs šaipytis iš Gan-
derax. - Žinau, koks jis protingas ir išsilavinęs. Tai doktrinos
klausimas. Šis, apskritai toks skeptiškas žmogus, gramatikos
klausimais yra nepalenkiamas. Ponia Straus, visiškas tikru­
mas, deja, niekur neįmanomas, gramatikoje taip pat... tik tai,
kas paženklinta mūsų polinkių, skonio, dvejonių, aistros ir
silpnybių, iš tiesų gražu/'

Individualumu paženklinta raiška ne tik gražesnė, bet ir sa­

vitesnė. Jei, būdamas Revue de Paris literatūros redaktorius,
bandai rašyti kaip Chateaubriand as arba Victoras Hugo,
tuomet tikrai nesužinosi, kuo būtent Louis as Ganderax yra
išskirtinis; tas pat ištinka ir pastangų atitikti buržuazijos
merginos archetipą („Neturiu tiek pinigų, kad juos švais­
tyčiau", „Na, ir tipas") atveju, kai nors ir esi tikrai ypatinga
mergaitė, vardu Albertina, bet savo individualumą sulanks-
tai taip, kad jis tilptų į nustatyto socialinio formato voką.
Anot Prousto, individuali kalbėsena būtina, nes esame ap­
dovanoti ypatingomis tik mums būdingomis savybėmis,
neperteikiamomis jokiomis klišėmis; todėl, užuot kabinėję
žinomas etiketes, turime rūpestingai ieškoti mūsų mintis
adekvačiausiai perteikiančios raiškos.

Poreikis individualumu paženklinti kalbą beveik visuomet

akivaizdžiausias artimųjų santykiuose. Kuo geriau ką nors
pažįstame, tuo labiau esame įsitikinę, kad duotas vardas

1 0 8 / A L A I N DE B O T T O N
jam visiškai netinka, mėgindami sugalvoti geriausiai pertei­
kiantį mūsų įsivaizdavimą apie jį. Gimimo liudijime Prousto
vardas buvo Valentin Louis Georges Eugene Marcel Proust, - dėl
ilgumo džiūvo burna jį tariant, todėl artimieji vadino jį var­
dais, anot jų, labiau tinkančiais Marceliui. Mylima mama
vadino mon petit jaunet (mano geltoniukas), mon petit serin
(mano kanarėlė), mon petit benet (mano grumstelis), mon petit
nigaud (mano lizdelis). Arba mon pauvre loup (mano vargšas
vilkas), petit pauvre loup (mažas vargšas vilkas) ir le petit loup
(vilkiukas). Marcelio brolį Robertą ponia Proust vadino mon
autre loup (kitas mano vilkas), parodydama, kam šeimoje
teikta pirmenybė. Bičiuliui Reynaldo Hahnui Proustas buvo
Buncht (o Reynaldo jam - Bunibulus), Antoine's Bibesco va­
dino jį Lecram, o kai būdavo itin draugiškas - le Flagorneur
(pataikūnas), kartais ir ne taip tiesmukai - le Saturnien. Na­
mie Proustui pageidaujant kambarinė jį vadino Missou, jis
ją - Plouplou.

Missou, Buncht ir petit jaunet yra švelnumo ženklai, liudijan­

tys, kaip niuansuotai naujai sudaryti žodžiai ar frazės gali
atspindėti santykius tarp artimų žmonių; o Prousto vardo
painiojimas su kitais, priešingai, apgailėtinas nenoras nau­
jomis formomis praturtinti žmonių giminės vardų žodyną.
Menkiau pažinojusieji jį, užuot pasistengę labiau suasme­
ninti jo vardą, pasidavė, deja, liūdnai tendencijai suteikdami
jam svetimą - tuo metu populiaresnio rašytojo - Marcelio
Prėvost pavardę. „Esu visiškai nežinomas, - 1912 metais

Kaip ro d yti jausmus / 1 0 9

skundėsi Proustas. - Kai po straipsnio Le Figaro man rašo
skaitytojai, - nors tai atsitinka retai, - laiškus jie adresuo­
ja Marceliui Prėvost, mano pavardę laikydami korektūros
klaida/'

Tos pačios pavardės vartojimas tokiais skirtingais atvejais

(turiu galvoje „Prarasto laiko beieškant" ir „Stiprios merge­
lės" autorius) liudija visišką pasaulio įvairovės ignoravimą,
būdingą klišių vartotojams. Žmogus, apie stiprų lietų visad
sakantis ii pleut dės cordes, visiškai nepaiso lietaus stiprumo
amplitudės, lygiai kaip literatūros įvairovės nepaiso ir visus
rašytojus, kurių vardai prasideda raide P ir baigiasi t, vadi­
nantis Marceliu Prėvost.

Kalbėjimas klišėmis savaime abejotinas, kadangi lietaus,

mėnesienų, saulėtekių ir jausmų įvairovės spektras nepaly­
ginti spalvingesnis už klišėmis perteikiamą vaizdą.
Prousto romane netrūksta neįprastai besielgiančių vei­
kėjų. Tarkim, paplitęs įsitikinimas, jog savo šeimą mylinčios
pagyvenusios tetos artimųjų atžvilgiu puoselėja tik gerus ke­
tinimus. Ir Prousto teta Leoni be galo myli savo artimuosius,
bet tai netrukdo jai mėgautis įsivaizduojant pačias makabriš-
kiausias situacijas. Priversta gulėti lovoje, dėl begalės įsivaiz­
duojamų ligų ji taip nuobodžiauja, kad pradeda ilgėtis jaudi­
nančių, kad ir siaubingiausių, dalykų. Vaizduotę ypač kursto
visą namą apėmusios liepsnos vaizdas: žūva visa šeima, tik
jai vienai pavyksta išsigelbėti. Ir štai pagaliau ji gali atsiduoti

1 1 0 / A L A I N DE B O T T O M
amžino gedulo skausmui, priversdama visą miestelį aikte­
lėti iš nuostabos, regint, kaip pakilusi iš lovos, prislėgta, bet
tvirta, iš sielvarto vos gyva, bet tvirta ir tiesi eina gedulingos
procesijos priekyje.
Teta Leoni nedvejodama verčiau būtų mirusi kankinama
nei prisipažinusi dėl tokių ją aplankančių „nenatūralių" min­
čių, - bet natūralesnės jos netampa vien todėl, kad apie jas
neprasitari.

Ir Albertiną aplanko panašios mintys. Kartą ryte, įžengusią

į pasakotojo kambarį, ją staiga užlieja begalinio švelnumo
antplūdis, verčiantis be perstojo gėrėtis jo protu, prisiekinė-
jant, jog verčiau mirs nei išsiskirs su juo. Paklausus, iš kur
toks netikėtas jausmų proveržis, nujaučiame atsakymą - dėl
bičiulio proto ir dvasios savybių; mes bemaž linkę tuo pati­
kėti, nes anuomet, apibūdinant jausmus, paprastai pateikda­
vo būtent tokį aiškinimą.
O Proustas mums subtiliai prasitaria, kad šį didžiulį Al­
bertinos meilės draugui antplūdį sukėlė paprasčiausiai ryte
švariai nuskustas jo veidas, - mat jai patinka švelni lygi oda.
Tad ir pasakotojo protas šio ypatingo entuziazmo atveju ne­
turi beveik jokios reikšmės - nustojusį skustis, paliktų jį kitą
dieną.

Bet mums tokia logika nelabai patinka. Kur kas įdomiau

vaizduotis meilę kylant iš nepalyginti tyresnių šaltinių. Pati
Albertina irgi kaip įmanydama neigtų meilę pajutusi tik dėl

Kaip rodyti jausmus / 1 1 1

švariai nuskusto veido; ji pasistengtų kuo greičiau pakeisti
pokalbio temą, prieš tai apkaltinusi jus iškreiptomis minti­
mis. Gaila. Nes mintys, kuriomis vertėtų pakeisti klišinius
aiškinimus apie jausmus, tikrai nėra iškreiptos - priešingai,
jose tiesiog daug erdviau išsitenka visa normalumo sampra­
ta. Pripažinusi, kad meilę sukeliančios priežastys yra neįti­
kėtinai įvairios, - vienos tauresnės už kitas, - blaiviau įver­
tintų ir savo santykius bei svarbą, emociniame gyvenime
tenkančią švariai nuskustam veidui.

Tetos Leoni ir Albertinos pavyzdžiai iš pradžių, regis, sun­

kiai išsitenka jiems skirtoje nusistovėjusių elgesio normų
lentynoje. Bet atidžiau juos patyrinėję, pripažinsime, kad jie
daug labiau nei iš pradžių manėme atitinka tikrovę.
Iš dalies, nors netiesiogiai, tai paaiškina, kodėl Proustas
taip žavėjosi impresionistais.

Praėjus metams po Prousto gimimo, 1872-aisiais, Claude'as

Monet parodoje eksponavo paveikslą, pavadintą „įspūdis.
Saulėtekis". Jame dailininkas pavaizdavo Havro uostą tekant
saulei: pro tirštą ryto rūką ir neįprastai energingus potėpius
neryškiai matyti ir industrinės miesto pakrantės su virtine
kranų, rūkstančiais kaminais ir namų kontūrai.

Dėl trikdančios netvarkos paveikslas daug ką suglumino ir

be galo suerzino kritikus, praminusius dailininką ir kitus jo
grupės narius „impresionistais"; jie tvirtino, kad Monet ta-

1 1 2 / A L A I N DE B O T T O N
pybos technika dar neišlavinta, tad ir visas jo kūrinys tėra
vaikiška teplionė, mažai kuo panaši į tikruosius Havro sau­
lėtekius.

Vargu, ar galėjo būti didesnis kontrastas tarp šio ir po kelerių

metų atėjusio garsių meno institucijų įvertinimo. Pasirodė,
kad impresionistai ne tik moka naudotis teptuku, - jų su­
kurta technika tiesiog genialiai atskleidžia tokius regimos
tikrovės niuansus, kurių nebuvo pastebėję ne talentingiausi
jų amžininkai. Kaip paaiškinti šį taip radikaliai pasikeitusį
vertinimą? Kodėl Monet Havras, iš pradžių buvęs trikdančia
netvarka, vėliau tapo nuostabiu Lamanšo uosto vaizdu?

Atsakymą Proustas randa mums visiems būdingame įprotyje

jausmams suteikti pavidalą, iš pradžių visiškai neprime­
nantį tikrovės; bet ilgainiui tikrove imame laikyti kaip tik
šį pavidalą.

Taigi mūsų tikrovės samprata nėra tapati objektyviai tikro­

vei, nes dažnai ją nulemia neadekvatūs ir klaidingi verti­
nimai. Įpratę prie vizualių klišių, išvydę Monet paveikslą
„Įspūdis. Saulėtekis" nevalingai suglumstame piktindamie­
si, kad Havras yra visiškai kitoks - tai primena spontanišką
reakciją į tetos Leoni ir Albertinos elgesį, sunkiai randant jo
paaiškinimą realiame gyvenime. Ir jei pagal šį scenarijų Mo­
net tampa herojumi, taip yra pirmiausia todėl, kad jam pa­
vyksta išvengti tradicinių ir nusibodusių Havro vaizdavimo

Kaip ro d yti jausmus / 1 1 3

šablonų, sugebant perteikti individualų, niekieno nepaveik­
tą kraštovaizdžio teikiamą įspūdį.

Iš pagarbos impresionistams Proustas sukūrė fiktyvųjį Els-

tirą, suteikęs jam Renoiro, Degas ir Monet bruožų. Atosto­
gaudamas prie jūros Balbeke pasakotojas apsilanko Elstiro
dirbtuvėje, kur pamato į Monet Havrą panašius paveikslus -
tikrą iššūkį tradicinei tikrovės sampratai. Marinistiniuose
Elstiro peizažuose riba tarp jūros ir dangaus užtušuoja­
ma, dangus panašus į jūrą, jūra primena dangų. Paveiksle,
vaizduojančiame Karketiuji uostą, rodosi, jog laivas plaukia
miestu, ant uolų krevetes renkančios moterys atrodo esan­
čios jūrų grotoje, virš kurios plaukia laivai ir ritasi bangos, o
būrelis atostogautojų valtyje - tarsi vežime, lekiančiame per
saulės nutviekstus laukus ir ūksmingus šlaitus.

Elstiras nesistengia būti netikroviškas. Jo kūriniai neįprasti

todėl, kad jis siekia pavaizduoti tai, ką, apsidairę aplink, iš­
ties matome, o ne tai, ką žinome turintys matyti. Žinome, kad
laivai neplaukia miestais, bet kartais, šviesai krentant tam
tikru kampu, taip atrodo žvelgiant į juos miesto fone. Ži­
nome, kad yra riba tarp jūros ir dangaus, bet kartais sunku
nustatyti, kam - jūrai ar dangui - priklauso žydroji juosta;
sutrinkame, bet po truputį mūsų protas vėl atkuria abu ele­
mentus skiriančią ribą, kurios anksčiau negalėjome matyti.
O Elstiras sugeba pasilikti pirminėje netvarkoje ir perteikti
žinojimo dar neužgožtą vizualų įspūdį.

1 1 4 / A L A I N DE B O T T O N
Tai anaiptol neimplikuoja Prousto išvados, kad su impresi­
onizmu dailė pasiekė savo apoteozę, šios srovės atstovams
taip pergalingai į nelaisvę paėmus realybę, kaip iki tol nėra
pavykę jokiai ankstesnei mokyklai. Jo dailės vertinimai sie­
kė kur kas toliau; vis dėlto Elstiro paveiksluose ypač aiškiai
perteikta gero meno savybė: tai gebėjimas į mūsų regos lau­
ką sugrąžinti iškraipytus ar pražiūrėtus tikrovės aspektus.
Anot Prousto,

tą darbą, kurį atlieka mūsų savimeilė, aistra, polinkis mėg­

džioti, abstraktus protas, įpročiai, atmeta menas, nukreip­
damas mus priešingu keliu, grąžindamas į gelmes, ten,
kur tai, kas iš tikrųjų gyvena, glūdi mums to nežinant.29

Mums nežinant egzistuoja begalė dalykų - miestu plaukian­

tys laivai, trumpai akimirkai su dangumi susiliejanti jūra,
milžiniškos liepsnos praryjami artimieji ir didžiulis meilės
antplūdis, apėmęs prisilietus prie švelnios odos.

Moralas? Ogi žinojimas, kad gyvenimas kartais gali būti ne­

palyginti keistesnis nei galima įvardyti klišėmis, kad dagilė­
liai bent retsykiais turėtų nemėgdžioti dagilių ir kad tikrai
turime pagrindą mylimą žmogų vadinti Plouplou, Missou
arba vargšu vilkiuku.

Kaip ro d yti jausmus / 1 1 5

Kaip b ū ti g eru d rau g u
Kaip Proustą vertino draugai? Jų turėjo nemažai, jam mirus,
daugelis iš jų pajuto nenumaldomą poreikį apie jį papasako­
ti. Vargu, ar įmanomas palankesnis už jų išsakytą verdiktas.
Kone vienbalsiai tvirtino Proustą buvus bičiulystės pavyz­
džiu ir visų draugystės dorybių įsikūnijimu.

Iš jų žinome, kad:

B u vo v a iš in g a s

„Tebematau jį, įsisupus į kailinius, net pavasarį, sėdintį prie

staliuko Larue restorane; matau, kaip švelniu rankos mostu
prašo leisti pavaišinti jus prašmatnia vakariene, matau, kaip
priima metrdotelio patarimus, kaip siūlo šampano, egzotiškų
vaisių ir vynuogių kekių... tikinantį, kad geriausias draugiš­
kumo įrodymas - priimti jo kvietimą." - Georges de Lauris

B u vo do sn u s

„Restoranuose ir visur, kur tik rasdavo galimybę, palikdavo

milžiniškus arbatpinigius. Taip darydavo net menkučiuose
traukinių stočių bufetuose, kur tikrai niekad nebeužklys." -
Georges de Lauris

ll8 / AL Al N DE B O T T O N
U ž p a ta rn a v im ą a ts ily g in d a v o 2 0 0 p ro c e n tų

a rb a tp in ig ių

„Jei vakarienė kainuodavo dešimt frankų, dar dvidešimt pri­

dėdavo padavėjui." - Fernandas Greghas

N e b u v o t ik tu š č ia g a rb is š v a is tū n a s

„Mitai apie Prousto vaišingumą neturėtų užgožti jo geru­

mo." - Paulis Morand

V e n g d a v o k a lb ė ti a p ie save

„Buvo atidžiausias klausytojas. Ir su artimiausiais draugais

išlikdavo drovus ir mandagus, vengdavo būti dėmesio cent­
re, neprimesdavo pokalbių temų; priešingai, palaikydavo
kitų pasiūlytas. Todėl reikalui esant galėdavo kalbėti apie
sportą ar automobilius, rodydamas jaudinantį norą kuo dau­
giau sužinoti. Užuot bandęs sudominti savimi, domėdavosi
kitais." - Georges de Lauris

B u vo sm alsu s

„Aistringai domėjosi draugų gyvenimu. Nesu matęs mažes­

nio egoizmo ar egotizmo... Nuolat stengdavosi jus pralinks­
minti. Džiaugdavosi kitiems juokiantis, juokdavosi ir pats." -
Georges de Lauris

Kaip būti geru draugu / 1 1 9

N e p a m irš d a v o s va rb ių d a ly k ų

„Niekada, - iki pat mirties, - niekas - nei beprotiškas darbas,

nei kančios neprivertė jo pamiršti draugų; į knygas sudėjęs
ne visą poeziją, didesnę jos dalį paliko gyvenime/' - Walteris
Berry

B u vo d ro vu s

„Kas per drovumas! Atsiprašinėjate dėl visko: kad čia esate,

kad kalbate, kad tylite, kad mąstote, kad reiškiate savo žavin­
gai padrikas mintis, net kad žarstote neprilygstamas pagy­
ras." - Anna de Noailles

P u iku s p a šn e k o v a s

„Nesiliausiu kartojęs: pašnekesiai su Proustu buvo kerintys

ir žavūs." - Marcelis Plantevignes

Jo n a m u o s e n ie k a s n e n u o b o d ž ia u d a v o

„Per vakarienę eidavo prie kiekvieno svečio, siūlydamas pa­

tiekalą; sriubą valgydavo prisėdęs prie vieno, žuvį ar pusę
jos - prie kito, ir taip visos vakarienės metu. Patiekus vaisius
viskas kartodavosi. Malonaus elgesio, geras visiems, būtų la­
bai susisielojęs kam nors nusiskundus; su visais stengėsi būti

1 2 0 / A L A I N DE B O T T O N
mandagus, žiūrėdamas, kad visi gerai jaustųsi. Jo namuose
niekas niekada nenuobodžiaudavo." - Gabriel de la Roche­
foucauld

Perskaičius šiuos kilniaširdiškus vertinimus nustebina pa­

ties Prousto itin atsargus požiūris į draugystę - tikrai keista
žinoti, kokią neįtikėtinai menką reikšmę jis teikė savo ar kitų
draugystei. Nepaisant žavingų pašnekesių per vakarienes,
buvo įsitikinęs, kad:

T a ip p a s ik a lb ė ti g a lė ję s ir su m in k š ta s u o liu

„Menininkas, valandą kūrybinio darbo iškeitęs į valandą po­

kalbio su draugais, supranta, kad realybę paaukojęs tam, kas
neegzistuoja (draugais juos laikome tik apakinti malonios
kvailybės šviesos, kurios apšviesti keliaujame per gyvenimą
ir prie kurios lengvai priprantame, nors giliai širdyje suvo­
kiame, jog tai tokia pati iliuzija, kaip ir pokalbis su baldu,
įsivaizduojant jį tarsi gyvą būtybę)."

P o k a lb is tė r a b e p ra s m is u ž s iė m im a s

„Kaip draugiškumo pasireiškimas pokalbis tėra paviršuti­

niškas nukrypimas, nieko vertinga nėatskleidžiantis. Kalbė­
tis galima visą gyvenimą, nieko daugiau, be nuolatinio kar­
tojimo apie akimirksnio tuštybę, taip ir nepasakant."

Kaip būti geru draugu / 1 2 1

D ra u g y s tė y ra n e re ik a lin g o s p a s ta n g o s

„...dedamos paviršutinio dirbtinio mūsų „aš" labui, paauko­

jant vienintelę tikrą ir neperteikiamą (skirtingai nuo meni­
nės raiškos) savasties dalį."

- D ra u g y s tė g a lia u s ia i tė r a

„...apgaulė, siekiant mus įtikinti, kad nesame nepagydomai

vieniši."

Tai nereiškia Proustą buvus bejausmį. Ar mizantropą. Ne­

reiškia, kad nejautė poreikio susitikinėti su draugais (porei­
kį, „kurį patiria vyrai ir moterys, kuris toli nuo savųjų už­
darytam ligoniui, gydomam vienatve, žadina troškimą pulti
pro langą").

Kaip iššūkį jis vertino ir egzaltuotus pareiškimus apie drau­

gystę, ypač tvirtinimą, kad tik draugų dėka galime atskleisti
intymiausias savo sielos puses ir kad tik pokalbiai su draugais
mums suteikia privilegiją sakyti tai, ką iš tiesų galvojame; ki­
taip tariant, atmetus visas mistines aliuzijas - kas esame.

Jo abejonės radosi ne iš kartaus apgailestavimo dėl draugų

savybių ir jo skepticizmo tikrai nenulėmė intelektinis amor-
fiškumas, būdingas tokiems prie vieno stalo kartu su juo
vakarieniaujantiems tipams kaip Gabrielis de la Rochefou-

1 2 2 / A L A I N DE B O T T O N
cauld, kurį, aplink sukant ratus su pusiau suvalgytos žuvies
lėkšte, reikėjo nuolat užiminėti. Problema bendresnio pobū­
džio, apskritai būdinga draugystei, ir išspręsti jos nepadės
nei galimybė šnekėtis su pačiais protingiausiais savo amži­
ninkais, nei, tarkim, proga pakalbėti su rašytoju, genijumi
prilygstančiu Jamesui Joyce ui.

Tiesą pasakius, tokia proga pasitaikė. 1922 metais abu rašy­

tojai buvo pakviesti iškilmingos vakarienės į Ritzo viešbutį
Stravinskio, Diaghilevo ir kitų rusų baleto trupės narių gar­
bei po I. Stravinskio Le Renard („Lapinas") premjeros. Joyce'as
atvyko pavėlavęs, be vakarinio švarko, o Proustas apskritai
visą vakarą nenusiėmė kailinių. Po supažindinimo vykusį
pokalbį Joyce'as vėliau aprašė laiške bičiuliui:
Visas mūsų pokalbis susidėjo iš vienintelio žodžio „Non".
Proustas paklausė, ar pažįstu kažkokį kunigaikštį. Sakau:
„Non." Vakaro šeimininkė paklausė, ar Proustas skaitė
tokią ir tokią „Uliso" dalį. Jis atsakė „Non". Taip visą va­
karą.

Po vakarienės Proustas kartu su vakaro šeimininkais Violeta

ir Sidney'iu Schiffais sėdo į taksi, Joyce'as, nieko neklausęs,
atsekė paskui. Vos įsėdęs atsidarė langą ir prisidegė cigare­
tę - abu veiksmai mirtinai pavojingi Proustui. Kelionės metu
netardamas nė žodžio Joyce'as stebėjo be perstojo kalbantį
Proustą, nė karto nesikreipusį į Joyce'ą. Privažiavus jo namus
Hamelino gatvėje, pasivedęs Sydney'į Schiffą į šalį, Proustas

Kaip būti geru draugu / 1 2 3

pasakė: „Paprašyk pono Joyceb, kad sutiktų taksi būti par­
vežtas namo." Tai buvo padaryta. O jiedu daugiau nebesu­
sitiko.

Istorija šiek tiek absurdiška, nes tariamai žinome, apie ką ga­

lėjo kalbėtis rašytojai. Daug kas buvome atsidūrę situacijo­
se, kai pokalbiai baigiami akligatvyje atsakymu „Non"; bet
faktas, kad kartu leisdami vakarą po Riko sietynu „Uliso"
ir „Prarasto laiko beieškant" autoriai tik tiek vienas kitam
tepasakė - ir stebina, ir liūdina.

Bet įsivaizduokime, kad vakaras nusisekė ir buvo toks pui­

kus, kokį tik galime įsivaizduoti:

Proustas (įsisupęs į kailinius ir slapta baksnodamas ho-

mard d la l'americaine): Pone Joyce ai, ar pažįstate kuni­
gaikštį de Clermont-Tonnerre?
Joyce'as: Susimildamas, appelez-moi Jamesu. Kunigaikštis!
Tai artimas mano draugas ir geras bičiulis, maloniau­
sias iš visų kada nors sutiktų žmonių iki pat Limeriko.
Proustas (švytėdamas iš laimės suradus bendrą pažįsta­
mą): Ak, išties? Džiaugiuosi, kad esame vienos nuo­
monės, nors niekad nesu buvęs Limerike.
Violeta Schiff (švelniai, kaip dera šeimininkei, pasilenk­
dama prie Prousto): Marceli, ar žinote garsiąją Jameso
knygą?
Proustas: „Ulisą"? Naturellement. Kas gi neskaitė naujojo
šio amžiaus šedevro?

1 2 4 / A L A I N DE B O T T O N
 (Joyce as iš drovumo parausta, bet neslepia džiaugsmo.)
Violeta Schiff: Ar prisimenate kokias nors jos vietas?
Proustas: Ponia, visą knygą moku atmintinai. Tarkim, kai
herojus įeina į knygyną - atleiskite už mano anglišką
tartį, vis dėlto negaliu susilaikyti (cituoja) „Urbane, to
comfort them, the Quaker librarian purred..."*

Bet net jei įvykiai būtų susiklostę, kaip čia įsivaizduota, net
jei gyvai šnekučiuodamiesi jiedu kartu būtų parvykę ir iki
paryčių šnekėjęsi apie muziką ir romanus, meną ir tautybę,
meilę ir Shakespeare ą, esminis skirtumas tarp pokalbio ir
kūrinio, tarp šnekučiavimosi ir romano vis dėlto niekur ne­
būtų dingęs - iš jų pašnekesio nebūtų atsiradęs nei „Ulisas",
nei „Prarasto laiko beieškant"; abu romanai laikomi išmin­
tingiausiais ir tobuliausiais šių rašytojų kūriniais, būtent tai
ir įrodo pokalbio, kaip galimybės giliausiam savo „aš" at­
skleisti, ribotumą.

Kas sąlygoja šį ribotumą? Kodėl „Prarasto laiko beieškant"

autorius, užuot rašęs, negali taip pat šnekučiuotis? Iš dalies
turbūt todėl, kad viena iš mąstymo savybių yra nuolati­
nis trūkinėjimas ir kaitaliojimasis, kai pametama mintis ir
nukrypstama į šalį, kai giliausios įžvalgos kyla tik tose at­
karpose tarp pasyvumo ir banalybės, kai esame tarsi „ne
savi", tuomet, kai tuščiu ir vaikišku žvilgsniu žvelgdami į
plaukiančius debesis tam tikra prasme nesame čia. Pokalbio

* Miestiškas, jaukumą skleidžiantis kvakeris bibliotekininkas...

Kaip būti geru draugu / 1 2 5

ritmas eliminuoja pasyvias pertraukas, versdamas be per­
stojo atsakinėti kitam, todėl galiausiai nebelieka nieko kita,
tik apgailestavimas dėl pasakytų beprasmybių ir praleistų
galimybių pasakyti ką nors protinga.

Knyga, priešingai, pajėgi išgryninti nuolat veikiantį protą,

surinkti gražiausius jo apraiškų pavyzdžius, sukoncent­
ruoti daugybę metų mus lankiusias, ilgo ir pasyvaus žiūrė­
jimo į dangų atkarpomis vieną nuo kitos atskirtas įkvėpimo
akimirkas. O susitikimas su rašytoju, kurio knygomis taip
žavimės, šiuo atveju tikrai nuvils („Žinoma, pasitaiko ra­
šytojų, pranokstančių savo knygas, bet taip yra tik tuomet,
kai jų knygos nėra Knygos"), nes tokio susitikimo metu atsi­
skleidžia tik šioje laiko atkarpoje egzistuojanti asmenybės
dalis.

Be to, kalbėdami negalime taisyti savo teiginių, nes papras­

tai iš anksto nežinome, ką pasakysime, kol garsiai to nepa­
sakome; tuo tarpu rašymas tinka taisymams - didžioji jo
dalis iš esmės ir yra perrašinėjimai, kurių metu atsiradusios
mintys, - iš pradžių sujaukti nerišlūs draiskalai, - ilgainiui
subręsta ir išsiplėtoja. Popieriaus lape jos dėstomos pagal jų
logiką ir estetinius reikalavimus, - kitaip nei pokalbio metu
išsprūdę netikslumai, kuriuos ištaisyti ar papildyti galėtu­
me tik visiškai iš kantrybės vesdami net patį kantriausią
pašnekovą.

1 2 6 / A L A I N DE B O T T O N
 i v t t f*-^ aJ^a -JL ^JC A~ L‘>
n*J$G£i. t- ^
CyJV-* e~U *J^ fcy
k * ; a^£^~ P ly z -kS&f^Člj-
u ^ K jo- £
.ta ^ .- v
z-c&žu Ctr^*i P^-\ \ , i - , rz £ ^ į$ š ,
fčA^į CL-Jk- C* 1
t^-Žyį*r , P^~ '
'.U***. & t' tojjt' iiJ k . —y~Z-^L _ i f •Ąm i
^ E ž ^ -p ~ r
-f—^.--A4

^7 ^ X * ~ k z- C*#6*=-T&r**£j^į
fla»—^ r**^U-ae=^ (-. «,—
" w 1“ ~ " ~ ;>.* J ~ -/įJ L / i i , i
t i i r r i '. a

Cv^^y~'
■v A ~^JctęUzr ^_‘ _ v^
, I i
j^Įjip.u-a-~
-bL~*'jjb-t*—°~~ U^h^į .
:jva&cm.A-
t**“* , Jc
~ 'D®, (a-T*-{,

Kaip b ū ti g eru draugu / 127

Puikiai žinome, kad visą veikalo struktūrą Proustas suvo­
kė pradėjęs jį rašyti. 1913 metais, išleidus pirmąjį „Prarasto
laiko beieškant" tomą, dar nenujautė, koks milžiniškas bus
kūrinys - iš pradžių manė apsiribosiantis trilogija („Svano
pusėje", „Germantai", „Atrastas laikas"), paskutiniąsias dvi
dalis ketindamas sudėti į vieną tomą.
Pirmasis pasaulinis karas, dėl kurio antro tomo išleidi­
mas atidėtas ketveriems metams, radikaliai pakeitė jo pla­
nus. Per tą laiką atsirado daugybė naujų dalykų, apie kuriuos
norėjo kalbėti, ir jis suprato, jog prireiks dar keturių tomų.
Taip planuoti penki šimtai tūkstančių žodžių virto daugiau
nei milijonu su ketvirčiu.

Pasikeitė ne tik romano idėja. Per laiką nuo jo sumanymo iki

spausdinto pavidalo plėtėsi ir keitėsi visi rankraščio lapai ir
begalė sakinių. Pusę pirmojo tomo perrašė keturis kartus.
Perskaitęs, ką parašė, įsitikino, kaip netiksliai perteiktas jo
sumanymas; tad braukė žodžius ir sakinių dalis, nes išbaig­
tomis laikytos mintys, atrodė, šaukte šaukėsi būti perrašy­
tos, pataisytos ir patobulintos, išplėtotos naujais vaizdais ar
metaforomis. Todėl rankraštinis variantas ir buvo toks ne­
tvarkingas - akivaizdus pirmines idėjas nuolat tobulinančių
proto pastangų rezultatas.

Leidėjų nelaimei, taisymai nesiliovė ir atidavus rinkti ranka

prikeverzotus lapus. Leidyklos korektūrose, kuriose šios ke­
verzonės virto tvarkingomis elegantiškomis raidėmis, buvo

1 2 8 / AL Al N DE B O T T O N
Kaip b ū ti geru draugu / 1 2 9
matyti dar daugiau klaidų ir praleidimų - taisymus ir papil­
dymus surašydavo neįskaitomose pūslėse, kuriomis užpildė
visas tuščias paraščių erdves, prie lapų dažnai klijuodamas
dar siaurus popierėlius su taisymais ir papildymais.

Leidėją tai varė į neviltį, bet knyga pagerėjo. Tai reiškia, kad
romanas yra ne vieno, o kelių Proustų (pokalbiui pakaktų
vieno) pastangų ir vis reiklesnių bei geresnių rašytojų (jų
buvo mažiausiai trys: Proustasl, parašęs rankraštį + Prous-
tas2, iš naujo jį perskaitęs + Proustas3, padaręs korektūras)
darbo rezultatas. Knygoje nematome nei jos tobulinimo žy­
mių, nei ženklų, išduodančių rašymo procesą; girdime tik
tolydų, ramų, nepriekaištingą balsą, niekur neprasitariantį,
kurie sakiniai perrašyti, ties kuria vieta ištiko astmos prie­
puolis, kur pakeista metafora, kuri mintis patikslinta, tarp
kurių eilučių rašytojas užmigo, pusryčiavo ar rašė padėkos
laiškus. Pasakojimas nesistengia nei apgauti, nei suklaidinti,
likdamas ištikimas kūrybos principams, pagal kuriuos nei
astmos priepuoliams, nei pusryčiams, kad ir kokie svarbūs
rašytojui jie buvo, kūrinyje nėra vietos, nes, anot Prousto:

Knyga yra kito „aš" kūrinys, ne to, kurį regime savo įpro­
čiuose, visuomenėje ar ydose.*

Taigi nepaisant apribojimų, su kuriais susiduriame bandy­

dami pasinaudoti draugystės teikiama galimybe sudėtingus

1 3 0 / A L A IN DE B O T T O N
dalykus išdėstyti išsamiai ir tiksliai, jos dėka vis dėlto galime
atskleisti slapčiausias ir nuoširdžiausias mintis ir pagaliau
pasakyti, ką iš tiesų galvojame.

Kad ir kaip patraukliai tai atrodytų, nereikia pamiršti, kad šį

nuoširdumą sąlygoja du dalykai:
P irm a : kiek mums svarbūs ar - dar tiksliau - kiek vietos

užima mintys apie draugus, kurie, būdami teisūs, gali mus

įskaudinti, o būdami atviri - įžeisti.
A n tra : ar bičiulis nenutrauktų draugystės, jei išdrįstume

atvirai pasakyti teisybę. Turime įvertinti, ar labai mus myli

ir ar pakaks mūsų gerųjų savybių, kad liktume draugais su
tais, kuriuos prieš akimirką supykdėme, parodę nepritarimą
jo sužadėtinės pasirinkimui ar neįvertinę poezijos.

Remiantis šiais dviem kriterijais, Proustas, deja, nuoširdžios

draugystės negalėjo net suvaidinti. Apie žmones sprendė tei­
singai, bet griežtai. Pasakojama, kad 1918 metais, pažvelgusi į
jo delną, ateities būrėja tepasakė: „Ko gi, pone, iš manęs tiki­
tės? Tai jūs turėtumėte atspėti mano likimą." Bet stebuklingas
gebėjimas perprasti kitus anaiptol neteikė džiaugsmo: „Be
galo liūdžiu žinodamas, kiek mažai žmonių iš tikrųjų yra
geri", sakė jis, tvirtindamas, kad dauguma jų veikiau nedori:
Net pats tobuliausias asmuo turi tam tikrą ydą, kuri mus
stulbina arba siutina. Štai vienas yra itin protingas, visur
mato tik tai, kas kilnu ir gera, niekada apie nieką blogai
neatsiliepia, bet pamiršta kišenėje pačius svarbiausius

Kaip b ūti geru draugu / 131

 laiškus, kuriuos pats prašė jam duoti išsiųsti, ir per jį pra­
leidžiame pasimatymą, nuo kurio daug kas priklausė,
o jis jūsų net neatsiprašo ir su šypsena prisipažįsta, jog
didžiuojasi niekada neskaičiuojąs laiko. Kitas, toks subti­
lus, švelnus, rafinuotų manierų, kalba jums tik tokius da­
lykus, kurie jus daro laimingus, bet jaučiate, kad nutyli,
palaidoja savo širdyje tai, kas galėtų jums būti nemalonu,
jam taip gera su jumis, jog jis atima visas jūsų jėgas, kol
su jumis išsiskiria.30

Lucienas Daudet įtarė, kad Proustas apdovanotas

nepavydėtinai stipria permatymo galia. Jis iškart paste­

bėdavo kitų dvasios menkumą, - dažnai giliai paslėptą, -
jam kėlusį tokį siaubą: nereikšmingą melą, nutylėjimus,
slapukavimus, apsimestinį nešališkumą, malonų elgesį
savanaudiškais tikslais, iš prisitaikymo pagražintą tiesą,
trumpai tariant, visa tai, dėl ko nerimaujame mylėdami,
kas liūdina draugaujant, kas subanalina santykius ir kas
visad buvo jo nuolatinio stebėjimosi, liūdesio ir ironijos
priežastimi.

Perdėtas Prousto įžvalgumas pastebint kito asmens trūku­

mus, deja, buvo neatsiejamas nuo neįtikėtai stiprių abejonių
savo paties galimybe būti mylimam („Ak! Koks nemalonus
pats sau esu, tai nuolatinis mano košmaras") ir nuo baimės
neprarasti draugų atskleidus jiems nepalankią savo nuomo­
nę. Menkas savęs vertinimas („Jei tik pajėgčiau geriau apie

1 3 2 / A L A I N DE B O T T O N
save manyti! Deja, tai visiškai neįmanoma!") lėmė ir nereika­
lingus perlenkimus, svarstant, kiek, ieškant kitų draugystės,
turėtų siekti jo paties draugiškumas. Nepritardamas egzal­
tuotiems pareiškimams apie draugystę, pats vis dėlto labai
ilgėjosi meilės („Apimtas liūdesio vienintelę paguodą randu
mylėdamas ir būdamas mylimas"). Užrašuose, pavadintuose
„Draugystę gadinančios mintys", svarstė kone visiems emo­
ciniams paranojikams būdingus klausimus: „Ką apie mus
mano aplinkiniai?", „Ar nepasielgėme netaktiškai?", „Ar mus
mėgsta?", pagaliau „Baimė būti paliktam dėl ko nors kito".

Tai rodo, kad bendraujant Proustui labai svarbu buvo žino­

ti, kad jį ir toliau mylės, prisimins ir minės geruoju. „Šei­
mininkus ir šeimininkes jis svaigindavo komplimentais, o
siųsdamas gėles ir išmoningas dovanėles žlugdydavo save
finansiškai", prisiminė jo bičiulis Jacques as-Emile'is Blan­
che as, subtiliai užsimindamas apie Prousto prioritetus. Psi­
chologines įžvalgas, tokias gilias, kad be vargo būtų atėmęs
darbą iš bet kurios ateities būrėjos, siekdamas kitų palan­
kumo panaudodavo ieškodamas reikalingo žodžio ar šyp­
senos ir siųsdamas gėlių puokštes. Tai puikiai veikė. Gerai
įvaldęs draugystės meną, turėjo daugybę bičiulių, vertinusių
jo draugiją ir jam labai atsidavusių, po jo mirties parašiusių
šūsnį jam pataikaujančių knygų: „Mano bičiulis Marcelis
Proustas" (Mauriceb Duplay knyga), „Draugystė su Marce-
liu Proustu" (autorius Fernandas Greghas), „Laiškai bičiu­
liui" (sudarė Marie Nordlinger).

Kaip b ū ti geru draugu / 1 3 3

Tai neturėtų stebinti turint omeny jo pastangas ir strate­
go sumanumą siekiant draugystės. Dažnai draugystė - tai
ypač pasakytina apie nedaug draugų turinčius žmones -
laikoma tarsi kokia palaiminga erdve, kur tai, apie ką norė­
tume kalbėti, savaime turi būti įdomu ir kitiems. Būdamas
ne toks optimistas, Proustas, įvertinęs galimą nesutapimą,
nutarė verčiau domėtis kitų idėjomis, užuot varginęs juos
savosiomis.

Elgiantis kitaip tik parodoma, kaip blogai įvaldytas pokalbio

menas: „Žmonės, pokalbio metu bandantys ne įtikti kitiems,
o egoistiškai kalbantys tik apie juos dominančius dalykus,
visiškai neturi takto." Pokalbio žanras reikalauja pamiršti
save ir įtikti pašnekovui. „Kalbėdami liaujamės būti savimi
...taikomės prie kitų, o ne savęs, taip nuo jų besiskiriančio."

Tad savaime aišku, kodėl Prousto bičiulis George as de Lau-

ris, ralio ir teniso entuziastas, su tokiu nuoširdžiu dėkingu­
mu pasakodavo, kaip dažnai jiedu su Proustu kalbėdavo apie
sportą ir automobilius. Prousto, be abejo, nė kiek nedomino
nei viena, nei kita, bet apie ponios de Pompadour vaikystę
kalbėtis su žmogumi, kuriam labiau rūpėjo Renault alkūni­
nis velenas, reikštų visiškai nesuprasti, kas yra draugystė.

O skirta ji ne giliems egoistiškiems pokalbiams mums įdo­

mia tema, bet pirmiausia meilei ir širdingumui parodyt.
Todėl suprantama, kodėl tokiam intelektualui, koks buvo

1 3 4 / AL Al N DE B O T T O N
Proustas, taip menkai rūpėjo intelektinės draugystės. 1920
metų vasarą jis gavo laišką iš bičiulio Sydney aus Shiffo, po
dvejų metų surengsiančio tokį netikusį susitikimą su Joy­
ce u. Sydney'us rašė apie Anglijos pajūryje su žmona Violeta
leidžiamas atostogas, apie puikų orą, galiausiai apie Violetai
šovusią mintį pasikviesti keletą jaunų energingų pažįstamų,
kurių paviršutiniškumas jį labai nuliūdino. „Neapsakomai
nuobodžiauju, - rašė Proustui, - man nepatinka nuolati­
nė jaunuolių draugija. Liūdina jų naivumas, kurį bijau su­
drumsti ar nuvertinti. Žmonės kartais domina mane, bet iš
esmės jų nemėgstu, nes jie nepakankamai protingi."

Pasmerktas likti Paryžiuje prikaustytas prie lovos Proustas

sunkiai suvokė, kaip galima būti nepatenkintam atostogo­
mis jaunų žmonių draugijoje, kurių vienintelis trūkumas,
kad neskaitė Descartesb:

Intelektinį darbą dirbu vienas, o kitų draugijoje man be­

veik visiškai nesvarbu, ar jie protingi, užtenka, kad būtų
malonūs ir nuoširdūs etc.

Intelektualiuose pašnekesiuose Proustas, užuot nejučiom

primetęs savo mintis (taip juo dėtas būtų pasielgęs bet ku­
ris kitas), visą dėmesį skirdavo kitiems. Jo bičiulis Marcelis
Plantevignesas, dar vienos prisiminimų knygos „Su Mar-
celiu Proustu" autorius, aprašė Prousto mandagumą, jo
pastangas niekad neįkyrėti, būti sunkiai suprantamam ar

Kaip b ūti geru draugu / 1 3 5

kategoriškam. Todėl kalbėdamas dažnai įterpdavo „galbūt",
„tikriausiai", „kaip manote?" Plantevignes'o nuomone, tai
rodė Prousto norą patikti. „Tikriausiai būčiau neteisus, ki­
tiems pasakydamas tai, ko jie nenori girdėti" - buvo įsitiki­
nęs. Plantevignes as dėl to nepriekaištavo, tai sveikintinos,
ypač nelabai vykusiomis dienomis, pastangos:

Tie „galbūt" veikė labai raminamai, ypač tuomet, kai,

apimtas visiško nevilties, imdavo skelbti keistus pareiš­
kimus; be įterpinių tie pareiškimai būtų darę pernelyg
gniuždantį įspūdį, tarkim: „Draugystė neegzistuoja",
„Meilė yra spąstai, ji atsiskleidžia tik privertusi kentėti".

Ar taip nemanote?

Bet kad ir kokios malonios buvo Prousto manieros, griežtai

vertinant jos atrodė pernelyg nugludintomis, - keli ciniškes-
ni draugai tuo pretekstu paleido net pašaipų kalambūrą. Fer­
nandas Greghas*:

Susigalvojome net veiksmažodį „proustinti", reiškiantį

perdėtą mandagumą, žmonių dažnai laikomą papras­
čiausiu nuolatiniu apsimetinėjimu.

Vienas iš parodomųjų „proustinimo" taikinių buvo viduti­

nio amžiaus Laura Haymann**, garsi kurtizanė, buvusi Or­

* Femand Gregh (1873-1960) - prancūzų poetas.

** Dailininkė, Prousto bičiulė (1851-1932).

136 / AL A IN DE B O T T O N
leano hercogo, Graikijos karaliaus, kunigaikščio Egono von
Fiirstenbergo, galiausiai net Prousto senelio brolio Louisb
VVeilio meilužė. Su ja susipažino ir ėmė „proustinti" neturė­
damas nė dvidešimties. Siųsdavo manieringais komplimen­
tais nubarstytus laiškus, palydėdamas juos šokoladiniais sal­
dainiais ir kitokiais maloniais niekučiais bei tokio brangumo
gėlėmis, kad dėl šio ekstravagantiškumo tėvas buvo privers­
tas įsikišti ir atskaityti paskaitą.

„Miela bičiule, žavusis džiaugsme", - toks įprastas laiško

Laurai kreipinys, lydimas malonaus mažmožio iš gėlių par­
duotuvės. „Siunčiu Jums penkiolika chrizantemų. Tikiuosi,
kotai bus pakankamai ilgi, kaip buvau prašęs". Būgštauda­
mas, kad kotai gali būti per trumpi ar kad Laura gali pasi­
gesti svaresnio ir patvaresnio jo prieraišumo įrodymo nei
ilgastiebių gėlių puokštė, tikino ją esant tokio gundančio
proto, subtilios elegancijos ir dieviško grožio moters įsikū­
nijimu, kad joks vyras nepajėgus atsilaikyti netapdamas iš­
tikimiausiu jos garbintoju. Laišką kuo natūraliausiai baigė
širdingiausiais palinkėjimais ir konkrečiu pasiūlymu: „Šį
amžių siūlau pavadinti Lauros Haymann amžiumi." Laura,
be abejo, tapo jo bičiule.

Štai kaip ją nufotografavo Paulas Nadaras tuo laiku, kai prie

savo durų ji rasdavo atsiųstas chrizantemas.

Kaip b ūti geru draugu / 1 3 7

Kitas „proustinimo" taikinys buvo poetė ir romaniste Anna
de Noailles, parašiusi šešis rinkinius greit pamirštamų ei­
lėraščių. Jos talentą Proustas buvo prilyginęs Baudelaire'o.
1905 metų birželį, iš jos gavęs naują romaną La D om ination
(„Viešpatavimas"), pasveikino ją padovanojus naują „stebuk­
lingą planetą, sukurtą ilgai stebėjus žmones". Ji ne tik ku­
ria naujas planetas, ji ir mitinio grožio moteris. „Neturiu ko
pavydėti Ulisui, nes manoji Atėnė gražesnė, išradingesnė ir
išmintingesnė", tikino Proustas. Po kelerių metų, recenzuo­
damas rinkinį Les Eblouissem ents („Nušvitimai") dienraštyje
Le Figaro teigė, kad Anna sukūrusi tokius pat dieviškus kaip
Victoras Hugo įvaizdžius, kad kūrinys neabejotinai be galo
talentingas, vykęs, kad tai literatūrinio impresionizmo še­
devras. Norėdamas tai įrodyti skaitytojams, pacitavo keletą
eilučių:

1 3 8 / A L A IN DE B O T T O N
 Tandis que dėtachė d'une invisiblefronde,
Un doux oiseau jaillit jusqu'au sommet du monde.
Paleistas iš nematomos laidynės
Švelnus paukštelis šovė pasaulio viršūnėn.

„Ar matėte įstabesnį ir tobulesnį už šį vaizdą?" - klausė, o

skaitytojams tebus atleista už mykiamus „Gal", „Nežinau"
etc, stebintis, kokia musė galėjusi įgelti taip protą praradu­
siam apžvalgininkui.

Ar jis taip gerai apsimetinėjo? Ar, prisidengęs gera valia ir

maloniu elgesiu, nesiekė kažko piktais sumetimais ir ar jo
nuomonė apie Laurą Haymann ir Anną de Noailles prieš­
taravo ekstravagantiškiems pareiškimams, labiau primenan­
tiems patyčias nei žavėjimąsi.

Toks neatitikimas, ko gero, nėra esminis. Pats jis, kaip žinom,

savo „proustinimams" teikė nedaug reikšmės, vis dėlto buvo
nuoširdus rašydamas įkvėptą laišką: „Myliu Jus, trokštu, kad
ir Jūs mane mylėtumėt." Penkiolika ilgastiebių chrizantemų,
stebuklingos planetos, ištikimi garbintojai, Atėnės, deivės ir
kiti nuostabūs ženklai buvo mažmožiai, kuriais Proustas,
ypač turint galvoje tokį menką jau minėtą savęs vertinimą
(„Apie save tikrai manau daug blogiau nei Antuanas (mano
kamerdineris) apie save") - tikėjosi atkreipsiąs didesnį dė­
mesį į savo asmenį.

Kaip b ūti geru draugu / 1 3 9

Kita vertus, perdėtas jo mandagumas neturi labai stebinti, tu­
rint galvoje, kiek nenuoširdumo slepia bet kuri draugystė ir
kokia neišsenkanti pareiga sakyti malonius, nieko nereiškian­
čius pagyrimus bičiuliui, besididžiuojančiam savo poezijos
knygele ar naujagimiu. Tokį mandagumą laikydami veidmai­
nyste, lengvai pamirštame, kad nedidelei apgaulei pasidavėme
ne norėdami nuslėpti piktus kėslus, o siekdami patikinti prie­
raišumu, kuriuo, nustojus aikčioti ir girti, - ypač turint galvoje
beribę žmonių meilę savo eilėms ir vaikams, - galėtum pradėti
abejoti. Išeitų, kad tai, ką žmonės nori girdėti tikėdami esą my­
limi, ir neigiamą vertinimą, nepaisant kurio juos vis tiek myli­
me, skiria neperžengiama praraja. Juk vienas ir tas pats žmo­
gus gali būti visiškai nevykęs poetas ir kartu pats subtiliausias
žmogus, pasipūtėlis - žavingas, o genijui iš burnos sklisti blo­
gas kvapas. Dėl per didelio kitų jautrumo negalime reikšti nei­
giamos nuomonės, nes taip rizikuojame sugadinti santykius.
Esame linkę manyti, jog aplinkiniai mus apšnekinėja iš daug
blogesnės (ar piktesnės) valios, nei priskiriame sau apkalbinė­
dami kitus, bet dėl to nė kiek ne mažiau juos mylėdami.

Draugystę Proustas yra palyginęs su skaitymu - abiem atve­

jais bendraujama su kitu, bet skaitymas vis dėlto turi esminį
privalumą:

Skaitydami patiriame pirmapradį draugystės tyrumą. Su

knygomis apsimestinė bičiulystė neįmanoma. Jei vakarą
praleidžiame su šiais draugais, vadinasi, iš tiesų nuošir­
džiai to norime.

lZ į.0 / AL Al N DE B O T T O N
O štai gyvenime priimti kvietimą dažnai sutinkame vien
iš baimės pakenkti draugystei, vakarienės metu kankinda-
miesi dėl slegiančio žinojimo apie nepagrįstus, bet neišven­
giamus bičiulio įtarimus. Su knygomis esame nepalyginti
sąžiningesni. Kada panorėję galime prie jų sugrįžti, nebijo­
me parodyti, kai nuobodžiaujame, o reikalui esant galime ir
visai nutraukti pokalbį.

Vis dėlto leisdami vakarą su Moliėre'u, net ir šio komedijos

genijaus draugijoje retsykiais turėtume nenuoširdžiai šypso­
tis; todėl Proustas draugystę su gyvu dramaturgu mieliau
keitė į draugystę su popieriaus lapais, pirmenybę atiduoda­
mas knygai:
Iš Moliėreo sugalvotų juokų juokiamės tik tuomet, kai
mums iš tiesų juokinga, o kai nuobodu - nesigėdime to pa­
rodyti; persisotinę juokais padedame knygą į lentyną taip
šiurkščiai, tarsi jis nebūtų nei genijus, nei garsus rašytojas.

Kaip reaguoti į tam tikrą nenuoširdumo dozę, neišvengiamą

bet kurioje draugystėje? Kaip suderinti dvi nuolat tarpusavy
konfliktuojančias tos pačios draugystės intencijas - troški­
mą pelnyti meilę ir norą būti nuoširdžiam? Proustas buvo
neįtikėtinai garbingas ir labai prieraišus, tad šiuos poreikius
išnaudojo net fatališkai juos atskirdamas, o tada sukūrė la­
bai originalų požiūrį, anot kurio meilės ir tiesos troškimas
nesiderina ne atsitiktinai, o iš esmės. Šis požiūris taikomas
tik siauresnei nei įprastos draugystės sampratai: žaismingai

Kaip b ū ti geru draugu / 1 4 1

koketuoti su Laura galima, bet draudžiama Moliėre ui saky­
ti, kad jis nuobodus, o Annai de Noailles patarti verčiau ne­
rašyti eilėraščių. Dėl to galėtų atrodyti, kad Proustas nebuvo
labai draugiškas; paradoksaliu būdu buvo kaip tik priešin­
gai - šios kardinalios skirties dėka jis tapo geresnis, atlai­
desnis ir žavingesnis bičiulis, kartu tapdamas sąžiningesnių,
gilesniu, ne tokiu jausmingu mąstytoju.

Kaip šis atskyrimas paveikė Prousto elgesį, geriausiai pa­

rodo jo draugystė su draugu nuo gimnazijos laikų, taip pat
rašytoju Fernandu Greghu. Kai Proustas išleido pirmąjį savo
novelių rinkinį, Fernandas Greghas užėmė svarbias pareigas
literatūriniame žurnale La Revue de Paris. Rinkinys Plaisirs
et les jours („Malonumai ir dienos") nebuvo be trūkumų, ir
Proustas turėjo tikrai nedaug vilčių, kad buvęs moksladrau­
gis knygą paminės bent vienu geru žodžiu; deja, net tokiu
atveju iš Gregho tikėtasi per daug - La Revue de Paris išspaus­
dintoje publikacijoje literatūros kritikas skaitytojams net
nepristatė Prousto teksto. Tiesa, vietos nedideliame straips­
nelyje jis paskyrė, bet kalbėjo tik apie leidinio iliustracijas,
įžangą ir partitūrą fortepijonui, išleistą kartu su knyga, bet
su Prousto tekstu neturinčia nieko bendra; rašinį užbaigė
sarkastiškais pastebėjimais apie Prousto ryšius, kuriuos esą
panaudojęs, kad kūrinys būtų išspausdintas.

Kaip pasielgtumėt jūs, kai toks draugas kaip Greghas vėliau

pats parašo knygą - be kita ko, labai prastą, - ir atsiunčia ją

1 4 2 / AL Al N DE B O T T O N
klausdamas nuomonės? Į tokią situaciją Proustas pateko po
kelių savaičių, Fernandui atsiuntus savo poezijos rinkinį The
House of Childhood („Vaikystės namai") - čia eilės tokios pras­
tos, kad palyginti su jomis net Annos de Noailles kūriniai
galėjo būti lyginami su Baudelaire'o. Proustas būtų galėjęs
pasinaudoti proga prikišti Greghui jo paties elgesį, pasaky­
ti tiesą apie eilėraščius ir patarti grįžti prie įprastinio darbo.
Bet Prousto stilius buvo visiškai kitoks - ir štai jis rašo gera­
širdiškų sveikinimų pilną laišką. „Tai, ką perskaičiau, pasi­
rodė išties gražu, - rašė Fernandui. - Prisimenu, kaip griežtai
įvertinai mano knygą. Be abejo, todėl, kad laikei ją prasta.
Taip ir aš, tavo knygą laikydamas gera, džiaugiuosi galįs tai
pasakyti ir tau, ir kitiems."

Draugams parašyti, bet neišsiųsti laiškai kartais daug įdo­

mesni už išsiųstuosius. Po Prousto mirties tarp jo užrašų ras­
tas ir Greghui rašytas laiškas, pažymėtas šiek tiek ankstesne
už išsiųstąjį data. Jame randame blogesnį ir nemalonesnį,
bet teisingesnį knygos vertinimą. Padėkojęs už „Vaikystės
namus", Proustas keliais žodžiais pasveikino jį su poetinio
proveržio veikiau kiekiu nei kokybe, nevengdamas užgaulių
užuominų apie Gregho išdidumą, jo įtarią ir vaikišką sielą.

Kodėl laiško neišsiuntė? Paplitusi nuostata, kad patyrę nuo­

skaudas turėtume apie tai kalbėtis su jas sukėlusiais asmeni­
mis; šis metodas nedavė daug naudos, tad vertėtų persvarstyti
jo prielaidas. Juk ir Proustas galėjo pakviesti Greghą į restora­

Kaip b ūti geru draugu / 1 4 3

ną, pavaišinti jį nuostabiausiomis vynuogių kekėmis, padavė­
jui už gerą patarnavimą delnan įsprausti 500 frankų banknotą
arbatpinigių ir švelniai pasakyti bičiuliui, koks jis išdidus ir
įtarus ir kaip tuo panašus į vaiką. Ką tai būtų davę - išraudusį
Greghą, stumiantį šalin vynuoges, trenkiamas duris išbėgant
iš restorano, dosniais arbatpinigiais apdovanoto padavėjo
nuostabą? Ko tokiu elgesiu, išskyrus nereikalingą išdidaus
Gregho pyktį, būtų pasiekęs Proustas? Ir ar tikrai, nusprendęs
dalytis ateities būrėjo įžvalgomis, tebeturėtų draugų?

Šioms sudėtingoms įžvalgoms labiau tinka kitokia, inty­

mesnė erdvė, į kurią nebijome įsileisti skausmingų patirčių,
užuot aptarinėję jas su įskaudinusiu asmeniu. Šioje erdvėje
rašomi niekad neišsiunčiami laiškai. Arba romanai.

„Prarasto laiko beieškant" taip pat galima laikyti neįprastai

ilgu neišsiųstu laišku, priešnuodžiu „proustinamam" gy­
venimo būdui su savo Atėnėmis, dosniomis dovanomis ir
ilgastiebėmis chrizantemomis, kur pagaliau išraišką įgavo
tai, kas niekad nebuvo pasakyta. Menininkus laikydamas
„būtybėmis, kalbančiomis būtent apie tai, kas paprastai ne­
sakoma", Proustas romanu pagaliau surado galimybę tai pa­
sakyti. Laura Haymann tikriausiai buvo žavi, bet turėjo ir
nepatrauklių bruožų - knygoje jie persikėlė į Odetės de Krėsi
paveikslą. Fernandas Greghas tikriausiai taip ir nesulaukė
Prousto priekaištų, bet sukurtas jį demaskuojantis Alfredo
Bloko portretas, kurio modeliu iš dalies pasitarnavo.

1 4 4 / A L A I N DE B O T T O N
Prousto nelaimei, jo pastangas būti garbingam ir išlaikyti
draugus silpnino kai kurių prancūzų prasčiokiškas užsis­
pyrimas kūrinį skaityti kaip roman-a-clef. Proustas įtikinėjo,
kad „knygos personažai neturi prototipų", bet prototipai vis
tiek labai įsižeidė; tarp jų - Camille'is Barrė, save atpažinęs
Norpua, Robert'as de Montesquiou, savo bruožų radęs baro­
no de Šarliuso charakteryje, Albuferos kunigaikštis - Robero
de Sen Lu meilėje Rašelei atpažinęs savo meilę Louisai de
Momar, pagaliau Laura, išvydusi save Odetėje de Krėsi. Ir
nors Proustas gynėsi, esą Laura „visiška Odetės priešingybė",
tuo patikėti buvo gan sunku, ypač dėl to paties adreso. To
meto Paryžiaus adresų knygoje nurodyta: „Haymann (Mme
Laure), rue Lapėrouse, 3", o Odetės vila yra rue La Pėrouse, už
Triumfo arkos. Taigi yra tik vienas - ištarimo skirtumas.

Visais kitais atvejais, išskyrus šias keblias smulkmenas,

Proustas laikosi taisyklės draugystės nepainioti su neišsiųs­
tais laiškais ar romanais (nebent pakeitus gatvės pavadinimą
ir neišsiuntus laiško).

Šio principo laikomasi ir draugystės vardan. Proustas net

sakė, kad „niekinantys draugystę... gali būti geriausi drau­
gai", galbūt dėl tos paprastos priežasties, kad nevertinantys
draugystės ir tikisi iš jos daug mažiau. Valandų valandas
apie save kalbėti jie vengia ne todėl, kad tam neteikia reikš­
mės; veikiau priešingai - tai pernelyg svarbu, kad atsiduo-
* Aliuzijų romanas.

Kaip b ū ti geru draugu / 1 4 5

turn tokio nenuspėjamo, trumpo ir paviršutiniško žanro
kaip pokalbis malonei. Todėl nejaučia ir apmaudo, kai tenka
dažniau uždavinėti, o ne atsakinėti į klausimus, mat drau­
gystę vertina kaip užsiėmimą, kurio metu, išvengdamas pa­
mokymų, daug sužinai pats. Žinodami kitų jautrumą tokie
žmonės prisitaiko prie neišvengiamos nenuoširdumo dozės,
susitaikę su būtinybe į kai kuriuos dalykus žiūrėti pro ro­
žinius akinius, kaip kartais žiūrima į senstančią kurtizanę
arba neteikiama pernelyg daug reikšmės palankiai recenzijai
apie prastą, nors ir nuoširdų, poezijos tomelį.

Taigi, užuot tuo pat metu siekę ir tiesos, ir palankumo, šie

žmonės sugeba atskirti šias nesuderinamas intencijas, mė­
gindami jas įgyvendinti skirtingais į priešingas puses nu­
kreiptais veikimo būdais: chrizantemas išmintingai atskir­
dami nuo romano, Laurą Haymann nuo Odetės de Krėsi,
išsiųstą laišką nuo giliai paslėpto laiško, kurį vis dėlto neiš­
vengiamai turėjo parašyti.

146 / A L A IN DE B O T T O N
Kaip p ra re g ė ti
Proustas yra parašęs esė, kurioje niūriam, pavydžiam ir ne­
patenkintam jaunuoliui mėgino sugrąžinti šypseną. Vaikiną
pavaizdavo po pietų tebesėdintį prie stalo tėvų bute, prislėg­
tu žvilgsniu žvelgiantį į kairėje ant staltiesės gulintį peilį, ne­
baigto maisto likučius, bespalvį mėsos pjausnį, suglamžytą
staltiesę. Pakėlęs žvilgsnį, valgomojo gale išvystų mezgančią
motiną, o ant bufeto, šalia ypatingomis progomis atidaromo
brendžio butelio, susirangiusią katę. Vaizdo nykumas neati­
tinka jauno žmogaus polinkio gražiems prabangiems daik­
tams, kuriems įsigyti neturi pinigų. Proustas įsivaizduoja
jaunojo esteto bjaurėjimąsi šiuo buržuaziniu interjeru lygi­
nant jį su muziejuose ir katedrose matytomis grožybėmis.
Jaunuolis pavydi bankininkams, turintiems pakankamai
lėšų deramai išpuošti namus, kur visi daiktai yra meno kūri­
niai - pradedant anglies žnyplėmis židinyje ir baigiant durų
rankenomis.

Norėdamas pabėgti iš namų nykumos, bet neturėdamas ga­

limybių pirmuoju traukiniu išvykti Olandiją ar Italiją, jaunas
žmogus gali eiti į Luvrą ir bent jau akims suruošti puotą įsta­
biais vaizdais: Veronese s nutapytais rūmais, Claudeb (Mo­
net) uostais ir Van Dycko prabangaus gyvenimo scenomis.

148 / A L A I N DE B O T T O N
Sugraudintas jaunuolį apėmusio liūdesio, nežymiai keisda­
mas muziejaus lankymo trajektoriją, Proustas pasiūlo radi­
kaliai keisti gyvenimą. Tad, užuot leidęs skubėti į Claudeb
ir Veronese's sales, parodo kitą kelią - į galerijas su Jeano-Ba-
tist'o Chardino darbais.

Pasirinkimas gali atrodyti keistas, mat Chardinas nevaiz­

davo nei uostų, nei princų, nei rūmų. Jis tapė dubenis su
vaisiais, ąsočius, kavinukus, duonos kepalus, peilius, vyno
taures ir mėsos gabalus. Mėgo vaizduoti virtuvės reikme­
nis - ne tik dailius šokolado indelius, bet ir druskines bei
kiaurasamčius. Ir jo žmonės neturėjo nieko herojiško - vie­
nas skaito knygą, kitas stato kortų namelį, štai moteris, iš
turgaus ką tik parnešusi kelis duonos kepaliukus, ar motina,
rodanti dukrai klaidas siuvinyje.

Nepaisant kasdieniško siužeto, Chardino paveikslai žavūs ir

iškalbingi. Jo persikas toks pat rausvas ir putlus kaip cherubi­
nas, o austrių lėkštė ar citrinos griežinėlis - tikrai gundantys
apetito ir juslingumo simboliai. Išskrosta ant kablio pakabin­
ta raja primena jūrą, kurios bauginanti palydovė gyva buvo.
Giliu raudoniu nukraujavę viduriai, melsvos gyslos ir balkšvi
raumenys panašūs į polichrominės katedros navas. Tokia pat
harmonija sieja ir daiktus: vienoje iš drobių jaukiai tarpusa­
vy dera rausvi kilimėlio prie židinio atspalviai, adatų dėžutė
ir verpalų sruoga. Paveiksluose atsiveria pasaulis, kurį iškart
atpažįsti kaip savą, neįtikėtinai ir stebuklingai žavų.

Kaip p ra re g ė ti / 1 4 9
Proustas buvo įsitikinęs, kad susitikimas su Chardinu gali
lemtingai pakeisti liūdnojo jaunuolio nuostatas.
Iš nuostabos apstulbusio regint šį daiktų prašmatnumą,
ligi šiol matytą kaip banalybę, šias žavias gyvenimo sce­
nas, iki tol laikytas be galo varganomis, šiuos įkvepian­
čius gamtos vaizdus, iki tol įsivaizduotus tokius nykius,
paklausčiau jo: „Ar esi laimingas?"

Bet kodėl turėtų? Ogi todėl, kad Chardinas parodė, jog mus
supančioje aplinkoje galima rasti - už visiškai menkutę kai­
ną - be galo daug gražių dalykų, anksčiau sietų tik su rū­
mais ir princais. Čia nebesijauti išvarytas iš grožio karalystės
ir nebepavydi gudriems bankininkams, besipuikuojantiems
auksinėmis anglies žnyplėmis ir deimantais inkrustuotomis
durų rankenomis. Nes galiausiai supranti, jog dailūs gali
būti ir metaliniai, ir moliniai indai, kad paprastas molis yra
toks pat gražus kaip brangieji akmenys. Proustas įsitikinęs,
kad, pamačius Chardino drobes, džiaugsmo teiks ir vargani
jo tėvų namai:
Žingsniuodamas po virtuvę sakysite: kaip žavu, kaip
prašmatnu ir gražu - tarsi Chardino paveiksluose.

Esė Proustas bandė sudominti ir meno žurnalo Revue Hebdo-

madaire redaktorių Pierre ą Mainguet.
Ką tik baigiau nedidelę studiją apie meno filosofiją, - jei
galiu čia pavartoti šį kiek pretenzingą apibūdinimą, - ku­

1 5 0 / A L A IN DE B O T T O N
 rioje mėginau parodyti, kokias išminties ir meilės supan­
čiam pasauliui pamokas mums teikia didieji tapytojai ir
kaip jie, būtent jie, o ne kiti, „priverčia mus atverti akis",
atverti taip, kad pagaliau pamatytume aplinkinį pasaulį.
Šioje studijoje kaip pavyzdį pasirinkau Chardiną, pamė­
ginęs atskleisti jo įtaką, žavesį ir išmintį, kuriais, įvesdi­
nęs į savo natiurmortų gyvenimus* atgaivina nykiausią
mūsų kasdienybę. Kaip manote, ar ši esė galėtų būti įdo­
mi Revue Hebdomadaire skaitytojams?

Skaitytojams gal ir galėtų, bet kadangi redaktoriui nebuvo,

ji taip ir liko neišspausdinta. Neigiamas atsakymas tuomet
buvo visiškai suprantamas: 1895 metais Mainguet dar ne­
įtarė, kad vieną gražią dieną Proustas taps Proustu. Be to, esė
moralas balansavo ties juokingumo riba. Dar žingsnis - ir
paaiškėtų, kad viskas, net paprasčiausios citrinos, yra gražu
ir kad nėra jokio pagrindo pavydėti kitiems, nes lūšna tokia
pat graži kaip vila, o smaragdas vertas tiek pat, kiek apdau­
žyta lėkštė.

Bet Proustas, užuot skatinęs vienodai vertinti visus daiktus,

kvietė daug įdomesniam žygiui - nustatyti tikrąją dalykų
vertę pakoreguojant gero gyvenimo apibūdinimus, kuriais
rizikuojama neteisingai nuvertinti vieną ir entuziastingai
pervertinti kitą aplinką. Jei Pierre as Mainguet nebūtų at­
metęs esė, Revue Hebdomadaire skaitytojai būtų gavę progą

* Angį. žodžių žaismas life of still life.

Kaip p ra re g ė ti / 1 5 1
peržiūrėti savąjį grožio supratimą ir užmegzti naujus, galbūt
malonesnius, santykius su druskinėmis, moliniais indais ir
obuoliais.

Kodėl anksčiau šių santykių nebuvo? Kodėl anksčiau nepa­

stebėjo indų ir vaisių grožio? Tokie klausimai tam tikra pra­
sme tušti - juk natūralu, kad vienų daiktų grožis mus veikia,
o kitų ne, - estetinių vertinimų nelemia nei sąmoningi svars­
tymai, nei apgalvoti sprendimai, - tiesiog žinome, kad gražu
yra rūmai, o ne virtuvė, porcelianas, bet ne kiniškas, guavos,
o ne obuoliai.

Vis dėlto šis estetinių vertinimų betarpiškumas neturėtų

mūsų klaidinti, versdamas patikėti, kad tokie vertinimai yra
natūralūs, o sprendimai - galutiniai. Apie tai laiške Main-
guet ir užsimena Proustas. Sakydamas, jog būtent didieji
tapytojai atvėrė mums akis, jis kartu teigia, kad grožio su­
vokimas nėra nepajudinamas ir kad jį išjudinti gali tapytojai,
savo paveikslais išmokę gėrėtis tuo, ką anksčiau niekinome.
Jei nepatenkintas jaunuolis stalo induose ar vaisiuose nesu­
geba pamatyti grožio, taip yra iš dalies dėl to, kad iki šiol
per mažai regėjo vaizdų, atskleidžiančių juose pavaizduotų
daiktų žavesį.

Didžiųjų dailininkų gebėjimas atverti mums akis kyla iš jaut­

raus dėmesio regimo pasaulio įvairovei - šviesos juostelei
ant šaukšto galo, staltiesės audinio minkštumui, aksominei

1 5 2 / AL Al N DE B O T T O N
persiko odelei, seno žmogaus rausvam odos atspalviui. Jei iš
meno istorijos norėtume padaryti karikatūrą, ją pateiktume
kaip sąrašą genijų, atkreipusių dėmesį į reikšmingas detales,
ir dailininkų, genialius techninius įgūdžius panaudojusius
tik tam, kad paklaustų: „Argi ne žavios šios Delfto gatve­
lės?" arba „Ar ne graži Sena už Paryžiaus?" Ir Chardinas
mums, sykiu su nelaimingu jaunuoliu, tarsi sako: „Dairykis
ne po Italijos Kampaniją, žiūrėk ne tik į Venecijos balandžius,
žvelk ne tik į išdidaus Karolio I raitelio skulptūrą, - pažvelk
ir į dubenį indaujoje, nebegyvą žuvį virtuvėje, apskrudusios
duonos kepalėlius valgomajame."

Laimės jausmas, apimantis darsyk apsidairius aplink, yra pa­

grindinis Prousto terapinės sampratos elementas, rodantis,
kokį mastą gali pasiekti mūsų nepasitenkinimas, atsiradęs
veikiau dėl negebėjimo deramai pažvelgti į savo gyvenimą,
o ne dėl savaiminio to gyvenimo netobulumo. Grožėjimasis
apskrudusios duonos kepaliukais neužkerta kelio domėji-
muisi pilimis, bet jei nemokame grožėtis jais, galima suabe­
joti apskritai mūsų gebėjimu grožėtis. Didžiulis skirtumas
tarp to, ką nelaimingas jaunuolis mato savo namuose, ir to,
ką Chardinas pastebi panašioje aplinkoje, dar sykį primena
žiūrėjimo būdo, niekaip nesusijusio su įgijimu ir turėjimu,
svarbą.

1895 metais parašytoje esė apie Chardiną pavaizduotas jau­

nuolis nėra vienintelis Prousto personažas, nelaimingas dėl

Kaip p ra re g ė ti / 1 5 3
to, kad nemoka matyti. Jis panašus į kitą nepatenkintą Prous-
to veikėją, pasirodysiantį romane po aštuoniolikos metų. Ir
esė apie Chardiną jaunuolis, ir „Prarasto laiko beieškant"
pasakotojas kenčia nuo depresijos ir gyvena nuobodų gyve­
nimą, kol iš nykaus pasaulio juos pagaliau išvaduoja neįtikė­
tinai ryškus ir tikroviškas regėjimas, įrodantis, kad iki šiol
jie taip ir nebuvo išmokę matyti - vienintelis juos skiriantis
dalykas tik tas, kad vieną šį nuostabi vizija aplanko Luvre, o
pas kitą ateina iš kepyklos.

Stengdamasis pastarąjį atvejį pateikti kuo įtaigiau, romano

pasakotoją Proustas vaizduoja žiemos popietę vieną pasili­
kusį namie, jis kenčia nuo šalčio, nusiminęs dėl atšiauraus
oro, o vienintelė jo paguoda - toks pat nelinksmas rytojus.
Ir štai į kambarį įeina mama, siūlydama arbatos. Pasakoto­
jas atsisako arbatos, bet vėliau, be jokios priežasties, persi­
galvoja. Mama atneša ir madleną, nedidelį putlų pyragaitį,
tarsi nulietą rantytoje šventojo Jokūbo moliusko geldelėje.
Liūdnas, reumato kamuojamas pasakotojas atsilaužęs ga­
balėlį įmerkia jį šaukštelin arbatos, paragauja - ir atsitinka
stebuklas:
Bet vos tik arbatos gurkšnis su pyragaičio trupiniais pa­
lietė gomurį, aš krūptelėjau ir suklusau - manyje vyko
kažkas nepaprasto. Užliejo neapsakomas malonumas, su
niekuo nesusijęs, be aiškios priežasties. Nuo jo viso gyve­
nimo staigmenos man tapo nesvarbios, jo smūgiai - ne-
skaudūs, jo trumpumas - nerealus; tas malonumas veikė

1 5 4 / AL Al N DE B O T T O N
 mane taip, kaip veikia meilė, jis pripildė mane brangios
substancijos: ar gal veikiau ta substancija buvo ne ma­
nyje, ji buvo manimi. Nebesijaučiau menkas, atsitiktinis,
mirtingas.31

Koks tas madlenos pyragaitis? Be abejo, toks pat, kokiu teta

Leonija, sumirkiusi arbatoje, vaikystėje vaišindavo pasako­
toją, kai šis, kartu su tėvais atostogaudamas pas ją Kombrė
miestelyje, rytais užsukdavo jos pasveikinti. Vaikystės pri­
siminimai menkai išlikę, o ir išlikusieji neatrodo nei labai
mieli, nei įdomūs. Tai nereiškia, kad mielų dalykų išvis ne­
buvo, -jie paprasčiausiai pasimiršo, o dabar vėl prisimenami
madlenos pyragaičio dėka. Per atsitiktinį juslinį aktą gabalė­
lis pyragaičio, nuo vaikystės neragauto ir dėl to nesiejamo jo­
kių vėlesnių asociacijų, sugrąžina į vaikystės dienas Kombrė,
atgaivindamas ryškius ir mielus prisiminimus. Vaikystė iš
karto tampa gražesnė nei atsiminė iki šiol, su tikru atradėjo
džiaugsmu jis prisimena seną pilką namą, kuriame gyveno
teta Leonija, miestelį ir Kombrė apylinkes, gatves, kuriomis
vaikščiojo, bažnyčią, kaimo kelius, tetos gėlyną, Vivonos
vandens lelijas. O prisiminęs suvokia, kokie vertingi šie pri­
siminimai, įkvėpsiantys parašyti romaną, kuris ir yra ne kas
kita, kaip ištisa išsidriekusi, bet kontroliuojama „prustiškoji
akimirka", persmelkta tokio paties švelnaus betarpiško jaus­
mingumo.

Kaip p ra re g ė ti / 1 5 5
Madlenos pyragaičio sukeltą pojūtį pasakotojas brangina
pirmiausia dėl to, kad padėjo suvokti, jog nykus ir pilkas ne
jo gyvenimas, o atmintyje išlikęs jo vaizdas. Tai svarbi prous-
tiškoji nuostata, terapiniu požiūriu reikšminga tiek pat, kiek
ir jauno žmogaus iš esė apie Chardiną atveju:

...supratau, kad priežastis, dėl kurios gyvenimas gali pa­

sirodyti toks blankus - nors ir būna akimirkų, kai jis atro­
do gražus, - slypi neteisingame vertinime, kurį susidaro­
me remdamiesi ne pačiu gyvenimu, o kitokiais nei jis pats
vaizdiniais, nieko iš paties gyvenimo neatspindinčiais -
taip nuvertiname ir patį gyvenimą.

Vargani blankūs vaizdiniai atsiranda todėl, kad neįstengiame

įsiminti tam tikru momentu pro mūsų akis praplaukiančio
vaizdo, tad vėliau negalime atgaivinti nė vienos jo akimirkos.
Praeities prisiminimai grįžta ne dėl protinių pastangų, veikiau
nevalingai, manė Proustas, - tarkim, paragavus madlenos py­
ragaičio, užuodus pamirštą kvapą ar radus seną pirštinę.

Valinga atmintis, proto ir akių atmintis, pajėgi atkurti

tik netikslias praeities kopijas, į praeitį panašias tiek pat,
kiek prastų dailininkų paveikslų pavasaris į tikrą... Mes
netikime, kad gyvenimas yra gražus, nes jo neatsime­
name, bet pajutę seniai pamiršto kvapo dvelksmą staiga
apsvaigstame; lygiai taip manome, kad nebemylime mi­
rusių, - nes jų nebeprisimename, - bet vos išvydę seną
pirštinę apsiliejame ašaromis.

156 / AL Al N DE B O T T O N
Keleri metai prieš mirtį Proustas gavo anketą, kurioje prašy­
ta pasakyti aštuonis mėgstamiausius prancūzų paveikslus,
esančius Luvre (į kurį jis nebuvo įžengęs penkiolika metų).
Dvejodamas atsakė: A. Watteau L'Embarquement („Piligrimi­
nė kelionė į Kiteros salą")* arba L'Indiffėrent („Abejingasis)",
trys J. B. Chardino paveikslai - autoportretas, žmonos port­
retas ir Nature Morte; E. Manet Olimpia, P. A. Renoiras arba
J. B. C. Corot La Barque du Dante („Dantės laivas"), galbūt
dar jo La Cathėdrale de Chartres („Šatro katedra"), pagaliau
J. F. Millet Printemps („Pavasaris").

Iš sąrašo galima spėti, jog Proustui geras pavasario paveiks­

las pirmiausia yra tas, kuriame pavasaris perteikiamas taip
pat, kaip nevalinga atmintis atkuria tam tikras praeities aki­
mirkas. Klausti: „Ką geras dailininkas įdeda į savo drobes,
ko nesugeba vidutiniškas?" tolygu klausti: „Ar labai valin­
ga atmintis skiriasi nuo nevalingos." Vienas iš atsakymų
galėtų būti, kad skirtumas nedidelis ar bent jau stebėtinai
mažas. Nes tiesiog nuostabu, kaip stipriai prasti pavasario
paveikslai primena - iš tikrųjų būdami visiškai kitokie - ge­
rus paveikslus. Blogi tapytojai gali būti geri piešėjai, pui­
kiai vaizduojantys debesis, su įkvėpimu - lapų pumpurus,
kruopščiai - šaknis; vis dėlto jie nepajėgia aprėpti visų, vos
sugaunamų detalių, kuriose ir slypi ypatingas pavasario ža­
vesys - jie nemoka perteikti, taigi ir mums parodyti, rausvo

* Pavadinimas sąlyginis, meno istorikams ginčijantis, į ar iš Kiteros

salos plaukia laivas.

Kaip p ra re g ė ti / 1 5 7
žiedlapio kraštelio pražydusiame medžio žiede, jie neįžiūri
skirtumo tarp audros nutviekstų ir saulės apšviestų laukų,
nepastebi grublėto žievės paviršiaus ar kaimo pakelėje dro­
viai ir nedrąsiai besiskleidžiančios gėlės - tai smulkmenos,
bet tik jų dėka su tokiu džiaugsmu juntame atėjus pavasarį.

Tuo nevalinga atmintis ir skiriasi nuo valingos - skirtumai

nežymūs, bet esminiai. Ir anksčiau, dar neparagavęs garsiojo
arbatoje sumirkyto madlenos pyragaičio, pasakotojas nebu­
vo pamiršęs vaikystės, nebuvo užmiršęs, kurioje Prancūzijos
vietoje vaikystėje atostogavo (Kombrė ar Klermon-Ferane),
nebuvo pamiršęs, kaip vadinosi upė (Vivona ar Varona), pas
kokį giminaitį vasarojo (tetą Leoniją ar Lili). Bet prisiminimai
buvo tarsi sustingę, jiems stigo talentingo dailininko prisilie­
timo ir žinojimo, kaip popietinė saulė apšviečia pagrindinę
Kombrė aikštę, koks tetos Leonijos kambario kvapas, koks
drėgnas Vivonos pakrančių oras, kaip skamba sodo varpelis
ir kaip kvepia pietums patiekti švieži šparagai - dėl visų šių
detalių teisingiau būtų sakyti, jog madlenos pyragaitis pade­
da suprasti ne tik prisiminti.

Kodėl daugelio dalykų nesuprantame? Ne tik dėl nepastabu-

mo ar tingumo. Taip gali būti ir dėl to, kad nepakankamai
parodomas grožis pasaulio, esančio pernelyg arti, kad mus
jaudintų ir įkvėptų. Jaunuolis Prousto esė apie Chardiną ne­
laimingas todėl, kad žino tik Veronese, Claude ą ir Van Dycką,
vaizdavusius tokius nepanašius į jo pasaulius, ir todėl, kad į

158 / A L A I N DE B O T T O N
jo dailės išmanymo akiratį nėra patekęs Chardinas, padėjęs ir
tėvų virtuvėje atrasti įdomių dalykų. Iškalbinga žinių spraga.
Kreipdami mūsų žvilgsnį į artimą aplinką keli didieji daili­
ninkai tikrai padėjo labai daug pastangų; deja, jų neužtenka,
tad mus supa ir begalė ne tokių pamokomų vaizdų - be piktų
ketinimų ir tikrai meistriški jie tarsi šaukte šaukia, kokia be­
viltiška praraja mus skiria nuo grožio karalystės.

Vaikystėje Prousto pasakotojas svajoja apie kelionę prie jū­

ros. Įsivaizduoja, kaip puiku būtų nuvykti į Normandiją,
ypač į Balbeko kurortą, apie kurį tiek girdėjo. Deja, jo galva
prikimšta beviltiškai pasenusių atostogų prie jūros vaizdi­
nių, tarsi perkeltų iš knygos apie viduramžių gotiką. Todėl
įsivaizduoja rūkų ir ūkų gaubiamą audringos jūros daužo­
mą pakrantę, tarsi uolas stūksančias vienišas ir atšiaurias
bažnyčias, aplink kurių bokštus ratu suka klykaujantys jū­
ros paukščiai ir stūgauja vėjas. Normandijos gyventojus jis
įsivaizduoja kaip senos išdidžios mitinės kimerų tautos pa­
likuonis, Homero apgyvendintus mitinėje tamsios miglos
karalystėje.

Dėl tokio kurortinio grožio įsivaizdavimo kelionė yra kom­

plikuota - atvykęs į Balbeką jis patenka į tipišką dvidešim­
tojo amžiaus pradžios pajūrio kurortą. Čia pilna restoranų,
parduotuvių, automobilių ir dviračių, poilsiautojai maudosi
ir vaikštinėja pakrante nuo saulės dengdamiesi skėčiais, čia
stovi didelis viešbutis su prašmatniu holu, liftu, pasiuntinu­

Kaip praregėti / 1 5 9
kais ir milžinišku valgomuoju, pro kurio veidrodinius stik­
lus matyti rami saulės nutvieksta jūra.

Tai nesužavi į gotiškuosius viduramžius linkusio pasakoto­

jo, kuris tikėjosi išvysti į dangų kylančias uolas, išgirsti jūros
paukščių klyksmus, gūžtis nuo stūgaujančio vėjo.

Nusivylimas parodo, kokie svarbūs, norint suvokti supančią

aplinką, yra vaizdiniai, ir kaip rizikinga leistis į kelionę, jei
tie vaizdiniai neteisingi. Uolos ir klykiantys paukščiai - įspū­
dinga, bet kelia daugybę problemų, mat nuo realių atostogų
juos skiria ištisi šeši šimtmečiai.

Pasakotojas jaučia tokią didelę prarają tarp jį supančios

aplinkos ir įsivaizduoto grožio, kad norisi klausti, ar šis ne­
atitikimas apskritai nėra naujųjų laikų bruožas. Dėl spar­
čios technologijų ir architektūrinių stilių kaitos pasaulis
nuolat ir taip sparčiai pildosi naujais pavidalais ir krašto­
vaizdžiais, kad nebespėjamą jų paversti juos atitinkančiais
vaizdiniais; nenuostabu, kad dėl to atsiranda ilgesys kito,
jau prarasto, pasaulio - jis nebūtinai gražesnis, bet tokiu
laikomas, nes tokį daugybę sykių mums yra parodę tie, ku­
rie atvėrė mums akis. Pavojinga nuostata, nes rizikuojama
išsiugdyti priešiškumą šiuolaikiniam pasauliui su visu jo
žavesiu, kurio mes, stokodami iškalbingų vaizdinių, taip ir
nepajėgiame aprėpti.

l6 0 / AL A IN DE BOT T OM
Pasakotojo ir jo atostogų laimė, kad Balbeke vasaroja ir
dailininkas Elstiras, nusprendęs fiksuoti tik savo paties
įspūdžius, užuot mėgdžiojęs senų knygų paveikslus. Jo
paveiksluose paprasti kasdieniški vaizdai: moterys drobi­
nėmis suknelėmis, jachtos jūroje, prieplaukos, jūra, žirgų
lenktynės. Kartą jis pakviečia pasakotoją į savo dirbtuvę.
Stovėdamas priešais žirgų lenktynes vaizduojantį eskizą,
pasakotojas nedrąsiai prisipažįsta niekad net nepagalvojęs
ten apsilankyti; tai nė trupučio nestebina, ypač turint galvo­
je išskirtinį jo domėjimąsi šėlstančiomis jūromis ir klykau­
jančiais paukščiais. Elstiras, priešingai, tikina jį, kad tokia
nuomonė pernelyg skubota, ir pataria atidžiau įsižiūrėti į
paveikslą. Rodo balne sėdintį žokėją, niūrų ir pilką su savo
žvilgančiu švarku, tarsi susiliejusį su tramdomu trypiančiu
žirgu, atkreipia dėmesį į karietose atvykusias elegantiškas
moteris, su binokliais prie akių stebinčias lenktynes - jos
užlietos ypatingos, kone olandiškos, šviesos, tarsi prisigėru-
sios jūros drėgmės.

Iki šiol pasakotojas vengė ne tik žirgų lenktynių, bet ir jū­

ros pakrančių. Į jūrą jis žiūrėdavo pirštais dengdamasis akis,
kad nematytų praplaukiančiu šiuolaikinių laivų, gadinančių
jūros vaizdą, sukurtą labai senais ar bent graikų laikais. At­
kreipdamas dėmesį į jachtų grožį, Elstiras išvaduoja jį nuo šio
keisto įpročio. Dailininką žavi jų vientisumas, paprastumas,
šviesa ir pilkuma, o kai apsiniaukę - kreminiai jų atspalviai.
Jis grožisi moterimis jachtose, žavingai dėvinčiomis drobės

Kaip praregėti / l 6 l
ir lino sukneles, tarsi burės spindinčias saulėje ir žydrame
jūros fone.

Pažintis su Elstiru ir jo drobėmis pasakotojui suteikia progą

atšviežinti kelių amžių senumo vaizdinius apie pakrantes, o
kartu išgelbsti ir jo atostogas:

...ir tuomet supratau, kad regatos, kad sportinės varžybos,

kai gražiai apsirengusios moterys maudosi melsvai ža­
lioje jūrinio hipodromo šviesoje, nūdieniam menininkui
gali būti toks pat įdomus motyvas kaip šventės, kurias
taip mėgo vaizduoti koks Veronezė arba Karpačas.32

Šis įvykis dar sykį pabrėžia, kad, užuot pasyviai laukus jo

pasirodant, grožio reikia ieškoti, stebint tam tikras detales,
grožintis drobinių suknelių baltumu, jachtos korpuse atsi­
spindinčia jūra ar su švarku kontrastuojančia žokėjo veido
spalva. Jis taip pat primena, kaip lengva įpulti neviltin, kai
šiandienos elstirai nusprendžia neatostogauti, ir kaip greitai
gali subliūkšti išgalvoti vaizdiniai - mūsų meno istorijos ži­
nios tesiekia Carpaccio (1450-1525) ir Veronese's (1528-1588)
laikus, nors jūrą jau skrodžia dviejų šimtų arklių jėgos dvi­
motoriai laivai. Gali būti, kad tai ne patys patraukliausi
vandens transporto pavyzdžiai, bet gal greitaeigių katerių
niekinimas atsirado ir iš aklo užsispyrimo laikytis įsikibus
pasenusių grožio vaizdinių, priešinantis aktyviam pažini­
mui, į kurį, mumis dėtas, leistųsi ir Veronese su Carpaccio.

l6 2 / A L A I N DE B O T T O N
Mus supantys vaizdai dažnai yra ne tik seni, bet ir beviltiš­
kai pretenzingi. Ragindamas deramai įvertinti mus supan­
čią aplinką, Proustas nuolat pabrėžia, kokie vertingi papras­
ti vaizdai. Chardinas atskleidžia druskinių ir ąsočių grožį,
madlenos pyragaitis atgaivina pasakotojo prisiminimus apie
paprastą vaikystę, Elstiro paveiksluose nuostabiausios yra
drobinės suknelės ir prieplaukos. Anot Prousto, paprastu­
mas yra neatsiejama grožio savybė:

Tikras grožis yra vienas iš tų reiškinių, kuriais negali pa­

sitenkinti pernelyg romantiška vaizduotė... Kiek nusivyli­
mo jis atnešė nuo pirmojo pasirodymo žmonių minioms!
Antai viena moteris eina žiūrėti šedevro apimta tokio pa­
ties jaudulio, kaip ir skaitydama dalimis spausdinamą is­
toriją laikraštyje, klausanti ateities būrėjos pranašysčių ar
laukdama mylimojo. Ir štai išvysta apytamsiame kamba­
ryje prie lango sėdintį susimąsčiusį vyrą. Akimirką lau­
kia, lyg kažkas turėtų pasirodyti tarsi bulvaro tolumoje.
Apsimetimas surakina jai lūpas, bet savęs ji tylomis klau­
sia: „Nejaugi tai ir yra Rembrandto „Filosofas"?..

Tai filosofas, kurio reikšmingumas yra nerėkiantis, prislo­

pintas, subtilus ir ramus... Paveiksle atpažįstame paprastą ir
nepretenzingą grožį, išlaisvintą nuo visų aristokratiškų su­
varžymų ir nesunkiai pasiekiamą bet kuriam buržua.

Kaip praregėti / 1 6 3
Nors ir jaudinantis, toks vaizdas vis dėlto sunkiai dera prie
paties Prousto polinkio pasirodyti, - jo poelgiai, deja, dažnai
visiškai neatitiko Chardino paveikslų ar Rembrandto „Filo­
sofo" idėjos.
Daugiausia priekaištų Proustas yra susilaukęs, nes:

Jo a d re s ų k n y g e lė je t ik g a rs e n y b ių v a rd a i.

Nors buvo kilęs iš buržuazinės šeimos, Proustas turėjo bega­

lę draugų, kurių vardai - kunigaikštis de Clermont-Tenner-
re'as, grafas Gabrielis de la Rochefoucauld, grafas Robert as
de Montesquiou-Fezensacas, kunigaikštis Edmond as de Po-
lignacas, grafas Philibert as de Salignacas-Fėnelonas, kuni­
gaikštis Constantinas de Brancovanas, princesė Alexandre
de Caraman-Chimay.

B u v o n u o la tin is svečias R itz o re s to ra n e .

Nors namuose juo rūpinosi, nors turėjo šiltą maistą gami­

nančią tarnaitę, o svetainė tiko kviestinėms vakarienėms,
dažnai vakarieniaudavo ne namie - valandų valandas jis
praleisdavo Riizo viešbutyje Vandomo aikštėje; čia rengdavo
prašmatnias vakarienes draugams, arbatpinigių palikdamas
po du šimtus procentų ir šampanu vaišindamas iš jam skirtų
aukštų taurių.

164 / A L A I N DE B O T T O N
D a ž n a i e id a v o į p riė m im u s .

Tiesą pasakius, taip dažnai, kad Gallimardo leidyklos pa­

samdytas Andrė Gide'as iš pradžių atmetė jo romaną dėl
išties literatūrinės priežasties - mat buvo įsitikinęs, kad ro­
maną parašė aukštuomenės gyvenimo maniakas. Vėliau jis
sakė: „Man Jūs visuomet buvote tas, kuris lankosi ponios X,
ponios Y ir ponios Z salonuose ir rašo straipsnius Figaro lai­
kraščiui. Jus laikiau, - net baisu prisipažinti, - snobu ir aukš­
tuomenės gyvenimo mėgėju."

Proustas atsakė sąžiningai. Tikra tiesa, kad jį žavėjo prašmat­

nus parodinis gyvenimo būdas, jis džiaugėsi kviečiamas į
ponių X, Y ir Z priėmimus, stengdamasis susidraugauti su
visais į jo akiratį patenkančiais aristokratais (Prousto laikais
aristokratai buvo tokie pat garsūs kaip dabar kino žvaigždės;
be to, nesidomėdamas bijojo užsitrauksiąs puritono, nesido­
minčio kunigaikščiais, reputaciją).

Šioje istorijoje svarbi jos pabaiga - susidūręs su aristokra­

tišku spindesiu, Proustas juo nusivylė. Jis lankėsi ponios Y
priėmimuose, siuntė gėles poniai Z, pelnė Constantino de
Brancovano palankumą, bet galiausiai suprato gavęs netikrą
pinigą. Įsivaizdavimai apie spindesį, kurstę troškimą sekioti
paskui aristokratus, labai skyrėsi nuo tikrojo aristokratų pa­
saulio. Ir jis nusprendė verčiau liksiąs namie, nes pokalbis su
kambarine gali suteikti tiek pat džiaugsmo, kiek ir pokalbis
su princese de Caraman-Chimay.

Kaip praregėti / 1 6 5
Prousto pasakotojas nueina tą patį kelią nuo lūkesčių iki nu­
sivylimo. Iš pradžių pasiduoda kunigaikščio ir kunigaikštie­
nės de Germantu žavesiui, vaizduodamasis juos tarsi aukš­
tesnę rasę, sutaurintą jų vardo poezijos, vardo, menančio
tokius senus, kilmingus bei tolimus Prancūzijos laikus, kai
nestovėjo nei Paryžiaus, nei Šartro katedros. Germantus jis
vaizduojasi tarsi apgaubtus Merovingų epochos paslaptin­
gumo šydu, - tarsi nužengę iš viduramžių gobelenuose pa­
vaizduotų medžioklės scenų, jie atrodo kaip figūros vitraže,
sukurti iš kitokios nei kiti mirtingieji medžiagos. Svajoja,
kaip nuostabu būtų praleisti dieną su kunigaikštiene gau­
dant upėtakius prašmatniame jos parke tarp gėlynų, upokš­
nių ir fontanų.

Susipažinus su Germantais, įvaizdis subyra į šipulius. Jie

anaiptol ne iš kitokios medžiagos nei kiti mirtingieji - jų sko­
nis dar prastesnis, o pažiūros siauresnės. Kunigaikštis yra
šiurkštus, beširdis ir vulgarus, žmona stengiasi bet kokia
kaina pasirodyti sąmojinga ir šmaikšti, tačiau nebūti nuošir­
di, o jų svečius, kuriuos sėdinčius prie stalo įsivaizdavo tarsi
dvylika apaštalų Šventojoje koplyčioje, domina tik apkalbos
ir banalybės.

Tokia nevykusi pažintis su aristokratais galėjo paskatinti nu­

stoti ieškojus vadinamųjų garsenybių, kurie pasirodo esą ne
kas kita kaip vulgarūs tranai. Tokiais atvejais gali sugundyti
mintis atsisakyti snobiškų pretenzijų būti siejamam su šio­

l66 / A L A I N DE B O T T O N
mis aukštesniojo luomo būtybėmis, elegantiškai susitaikant
su savo kuklia padėtimi.

Bet galima padaryti ir kitokią išvadą. Tarkim, užuot baks­

nojus į egzistuojančius skirtumus, pravartu į tai pasigilinti.
Apskritai rafinuotos aristokratijos įvaizdis nėra klaidingas,
jis tik pavojingai supaprastintas. Juk savaime aišku, kad vie­
ni žmonės pranašesni už kitus, kita vertus, pernelyg naivu
manyti, kad tokie jie yra tik dėl savo vardų. Būtent su tuo
snobams ir sunkiausia susitaikyti, tikint absoliučiai sanda­
riu tam tikro luomo, kurio atstovams būdingos tik tam tikros
savybės, egzistavimu. Tokius įsivaizdavimus gal ir atitinka
vienas kitas aristokratas, bet dauguma iš jų vis dėlto pasi­
žymi kunigaikščio de Germanto bruožais, - o klaidinantis
mūsų naivumas kyla iš to, kad sąvoka „aristokratija" nunerta
tiesiog iš pernelyg reto tinklo, kad juo sugautum tokius sun­
kiai apčiuopiamus dalykus kaip dorybė ar subtilumas. Todėl
lūkesčius, sudėtus į kunigaikštį de Germantą, gali pasiteisin­
ti ir bet kas kitas - tiesa, gali atsitikti, kad tas kitas netikėtai
pasirodys besąs elektrikas, virėjas ar teisininkas.

Būtent šį netikėtumą Proustui ir teko pripažinti. Praėjus dau­

gybei metų, kai tokia ponia Šert laiške jo nenuovokiai pa­
klausė, ar jis nėra snobas, Proustas atsakė:

Tarp kelių išlikusių bičiulių, išsaugojusių įprotį ateiti ma­

nęs aplankyti ir sužinoti, kaip laikausi, pasitaiko kuni­

Kaip p ra re g ė ti / 1 6 7
 gaikštis ar princas, vis dėlto daug daugiau yra visiškai
kitokių žmonių - vienas iš jų kamerdineris, kitas - vai­
ruotojas... Sunku pasakyti, kurie geresni. Kamerdineriai
labiau išsilavinę už kunigaikščius ir geriau kalba pran­
cūziškai, bet jie pedantiškesni dėl elgesio normų, ne tokie
paprasti, daug jautresni. Viską sudėjus, sunku pasirinkti.
Vairuotojai yra aukštesnės klasės.

Gali būti, kad laiške poniai Šert spalvos sutirštintos, bet iš­
vada aiški: tokie privalumai kaip išsilavinimas ar mokėjimas
reikšti mintis anaiptol nėra paprastas dalykas, todėl ir žmo­
nių negalima skirstyti remiantis įprastomis klasifikacijomis.
Kaip Chardinas liūdnam jaunuoliui parodė, kad grožis gali
slypėti nebūtinai matomiausiose vietose, taip ir taisyklingai
prancūziškai kalbantis kamerdineris Proustui (o gal tik po­
niai Šert) primena, kad rafinuotumas anaiptol nebūtinai dera
su jo vaizdiniu.

Įprasti įsivaizdavimai žavūs savo nedviprasmiškumu. Kol

nebuvo pamatęs Chardino paveikslų, liūdnasis jaunuolis
buvo įsitikinęs, kad buržuazinė aplinka nepalyginti prastes­
nė už rūmų, todėl tarp rūmų ir laimės lengvai dėjo lygybės
ženklą. Prieš pažintį su aristokratais Proustas tikėjo egzis­
tuojant ištisą aukštesnių būtybių klasę, bendravimą su jais
laikydamas visų socialinio gyvenimo vilčių išpildymu. Daug
sunkiau į laimės supratimą įtraukti buržuazines virtuves,
nuobodžius kunigaikščius ir už hercogus elegantiškesnius

l6 8 / A L A I N DE B O T T O N
vairuotojus. Įprasti įsivaizdavimai suteikia tikrumo - laimę
gali garantuoti ir aukšta kaina:
kai kurie žmonės, nežinantys gerai, ar jūros vaizdas ir
bangų ošimas tikrai kupini žavesio, įsitikina tuo, o drau­
ge ir savo nesavanaudiško skonio subtilumu, kai išsinuo­
moja už šimtą frankų parai viešbučio numerį su vaizdu į
jūrą, iš kur gali ja gėrėtis.33

Panašiai yra žmonių, abejojančių kieno nors protu, bet

tučtuojau juo patikinčių, vos tik įsitikina juos atitinkant vy­
raujantį protingo žmogaus įvaizdį, sužino apie jų išsilavini­
mą, žinias ir mokslinį laipsnį.

Tokie žmonės Prousto tarnaitę iškart būtų palaikę tikra ne­

mokša: šioji buvo įsitikinusi, kad Napoleonas ir Bonapartas
du skirtingi asmenys, o Proustui bandant įrodyti priešingai,
negalėjo tuo patikėti ištisą savaitę. Bet Proustas žinojo, ko­
kia ji protinga („Taip ir neišmokiau jos taisyklingai rašyti ir
ji neturėjo kantrybės perskaityti nė pusės mano knygos pus­
lapio - nepaisant to, ji apdovanota išskirtiniais gabumais").
Tuo nenorime palaikyti snobiško ir keisto tvirtinimo, kad
išsilavinimas nieko vertas ar kad Europos istorija nuo Cam-
po Formio iki Vaterlo mūšio yra ne kas kita kaip tik piktas
mokslininkų sąmokslas; labiau linktume teigti, jog gebėji­
mas skirti imperatorius ir taisyklingas rašymas savaime dar
nereiškia proto, pernelyg sudėtingo ir subtilaus bruožo, kad
įspraustume jį į kokius nors apibrėžimų rėmus.

Kaip praregėti / 1 6 9
Albertina niekad nelankė meno istorijos paskaitų. Prousto
romane vieną vasaros popietę Balbeko viešbučio terasoje ji
šnekučiuojasi su ponia de Kambremer, šios marčia, pažįsta­
mu advokatu ir pačiu pasakotoju. Staiga virš jūros pasirodo
būrys garsiai klykaujančių žuvėdrų.
„Labai mėgstu žuvėdras, matydavau jas Amsterdame",
sako Albertina. „Jos jaučia jūrą, užuodžia ją per grindinio
akmenis."
„Ak, jūs buvote Olandijoje? Susipažinote su Vermeeriu?",
klausia ponia de Kambremer. Albertina atsako, kad, deja,
nesusipažino, o Proustas mums visiškai ramiai praneša apie
dar menkesnes Albertinos žinias - ji mano, jog Vermeeris
yra gyvas žmogus, o ne paveikslai Rijkso muziejuje.

Laimė, niekas nepastebi jos meno žinių spragų, bet nesun­

ku įsivaizduoti ponios de Kambremer siaubą, jei būtų tai
supratusi. Jaudindamasi, kad protingai pakalbėtų meno
tema, kaip visi meno snobai paviršiniam jo išmanymui tei­
kia neproporcingai daug reikšmės. Kaip visuomenės snobai,
nepajėgiantys savarankiškai vertinti ir vieninteliu aukšto
luomo požymiu laikydami titulą ar padėtį, taip ir meno sno­
bai meno istorijos žinias laiko neginčijamu tos istorijos išma­
nymu, - bet juk Albertinai, kad užpildytų savo nežinojimo
spragas, pakaktų kultūrinės išvykos į Amsterdamą. Ir gali
būti, kad Vermeeris jai patiktų net labiau nei poniai de Kam­
bremer - mat dėl savo naivumo ji buvo nuoširdesnė už ponią
de Kambremer su jos perdėta pagarba menui - ironiška, nes

1 7 0 / AL A IN DE B O T T O N
dailininko paveikslus galiausiai ji ima vertinti kaip kilmingą
olandų šeimą, kurią sutikti jai teko didelė garbė.

Moralas? Iš grožio sampratos neturėtume išbraukti indau­

joje stovinčios lėkštės su duona, kaltinti pavasario, užuot
apkaltinę dailininką, skųstis ne prisiminimais, o atmintimi,
susipažinus su kunigaikščiu de Salignacu-Fėnelonu-de-Cler-
montu-Tonnerre u puoselėti tuščias iliuzijas, o bendraujant
su nekilmingais galvoti tik apie rašybos klaidas ar teisingas
Prancūzijos istorijos versijas.

Kaip praregėti / 1 7 1
Kaip būti la im in g a m m y lin t
Klausimas: A r P ro u s ta s tik r a i g a li p a ta r in ė ti ro m a n tiš k o s

m e ilė s k lau sim ais?

Atsakymas: Galbūt - nepaisant akivaizdžių tam prieštarau­

jančių faktų. Štai kaip pats apibūna savo kvalifikaciją laiške
Andrė Gide ui:

Visiškai bejėgis pasirūpinti savimi ir išvengti negandų,

esu apdovanotas gebėjimu (tiesą sakant, tai vienintelis
mano talentas) kitiems suteikti džiaugsmo ir padėti iš­
vengti nesėkmių. Esu sutaikęs ne tik priešininkus, bet ir
įsimylėjėlius, pagydęs sergančius, nors mano paties būklė
tuo tarpu tik blogėjo; paskatinęs dirbti tinginius, pats nie­
ko neveikdamas... Šios savybės (sakau tai visiškai atvirai,
nes daugiau apie save nieko gero pasakyti negaliu), kurių
dėka pagalba kitiems visada efektyvi, pridėjus truputį
diplomatijos, yra ne kas kita kaip gebėjimas visiškai už­
miršti save ir galvoti tik apie bičiulių gerovę - retai abu
šie bruožai būdingi vienam asmeniui... rašydamas knygą
žinojau, kad jei Svanas būtų mano pažįstamas ir norėtų
pasinaudoti šiais mano talentais, sugebėčiau priversti
Odetę jį pamilti.

1 7 4 / A L A I N DE B O T T O N
K.: S van as ir O d e tė ?

A.: Neįmanoma nustatyti tiesioginio ryšio tarp romano veikė­

jo nelaimingos meilės ir toli siekiančių rašytojo įžvalgų apie
tai, kas žmonėms apskritai teikia malonumą. Romano erdvėje
uždaryti kaip spąstuose, šie nelaimingi personažai vieninte­
liai negauna jokios terapinės naudos iš šio romano skaitymo.

K.: A r jis t ik i, kad m e ilė tr u n k a a m ž in a i?

A.: Amžinai netrunka ne tik meilė. Lygiai taip pat sunku iš­
laikyti tikrą santykį su artimais asmenimis ir daiktais.

K.: K o k ie t a i s u n k u m a i?

A.: Paimkime emocijų nekeliantį telefono pavyzdį. Bellas jį

išrado 1876 metais. 1900-aisiais Prancūzijoje jų suskaičiuota
apie trisdešimt tūkstančių. Proustas taip pat tučtuojau įsigijo
telefono aparatą (numeris 29205), ypač mėgavosi „teatrofo-
nu", kurio dėka klausydavosi tiesioginių transliacijų iš Pary­
žiaus operų ir koncertų salių.
Visad labai vertinęs telefoninį ryšį, netruko pastebėti, kad
daugelis greitai jį ėmė laikyti savaime suprantamu dalyku.
1907-aisiais rašė, kad telefono prietaisas

yra lyg koks antgamtinis dalykas, kurio stebuklu kadaise

taip stebėjomės ir žavėjomės ir kuriuo dabar naudojamės

Kaip būti laimingam mylint / 1 7 5

 nė nesusimąstydami, vos tik užsimanome išsikviesti siu­
vėją ar užsisakyti ledų.

Maža to, jei ledainės telefono numeris užimtas, o ryšys su

siuvėju trūkinėja, užuot toliau žavėjęsi technikos laimėji­
mais, šį kartą sužlugdžiusiais rafinuotus mūsų pageidavi­
mus, į nesėkmę reaguojame kaip nedėkingi vaikai:

Tarsi vaikai, be jokio virpulio žaidžiantys su dieviškomis

galiomis, telefonus laikome tik „patogiais" daiktais; dar
daugiau, tarsi išlepinti vaikai staiga nusprendžiame, kad
jie „nebepatogūs" ir skundais apipildami Le Figaro.

Tik trys dešimtmečiai Bello išradimą skyrė nuo liūdnų

Prousto pastabų apie telefoninį ryšį Prancūzijoje. Praėjo tik
kiek daugiau nei trisdešimt metų, ir technikos stebuklas jau
nebetraukė susižavėjusių žvilgsnių, jis virto paprastu namų
apyvokos daiktu, kurį iškart, tik ištikus menkutei nesėkmei,
tarkim, nepristačius glace au chocolat, nurašome kaip netin­
kamą.
Pavyzdys įtikinamai parodo, su kokiomis problemomis,
iš esmės visiškai banaliomis, susiduria žmonės, kai iš arti­
mųjų tikisi amžino arba bent jau visą gyvenimą trunkančio
ryšio.*

* Šokoladinių ledų.

1 7 6 / A L A I N DE B OT T OM
K.: K ie k m a ž d a u g la ik o g a lim a tik ė tis , jo g būsi m y lim a s ?

A.: Mylimas besąlygiškai? Dažnai ne ilgiau nei ketvirtį va­

landos. Vaikas būdamas Prousto pasakotojas labai troško su­
sidraugauti su gražia ir linksma Žilberta, kurią susitiko žais­
damas Eliziejaus laukuose. Galiausiai troškimas išsipildo,
Žilberta tampa jo drauge ir nuolat kviečiasi į namus arbatos.
Pjausto jam pyragą, pildo jo norus, reiškia kuo draugiškiau­
sius jausmus. Jis laimingas, bet netrukus jau nebe toks, koks
turėtų būti. Būti pakviestam arbatos pas Žilbertą ilgai buvo
miglota nepasiekiama svajonė, bet po ketvirčio valandos jos
svetainėje kaip tik laikas iki jų pažinties, iki supjaustyto py­
rago bei kitų jos švelnumo ženklų pasidaro miglotas ir nepa­
siekiamas.
Tai, be jokios abejonės, rodo jo aklumą gautoms malo­
nėms; greitai net nebesupras, už ką apskritai turėtų būti
dėkingas, nes prisiminimai apie laiką iki draugystės su Žil­
berta vis labiau blanksta, mėgavimasis arbata ir švelnus jos
elgesys tampa vis natūralesne gyvenimo dalimi, - stebėtis
tuo būtų taip pat keista, kaip ir kitais nuolat greta esančiais
dalykais - medžiais, debesimis ar telefono prietaisais.
Anot Prousto, toks nevertinimas nulemtas fakto, kad pa­
sakotojas, kaip ir visi žmonės, yra įpročio vergas, ilgainiui
paprastai imantis niekinti arti esančius dalykus:

...nes mes iš tikrųjų pažįstame tik tai, kas nauja, kas staiga
pakeičia mūsų jausmų tonaciją, tai, ko įprotis dar nesu­
spėjo pakeisti blankiomis faksimilėmis.34

Kaip būti laimingam mylint / 1 7 7

K.: K o d ė l įp ro tis t u r i to k į u ž g o ž ia n tį p o v eik į?

A.: Įtikinamiausiai Proustas atsako rašydamas apie Nojaus

arką:

Kai buvau visai mažas, man atrodė, kad iš visų Biblijos

personažų pati skaudžiausia lemtis teko Nojui, nes jam
dėl tvano teko praleisti keturiasdešimt dienų laive. Vėliau
aš dažnai sirgdavau ir taip pat buvau priverstas ištisas
dienas praleisti „laive". Tuomet supratau, kad tik iš laivo
Nojus gebėjo taip gerai įžiūrėti, kas dedasi pasaulyje, nors
laivas buvo uždaras, o žemę gaubė tamsa.35

Ką apskritai Nojus, uždarytas laive su sausumos ir jūros gy­

vūnais, galėjo matyti žemėje? Įprasta manyti, jog matymui
būtinas vizualus santykis, todėl, kad pamatytume kalnus,
turėtume keliauti į Alpes ir ten atverti akis; tai, ko gero, tik
pirmoji, žemesnioji matymo pakopa. Nes norėdami iš tiesų
ką nors deramai įvertinti, turime žiūrėti dvasios akimis.
Jei, pažiūrėję į kalną, užsimerktume vaizduotėje susitelk­
dami ties šiuo kraštovaizdžiu, įžiūrėtume esminius daly­
kus - apdorojant vizualios informacijos sankaupą, išryškėja
svarbios ir savitos kalno ypatybės: granito viršukalnės, ledo
daubos, medžių viršūnėmis slenkantis rūkas - šias detales
matėme ir anksčiau, bet jų nepastebėjome.
Kai Dievas atsiuntė tvaną, Nojui buvo šeši šimtai metų,
tad turėjo pakankamai laiko pasidairyti po žemę; tačiau
aplinkos betarpiškumas ir tai, kad taip lengvai žvilgsniu ją

178 / A L A IN DE B O T T O N
visą apimdavo, neleido jos atkurti vidujai. Nes kodėl turėtu­
me vaizduotėje koncentruotis ties vienu krūmokšniu, jei jų
begalė aplink?
Dienos laive iš esmės pakeitė jo požiūrį - ilgėdamasis ir
nebegalėdamas regėti senosios aplinkos, Nojus, savaime su­
prantama, atsiduoda prisiminimams apie krūmus, medžius
ir kalnus - taip, pirmą kartą per šešis šimtus metų, pagaliau
iš tiesų juos pamatydamas.
Taigi, būnant fiziškai labai arti, esama labai toli nuo ge­
riausios apžvalgos vietos. Tiesą sakant, būtent šis fizinis ar­
tumas labiausiai ir skatina nepažinimą, nes, užmezgę vien
vizualų kontaktą, tikime, jog to pakanka.

K.: A r d ė l t o d a u g ia u la ik o t u r ė t u m e b ū ti u ž d a r y ti laive?

A.: Tai padėtų, ypač įsimylėjusiems, tapti pastabesniems. Ne­

tektis iškart panardina į meilės būseną; netvirtinu, jog turi­
me netekti, kad pradėtume branginti; tiesiog būtų pravartu
išminties, įgyjamos praradus brangius dalykus, įgyti iki ne­
tekties.
Ilga pažintis su mylimąja ilgainiui darosi nuobodi ir mes
vis labiau įsitikinę, kad jau pakankami ją pažįstame - ironiš­
ka, bet nuobodulį pirmiausia kelia tai, kad ją nepakankami
pažįstame. Santykių pradžioje dėl ryšio šviežumo nepažini­
mas neerzina; ilgainiui, dėl nuolatinio mylimosios buvimo
šalia ir bendro gyvenimo rutinos, pažinimą klaidingai ima­
me laikyti nuobodžiu ir pilku - toks įsitikinimas dažniau-

Kaip būti laimingam mylint / 1 7 9

šiai randasi iš apgaulingo, nes kilusio iš fizinio artumo, po­
jūčio, - šitaip jausdamasis šešis šimtus metų, kol nepasimokė
iš tvano, gyveno ir Nojus.

K.: Ką P ro u s ta s p a ta ria d ė l p a s im a ty m ų ? A p ie ką k a lb ė tis

p irm o jo p a s im a ty m o m e tu ? A r g a lim a v ilk ė ti ju o d a i?

A.: Patarimų nedaug. Svarbiausia, žinoma, apsispręsti, prii­

mi kvietimą ar ne.

Nėra abejonės, kad asmeninis žavesys yra menkesnė mei­

lės priežastis nei pasakymas „Negaliu, ši vakarą esu už­
siėmusi".

Žavesio šiam atsakymui teikia dar Nojaus nustatytas ry­

šys tarp meilės ir netekties. Ir patraukliausiomis savybėmis
apdovanotai būtybei reikia išorinio stimulo, priversiančio
viliojamą asmenį nuolat apie ją galvoti; geriausias tokio sti­
mulo pavyzdys - atsisakymas kartu vakarieniauti, kurį ga­
lėtume laikyti laive praleistų keturiasdešimties dienų meilės
ekvivalentu.
Atidėliojimo privalumus Proustas atskleidžia, parody­
damas, kaip gali būti vertinami drabužiai. Ir Albertina, ir
kunigaikštienė de Germant domisi mada. Tik Albertina ne­
turtinga, o kunigaikštienei priklauso kone pusė Prancūzijos.
Kunigaikštienės spintos lūžta nuo suknelių, tik užsimaniusi
naujo drabužio, iškart siunčia siuvėjo, jos norus išpildančio

l8 0 / A L A I N DE B O T T O N
taip greitai, kaip tik rankos pajėgios siūti. O Albertina nieko
negali nusipirkti, naujam daiktui apsispręsdama tik po ilgų
svarstymų. Todėl ištisas valandas, svajodama apie gražų ap­
siaustą, skrybėlaitę ar suknelę, atidžiai juos tyrinėja.
Turėdama nepalyginamai mažiau už kunigaikštienę, ji
geriau pažįsta drabužius, juos brangina ir myli:
Kaip ir bet kuri kliūtis, neleidžianti ko nors turėti... skur­
das, daug kilnesnis už prabangą, duoda moterims dau­
giau, nei jos gali leisti sau nusipirkti, kaip antai troškimą
turėti štai šiuos drabužius, o juk būtent tas troškimas tei­
kia galimybę juos tikrai, smulkiai, išsamiai pažinti.36

Albertiną Proustas lygina su studente, seniai svajojusia

pamatyti tam tikrą paveikslą ir štai pagaliau vykstančia į
Drezdeną; o kunigaikštienė panaši į turtingą, nieko sužinoti
nenorinčią turistę, kuri, vos atvykus į naują vietą, kaipmat
pavargsta ir pradeda nuobodžiauti.
Fizinis turėjimas yra tik dalis meilės. Turtuoliai laimin­
gi, nes vos užsimanę gali keliauti į Drezdeną ar vos pama­
tę kataloge užsisakyti drabužius; nelaimingi, nes turtas per
greit išpildo norus. Nespėjai pagalvoti apie Drezdeną - ir jau
traukinyje, vos pamatei darbužį - jis jau tavo spintoje. Iš jų
atimta galimybė kankintis laiko atkarpą, troškimą skiriančią
nuo išsipildymo; o neturtingiems nemalonus laukimas pra­
ilgsta, bet laukdami geriau pažįstame ir stipriau pamilstame
paveikslus Drezdene, skrybėlaites, sukneles ir būtybę, šį va­
karą, deja, užsiėmusią.

Kaip būti laimingam mylint / l 8 l

K.: A r P ro u s ta s b u v o p rieš fiz in iu s s a n ty k iu s iki v e d y b ų ?

A.: Ne iki vedybų, o iki meilės. Ir ne dėl kokių nors puritoniš­

kų priežasčių, o paprasčiausiai todėl, jog buvo įsitikinęs, kad,
siekiant kieno nors meilės, geriau neatsiduoti:

Vienintelės dėmesio vertos moterys yra tos, kurios tru­

putį priešinasi, kurių negali iškart užvaldyti ir net negali
būti tikras, ar kada nors išvis jas turėsi.

K.: A r iš tik rų jų ?

A.: Žinoma, ir kitos moterys gali būti dėmesio vertos, bet gali
taip neatrodyti, turint galvoje kunigaikštienės de Germant
pavyzdį, kai taip lengvai įgyjami gražūs daiktai.
Štai kad ir prostitutės - tai moterų kategorija, daugiau
ar mažiau lengvai gaunama bet kuriam vakarui. Jaunystė­
je Proustas kentėjo dėl neįveikiamo potraukio masturbuo-
tis, tokio stipraus, kad tėvas patarė pasinaudoti viešnamio
paslaugomis - ten greitai atprasiantis nuo XIX amžiuje ypač
pavojingu laikyto įpročio. Štai kaip savo apsilankymą laiške
seneliui aprašė šešiolikmetis Proustas:

Man taip baisiai reikėjo moters, kuri pagaliau padėtų at­

sikratyti masturbavimosi įpročio, kad tėvas davė dešimt
frankų viešnamiui. Nuėjęs iš susijaudinimo pirmiausia
sudaužiau naktipuodį - 3 frankai, tada dėl to paties susi­
jaudinimo nebegalėjau mylėtis. Taigi grįžau ten, kur pra­

l8 2 / AL Al N DE B O T T O N
 dėjau - vėl laukiu dešimties frankų, kad išsiliečiau pats,
dar trijų - naktipuodžiui.

Kelionė į viešnamį nebuvo tik buitinė nesėkmė; čia suprato

ir konceptualią prostitucijos problemą. Prostitutės situacija
ypač sudėtinga - trokšdama sugundyti vyrą, dėl pinigų ne­
gali daryti to, kas labiausiai ir kursto meilę - pasakyti, jog šį
vakarą ji užsiėmusi. Kad ir kokia ji protinga ir žavinga būtų,
niekad nekils abejonių dėl jos užvaldymo. Sunkai įsivaiz­
duojama aistra, kai santykiai aiškūs ir nuspėjami.

Jeigu net pačios kokotės... taip mažai mus traukia, tai vi­
sai ne todėl, kad jos negražesnės už kitas, o dėl to, kad pa­
sirengusios ir mūsų laukia; todėl, kad jos iš anksto mums
duoda tai, ką trokštame gauti, ir mums nereikia jų užka­
riauti.37

K.: M a n ė , kad v y ra i tr o k š ta t ik sekso?

A.: Turime skirti du dalykus. Prostitutė vyrui duoda tai, ko

jis įsivaizduoja norįs, ji suteikia turėjimo iliuziją, tokią dide­
lę, kad pavojun pastato ir pačią meilę.
Kunigaikštienės de Germant pavyzdys rodo, kad sukne­
lių ji nevertina ne dėl to, kad jos ne tokios gražios kaip kitos,
bet todėl, kad fiziškai jas turėti be galo lengva - laikydamasi
dėl tokios nuostatos, ji klysta manydama, kad turi viską, ko
norėjo; dėl tos pačios priežasties jai nepasiekiamas tikrasis

Kaip būti laimingam mylint / 1 8 3

(anot Prousto, vienintelis veiksmingas) įsivaizduojamas tu­
rėjimas (neskubant įdėmiai tyrinėti suknelės detales, audi­
nio klostes ir siūlių plonumą), Albertinos įgytas nesąmonin­
gai - kaip vienintelė galima nuostata negalint fiziškai turėti
daikto.

K.: A r t a i re iš k ia , kad P ro u s ta s p e r d a u g n e s u re ik š m in a

k ū n išk o s m eilės?

A.: Jis manė, kad pasitenkinimą teikiančiam meilės aktui

atlikti trūksta vieno anatominio organo. Fiziškai mylėti tie­
siog neįmanoma. Turėdamas galvoje to meto davatkiškumą,
kalbėdamas apie nusivylimą bučiniu apsiribojo tik keliomis
pastabomis:

...žmogui, aišku, labiau išsivysčiusiai būtybei negu jū­

ros ežys ar net banginis, vis dėlto dar trūksta tam tikro
skaičiaus pagrindinių organų, tarp jų ir tokio, kuris būtų
skirtas bučiuoti. Neturėdamas šio organo, žmogus bu­
čiuoja lūpomis ir galbūt pasiekia geresnį rezultatą, negu
pasiektų priverstas glamonėti mylimąją ragine iltimi. Bet
lūpos, sukurtos tam, kad leistų gomuriui pajusti masi­
nančio jas daikto skonį, turi pasitenkinti - nors nesupran­
ta savo klaidos ir nepripažįsta, jog nusivylė, - slysdamos
paviršiumi ir atsitrenkdamos į neįveikiamą ir trokštamą
skruosto sieną.38

184 / A L A I N DE B O T T O N
Kodėl apskritai bučiuojamės? Tam tikra prasme, tik todėl,
kad sužadintume jnalonų pojūtį, kurį jaučiame minkštos,
mėsingos ir drėgnos odos audinio juostelei trinantis į nervų
galūnes. Vis dėlto iš meilės malonumus kurstančio bučinio
tikimės kur kas daugiau. Užvaldyti trokštame ne tik lūpas,
bet visą mylimą būtybę. Bučiuodami tikimės pasieksią aukš­
tesnį turėjimo laipsnį - vos lūpomis prisilietę prie mylimo­
sios, tikimės iškart numaldysią sukurstytą geismą.
Bet bučinys, sako Proustas, nors maloniai sudirgina, vis
dėlto neprilygsta tik meilės teikiamam pojūčiui. Romano
pasakotojas myli Albertiną, kadaise saulėtą vasaros dieną
sutiktą Normandijos pakrantėje. Jį žavi rausvi jos skruostai,
juodi plaukai, grožio apgamas, atšiauri išraiška, pasitikėji­
mas savimi bei kiti ilgesį keliantys prisiminimai: vasara, jū­
ros kvapas, jaunystė. Rudeniop grįžusį į Paryžių ji aplanko
pasakotoją; dabar ji nebe tokia drovi, kokia vieną vasaros
naktį buvo Balbeke, pasakotojui pabandžius ją pabučiuo­
ti - dabar pati prigula ant lovos leisdamasi glamonėjama.
Regis, atėjo troškimo išsipildymas. Jis įsivaizduoja, kaip bu­
čiuodamas pagaliau galės nepasotinamai mėgautis Alber­
tina, atgaivindamas jos praeities, paplūdimio ir vasarinio
jų susitikimo aplinkybes; realybė, deja, pasirodo kur kas
proziškesnė. Lūpomis trindamasis į Albertiną jis jaučia, ką
jaustų ir trindamasis ragine iltimi. Dėl nepatogios padėties
bučiuojantis jos nemato, o nosis taip prispausta, kad vos gali
kvėpuoti.

Kaip būti laimingam mylint / 1 8 5

Gali būti, kad bučinys nebuvo vykęs, bet gali būti, kad taip
detaliai aprašinėdamas nusivylimą, Proustas bando parody­
ti, kokia sudėtinga kūniška meilė. Pasakotojas prisipažįsta,
kad su Albertina galėjęs elgtis kaip tinkamas - sodintis ant
kelių, rankose laikyti galvą, glamonėti, - nepaisant to, žinojo
vietoje vis išsprūsti galinčios mylimos būtybės rankose lai­
kąs tik išorinį jos apvalkalą.
Į tai galėtume numoti ranka, deja, esame linkę manyti,
kad mylime tik kūniškai liesdamiesi, taip dėl nevykusio bu­
činio patirto nusivylimo kaltindami bučiuojamą mylimąją, o
ne bučinio sąlygojamus apribojimus.

K.: K aip k u o ilg ia u iš la ik y ti s a n ty k iu s ?

A.: Neištikimybe. Ne poelgiu, o jo grėsme. Proustas buvo įsi­

tikinęs, kad viena pavydo injekcija gali išgelbėti nuo rutinos.
Nusprendusiems gyventi nesusituokus sako:

Pagyvenkite ilgėliau su moterimi ir nebematysite nieko,

dėl ko ją pamilote; žinoma, pavydas gali vėl sujungti atsi­
skyrusius elementus.39

Nors jo paties veikėjai pavydu naudotis nemoka. Vos pa­

jutę, kad gali netekti mylimos būtybės, ima sielotis, nepa­
kankamai patys mylį; suprasdami tik kūnišką meilę, bando
užsitikrinti tik fizinio atsidavimo teikiamą ir, deja, laikiną
saugumą, po kurio vėl grįžta rutina. Taip ir sukasi nesusto-

l86 / AL Al N DE B O T T O N
jančiame ydingame rate - geisdami kokios nors būtybės bu­
čiuojasi ragine iltimi, kol galiausiai apimti nuobodulio ją pa­
lieka. Bet jei santykiams gresia pavojus, jie ima pavyduliauti,
trumpam pabunda, vėl bučiuojasi ragine iltimi ir vėl apimti
nuobodulio palieka.

Heteroseksuali situacijos versija galėtų būti ši:

Bijodami ją prarasti, mes pamirštame kitas. Ir įsitikinę,

kad ji niekur neištrūks, lyginam ją su kitomis ir čia pat
suteikiame joms pirmenybę.40

K.: K ą P ro u s ta s p a s a k y tų n e la im in g ie m s įs im y lė jė lia m s ,

n o rė d a m a s , k a ip g y rė s i A n d rė G id e 'u i, jie m s p a d ė ti?

A.: Galbūt būtų pataręs prisiminti Nojų, iš savo laivo staiga

taip netikėtai pamačiusį žemę, o gal kunigaikštienę de Ger­
mani, taip ir nepažvelgusią į nuo suknelių lūžtančią spintą.

K.: O ką p a s a k y tų S va n u i ir O d e te i?

A: Klausimas labai svarbus, tad geriau pasinaudokime vie­

nos iš išmintingiausių Prousto veikėjų ponios Lerua atsaky­
mu. Paklausta apie meilę, ji trumpai atsako:

Meilė? Aš dažnai ja užsiimu, bet niekada apie ją nekalbu.41

Kaip būti laimingam mylint / 1 8 7

Kaip p a d ė ti knyg ą į šalį
Kaip vertinti knygas? „Brangus bičiuli", Andre Gide'ui rašė
Proustas, „priešingai nei tarp amžininkų paplitęs požiūris,
esu įsitikinęs, kad literatūra, iškilus ir didingas dalykas, skai­
tytojus lygiai taip gali ir pralinksminti." Į tokią nuomonę nu­
motume ranka, jei ne kebli dviprasmybė - taip teigė žmogus,
literatūrai paskyręs visą gyvenimą; bet jis puikiai suvokė
pavojų, atsirandantį dėl knygai teikiamos pernelyg didelės
reikšmės ar jos fetišizavimo - manomės taip atiduodą joms
deramą pagarbą, nors iš tikrųjų parodijuojam jas; blaivus po­
žiūris į knygas įmanomas tik sąžiningai įvertinus jų privalu­
mus ir trūkumus.

i . S k a ity m o p ra n a š u m a i

1899-ieji Proustui nebuvo itin sėkmingi. Sulaukęs dvidešimt

aštuonerių, gyvenime nebuvo nuveikęs nieko reikšmingo,
tebegyveno su tėvais, nieko neuždirbdamas, nuolat sirgo;
blogiausia, kad jau ketverius metus rašė romaną, bet nesima­
tė jokių pabaigos ženklų. Tų pačių metų rudenį atostogauti
jis išvyko į Prancūzijos Alpes, į kurortinį Eviano miestelį, čia
perskaitė ir susižavėjo Johno Ruskino* veikalais - šis meno
* John Ruskin (1819-1900) - anglų meno kritikas ir sociologas.

1 9 0 / A L A I N DE B O T T O N
kritikas garsėjo knygomis apie Veneciją, Tumerį, italų rene­
sansą, gotikos architektūrą ir Alpių kraštovaizdžius.

Prousto santykis su Ruskinu yra tobulas skaitymo teikiamų

privalumų pavyzdys. „Pasaulis man staiga įgijo nenusakomą
vertę", vėliau rašė; taip atsitiko dėl to, kad Ruskinas, jį supan­
čiame pasaulyje įžvelgęs didelę prasmę, sugebėjo genialiai
išreikšti žodžiais savo įspūdžius. Jis tobulai suformulavo tai,
ką veikiausiai nujautė, bet dar nugalėjo suformuluoti ir pats
Proustas; kalbos priemonėmis Ruskinui pavyko adekvačiai
perteikti idėjas, kurioms Proustas dar nebuvo radęs verbali­
nio pavidalo.

Ruskino dėka Prousto pojūčiai tapo jautresni, jis tapo pas­

tabesnis ir įžvalgesnis, tyrinėdamas didingus meno pa­
minklus ir gamtos reiškinius išsiugdė aštrų ir atidų žvilgs­
nį - pradėjo matyti mažiausias, dažniausiai vos pastebimas
architektūros, dailės, gamtos vaizdų detales. Štai kaip Rus­
kinas aprašo kalnų upę ir jos besikeičiančius pavidalus susi­
dūrus su kliūtimis:

Trijų ar keturių pėdų aukštyje sutikusi uolą, ties kliūti­

mi ji nei prasiskiria, nei suputoja, nei sustoja; priešingai,
lengvai, tarsi be pastangų, ramiu savo vandens kupolu
apgaubia uolą, ir jos banguojantis paviršius išsiskiria į
dvi lygias nepaprasto veržlumo sroves - upė staiga virsta
siaučiančia jūra - skirtumas tik tas, kad čia bangos mūša
atgal, o jūros - priekin. Nepaprasto veržlumo sraute ima

Kaip p ad ė ti knygą į šalį / 1 9 1

 raizgytis prašmatniausi vinguriuojantys judančių linijų
ornamentai, - čia pranykstantys, iš paviršiaus nutekėję
gilyn, čia vėl iškylantys, srovei atplūdus paviršiun; grakš­
čiai besikaitaliodamos vandens linijos užpildo visus upės
pakilimų ir nuslūgimų paviršius, suderintu judesiu mūsų
akims atverdamos gražiausią, kokia tik gamta yra sukū­
rusi, neorganinių formų kaitos raizgalynę.

Be gamtos, Ruskinas Proustui parodė ir žymiųjų šiaurės

Prancūzijos katedrų grožį. Po atostogų grįžęs į Paryžių,
Proustas iškart iškeliavo aplankyti Buržo ir Šartro, Amjeno
ir Ruano katedrų. Prisimindamas Ruskino pamokas, vėliau
dažnai minėjo Ruano katedros aprašymą jo esė „Septyni ar­
chitektūros žibintai" (Seven lamps of Architecture), kuriame
taip detaliai aprašyta viena iš kelių šimtų skulptūrų katedros
portale. Figūrėlė maža, ne didesnė nei dešimt centimetrų, su­
sierzinusios ir sutrikusios išraiškos, ranka taip stipriai pasi­
rėmusi į skruostą, kad po akimi susimetė raukšlė.

Toks meno kritiko dėmesys mažai figūrėlei, anot Prousto,

prilygsta jos prikėlimui iš numirusių - vienam iš pamatinių
didžiojo meno požymių. Ruskinas žinojo, kaip žvelgti į šią
skulptūrėlę, žvilgsniu prikeliant ją naujam gyvenimui. Vi­
suomet mandagus Proustas žaismingai atsiprašė statulėlės,
kad be Ruskino jos nepastebėjo („Nesugebėjau tarp tiekos
akmens statinių mūsų miestuose pamatyti ir pažinti tavęs,
pašaukti vardu, pagaliau atgaivinti"). Kreipinys - tarsi sim­

192 / A L A I N DE B O T T O N
bolinė iš Ruskino gauta pamoka, kurią ir iš kitų knygų turė­
tų išmokti visi skaitytojai - kūrinį prikelti naujam gyveni­
mui, pačiam pabundant iš įpročio ir nedėmesingumo sukelto
sąstingio - svarbi, anksčiau menkai vertinta nuostata.

Ruskinas taip sužavėjo Proustą, kad šis nusprendė pratęsti

pažintį atsidėdamas įprastam skaitančių žmonių užsiėmi­
mui - literatūros studijoms. Kuriam laikui atidėjo romano
rašymą ir tapo Ruskino mokiniu. Kai 1900 metais britų meno
kritikas mirė, Proustas parašė nekrologą, vėliau keletą esė,
galiausiai ėmėsi milžiniško darbo versdamas jį į prancūzų
kalbą - užduotis sunki jau vien tuo, kad pats beveik nekal­
bėjo angliškai: anot Georgesb de Laurio**kažin, ar restorane
būtų įstengęs užsisakyti paprastą ėriuko muštinį. Nepaisant
to, labai tiksliai išvertė dvi Ruskino knygas - „Amjeno bibli­
ją" (Bible of Amiens) ir „Sezamą ir lelijas" (Sezame and Lilies),
papildęs jas daugybe komentarų, rodančių, kaip įsigilino į
temą. Darbą atliko su maniakišku mokslininko fanatizmu ir
kruopštumu; štai Marie Nordlinger” aprašė vertimo darbą:

Nepatogumai, kuriuos patyrė versdamas, stačiai neįti­

kėtini - lova klote nuklota knygomis ir popieriais, visur
išmėtytos pagalvės, bambukinis staliukas lovos kairėje
nukrautas stirtomis rankraščių; rašydamas nesinaudojo

* Georges de Lauris (1876-1963) - prancūzų romanistas, Prousto bičiulis.

** Marie Nordlinger (1876-1961), dailininkė ir skulptorė, Prousto bičiu­
lė, padrąsinusi jį versti iš jos gimtosios anglų kalbos Ruskiną, kuriuo pati
labai žavėjosi.

Kaip p ad ė ti knygą į šalį / 1 9 3

 jokiu stovu (tad nieko nuostabaus, kad raštas toks neį­
skaitomas), ant grindų netvarkingai išmėtyti panaudoti
mediniai plunksnakočiai.

Toks puikus mokslininkas ir toks nevykęs rašytojas, Praus­

tas turėjo padaryti gerą akademinę karjerą. To tikėjosi ir mo­
tina. Mačiusi, kiek metų nuėjo veltui rašant nieko nežadantį
romaną, dabar su pasitenkinimu stebėjo mokslinį sūnaus
pašaukimą. Ir pats Praustas negalėjo nepaisyti savo polin­
kių, po daugelio metų pritaręs motinai:

Visad galvojau taip, kaip mamytė - turėjau siekti tik vie­

no dalyko, kurį abu vienodai vertinome laikydami jį pa­
čiu geriausiu - tikrojo profesoriaus vardo.

II. S k a ity m o t r ū k u m a i

Bet jis netapo profesoriumi Praustu, tyrinėjančiu ir verčiančiu

Ruskiną - iškalbingas faktas, ypač turint galvoje, kaip puikiai
buvo prisitaikęs prie akademinės disciplinos, kaip prastai
prie viso kito ir kaip vertino mylimos motinos nuomonę.

O netapo dėl gana subtilių priežasčių. Neabejojęs didžiule

skaitymo ir mokslo teikiama nauda, nesunkiai būtų radęs ir
argumentų, kuriais remdamasis įrodytų Ruskinui skirtų pa­
stangų prasmę ir išvardytų literatūras nulemto sau pakan­
kamo dvasinio gyvenimo privalumus.

194 / AL Al N DE B O T T O N
 Daugelis įsitikinę, kad, imdami pavyzdį iš mus sužavė­
jusių knygų, silpniname savo pačių gebėjimus spręsti sa­
varankiškai. „Kas jums iš to, kad žinote, ką patyrė Rus-
kinas - pajuskite tai patys." Toks požiūris atsiranda dėl
psichologinio neįžvalgumo, bet jis visiškai nebūdingas
pasirinkusiems dvasinę discipliną - jie žino, kaip plečiasi
jų suvokimas, gilėja patirtis, kokios gyvos ir aštrios tam­
pa mintys... Nėra geresnio būdo suprasti savo jausmus nei
įsivaizduoti, kaip mąstė mokytojas. Padėjus šias dideles,
bet vertas pastangas - mūsų protas, išvien su jo, jau gali
eiti nušvitimo keliu.

Šioje įtaigioje skaitymo ir mokslo apologijoje Proustas dėl

kažko vis dėlto dvejojo. Nekreipdamas dėmesio į abejotinus
šio teiginio aspektus, tvirtino, jog skaityti turėtume ne šiaip
norėdami praleisti laiką, o tikslingai; ne iš nesuinteresuoto
smalsumo ar noro sužinoti, kaip mąstė Ruskinas, bet todėl,
kad, norint suprasti savo jausmus - vėl naudojame kursyvą -
nieko nėra naudingiau nei bandyti įsivaizduoti, kaip mąstė
mokytojas. Kitų parašytos knygos padeda geriau supras­
ti, kaip mąstome mes patys ir kokios mūsų pačių mintys ir
idėjos, - nors jų link nukreipti mus gali ir kiti. Akademinis
darbo pobūdis padeda įvertinti, ar studijuojamieji rašytojai
išties pakankamai atskleidė mums rūpimas temas ir ar gili­
nimasis į jų raštus - juos verčiant ar komentuojant - lavina ir
ugdo mūsų pačių protą.

Kaip p a d ė ti knygą į šalį / 1 9 5

Čia Proustas matė problemą. Knygos, manė jis, tikrai negali
perteikti to, ką sugebame jausti. Jos gali atverti akis, gali pa­
didinti jautrumą, gali išplėsti suvokimo ribas, bet tam tikru
metu jos apskritai liaujasi dariusios bet kokį poveikį - taip
yra ne dėl atsitiktinių, netikėtų ar nevykusių aplinkybių, o
dėl nuoseklios, lemtingos ir logiškai neišvengiamos įvykių
raidos, dėl tos paprastos priežasties, kad autorius - tai ne mes.
Skaitant bet kurią knygą beveik visada neišvengiamai atsi­
randa nuojauta, jog kažkas nedera, jog esame nesuprasti ar
suvaržyti - būtent šią akimirką ir įsisąmoniname, kad gal
pagaliau atėjo metas patiems imtis atsakomybės, atsisvei­
kinti su mokytoju ir toliau keliauti vieniems. Proustą, išties
garbinusį Ruskiną, šešerius metus intensyviai dirbusį prie
jo tekstų, daugybę laiko praleidusį rankraščių šūsnimis nu­
klotoje lovoje šalia knygų stirtomis nukrauto bambukinio
stalelio, kartais apimdavo keisto įtūžio protrūkiai - užtvin­
dytas kito rašytojo žodžių srauto, susierzinęs sakydavo, jog
teigiami Ruskino bruožai anaiptol nekliudo jam labai dažnai
būti „neprotingam, keistam, ribotam, nenuoširdžiam ir juo­
kingam".

Faktas, kad tokiomis akimirkomis jis nepuolė versti George o

Elioto ar propaguoti Dostojevskio, tik parodo, kad labai ge­
rai suvokė, jog dėl Ruskino sukeltos frustracijos kaltas ne šis
rašytojas, o kliūtys, į kurias neišvengiamai atsimušame, kad
ir ką skaitytume ar studijuotume - to pakako, kad Proustas
nesiektų profesoriaus vardo.

196 / A L Al N DE B O T T O N
 Viena iš pagrindinių gerų knygų ypatybių (padedanti
įvertinti ir neišmatuojamą, ir labai ribotą vietą, kurią dva­
siniame gyvenime užima skaitymas) yra ta, kad autoriui jos
jau tapusios „išvadomis", o skaitytojui tebėra „paskatos". Tai
žinodami lengviau suprantame, kodėl išmintis mus aplanko
tik tada, kai pasitraukia kitas, - tikėjomės, kad jis atskleis tie­
sas ir pateiks išvadas, bet vietoj to tik sužadino mūsų pačių
troškimus... Tokia tad skaitymo vertė, toks jo nevisavertiš-
kumas. Paversti jį disciplina reikštų pervertinti tai, kas tėra
paskata. Skaitymas - tai slenkstis į dvasios karalystę - įveda
į ją, bet pats jos neužpildo.

Proustas nujautė, kokia viliojanti mintis, esą iš skaitymo ir

susideda visas dvasinis gyvenimas; priėjęs prie šios išvados,
pasidalijo keliomis kritinėmis įžvalgomis:

Skaitymas yra naudingas, kol padeda surasti magiškus

raktus, kuriais atsirakiname mumyse nugrimzdusias sa­
vastis ir be kurio niekaip nežinotume, kaip patekti į šias
erdves. Kita vertus, jis tampa pavojingas, kai, užuot pabu­
dinęs protą dvasiniam gyvenimui, bando užimti jo vietą,
kai tikrovė, nustojusi buvusi idealu, kurį pasiekti galime
tik savo paties proto judesiu ir širdies pastangomis, tampa
kažin kuo medžiagišku, sudėtu į knygos puslapus; tai pa­
našu į kitų iškopinėtą medų - užtenka pasistiebti iki kny­
gų lentynos ir, ilsintis dvasiai bei kūnui, tingiai jį skanauti.

Kaip p a d ė ti knygą į šalį / 1 9 7

Knygos kaip niekas kita padeda susivokti savo pačių jaus­
muose, todėl Proustas įspėjo, kaip lengva pasiduoti iliuzijai
suteikti joms galią atskleisti ir pačią gyvenimo prasmę.

Perdėtas pasitikėjimas knygine išmintimi romane pateikiamas

vyriškio, skaitančio La Bruyėre'o* „Charakterius", paveikslu:

Vyrai dažnai nori mylėti ir nesugeba šito pasiekti; nepa­

tyrę pralaimėjimo, patys jo ieško ir, drįsčiau šitaip sakyti,
yra priversti likti laisvi.

Jei koks vyriškis dėjo visas pastangas, kad jį pamiltų moteris,

kuri galėjo tik padaryti jį nelaimingą, ir, kad ir kaip stengėsi,
per ilgus metus negalėjo pasiekti, jog ši moteris jam paskirtų
pasimatymą, užuot stengęsis išlieti savo skausmą ir kalbė­
jęs apie pavojus, kurių išvengė, jis vis skaito ir skaito šią La
Bruyėreb mintį, suteikdamas jai „milijoną prasmių" ir su­
siedamas su ja labiausiai jaudinančius savo paties gyvenimo
prisiminimus.

Ar ši mintis tam, kas ją parašė, turėjo šitokią prasmę ar ne (o

jei būtų turėjusi būtent šitokią prasmę, būtų gražiau vietoj
„mylėti" pasakius „būti mylimai"), šis jautrus eruditas pa­
gyvina šią mintį, pripildo ją reikšmingumo tiek, jog ji vos
nesprogsta, gali ją pakartoti tik netverdamas džiaugsmu, nes

* Jean de La Bruyėre (1645-1696) - prancūzų moralistas, išgarsėjęs vie­

nu vieninteliu veikalu „Charakteriai, arba Šio amžiaus papročiai".

1 9 8 / A L A I N DE B O T T O N
jam ji atrodo tokia teisinga ir graži, bet, šiaip ar taip, jis nieko
prie jos nepriduria, tad ji ir lieka vien La Bruyėreb mintimi.42

Todėl skaityti knygas turime itin atidžiai, išmintingai vertin­

dami visas jų įžvalgas, nepamiršdami savo pačių emocinės
patirties.

i s im p to m a s : R a š y to ja i la ik o m i p ra n a š a is

Būdamas vaikas, Proustas mėgo skaityti Thėophilį Gautier.

Kai kurie Gautier „Kapitono Frakaso" sakiniai jam atrodė to­
kie prasmingi, kad autorių pradėjo laikyti neeiliniu beribio
įžvalgumo rašytoju, su kuriuo būtų mielai taręsis svarbiais
gyvenimo klausimais:

Svajojau, kad jis, tikras tiesos sergėtojas, man patars, kaip

vertinti Shakespeare ą, Saintine ą, Sofoklį, Euripidą ir Sil­
vio Pellico... Ypač troškau, kad atskleistų, kaip greičiau
priartėti prie tiesos - kaip pirmokui kartojant privalomas
pamokas ar tapus diplomatu arba advokatu Teisingumo
rūmuose.

Deja, įkvėpti ir žavūs Gautier sakiniai skendėjo nuobo­

džiuose pasažuose, o autoriui, be paliovos aprašinėjančiam,
tarkim, kokią nors chateau, visiškai nerūpėjo Marceliui pa­
aiškinti Sofoklį ir patarti, kokią tarnybą - diplomato ar teisi­
ninko - rinktis.

Kaip p ad ė ti knygą į šalį / 1 9 9

Kalbant apie Marcelio karjerą, ko gero, tai išėjo tik į naudą.
Talentingos Gautier įžvalgos vienoje srityje nereiškė, kad
ir kitoje jis buvo toks pat gabus. Be abejo, natūralu manyti,
jog spinduliuojantis neįtikėtinai ryškiu protu tam tikruose
dalykuose, toks pat lieka ir kituose, tad gali atsakyti į visus
klausimus.

Daugybė nepagrįstų vilčių, kurias Proustas vaikystėje dėjo

į Gautier, laikui bėgant kitų žmonių imtos sieti su juo pa­
čiu. Netruko atsirasti tikinčių, kad Proustas padės įminti eg­
zistencijos mįslę - kvailas įsitikinimas, veikiausiai atsiradęs
dėl vienos vienintelės priežasties - jo romano. L'Intransigeant
darbuotojai - įkvėpimo apimti žurnalistai, kuriems savaime
suprantama atrodė tartis su Proustu dėl visuotinės apoka­
lipsės padarinių, - buvo aklai įtikėję pranašiška rašytojų
išmintimi, todėl ir Proustą nuolat vargino savo klausimais.
Tarkim, jie buvo įsitikinę jį esant tinkamiausią atsakyti į štai
tokį klausimą:
Jei dėl kokių nors priežasčių jums tektų imtis amato, ku­
rią profesiją, atsižvelgdamas į savo polinkius, gabumus ir
talentą, rinktumėtės?

„Manau, būčiau kepėjas. Vertas pagarbos žmonių kasdienis

aprūpinimas duona", atsakė Proustas, pats neįstengiantis pa-
siskrudinti nė riekelės duonos; o anksčiau jis buvo pareiškęs,
kad ir rašymas yra fizinis darbas: „Jūs darote skirtumą tarp
fizinio ir protinio darbo, o aš jo visiškai nematau. Protas ve­

2 0 0 / A L A I N DE B O T T O N
džioja ranką" - su tokia nuomone tualetus šveitusi Selestė
būtų mandagiai nesutikusi.

Žinoma, tai absurdiškas atsakymas, kita vertus, klausimas

irgi kvailas, ypač kai skiriamas Proustui. Kaip sugebėjimas
parašyti „Prarasto laiko beieškant" kokiu nors būdu gali sie­
tis su gebėjimu patarti karjeros klausimais ką tik iš darbo
atleistiems tarnautojams? Kam reikia Llntransigeant skaityto­
jus velti į klaidinančius apibendrinimus apie kepėjo gyveni­
mą, kuriuos dėsto niekad fizinio darbo nedirbęs žmogus, ne
itin mėgęs ir duoną? Tad ar ne geriau leisti Proustui atsakinė­
ti į klausimus apie tai, ką išmano, o kitais atvejais paprašyti
tikrai kvalifikuoto patarimo?

2 s im p to m a s : P erskaič iu s g e rą k n y g ą ra š y ti

n e b e jm a n o m a

Iš pirmo žvilgsnio tai panašu į ribotą profesinę nuomonę,

kita vertus, ji iškart pasidaro visuotinė, kai tik įsisąmonina­
ma, kad gera knyga kliudo savarankiškai mąstyti - būdama
tobulas kūrinys ji daro tokį stiprų poveikį, kad natūraliai lai­
kome ją pranašesne už visa, ką galime sukurti patys. Trum­
pai tariant, gera knyga gali mus nutildyti.

Prousto skaitymas vos nenutildė Virginios Woolf. Ji žavėjosi

jo romanu, žavėjosi, ko gero, per daug. Jame ji nerado beveik
jokių trūkumų - sukrečianti išvada, ypač prisiminus Walterį

Kaip p a d ė ti knygą į šalį / 2 0 1

Benjaminą, teigusį, jog rašytoju tampama tuomet, kai nebe­
randama knygos, suteikiančios visišką pasitenkinimą. Tai ir
buvo Virginios problema - ji tarėsi, bent jau kuriam laikui,
tokią knygą radusi.

Marcelis ir Virginia - trum pa istorija

Pirmą kartą Virginia Woolf Proustą paminėjo 1919-ųjų rude­

nį Rogeriui Fry ui rašytame laiške. Jis keliavo po Prancūziją,
ji liko Ričmonde su ūkanotais orais ir apleistais sodais. Roge-
rio prašo, regis, pernelyg tam neteikdama reikšmės, grįžtant
parvežti „Svano pusėje" tomą.

Tik 1922-aisiais ji vėl pamini Proustą. Sulaukusi keturiasde­

šimties, nepaisant Fry'ui siųstų prašymų parvežti knygą, ji
vis dar neskaičiusi nė vieno Prousto romano. Tuo metu laiš­
ke E. M. Forsteriui ji užsimena, jog aplinkiniai daug uolesni
už ją. „Visi skaito Proustą. Sėdžiu tylėdama ir klausydamasi
jų kalbų. Tai turėtų būti nuostabus išgyvenimas, - rašė ji, bet
skaitymą, regis, vis atidėliojo, tarsi baimindamasi paskęsti
romane, kuris asocijavosi labiau su pelke negu pluoštu su­
klijuotų ir susiūtų lapų. - Drebu stovėdama ant kranto ir su
išgąsčiu laukiu, kol mane įtrauks baisinga sąvokų srovė, o aš
grimsiu vis gilyn, ir gilyn, ir gilyn, gal niekada nebeiškilda­
ma į paviršių."

2 0 2 / A L A I N DE B O T T O N
Nepaisant to, ji nugrimzdo - ir prasidėjo sunkumai. Rogeriui
Fry ui rašė: „Proustas taip veikia mano kalbėjimą, kad vos
sudėlioju sakinį. „Jei tik sugebėčiau taip rašyti!", - tyliai šau­
kiu. Apima keistas virpulys ir pilnumos jausmas, ir - tai net
truputį erotiška, - staiga pajuntu, kad galiu rašyti, čiumpu
plunksną, ir... nieko nqjajegiu parašyti."

Laiškas Fry ui atrodė kaip „Prarasto laiko beieškant" pašlo­

vinimas, bet iš tikrųjų tai buvo tik tragiškas nuosprendis
savo pačios kaip rašytojos ateičiai. „Didysis mano nuotykis
yra Proustas. Nes ką po jo dar galima parašyti?.. Pagaliau
kažkas įstengė sulaikyti nuolat išsprūstančius dalykus ir pa­
teikti juos tobulo grožio amžinai gyvuosiančia forma? Po to
belieka tik atsidusti ir padėti knygą į šalį."

Nepaisant atodūsių, Woolf žino, kad dar parašys „Misis

Dalloway", po kurio, vildamasi, jog pagaliau sukūrė kažką
vertinga, pasidavė trumpam pakilumo proveržiui. „Ar tik
šį kartą išties nesukūriau kažko svarbaus?, - klausė savęs
dienoraštyje. Bet pakilumas truko neilgai. - Aišku, tai visiš­
kai nepalyginama su Proustu, į kurį dabar esu pasinėrusi.
Nuostabiausia jame dermė tarp beribio jautrumo ir begali­
nio tvirtumo. Šešėlius ant peteliškės sparnų jis mato su vi­
sais nesuskaičiuojamais jų atspalviais. Jis tvirtas kaip styga
ir tuo pat metu trapus kaip drugelio sparnų dulkės. Taip bus
tikriausiai ir su manimi - ir darys man įtaką, ir kels įtūžį dėl
kiekvieno mano pačios parašyto sakinio."

Kaip p ad ė ti knygą į šalį / 2 0 3

 Bet Woolf ir be Prousto žinojo, kaip galima nekęsti savo
pačios sakinių. „Esu taip pasibjaurėjusi „Orlandu", kad nieko
nebegaliu rašyti, - dienoraštyje prisipažino neilgai trukus po
to, kai 1928-aisiais baigė knygą. - Per savaitę perskaičiau ko­
rektūras, nebegaliu suregzti nė vienos frazės. Nekenčiu savo
pačios plepumo. Kam tas nuolatinis gražbyliavimas?"

Šie prastos nuotaikos proveržiai, kad ir po gan trumpo kon­

takto su prancūzu laikui einant virto tragedija. Dienoraštyje
ji tęsė: „Po vakarienės imu Proustą, tada vėl padedu. Labai
sunki akimirka, kelianti savižudiškas mintis. Regis, nebėra
jokios išeities. Viskas atrodo lėkšta ir beprasmiška."

Kol kas ji dar nesižudo, išmintingai nustodama skaityti

Proustą - tuomet parašo kelias knygas, kuriose sakiniai nei
lėkšti, nei beprasmiai. 1934-aisiais, rašant „Metus", atrodo,
kad iš Prousto įtakos pagaliau visiškai išsivaduota. Etheliui
Smythui prisipažįsta, kad vėl susirado „Prarasto laiko beieš­
kant", „kuris toks didingas, kad net neverta tikėtis panašiai
rašyti. Daugybę metų atidėliojau šios knygos pabaigą; dabar,
galvodama apie tai, kad vieną dieną mirsiu, vėl prie jos su­
grįžau, likimo valiai palikusi savo rašliavą. Dieve, kokia be­
viltiškai bloga bus mano knyga!"

Atrodo, kad Woolf pagaliau sudarė taikos sutartį su Prous-

tu. Jis turi vieną, ji kitą erdvę savo rašinėjimams. Kelias nuo
nevilties ir bjaurėjimosi savimi iki džiaugsmingos savigynos

2 0 4 / A L A I N DE B O T T O N
rodo pamažu atėjusį supratimą, kad vieno laimėjimai nesu­
naikina kito ir kad galima sukurti ir kita, nors buvo akimir­
kų, kai viskas atrodė kitaip. Proustas tikrai tobulai atskleidė
daugybę dalykų, bet nei nesuvaržytos vaizduotės polėkis,
nei romano istorija ties juo nesibaigė. Ir po jo nestojo tyla -
dar užteko vietos ir „Misis Delloway", ir „Esė" ir „Savam
kambariui", ir tam, kas šiame kontekste svarbiausia - jos pa­
čios mintims.

3 s im p to m a s : R a š y to ja i p a v e rč ia m i s ta b a is

Greta pavojaus pervertinti kitų ir sumenkinti savo pačių

kūrinus, yra pavojus iš klaidingų įsitikinimų imti aklai gar­
binti apskritai visus menininkus - Proustas šį reiškinį va­
dino meno stabmeldyste. Religijoje stabmeldyste vadinamas
fiksavimasis ties vienu tikėjimo aspektu - vienu dievybės
atvaizdu, vienu tikėjimo įstatymu ar viena šventąja knyga -
nukreipiančiu ir atitolinančiu nuo visuotinio tikėjimo.

Proustas iškėlė hipotezę, kad struktūriškai panaši problema

būdinga ir menui, kuomet meno stabmeldžiai, apsiriboję tik
pavaizduotais objektais, tik jiems skiria pagarbą, nuošalėj
palikę visuotinę meno dvasią. Tarkim, žavėdamiesi kokiu
nors vienu garsaus tapytojo peizažu ir klaidingai manyda­
mi, kad žavisi visa dailininko kūryba, - susitelkia tik ties
vienu paveiksle pavaizduotu objektu, nejausdami visos jo
atmosferos; pagal Prousto estetines nuostatas - apgaulingai

Kaip p a d ė ti knygą į šalį / 2 0 5

paprasta, bet svarbi ištarmė - paveikslo grožį lemia anaiptol
ne jame pavaizduoti daiktai.

Savo bičiulį, aristokratą ir poetą Robert ą de Mostesquiou,

Proustas kaltino menine stabmeldyste dėl malonumo, kurį
šis patirdavo kiekvieną kartą išvydęs bet kokį meno kūrinį.
Montesquiou netverdavo džiaugsmu regėdamas kurią nors
savo bičiulę dėvint suknelę, panašią į princesės de Cadignan,
Balzaco aprašytą romane „Princesė de Cadignan". Kodėl šis
malonumas stabmeldiškas? Todėl, kad Montesquiou entu­
ziazmas neturi nieko bendra su žavėjimusi pačia suknele,
jį įkvepia tik Balzaco vardas. Montesquiou neturi jokių as­
meninių motyvų mėgti ar nemėgti šios suknelės, jis nei gi­
linasi į Balzaco estetinius principus, nei apskritai supranta,
kodėl Balzacas pavaizdavo būtent šią suknelę. Situacija komp-
likuosis, jei Montesquiou pamatys sukneles, kurių Balzacas
taip ir neaprašė, o Montesquiou dėl to veikiausiai į jas taip
pat neras reikalo žiūrėti - nors juo dėtas ir Balzacas, ir Bal­
zaco gerbėjas šį apdarą galbūt ištirtų nuo viršaus iki apačios,
tai yra nuo skrybėlaitės iki batelių.

4 s im p to m a s : p a g u n d a įs ig y ti k n y g ą
„ A tra s ta s m a is ta s "

Prousto kūryboje maistui tenka išskirtinė vieta - jis apraši­

nėjamas dažnai ir su meile, ir mėgaujamasi juo su išmany­
mu. Štai keli Prousto paminėti patiekalai: sūrio suflė, žaliųjų

2 0 6 / AL Al N DE B O T T O N
pupelių salotos, upėtakis su migdolais, kepta raudonoji kefa­
lė, aštri žuvienė, raja juodojo sviesto padaže, jautienos ragu,
ėriena berno padaže, stroganovo kepsnys, persikų kompo­
tas, aviečių putėsiai, mažosios madlenos, abrikosų pyragas,
obuolių pyragas, razinų pyragėliai, šokoladinis kremas, šo­
kolado suflė.

Mūsiškiai ir tie apetitą žadinantys patiekalai, kuriais mėgau­

jasi Prousto herojai, taip skiriasi, kad užsinorime jų paragau­
ti. Šiuo atveju praverčia iliustruota receptų knyga „Atrastas
maistas" su visais minimų patiekalų receptais. 1991 metais
išleistą knygą sudarė vienas garsiausių Paryžiaus virėjų
(beje, ta pati leidykla išleido įdomius bei naudingus „Monet
virtuvės užrašus"). Per knygą vidutiniškas virėjas gali dera­
mai pagerbti didįjį romanistą, o kartu gal ir geriau suprasti
jo kūrinį. Pagal pateikiamus receptus rašytojo gerbėjas gali
paruošti lygiai tokius pat šokoladinius putėsius, kokius pa­
sakotojui ir jo šeimai Kombrė ruošdavo Fransuaza.

F ran su azo s š o k o la d in ia i p u tė s ia i

Produktai: 100 g grynojo kepimui skirto šokolado, 100 g

cukraus pudros, 0,5 litro pieno, šeši kiaušiniai
Paruošimas: Pieną įkaitinti iki virimo temperatūros, į jį
suberti gabalėliais suskaldytą šokoladą ir, maišant medi­
niu šaukštu, lėtai ištirpinti piene. Cukrų išplakti su šešių
kiaušinių tryniais, orkaitę įkaitinti iki 130 laipsnių.
Visiškai ištirpusį šokoladą užpilti ant išplaktų kiaušinių,

Kaip p a d ė ti knygą į šalį / 2 0 J

 išmaišyti greitais judesiais, tada iškošti. Masę išpilstyti į
8 cm pločio indelius, ir, sustatytus į puodą su garais, va­
landai palikti orkaitėje. Prieš patiekiant atšaldyti.

Receptas virto skaniu desertu ir, kol su pasimėgavimu juo

gardžiuojamės, kol šaukštelis Fransuazos šokoladinių putė­
sių keliauja link mūsų gomurio, spėliojame, ar šie putėsiai,
o su jais ir visa „Atrasto maisto" knyga, tikrai yra pagarbos
Proustui ženklas ir ar ji nekursto to ydingo požiūrio, dėl ku­
rio skaitytojus perspėjo ir rašytojas - tai yra ar ja neskati­
nama meninė stabmeldystė. Proustas gal ir būtų pritaręs jo
kūrybos pagrindu sudarytos receptų knygos idėjai, tik klau­
simas, kokia knyga tai turėtų būti. Pritardami meno stab­
meldystės idėjai, turėtume pripažinti, kad romane minimi
patiekalai išties menkai atskleidžia maistui apskritai teikia­
mą reikšmę - vieno valgio prasmę galime perkelti į kito, o
Fransuazos šokoladinius putėsius ar ypatingąją ponios Ver-
diuren žuvienę galima pakeisti dubeniu dribsnių, ryžių su
kariu ir lėkšte paeljos.

Tokios knygos kaip „Atrastas maistas" pavojingos - neturint

išvardytų produktų šokolado putėsiams ar žaliųjų pupelių
salotoms, iš nevilties būsime priversti pasitenkinti hambur-
geriu, kurio Proustas aprašyti taip ir nerado progos.

Tiesą sakant, jos ir neieškojo - juk ir paveikslo grožį lemia ne

tai, kas jame vaizduojama.

2 0 8 / AL Al N DE B O T T O N
5 s im p to m a s : P a g u n d a a p la n k y ti lljė -K o m b rė

Iš savo katedra garsaus Šartro miestelio automobiliu vyks­

tant pietvakarių kryptimi, pro priekinį stiklą atsiveria tipiš­
kas Šiaurės Prancūzijos lygumų su dirbamais laukais vaiz­
das. Keliaudamas šiomis apylinkėmis persikeli į lygumas su
neproporcingai ryškiai šen bei ten kyšančiais vandens bokš­
tais, su žiojinčiomis siloso duobėmis, atsiveriančiomis tolu­
moje žvilgčiojant pro priekinio stiklo valytuvus. Monotoniš­
kas peizažas gera proga atsipūsti nuo įtampos stengiantis
nepražiūrėti ko nors įdomaus ir neskubant, prieš pasiekiant
Luaros pilis, išsilankstyti nuo dažno naudojimo akordeono
pavidalą įgavusį Michelino vadovą ir dar sykį pasigrožėti
Šartro katedra - jos tarsi skriejančiais, grifo nagų formos
kontraforsais ir vėtrų nuniokotais bokštais. O siauresni ke­
liukai mus nuves per kaimus su popiečio siestai, besitęsian­
čiai, regis, ištisą dieną, aklinai uždarytomis langinėmis; prie
pakelės benzino kolonėlių taip pat jokių gyvybės ženklų, tik
plevenančios Elf vėliavėlės, judinamos kviečių laukais ban­
guojančio vėjo. Kartais galinio vaizdo veidrodėlyje trumpam
pasirodo koks nors citroenas, lenkiantis taip nekantriai, tar­
si greitis būtų vienintelė protesto priemonė prieš beviltišką
monotoniją.

Prie didžiosios sankryžos šalia greičio ribojimą iki devy­

niasdešimties beprasmiškai žyminčių ženklų ir nuorodos į
Turą bei Le Maną yra metalinė nuoroda į lljė-Kombrė. Ilgai

Kaip p ad ė ti knygą į šalį / 2 0 9

ši rodyklė žymėjo tik kelią iki Iljė, bet 1971 metais miestas
pagaliau nusprendė ir labiausiai neišprususius vairuotojus
informuoti apie miestelio garsųjį sūnų, tiksliau jo lankytoją.
Nes būtent čia, tėvo sesers Elisabeth es Amiot namuose vai­
kystės vasaras nuo šešerių iki devynerių ir vėliau, sulaukęs
penkiolikos, leido Proustas, būtent šie namai jį įkvėpė sukur­
ti romano Kombrė.

Keista atsidurti mieste, dalį savo objektyvios tikrovės teisių

bei privilegijų paaukojusiam prasimanymui rašytojo, devy­
nioliktojo amžiaus pabaigoje čia praleidusio kelias vaikystės
vasaras. Bet Iljė-Kombrė, regis, tuo džiaugiasi ir didžiuojasi.
Daktaro Prousto gatvės kampe virš kepyklos durų kabo di­
džiulė, kiek trikdanti iškaba: „Siame name teta Leoni pirkda­
vo madlenos pyragaičius".

Dėl to atsirado konkurencija su kepykla Turgaus aikštėje,

taip pat kepančia „Marcelio Prousto mažąsias madlenas".
Aštuonių sausainių dėžutę galima įsigyti už dvidešimt
frankų, dvylikos - už trisdešimt. Jos savininkas, - beje,
neskaitęs romano, - gerai žino, jog kepykla seniai būtų
užsidariusi, jei ne „Prarasto laiko beieškant", čionai pri­
traukiantis lankytojus iš viso pasaulio. Su fotoaparatais ir
sausainių maišeliais jie traukia tetos Amiot namų link -
niekuo neišsiskiriančio gan niūraus pastato, kuris vargu ar
patrauktų kieno nors dėmesį, jei jaunasis Proustas čia nebū­
tų sukaupęs įspūdžių, kuriais pasinaudojo vaizduodamas

2 1 0 / A L A I N DE B O T T O N
pasakotojo miegamąjį, virtuvę, kur Fransuaza gamindavo
šokoladinius putėsius, ir sodo vartelius, pro kuriuos vaka­
rienės įžengdavo Svanas.

Viduje tvyro kone pamaldi, tarsi bažnyčioje, tyla - vaikai

paklusniai klausosi besišypsančio gido, kuris nuoširdžiai,
bet tarsi jų gailėdamasis, pasakoja namo istoriją, motinoms
vis primenant prie nieko nesiliesti. Bet ir pagundų tam ne­
daug. Neskoningai, pagal devynioliktojo amžiaus pabaigos
provincialaus buržuazinių namų skonį atkurti kambariai
prigrūsti pasibjaurėtinų ir atstumiančių daiktų. Tarkim, į
milžinišką organinio stiklo vitriną ant staliuko šalia „tetos
Leoni lovos" muziejininkai pastatė baltą puodelį, originalų
seną Vichy vandens butelį ir juokingai riebų pyragaitį, kuris,
geriau įsižiūrėjus, pasirodo, besąs iš plastiko.

O toks ponas Larcheris, sukūręs tekstą turizmo biure parda­

vinėjamam lankstukui, pataria:
Trokštantieji patirti gilius ir stebuklingus „Prarasto laiko
beieškant" teikiamus įspūdžius, prieš imdamiesi knygos
pirmiausia turėtų visą dieną praleisti Iljė-Kombrė. Komb-
rė magiją patirti galima tik apsilankius šioje išskirtinėje
vietoje.

Larcheris tikrai nestokoja pilietinių savybių, jam, be jokios

abejonės, pritartų ir visi pyragaičių gamybos verslu užsi­
imantys kepėjai. Bet po visos čia praleistos dienos pradeda­

Kaip p ad ė ti knygą į šalį / 2 1 1

ma abejoti, ar, pervertinant miestelio privalumus, neatsiran­
da pavojus nevalingai nuvertinti patį Proustą.

Sąžiningesni lankytojai pripažins, jog miestelis niekuo ne­

išsiskiria. Panašus į bet kurį kitą - nebūtinai neįdomus, pa­
prasčiausiai čia nėra nieko, kas akivaizdžiai liudytų jo išskir­
tinumą, kurį jam teikia ponas Larcheris. Patenkame į tipinę
proustišką situaciją - miesto įdomumą neišvengiamai lemia
žiūrinčiojo nuostata. Kombrė gal ir žavus, bet ne žavesnis už
bet kurį kitą Šiaurės Prancūzijos lygumų miestelį. Padėjus
bent truputį pastangų ir pažvelgus Prousto akimis, tokias
grožybes pamatytum bet kuriame mieste.

Likimo ironija, kad, garbindami Proustą, bet nesuprasdami

jo estetinių nuostatų, tarsi neregiai pralekiam pro neliteratū­
rines šių apylinkių vietas - Brū, Bonvalį, Kurvilį, - stengda­
miesi kuo greičiau pasiekti įsivaizduojamą malonumą, kurį
neišvengiamai suteiks Prousto vaikystės vieta. Taip elgda­
miesi pamirštame, kad jei Prousto šeima būtų apsigyvenusi
Kurvilyje ar senoji teta atsikrausčiusi į Bonvalį, tuomet trauk­
tume būtent ten. Mūsų piligrimystė stabmeldiška, nes garbi­
name vietą, kur Proustas vasaras leido dėl visiškai atsitiktinių
aplinkybių, o ne todėl, kad ypač ją vertino; mūsų nenuovoku­
mą dar kursto ir išsipūtęs Michelinas - jo autoriams nesupran­
tama, kad apsilankymo vertę lemia individualus žvilgsnis, o
ne čia esančių objektų kokybė - juk, sakant tiesą, mieste, kur
gimė Proustas, objektyviai nėra nė vieno trijų žvaigždučių

2 1 2 / A L A I N DE B O T T O N
verto objekto; prie šalia Kurvilio esanti E//benzino kolonėlė
taip pat neverta jokios žvaigždutės - čia Proustas paprasčiau­
siai neužsipylė benzino į savo Renault, - bet jei būtų sustojęs,
tikrai būtų radęs dėmesio vertų objektų - netoli kolonėlės ma­
tyti žavingas kiemelis su geltonųjų narcizų gyvatvore ir seno­
vine vandens pompa, iš tolo primenančia apkūnų, prie tvoros
pasilenkusį vyriškį tamsiai raudonu kombinezonu.

Ruskino „Sezamas ir lelijos" vertimo pratarmėje Proustas

aiškiai, - įdomu, kiek žmonių tai pastebėjo, - atskleidė II-
jė-Kombrė turizmo industrijos absurdą:

Kaip smagu būtų pamatyti laukus, Millet... pavaizduo­

tus „Pavasaryje", su kokiu džiaugsmu kartu su Claude u
ankstyvą rytą keliautume į Živemi ant Senos kranto, kai
upės vingis ryto migloje dar vos įžiūrimas. O juk tik dėl
visiško atsitiktinumo ar šeimos aplinkybių ... Millet ir
Monet atsidūrė būtent tose vietose, ten apsigyveno, nuta­
pė būtent šį kelią, sodą ar lauką, pavaizdavo šį, o ne kokį
nors kitą, upės vingį. Kitokie, gražesni už visus kitus, jie
mums atrodo tik todėl, kad savyje turi sunkiai apčiuopia­
mą atspindį įspūdžio, kurį padarė genijui - tokie gražūs
ir reikšmingi mums pasirodytų ir kiti nieko neišsiskirian­
tys peizažai, jei tik prie jų būtų prisilietusi genijaus ranka.

Aplankyti turėtume ne Iljė-Kombrė - pagarbą Proustui ati­

duotume į savo pasaulį pažvelgę jo akimis, o ne atvirkščiai - į
jo pasaulį žiūrėdami savosiomis.

Kaip p a d ė ti knygę į šalį / 2 1 3

Būtų gaila to nepabandžius. Manant, kad tam tikros vietos
įdomios tik todėl, kad tokiomis jas laikė kai kurie meninin­
kai, begalės kraštovaizdžių ir patirčių iškart netenka įdo­
mumo - juk Monet dėmesį patraukė vos keli kvadratiniai
žemės paviršiaus metrai, o Prousto romanas, nors ir ilgas,
atidengė tik fragmentą visos žmogiškosios patirties mozai­
kos. Laikydamiesi tokios nuostatos ir ieškodami tik genijų
pastebėtų objektų ir į savo regos lauką neįsileisdami jų ne­
užfiksuoto pasaulio, niekad ir neišmoksime meno taip kant­
riai ir nuosekliai dėstomų atidumo pamokų. Stabmeldiškai
garbindami Proustą, praleisime progą mėgautis desertais,
kurių jis neragavo; nesigrožėsime suknelėmis, kurių jis ne­
aprašė; nesistebėsime meilės patirčių įvairove, kurių neat­
skleidė; nesigėrėsime miestais, kuriuose nesilankė - tuomet
liks tik nuoskauda, sielojantis dėl neperžengiamos prarajos,
mūsų pasaulį skiriančios nuo tikros ir menininko dėmesio
karalystės.

Moralas? Didžiausia pagarba Proustui galėtų būti tas pats

verdiktas, kurį pats paskelbė Ruskinui, - nepaisant gerųjų
jo savybių, užsibuvus jo draugijoje, nuosprendis gali pasi­
rodyti ne itin išmintingas, keistas, ribotas, nenuoširdus ir
juokingas.

2 1 4 / AL Al N DE B O T T O N
 Skaitymą paversdami disciplina pernelyg sureikšmina­
me tai, kas tėra paskata. Skaitymas - tai slenkstis, vedan­
tis į dvasinį gyvenimą. Jis veda į jį, bet jo nesudaro.

Net geriausios knygos nusipelno būti padėtos į šalį.

Kaip p ad ė ti knygą į šalį / 2 1 5

C ituojam a literatūra

1Marcel Proust, Prarasto laiko beieškant. Žydinčių

merginų šešėlyje, vertė Galina Baužytė-Čepinskienė,
Vaga, 2014, p. 182.
2Marciel Proust, Žydinčių merginų šešėlyje..., p. 312.
3Romano Atrastas laikas ištrauka cituojama iš Claude
Mauriac, Proustas jo paties akimis, vertė Vytautas Bikulčius,
Kronta, 2008, p. 119.
4Marcel Proust, Germantu pusė, vertė Birutė Gedgaudaitė,
Alma litera, 2004, p. 303.
5Marcel Proust, Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje,
vertė Aldona Merkytė, Vaga, 1979, p. 295.
6Marcel Proust, Kalinė, vertė Pranas Bieliauskas,
Alma littera, 1998, p. 231.
7Kalinė, p. 227.
8Viljamas Šekspyras, Karalius Lyras. Timonas Atėnietis,
vertė Antanas Danielius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,
1997, p. 127.
9Karalius Lyras, p. 128
10Kalinė, p. 290.
11Kalinė, p. 290.
12Marcel Proust, Sodoma ir Gomora, vertė Galina Baužytė-
Čepinskienė, Alma littera, 1996, p. 319.
13Sodoma ir Gomora, p. 21.
14Sodoma ir Gomora, p. 41.
15Žydinčių merginų šešėlyje, p. 303.
16Marcel Proust, Atrastas laikas, vertė Galina Baužytė-
Čepinskienė, Alma littera, 1997, p. 168.
17Germantu pusė, p. 220.
18Germantu pusė, p. 218.
19Atrastas laikas, p. 95.
20Atrastas laikas, p. 168.
21Svano pusėje, p. 192.
22Svano pusėje, p. 193.
23Žydinčių merginų šešėlyje, p. 189.
24Svano pusėje, p. 83.
25Žydinčių merginų šešėlyje, p. 352.
26Suano pusėje, p. 317.
27Marcel Proust, Dingusi Albertina, vertė Pranas Bieliauskas,
Alma littera, 2005, p. 92.
28Svano pusėje, p. 130.
29Atrastas laikas, p. 160.
30Žydinčių merginų šešėlyje, p. 352.
31Svano pusėje, p. 41.
32Žydinčių merginų šešėlyje, p. 327.
33Siwwopusėje, p. 237.
34Dingusi Albertina, p. 101.

2 l 8 / AL Al N DE B O T T O N
35Proustas jo paties akimis, p. 44.
36Kalinė, p. 47.
37Kalinė, p. 110.
38Germantu pusė, p. 266.
39Germantu pusė, p. 257.
"KuZmįp. 71.
41Germantu pusė, p. 141.
42Atrastas laikas, p. 158-159.

Neidentifikuotas „Prarasto laiko beieškant" ar kitų cituojamų

kūrinių ištraukas išvertė Rasa Balčikonytė.

/ 219
Padėka

Padėkos nusipelnė šie asmenys: Marie-Pierre Bay, Marina Benja­

min, Nigel Chancellor, Jan Dailey, Caroline Dawnay, Dan Famk,
Minna Fry, Anthony Gomall, Nieki Kennedy, Ursula Kohler, Ja­
cqueline ir Marcas Leland, Alison Menzies, Albert Read, Jon Ri­
ley, Tanya Stobbs, Peter Strauss ir Kim Witherspoon. Miriam Gross
esu labai dėkingas už padrąsinimus ir savaitinius straipsnius. Už
atidumą skaitant korektūras dėkoju Mair ir Mike McGeever, Noga
Arikha ir, kaip visad - Gilbertui ir Janet de Botton. Didžiausią pa­
dėką skiriu Johnui Armstrongui - už draugystę ir dvejus metus
trukusius nepaprasto įžvalgumo pokalbius ir Kate McGeever -
kentusiai mane visą rašymo laiką ir nepraradusiai švelnumo.

/ 221
Botton, Alain de
Bo-381
Kaip Praustas gali pakeisti jūsų gyvenimą: esė / Alain de Botton;
iš anglų kalbos vertė Rasa Balčikonytė. - Vilnius:
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. - 224 p.
ISBN 978-9986-39-882-0

Alainas de Bottonas išgarsėjo didelį pripažinimą pelniusiomis esė ir romanais,

kuriuose meno, filosofijos ir literatūros svarstymai patraukliai ir suprantamai
derinami su kasdienės filosofijos (arba praktinės gyvensenos) patarimais.
Pirmojoje savo knygoje „Kaip Praustas gali pakeisti jūsų gyvenimą" autorius,
pateikdamas daug autentiškos, dažnai iki šiol visiškai nežinotos informacijos apie
Praustą, jo šeimą ir aplinką, gilindamasis į santykius su artimaisiais, cituodamas
ištraukas iš jo laiškų, esė ir didžiojo romano „Prarasto laiko beieškant", svarsto
apie literatūras bei meno poveikį mūsų gyvenimui. Skirtingai nuo daugelio
kitų literatūros mokslo veikalų autorius nagrinėja ne Prausto kūrybos menines
ypatybes, bet gilinasi, iš kurtai kilo ir kodėl atsirado.

UDK 159.913-821.111-4

A L A IN DE B O T T O N
Kaip Praustas gali pakeisti
jūsų gyvenim ą

Redaktorius Justinas Kubilius

Dailininkė Deimantė Rybakovienė
Maketuotoja Dalia Kavaliūnaitė

Tiražas 2 000 egz.

Išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,

K. Sirvydo g. 6, LT-01101 Vilnius
www.rsleidykla.lt
info@rsleidykla.lt

Spausdino UAB „Spindulio spaustuvė",

B. Brazdžionio g. 23, LT-48184, Kaunas
Čia rasime daugiau d o m esio ž m o g u m i i r f a n t a z i j o s

Ž a ism o n e i d a u g u m o je g r o ž in ių k n y g ų ... d e B o tto n a s ,

p a b r ė ž d a m a s P r o u s to k ū r y b o s g y d o m u o s iu s, p a ta r ia m u o ­

s iu s a s p e k tu s , p e r s k a ito m u m s ją i š n a u jo i r p a t e i k ia šio

m ilž in iš k o šv e n to e že ro s a ld ų , s k a id r ų d is tilia tą .

John Updike

Sis kūrinys —n e t i k k r i t i k a , b io g ra fija , lite r a tū r o s

is to r ija i r s k a ity to jo v a d o v a s P r o u s to š e d e v r u i s u p r a s ti,

b e t i r sa v iu g d o s k n y g a p a č ia tik r ia u s ia š ių ž p d ž jų

p ra sm e.
The New York Times

D e B o tto m k n y g a to k ia ža vin g a , Įd o m i ir išm in tin g a ,

k a d j i viena p a t i g a li p a k e is ti m ū sų g yven im ą .

The Daily Telegraph

Kaip nustoti švaistyti
ir pradėti branginti gyvenimą.
Ir kas galėjo pamanyti, kad Proustas, didysis prancūzų
literatūros klasikas, taps puikiu patarėju, kaip mums
prasmingai gyventi šiandien? Genialus rašytojas suprato,
kad gyvenimo esmė bei vertė susideda iš kasdienybės
smulkmenų. Paklauskime savęs, ar m okam e mėgautis
atostogom is, ar žinome, kaip atnaujinti draugystę, išmokti
sklandžiai reikšti mintis, vertinti mažus dalykus, būti geru
šeimininku, prisipažinti mylint? Proustas savo gyvenimu
bei kūryba siūlo išties vertingų atsakymų. Šioje knygoje
jis —toks, kokio galbūt nepažinojom e: žaismingas
ir pragmatiškas. Proustas iš tiesų gali pakeisti m ūsų
gyvenimą.