JONAS MEKAS

LAIŠKAI IŠ NIEKUR

BALTOS LANKOS VILNIUS,

1997 M.

Kūrinys suskaitmenintas vykdant ES struktūrinių fondų remiamą projektą

„LIETUVIŲ LITERATŪROS KLASIKOS KŪRINIŲ PERKĖLIMAS
Į ELEKTRONINĘ ERDVĘ“, 2013
 TURINYS

JONO MEKO SUGRĮŽIMAS 3

PIRMAS LAIŠKAS 6
ANTRAS LAIŠKAS 8
TREČIAS LAIŠKAS 10
KETVIRTAS LAIŠKAS 12
PENKTAS LAIŠKAS 14
ŠEŠTAS LAIŠKAS 16
SEPTINTAS LAIŠKAS 26
AŠTUNTAS LAIŠKAS 28
DEVINTAS LAIŠKAS 30
DEŠIMTAS LAIŠKAS 34
VIENUOLIKTAS LAIŠKAS 36
DVYLIKTAS LAIŠKAS 38
TRYLIKTAS LAIŠKAS 40
KETURIOLIKTAS LAIŠKAS 42
PENKIOLIKTAS LAIŠKAS 44
ŠEŠIOLIKTAS LAIŠKAS 46
SEPTYNIOLIKTAS LAIŠKAS 49
AŠTUONIOLIKTAS LAIŠKAS 52
NEUŽBAIGTŲ LAIŠKŲ FRAGMENTAI 54
 JONO MEKO SUGRĮŽIMAS

Jonas Mekas įrašytas pasaulinėje kino meno istorijoje, jo filmai pelnė

ir tebepelno gerus įvertinimus ir aukštus apdovanojimus tarptautiniuose
festivaliuose, tačiau jis pagarsėjęs ir kaip savitas poetas bei publicistas.
Tuo tarpu Jono Meko knygos, išskyrus 1971 metais „Vagos“ leidyklos
išleistą Poeziją, vėlgi paplitusios ne jo tėvynėje, bet Amerikoje, Anglijoje,
Japonijoje, kitose užsienio šalyse. Netgi jo didelė dienoraščių knyga I Had
Nowhere To Co (laisvai būtų galima išversti Be vietos) išleista ir skaitoma
ne Lietuvoje, o užsieniuose.
Tai nereiškia, kad Lietuvos žmonės nežino Meko kaip avangardinio
filmininko ir poeto. Neseniai girdėjau, kaip mūsų žinomas dailininkas
Vytautas Šerys susimąstymo valandėlę atmintinai kartojo fragmentus iš
Meko Pavienių žodžių. Tūkstančius žmonių sutraukė, didelį susidomėjimą
sukėlė Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, 1995 metų vasarą rodyti Jono
Meko avangardiniai filmai, jo skaityta poezija, jo įdomi ir šviesi asmenybė.
Pagaliau Meko priartėjimą prie Lietuvos, jo grįžimą tėvynėn taip pat žymi
1996 metais jam paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
„Gal tai tiesos skelbėjų ir pranašų dalia - į tėvynę grįžti per svetimas
žemes, - kalbėdamas apie Meką pasakė poetas Marcelijus Martinaitis. —
Tai lyg žmogus iš Rojaus, savo menu ateinantis liudyti, kad tas Rojus yra,
galbūt čia pat, ir kad jis yra galimas. Jo buvimą liudija garsas, atspindys,
pažvelgimas, judesys, žodis.“
Meko grįžimą į Lietuvą, pasak jo eilėraščio „Parvažiavus“ žodžių, „šitais
sielai ir / kūnui, žemei ir / dangui / pavojingais / laikais“ žymi ir Valstiečių
laikraščiui - 1994-1995 metais jo rašyti Laiškai iš Niekur. Tai apmąstymai ir
pastebėjimai apie šiandieninę visuomenę, kultūrą, apie žemę ir žmogų, apie
mūsų kalbą, jos išsaugojimą, apie Pasaulį ir Lietuvą. Pagaliau tie Laiškai
iš Niekur-tai jo sustabdytos ir užrašytos akimirkos, jo minčių blyksniai,
praturtinantys mūsų užmirštą, prarastą, o gal ir nesuvoktą Rojų. Savo
Laiškuose iš Niekur Mekas savitai apmąsto mūsų ir pasaulinės kultūros
reiškinius, bene pirmasis Lietuvos spaudoje išsamiai ir autentiškai parašė
apie Jurgį Mačiūną, jo paskutinius gyvenimo metus, nauju rakursu pažvelgė
į M.K. Čiurlionį ir jo palikimą, o aplankęs prie Salantų esančią Viliaus Orvido
sodybą, apžiūrėjęs akmens skulptūras, sulygino jį su Rodenu, Brancusi.
Kodėl Laiškus iš Niekur Mekas rašė būtent paprastam, kaimo žmonėms
skirtam laikraščiui? Pirmiausia, pasak Meko, jo rašinių niekas kitas
ir neprašė, o pats siūlytis nepratęs. Yra ir kita Šio reiškinio pusė, kurią
taip pat išryškino Mekas. Kai 1995 metų vasarą jo atvežtos avangardinių
filmų programos proga Šiuolaikinio meno centre surengtoje spaudos
konferencijoje vieno intelektualinio leidinio žurnalistas paklausė, kodėl jis
rašo ne kokiam kultūriniam leidiniui, o kaimo laikraščiui, kiek susierzinęs
Mekas atkirto: „Stebiuosi, kodėl jūs iki šiol nesuprantate, kad kaimas -
tai taip pat kultūra!“ Antra vertus, tiek privačiuose pokalbiuose, tiek
Laiškuose iš Niekur su tam tikru pasididžiavimu Mekas vis pasako: „Aš
ūkininko vaikas. Aš užaugau kaime, bet, kaip matot, nesu visai kvailas,
maiše manęs neparduosit... Miestuos per daug cemento ir batų, batukų.
Kultūra yra basose kojose.
Kultūra yra šaltuos ryto rasos gintaruos. Ir arklio prunkštime.
Neužmirškime savo arklių!“
Šioje knygoje spausdinami Meko Valstiečių laikraščiui rašyti, o prieš
išleidžiant atskira knyga - jo paties peržiūrėti, kai kur pataisyti Laiškai iš
Niekur. Knygoje jie sudėti tokia tvarka ir eile, kokia juos autorius siuntė
redakcijai. Jau rengiant šią knygą, Mekas atsiuntė gerą pluoštą naujų, kaip
jis pats rašo, neužbaigtų Laiškų iš Niekur fragmentų. Jie nemažiau įdomūs
ir reikšmingi Meko eseistikoje.
Kai kuriuose „Laiškuose“ jaučiama jų rašymo laiko žymė. Kad nenukentėtų
autoriaus tekstas, išliktų to laiko bruožai, rašinių nebraukinėjome, nieko
netaisėme, tikėdamiesi, kad skaitytojai turės galvoje, jog šie Laiškai iš
Niekur ir jų neužbaigti fragmentai rašyti nuo 1994 metų vidurvasario iki
1996 metų vasaros. Skaitytojams taip pat pravartu žinoti, kad knygoje
įdėtos nuotraukos, kitokios iliustracijos yra atsiųstos paties autoriaus.
Dar vienas šios knygos bruožas - tai daugelio čia spausdinamų Laiškų iš
Niekur panašumas į dienoraščio žanrą, o kai kur net panaudoti fragmentai
iš svetur išleistų Meko dienoraščių knygų. Manome, kad ši knyga - tai lyg
prologas, įžanga į jo lietuviškų dienoraščių knygą, kurią ne už kalnų numato
išleisti „Baltų lankų“ leidykla.
Algimantas Antanas Naujokaitis
 Daug keliauju. Tai žmonės manęs vis klausia, iš kur aš. Tai sakau: aš
gimiau ir išaugau Lietuvoj. Gyvenu Niujorke. O mano kraštas dabar yra
kultūra.
Tai jie žiūri į mane, mirksi: a, juokdarys.
Bet aš kalbu labai rimtai. Dabar aš įdomaujuos tiktai kultūra. O kultūra
yra visur ir niekur.
Tai ir nutariau šituos savo laiškus taip pavadinti: Laiškai iš Niekur.
 PIRMAS LAIŠKAS

1
Nežinau nuo ko pradėti. Pradėsiu nuo kalbos.
Jablonskis buvo vienas mūsų kalbos tėvų. O buvo toks Balvočius, jis buvo
Jablonskio sekretorius paskutiniais jo gyvenimo metais. Mes susitikom
Wiesbaden‘e, Vokietijoje, 1945 metais. Jis man davė labai gerą patarimą.
Jablonskis visados jam sakydavęs: jeigu nežinai, kaip gerai lietuviškai rašyti,
tai rašyk taip, kaip kalbi: tai bus geriausia kalba.
O aš užaugau kalbėdamas papilietiškai. Jeigu aš pradėčiau jums papilietiškai
rašyt, nežinau, ar mane suprastumėt. Tai va, aš jums rašysiu svetima, rašytine
lietuvių kalba, išmokta mokykloje...

2
Kodėl lietuviams labiau patinka avys negu ožkos? Kai aš augau, buvau dar
vaikiokas, kai kas užsimindavo apie ožkas, tai vis tik kaip apie biedno žmogaus
gyvulį.
O kad jau niekas nenorėjo biednai atrodyt, tai nelaikė ožkų. Labai labai
gaila, kad taip išėjo. Nes man labai patinka ožkos sūriai. Labai labai sveika
valgyt ožkos sūrį. Ir skanu! Italijoje juos daktarai prirašo savo ligoniams dėl
įvairiausių ligų.
A, ožka yra dieviškas sutvėrimas.

3
Skaitau labai įdomią knygą, tokio prancūzo Alfred A. Tomatis. Prancūziškas
pavadinimas: L‘OreilIe et la Vie, išleista 1977 metais. Lietuviškai būtų: Ausis ir
gyvenimas. Jeigu šita knyga dar nėra išversta į lietuvių kalbą, reikėtų ją būtinai
ir kuo greičiausiai išversti. Būtinai! Šita didelio mokslininko ir daktaro knyga
yra apie klausą, apie ausį, apie girdėjimą. Apie tai, kaip dar negimęs, net ir nė
mėnesio vaikelis, motinos įsčiuje, girdi ir jaučia viską, ką tėvai kalba, ir kaip
jie baras, ir kaip jie meldžias: viską, viską; ir kokią įtaką visa tai jam turi. Labai
labai svarbi knyga. Abortininkamstai jau ši knyga nepatiks. (Amerikoje galima
gauti šios knygos anglišką laidą, The Conscious Ear, Station Hill Press, 1991.)

4
Per paskutines kelias savaites daug keliavau. Kelias dienas praleidau
Islandijoje. Aš daug buvau girdėjęs apie elfus. Tokie maži žmogiukai, jie gyveną
po akmenimis, uolom, saulėtose miškų aikštelėse. Islandijos gamtovaizdis yra
elfų rojus: vien tik uolos, lava, akmenys. Tik samanos, ir kiek žolės.
Gudrūs žmonės sako, kad tai tik pasakos, tie elfai. Bet Islandijoje visi
tiki į juos. Ir visi yra juos matę. Mano mama tuos žmogiukus irgi matydavo
SemeniŠkiuose. Jai einant melžti karvių jie mosikuodavo ir šokdavo ant mėlynų
akmenų, čiobrelių atžalynuose... Ji labai supykdavo ant mūsų, prieauglių, kad
mes jai netikėdavom...
A, pasaulis yra pilnas stebuklų. AŠ pats tai jau tikiu stebuklais. Stebuklinga,
kad esu gyvas ir vaikštau šia žeme ir kvėpuoju oru, ir žiūriu į medžius ir gėles, ir
kalbuosi su žmonėmis, ir skaitau Kazio Binkio Eilėraščius - stebuklingą knygą.
 Islandijoje, Reikjavike, aplankiau savo draugą, 25-metį Julių Kempą.
Saulė niekad nenusileido, kabojo tik akiraty. Tai apie vidurnaktį žmonės
pradėjo sienom lipti: negalėjo miegoti. Tai ir aš nemiegojau, išėjau alaus
išgerti su Julium Kempu. Jo filmas Sienų apmušalas sumušė visus Islandijos
kino publikos rekordus. Filmukas ne šedevras, bet publikai jis labai patiko.
Tai aš jį rekomenduoju ir lietuviškai publikai. Ne tiek dėl jo stiprumo, kiek
iš patriotiškumo. Aš šitą filmą išleidau savo kino salėje, Niujorke. Į premjerą
atėjo Islandijos konsulas Kornelius Sigmundsson‘as. Jis klausė manęs, kodėl
aš rodau Kempo filmą. Tai ir pasakiau jam: „Aš noriu padėti jaunam Islandijos
kinui. Tai mano atsilyginimas už tai, kad Islandija pirmoji pripažino Lietuvos
išsilaisvinimą“. Jis man padėkojo ir pasakė: „Mes niekados nepamiršim
Landsbergio žodžių, kuriuos jis mums pasakė, kai lankėsi. Jis sakė, kad mes
turim būti labai praktiški, kalbėjo apie laisvę. Laisvė yra konkreti. Ir turim ją
labai taupiai naudoti. Nes ji svarbesnė užu orą“.
Tai išgėrėm vyno užu tuos žodžius.
 ANTRAS LAIŠKAS

1
Buvo laikai, kai Paryžius buvo pasaulio meno ir kultūros sostinė. Visi važiavo
į Paryžių. Hemingway, Gertrud Stein, Tysliava, Miltinis.
Šiandien Paryžius nebe tas. Bent laikinai.
Kai paskutinį kartą buvau Paryžiuje ir sutikau lietuvius, jie pasisveikino ir
pasakė: „Tai rytoj susitiksim bažnyčioje. Gražus choras giedos“. „Labai gerai,
- sakau, - susitiksime bažnyčioj“.
Bet poetai mėgsta naktis, jie eina lovon vėlai. Tai bažnyčią pramiegojau.
Dievas atleis, nes Jis žino... O su Paryžiaus lietuviais taip ir nesusitikau.
Dabar meno sostinė yra Niujorkas. Bent laikinai. Aš žinau, lietuviai yra
susispietę Čikagoj. Bet, atleiskit man, yra toks pasakymas čia: šūdas - ne
sviestas, o Čikaga - ne miestas. Tai užmirškim Čikagą...
Aišku, viskas praeina. Ir Niujorkas praeis. Bet kol kas Niujorkas yra pačiam
centre.
Paryžiaus žydėjimo metais Miltinis ten gėrė kavą su Jean Louis Barrault. O
po to parvažiavo į Lietuvą ir atjaunino Lietuvos teatrą.
O dabar Niujorke yra ne vienas, ne du ir ne trys lietuviai: yra visa jaunų,
talentingų lietuvių gauja, jaunų lietuvių kolonija. Energija, idėjos, pulsas muša.
Julius Ludavičius, Arūnas Kulikauskas, Laima
Sprangauskaitė, Gintaras Meškauskas, Virginijus Poškus, Eugenijus Varkalis,
Audrius Naujokaitis, Julius Žižliauskas, Aidas Bareikis - ir, aišku, Kęstutis
Zapkus! Ir visi susitinka, ir fantazuoja, ir dirba, ir Sofijos baras, Penktojoj
gatvėj, skamba jų balsais.

2
Pasikalbėkim vėl apie kalbą. Apie kalbą, kaip ji skamba, kaip mūsų lūpos,
liežuvis, burna juda kalbant. Viskas jau taip susiję su vieta, kur gyveni; koks
klimatas ten, kokie vėjai pučia; ar lygumoj gyveni, ar kalnuos ir t.t.
Mes turim daug tarmių. Jos nedidelės, bet vis tiek Papilės tarmė skiriasi
nuo Papilio tarmės. Kaip kalba Semeniškėse skiriasi nuo žmonių kalbos
Semeniškiuose. Kai mane Niujorke aplankydavo mūsų kultūrininkai, daugiau
laiko praleidę prie rusų kalbos negu prie lietuvių, jų lietuvių kalba išeidavo taip
lyg ir per sukaustytą burną, labai kampuotai. Rusų kalba pakeitė jų žandų, jų
burnos muskulus. Jeigu kalba gali tiek įtakos padaryti mūsų muskulatūrai, mes
galim tik spėti, kiek tos kalbos vidinė - rusų sielos - struktūra ir turinys gali
paveikti mūsų sielos struktūrą ir turinį.
O, vėl žiūrėkim į Amerikos lietuvius. Anglų kalba reikalauja visai kitokių
burnos muskulų judesių. Lietuvių, kurie dabar tik amerikietiškai kalba, burnos
muskulai yra pasikeitę. Kai jie dabar lietuviškai bando kalbėti, jie kalba tokiom
išglebusiom lūpom - lep lep lep. Jų lietuvių kalba nebeturi to lyriškumo, to
komplikuoto trapumo, kurį girdi gilioj Lietuvoj. Tai ir jų lietuviškos sielos jau
yra irgi tik lep lep lep.
Kalba, žodžiai ir jų ištartis, ir skiemenų ritmas, ir muzika eina iš pat žmogaus,
krašto sielos, iš pačios gilumos. Mūsų kalba neišskiriamai susirišus su mūsų
visa giliausia genties atmintim, mūsų kraštovaizdžiu, oru, mūsų daukantišku
būdu. Kalba yra stebuklas.

3
Prieš kelias dienas Niujorke, Soho kvartale (įkurtame Jurgio Mačiūno),
Broome Street galerijoje, atsidarė Gintaro Meškausko, Audriaus Naujokaičio
ir Eugenijaus Varkalio darbų paroda. Vėliau, po atidarymo, mes sėdėjom,
gurkšnojom airišką McSorley alų ir planavom Lietuvos ateitį... Nekalbėjom apie
meną. Po trečio stiklo mes šitaip nutarėm: kodėl Lietuvai bijoti Žirinovskio?
Nebijokim! Pirmiausia susidėkim ir nusipirkim vieną atominę bombą. Jos labai
madoj šiom dienom ir labai pigios. Galim pirkt atomines bombas iš Ukrainos, iš
Rusijos ar net iš Libijos ar Šiaurės Korėjos. Tada paprašyt, mandagiai, kad Rusija
mums atiduotų pusę Sibiro, pridėtų dar Tulos rajoną ir galbūt dalį Juodosios
jūros. Mūsų žirgai ten vandenį gėrė, ne?
Vyrai, nereikia apsileisti. Reikia atakuoti. Reikia išgelbėti Sibiro kultūrą! O,
aš dar pamiršau Vorkutą. Ji irgi mums priklauso, bent pusė. Ir reikalaukim,
kad Sibire lietuvių kalba turėtų lygias teises su rusų kalba. Tai jau būtų gera
pradžia. O po to - tai jau toliau!
 TREČIAS LAIŠKAS

1
Visi nori tik į priekį eiti. Bet aš manau, šiandieną yra daug gudriau eit atgal.
Žiūrėt, ieškot, ką praradom. Ką praradom su savo visa „pažanga“. O praradom
ne tik daug: galimas daiktas, kad mes esam praradę viską: orą, vandenį, žemę,
upes, upelius, medžius, gėles, dainas, nekaltumą, tikėjimą į viską, kas šventa.
Labai lengva eiti į priekį: nereikia galvoti, nes eini su minia: su televizija, su
technologija, kompiuteriais, Amerika... Eini į priekį ne su galva, bet tik kad kiti
jau eina į priekį. Aklai, kaip visos avys eina, taip ir aš einu...
Bet viena avis ėjo prieš srovę, atgal... į senas, žalias pievas. Avis dar sapnavo,
dar prisiminė...
Kai ta avis priėjo prie Šiaulių, prie savo senos pievelės, ta avis atrado, kad
žolė jau buvo mirus. Ji taipogi rado ten tokį žmogutį, semiantį alyvą į indelį iš
upelio - iš upelio, iš kurio ji, avelė, gerdavo tyrą vandenį ir iš kurio to žmogiuko
tėvai vidurvasary malšindavo savo troškulį. Dabar jis virė košę su to upelio
alyva.
Tai ta avis nutarė pasidaryt jaunu, nauju lietuviu ir pradėt lėtai tą pievą ir tą
upelį ir tą žemę valyti - savo vaikams... geriukams... Gudri buvo avis, ir darbšti,
ir atkakli - ji buvo palaiminta Šventos Teresės.
Vakarais ji klausydavo bitlų muzikos. Tai ji šitaip kalbėjo tam žmogiukui:
- Ne, žmogeli. Aš tikiu, kad Rojus dar nėra visai prarastas. Rojus priklauso nuo
mūsų pačių: ar jo norim, ar jo nenorim. Visur, aplinkui, yra Rojaus gabaliukai.
Ir mes ne tik kad turim juos apsaugoti: mes turim juos auginti, puoselėti. A,
Rojus priklauso nuo mūsų pačių!
Taip kalbėjo avelė žmogui, kuris graibstė alyvą iš upelio. Aš tai žinau, nes
atsitiktinai praėjo National Geographic žurnalo fotografas ir padarė nuotrauką
savo rugpjūčio numeriui, mačiau. Bet avelės nėra toj nuotraukoj. Šventą avelę
gali matyt tik tie, kurie ja tiki... kaip aš...

2
Aną vakarą mes sėdėjome ir kalbėjomės apie Čiurlionį. Ant mano stalo -
Landsbergio gražiai parašyta, bet ne taip jau gražiai išleista ar apipavidalinta
knyga anglų kalba M.K. Čiurlionis - Time and Content. Čia turiu įterpti, kad
aš stačiai lipu sienom iš raudono pykčio, kai matau, lietuvių spaudoj, žodį
„dizaineris“ vietoj lietuviško žodžio „apipavidalintojas“.
Atsiprašau užu pertraukimą. Tai mes sėdėjome čia ir kalbėjomės apie
Čiurlionį. Ir visi sutikom: Lietuvos kultūros ministerija turėtų tučtuojaus, rytoj,
sustabdyti Čiurlionio darbų vežiojimus po pasaulio muziejus ir galerijas. Kodėl
mes piginamės? Kodėl mes prekiaujam Čiurlioniu? Kodėl mes darom „biznį“
su Čiurlionio darbais? Kodėl mes elgetaujam pripažinimo, kur jo jau visai
nebereikia? Jau net nekalbant apie tai, ką tie vežiojimai daro paveikslams.
„Pasaulio“ muziejai yra išvirtę į Walt Disney muges, o mes verkdami norim
į tas muges tempti Čiurlionį. Mūsų politikieriai Amerikoje ir Europoje neturi
jokio supratimo, kas šiandieną yra svarbu Lietuvos kultūros ir meno augimui.
Jie vis griebias Čiurlionio, kaip aklas lazdos. Vis ir vis Čiurlionio. O Čiurlionis
verkia, pardavinėjamas už garbės ir ambicijų grivinas.
Palikite Čiurlionį ramybėje! Kaune! Atvažiuos, visi atvažiuos, nebijokite! Visi,
kuriems Čiurlionio tikrai reikia. Ir jie jį pamatys visame jo grožyje. Taip: tegu
meno „turistai“ ateina prie kalno, ne kalnas prie jų!

3
Didžiausias Čiurlionio propaguotojas Vakaruose yra Švedas Pontus
Hulten‘as. Aš jį pirmą kartą sutikau Niujorke 1959 metais. Jis tada buvo
Stokholmo žymaus Moderna Museet (Modernaus muziejaus) direktorius. Jis
prašė, kad aš jį suvesčiau su Niujorko menininkais, ir tai padariau. Bet aš jam
priedo daviau Čiurlionio reprodukcijų knygą. Tai tos reprodukcijos, bėdinos ir
blogai atspausdintos, jam atvėrė Čiurlionio didybę. Ir todėl jis, vėliau, kai jau
organizavo parodas Italijoje (Futurizmo apžvalgą) ir Bonoje (Dvidešimtojo
amžiaus menas), jis vis jose įtraukė ir Čiurlionį, vis pastatydamas jį pačioj
modernaus meno pradžioj.
Kodėl aš šitą jums primenu? Va, dėl ko: nebūtinai reikia vežti Čiurlionio
paveikslus į Vakarų muziejus, kad įtikinus pasaulį jo genijum: ir reprodukcijos
jį atveria ir parodo. Vėliau Pontus Hulten‘as nuvažiavo į Kauną ir pamatė
originalus. Bet įkvėpimas tai piligriminei kelionei atėjo iš tų pigių sovietinių
reprodukcijų. Taip kai ir aš, dar vaikas, Papily, šeštam skyriuj, pilnom akim
pirmą kartą žiūrėjau į Rubenso, Montegna, Tiziano reprodukcijas: bespalves,
ant trupančio parudavusio popieriaus, iš šešto skyriaus spintos pačios apatinės
lentynos... Aš negaliu jums pasakyti, kokį įspūdį man tos reprodukcijos padarė.
Ir iš tų išblyškusių, juodai baltų reprodukcijų prasimušė
formų ir turinio didybė - prasimušė ir pasiekė mano pačią gilumą ir pakeitė
mane iš esmės.
A, tai meno stebuklas.
Bet tai tas pats ir su Rojaus stebuklu.
Pro visą šiandieninį gyvenimo purvą prasimuša Rojaus spinduliai. Nori ar
nenori. Rojus yra amžinas.
Taip man pasakė avelė, prabėgdama.
 KETVIRTAS LAIŠKAS
1
Vasara. Niujorkas pačiame savo smirdėjime. Ne tik Niujorkas: visas pasaulis
smirdi. Kai šalta - tai dar visi smirdalai laikos. O kai įšyla - tai šmakšt ir išlenda.
Buvo laikai, kai niekas nesmirdėjo. Net ir mėšlas, kurį kratydavau laukuos,
vaikas, kvepėjo. O dabar viskas smirdi. Ačiū užu pažangą, socialistinę ir
demokratinę, užu abi. Mano galva, moralinis smirdėjimas, kuriame dabar
pasaulis voliojasi, eina kartu - kaip natūrali išdava - su fiziniu mūsų aplinkos
susmirdinimu.
Ne tiktai miestai: jau ir laukai smirdi. Blogiausia su automobiliais. Aš
automobilius laikau savo priešu numeris vienas. Dabar visi sako: nerūkyk,
rūkyt nesveika. Bet kai aš einu miestų gatvėm, mano nosies cigaretės visai
nepasiekia. Bet automobilių smirdalai tai jau įeina į mano ploniausias gysleles.
Jeigu aš būčiau diktatorius - gaila, kad nesu! - aš tuojaus uždrausčiau visus
automobilius. Aš taip pat uždrausčiau cigaretes, ypač amerikoniškas, nes į
jas dedama visokiausių blogų nuodingų - bet, a!, patrauklių! - chemikalų. Tik
tabaką aš leisčiau. Tabakas sveika, cigaretės nesveika. Bet kaip jau tu uždrausi
automobilius, jeigu automobilis yra dievas? Matai, lietuviai, kaip ir visi kiti, yra
pasidarę stabmeldžiais. Jų du dievukai yra: automobilis ir televizija.

2
Prieš porą mėnesių Niujorke buvo Marijos Gimbutienės paminėjimas. Tas
paminėjimas nebuvo suruoštas Amerikos lietuvių, ne: jis buvo suruoštas jos
Amerikos draugų, ar, teisingiau pasakius, draugių, nes dauguma kalbėtojų ta
proga buvo įvairių mokslų ir profesijų moterys, jos visos ją stačiai dievino.
Paskutiniam atviruke, kurį gavau iš Marijos, netoli nuo mirties, ji rašė:
„Žemyne jau mane šaukia...“
Žemyne?
Visi, beveik be išimties, kai kalba apie senovės lietuvių tikėjimą ar religiją,
visi sako, kad senovės lietuviai buvo pagonys...
Čia ir prasideda mano ginčas.
Ne, „senovės“ lietuviai - tie, apie kuriuos žinom iš liaudies dainų ir pasakų,
ir iš Daukanto, Valančiaus ir Gimbutienės - pridėsiu dar ir Čiurlionį, nes mano
„senovės“ lietuvių istorija siekia dvidešimto amžiaus pradžią - ne, tie „senovės“
lietuviai nebuvo pagonys. Jie buvo panteistai! O čia tai jau labai didelis ir esminis
skirtumas. Pagonys garbino stabus, - kaip mes dabar, supagonėję, garbinam
automobilius ir televiziją: jie meldėsi statulėlėms. Bet „senovės“ lietuviai
negarbino stabų nei statulėlių. Jie buvo išvien su saule, mėnuliu, medžiais,
visais augalėliais. Jie buvo kartu su visa gamta. Jie buvo panteistai. Ne gamtos
garbintojai, kaip kartais klaidingai rašoma ar suprantama, bet kartu, išvien su
gamta, ir gamtoje, žemėje. Jie jautėsi išvien su ąžuolais ir su mėlynais lauko
akmenimis. Statulėlės atsirado vėliau, su krikščionybe... Erezija, pasakysit...
Įrodykit man, kad ne... A, visi tie „krikščioniški“ kryžiuočiai, jie mus popiežiams
pristatė pagonimis. Jie neskyrė savo pasturgalio nuo savo barzdos, kryžiuočiai.
O Vatikanas jiems patikėjo. Juodi buvo laikai.
 Ne, lietuviai niekados nebuvo pagonys!

3
Ant mano stalo krūva laiškų. Jie visi rašyti Lietuvoje, ir jie visi buvo rašyti
Valstiečių laikraščiui. Man buvo įdomu, apie ką mūsų žmonės rašo laiškus,
kas juos ėda, kas juos gelia, kas juos spaudžia. Tai paprašiau, kad Valstiečių
laikraštis man krūvelę tų laiškų atsiųstų. Tai dabar, va, sėdžiu ir spoksau į juos.
Labai labai liūdna. Aš visus juos perskaičiau. Laiškus iš Krinčino, iš Kauno, iš
Rokiškio, Raseinių. Iš miestų, miestelių ir kaimų. Ir visi, beveik be išimties,
rašo tik apie žemę. Duokit, atiduokit mums mūsų žemę! Mes esam niekas be
žemės...
Aš pavadinau savo skiltį Laiškai iš Niekur. Bet skaitydamas visus šituos
laiškus aš jaučiau, kad tie laiškai irgi buvo iš Niekur. Jeigu neturi žemės, tai tu
esi niekur.
Žemė, žemės, žemei, žemę, žeme, žemėje, o, žeme!
Taip mano mokytoja, Šernienė, mane mokė.
Apleisk žemę - ir visi miestai sugrius.
Apleisk valstiečius - ir pradėk kasti savo paskutinę duobę.

4
Buvo toks anglas, skulptorius, Henry Moore. Jo žmona sukūrė tokį judėjimą,
kuris angliškai vadinasi „breathaerians“. Lietuviškai galėtum, apytikriai, jį
išversti „oro kvėpuotojais“. Ji daug metų gyveno tik oru ir vandeniu. Be jokio
maisto. Aš ją esu sutikęs, ir aš stebėjausi jos energija. Ji savo vyro, Henry
Moore, visus reikalus tvarkė, ir labai energingai. Bet ji ir jos judėjimo nariai
atidžiai ir rimtai studijavo visą oro ir kvėpavimo techniką, viską, kas yra žinoma,
nuo senovės indų filosofų iki dabar.
Bet Lietuva ir lietuviai dar labai toli nuo to! Lietuviai negali tik oru gyventi.
Reikia ir duonos kasdieninės. Vandens? Reikia ir vandens, bet ne tokio, koks jis
dabar teka, susmirdintas, sužeistas vanduo.

5
Kalbant apie žemę, prisimena kito anglo, tokio James Lovelock‘o knyga
ar, teisingiau, teorija, kuri vadinasi Gaia. Tas sanskrito žodis labai arti mūsų
žodžio „gaja“, „gyvybė“. Lovelock‘o „gaia“ yra mūsų žemė. Jo teorijoje žemė
yra „gyva“. Ir mes visi, ir viskas ant jos, yra neatskiriamai ir likimiškai susirišę,
kaip šaka su stiebu, kaip vilna su avim, kaip vandens lašas su jūra. Ir jeigu
ją mes išduodame, apleidžiame, nemylime - tai mes tik save išduodame, ir
apleidžiame, ir nemylime.
Lovelock‘o knygą, Gaia, galima gauti - anglų kalba - iš Oxford University
Press, Oxforde.
Iš žemės ir dangaus atėjom, į dangų ir žemę grįšim. Nebent, pakeliui,
pasiklysim...
 PENKTAS LAIŠKAS

1
Rugsėjo pradžią praleidau Portugalijoje. Du šimtus kilometrų į šiaurę nuo
Lisabonos guli Figuiera da Foz miestas. Daugiau vasarvietė, negu miestas. Visi
ten vasaroja. Kas metai ten ruošiamas tarptautinis kino festivalis. Šiais metais
aš buvau jų svečias. Miesto meras man net įteikė Garbės svečio diplomą. Spauda
buvo labai man palanki. Lietuvos vardas kas dieną buvo spaudoj. O vynas irgi
buvo geras.
Bet ne apie tai aš noriu rašyti. Visai ne apie tai.
Dieną prieš išvažiuojant sužinojau, kad pakeliui į Lisaboną, iš kur turėjau
skristi į Niujorką, pravažiuosim dvi labai svarbias vietas: Batalos vienuolyną
ir Fatimą. Tai paprašiau, kad išvažiuotumėn anksti, su užtektinai laiko sustoti
abiejose vietose. Festivalio direktorius mano pageidavimą priėmė labai
entuziastiškai: niekas kitas iš festivalio svečių nebuvo jo to prašęs.
Batalos vienuolyno katedra buvo pastatyta keturiolikto amžiaus pabaigoj,
Portugalijos išsilaisvinimo iš Ispanijos proga. Įsivaizduokit: dabar žmonės
išsilaisvina ir kokį paminklėlį pastato. O anom dienom jie statė katedras! Batalos
katedra yra viena gražiausių visoj Europoj. Ekstatiškas religinės architektūros
momentas. Kas dar stebuklingiau -jos architektas Afonso Domingues buvo
labai labai senas ir visiškai aklas, kai suprojektavo šį architektūrinį šedevrą.
Tai mums turėtų pasakyti labai daug, iš kur geriausi pasauly daiktai ateina...

2
Fatima tik penkiolika minučių nuo Batalos katedros.
Pakeliui į Fatimą mano akys bėgo per gamtovaizdį. Aukštos kalvų briaunos
gulė aplinkui. Alyvų medžiai. Staiga man pasijautė, kad aš artėjau, arčiau
ir arčiau, prie labai senos šios žemės vietos. Prisijautė kažkas labai seno ir
amžino. Tai ne tas pats jausmas, kuris tave apima įėjus į gamtą. Ne, tai ne tas
pats, ką Ignas Šeinius jautė, ne. Šitas jausmas buvo kur kas komplikuotesnis.
Vietovė buvo iškilime, ne slėny, bet man rodės, kai artėjome, lyg aš leisčiaus
žemyn ir žemyn, gilyn ir gilyn...
Ganykla, kur Šv. Marija apsireiškė trims piemenėliams gegužės 13 dieną 1917
metais, dabar, artėjant, iš tolo mačiau, kad ta ganykla jau buvo pavirtus turistų
rojum. Autobusai, automobiliai iš įvairių kraštų, minios žmonių, suvenyrų
krautuvėlės...
Kur Šv. Marija apsireiškė pirmąkart, dabar stovi Apsireiškimo altorius ir
gipsinė Šv. Marijos statula. Susigrūdusi, nepereinama turistų armija apgaubus
altorių. Pečiais pasistumdžius pavyko prieit iki kokių dvidešimt metrų nuo
altoriaus. Keturi kunigai giedojo mišias, vokiškai. Minia, kiek galėjau spręsti,
buvo šimtu procentų turistai. Tiems, kurie čia buvo iš gilesnio pareikalavimo,
kurie dabar ėjo keliaklupsti, -moterys su vaikais, jaunos merginos su žaizdotom
kojom, senos moteriškės, vyrai, - jiems buvo visai neįmanoma prasimušti pro
turistų batalijonus. Tai galėtų tiktai Vytautas padaryt, prie Žalgirio... Tai jie ėjo
ratu, aplink altoriaus koplyčią. Ne, jie nėjo keliaklupstom per dulkėtą Šiluvos
kelią, ne: visur aplinkui viskas buvo išcementuota, kilometrais į visas puses. Kur
augo žolė, žydėjo gėlės, burzgė vabalėliai, dabar buvo tik turistai ir cementas.
Piligrimai, pakeliui į Dievą, jau buvo suniokoję viską, kas buvo gyva... Aš
ieškojau azinheiros medžio, po kuriuo Šv. Marija apsireiškė piemenėliams. Ne,
jokio medžio ten jau nebebuvo. Kur augo medis, dabar stovi altorius ir gipsinė
Šv. Marijos statula. Ir keturi kunigai... Aš pasiteiravau, kas atsitiko su medžiu.
Jį nupjovė, man paaiškino. Piligrimai, Dievo ieškotojai, nutraukė jo visus lapus,
po to nulaužė šakas, nukrapštė žievę. Kai jau beveik nieko daugiau iš to medžio
nebebuvo likę, tik liūdnas stuburys, jie jį nukirto ir sudegino. Iš meilės... viskas
iš meilės...
Mane painformavo, kad medis, trupučiuką į dešinę nuo koplyčios, buvo tos
pačios rūšies kaip ir tas, kur buvo piligrimų nukryžiuotas... Tai aš nuėjau prie
jo, ir mes kalbėjomės. Senas, žalias medis laimingas, kad dar gyvas... Aš jį
nufilmavau, ir medis, man atrodė, dėkojo užu tai, kad jį aplankiau. Bet, atrodė,
girdėjau, jis man sakė, a, tikėkimės, kad tu tik vienas mane lankysi, tikėkimės,
kad kiti manęs nepastebės... aš bijaus jų meilės...
Būdamas rimto amžiaus, ir daug skaitęs ir daug girdėjęs, aš žinojau, aš
prisiminiau, kad turėčiau turėt užtektinai tvirto būdo ir valios ir užmiršt turistus
ir visą civilizacijos ermyderį ir tik būt pats su savimi ir su šita vieta, čia, tik aš
ir Fatima. Aš užsimerkiau, kad nematyčiau turistų ir neskoningos koplyčios
architektūros (aš ką tik buvau matęs Batalos katedrą...), - bet buvo neįmanoma.
Pradėjau kaltinti pats save, kad man stoka koncentracijos, stoka valios, kad aš
vis dar neužaugęs, kada užaugsiu ir t.t.
Tada pastebėjau, kad keliaklupstieji irgi bando ignoruoti turistus ir suka
aplinkui, į koplyčios užpakalį, kur, tarp kita ko, jie prieina daug arčiau prie
Apsireiškimo Medžio. Tai aš pasekiau jais, ir ten mes stovėjome, visai visai arti
stebuklo, šimtų degančių žvakių dūmų simfonijoje.
Stovėdamas ten aš vėl pajutau, kad buvau labai labai arti prie kažko labai
labai amžino, nesuprantamo. Šita vieta, ant kurios mes stovėjome, buvo
pripildyta išimtinos jėgos, išimtinos energijos. Ir ji traukė mane į save, taip
kaip ji traukė visus šituos piligrimus. Turistai jau mums nebeegzistavo: mes
buvome toli nuo jų. Mes buvom visai kitur, kitoje dimensijoje. Mes pasidavėm,
mes kapituliavom. Mes pasidarėm visiškai tušti, leisdami Fatimos stebuklo
muzikai tekėti į patį giliausią mūsų vidaus žvaigždyną.
A, tai tas Mekų Jonas ir vėl nukliedėjo... Ką tu jau čia padarysi, kartais
nukliedėti yra sveika. Aš galiu jums visiems tai patarti. Nukliedėti kartais yra
sveika. Aš nesu buvęs pas daktarą jau dvidešimt metų. Tai geras įrodymas, ne?
 ŠEŠTAS LAIŠKAS

Pasaulis, ir Lietuva, vis daugiau ir daugiau girdi apie Jurgį Mačiūną.

Kaunietis jis buvo. Gyveno ir dirbo Niujorke. Mirė vėžiu Bostone, 1978 metais.
Fluxus, jo sukurtas meno judėjimas, dabar jau linksniuojamas kartu su kitais
svarbiausiais dvidešimtojo amžiaus meno judėjimais, jurgis šį žodį ištardavo
„fliuksus“. Angliškai jis ištariamas „flaksus“. 1959 ar 1960 metais, Jurgis su
Almu Šalčium planavo išleisti žurnalą, kurį jie norėjo pavadinti Fluxus.. Žurnalas
niekad neišvydo saulės šviesos. Vėliau Jurgis šį pavadinimą pasirinko savo
„judėjimui“. Įdedu į kabutes, nes Jurgis niekados nežiūrėjo į visą savo ir savo
draugų veiklą kaip meno judėjimą. Jam viskas buvo tik juokai.
Praėjusiais metais dvi skirtingos Fluxus parodos keliavo per Ameriką. O
pradedant kitais metais Renė Blocko (ištark: Bloko) Berlyne suorganizuota
paroda - Vokietijos kultūros ministerijos pinigais -pradės keliauti aplink
visą pasaulį. Mane informavo, kad šita paroda, dar net neatsidarius, jau yra
sutraukus tiek susidomėjimo, kad jos maršrutas jau yra užpildytas dešimčiai
metų. O kita paroda, suorganizuota Bazely, ką tik iškeliavo į Japoniją.
Tai būtų gerai, jeigu ir lietuviai truputį daugiau apie Jurgį sužinotų. Todėl aš
jums duosiu ištraukas iš savo dienoraščių, rašytų paskutiniais Jurgio Mačiūno
gyvenimo metais.
Tai ir pradėsiu.

Balandžio 6 d., 1977 m.

Kartais pagalvoju, kad Jurgio požiūris į gyvenimą ir jo gyvenimo būdas yra
lyg žmogaus, kuris nieko jau iš gyvenimo nebesitikėtų. Jis jau priėmė, kad jam
šiame pasaulyje nėra pasitikėtinos vietos, nei geografiškai, nei fiziologiškai.
Jo kraštas buvo paaukotas ant Jaltos altoriaus; kūnas - jo kūnas laikos tik jo
paties užsispyrimo dėka. Kas dar jam liko, tai jo juokas. Čia tai jau jis karalius.
Karalius savo paties sukurtoj karalystėj. Karalius ir karaliaus juokdarys kartu.
Gyvenimo žaidimų kompozitorius ir režisierius.
Kas jį tokiuo padarė? Karas? Pokario išvietintųjų - pabėgėlių stovyklos?
Kas jį patraukė prie laikino, praeinamo, neapčiuopiamo? O galėjo klūpot, kaip
kiti, prieš aukštojo, klasikinio meno veršį. Praeinamumas, bereikšmingumas,
niekam nieko neprimetimas, lengvumas ir Šypsena, labai labai lengvai, taip
lūpų krašteliais - tai Jurgio pasaulis. Niekas Niekuje. Pasaulis ima viską per
rimtai. Pasauly žmonės žudos dėl įdėjų. Įdėjos pasidarė per rimtos. Jurgis nori
nuleisti truputį tą kraujo spaudimą. Jo menas juokias iš visų politinių, estetinių
ir visų kitų „griežtų“ filosofijų ir judėjimų.
Filosofija, kuri Jurgį galėtų geriausiai apibūdinti, galbūt būtų Zen, senosios
Kinijos anarchistiška filosofija. O gal Zen ir net nebuvo filosofija: gal tai buvo
menas. Zen siekė prieit prie padėties ar problemos esmės netiesiogiai, aplinkom.
Lietuviškose pasakose trečiasis brolis, kvailutis, buvo Zen mokinys. Jurgis yra
tas Pasakos trečias brolis, tas kvailutis.

Liepos 6 d., 1977 m.

Mes ėjome Wooster gatve, aš ir Hollis, mano žmona. Wooster (ištark: Vūster)
gatvė yra pačiame Soho rajono vidury. Čia Jurgis pradėjo savo kooperatyvinių
pastatų projektą, ar invaziją. Wooster gatvė, numeris 80 - tai čia jis suorganizavo
pirmąjį kooperatyvą. Čia buvo jau visai toks apleistas, nusmukęs mažų
verslininkų rajonas. O jis jį pakeitė, beveik per naktį, į beveik pasaulinį meno
centrą. Galerijos, turistai, savaitgaliais tai jau nei praeiti negali.
Jurgio mėgiamiausia istorinė asmenybė yra Louis XIV. Rossellini filmas apie
Louis XIV yra jo mėgiamiausias filmas. Louis XIV, Liudvikas Keturioliktasis,
buvo tas, kuris pasakė: „Po manęs tai tegu kad ir tvanas!“. Jurgis su juo visai
sutinka. Nes jis nepriima šiuodieninės civilizacijos. Jis nei cento neduotų, dėl
ko žmonės rūpinas, ką kalba, jų nuosavybes, rūpesčius: jo akimis, visa tai be
vertės. Niekiai.
- Tik pažiūrėk, kaip žmonės elgiasi: jie dar dramblių amžiuj! - jis sako. Kiek
kartų esu iš jo tai girdėjęs! - Žmonės yra drambliai. Jie sugadina viską. Jie
sugadins viską, ką palies: durų rankenas, kėdes, šviesos mygtukus.
Jo svajonė yra kaip nors į Ameriką įskiepyti Japonijos architektūrą: basų
kojų, lengvų slystančių durų architektūrą, „sucivilizuot Ameriką“.

Lapkričio 17d., 1977 m.

Jurgis atvažiavo iš Barringtono. (1976 metais, mafijos apmuštas, Jurgis
išsikėlė iš Niujorko ir apsistojo Barringtono rajone, kur nusipirko apleistą ūkį su
keliais dideliais pastatais, kur visi jo Niujorko draugai nuolatos jį lankė). Užėjo
pavalgyti. Billie (ištark: Bili), jauna poetė, atvažiavo kartu su Jurgiu. Jurgis
atrodė labai laimingas. Bet jis vis tiek visados atrodo laimingas, nesvarbu kas
bebūtų. Jis gali labai greit papykti. Bet jo pyktis praeina už dviejų minučių, ir
saulė vėl šviečia.
Kalbėjomės. Pasakė, kad dabar jau kas dieną turįs imt morfijaus, daktarai
prirašė. Nebegalįs pakelti skausmo. Pilvas. Jau keturi mėnesiai, ir viską jau yra
bandęs, jau nieko ko daugiau bandyt nežino.
- O jau skauda, lyg kas tau trauktų dantį, be narkozės, per visą dieną, visas
dvidešimt keturias valandas, - sako. - Tai kaip tai ištvert be morfijaus?
Sako, jis negalįs miegoti. Bet valgė daug avies sūrio. Sako, pats turįs keturias
ožkas dabar, gaminąs daug sūrio. Koks dvidešimt žmonių gyvena dabar ten,
daugumos jis niekad nemato. Niekas nerūko-jis uždraudė. Skundės, kad aš
retai pasirodau Fluxus vakaruos. Sako, esu matęs gal tik kokį trečdalį visų
Fluxus pasirodymų - galbūt jų net neapkenčiu... Ne, sakau, man jie patinka, bet
aš visados tiek daug darbo turiu. Jurgis tada sako:
- Taip, bet mes turim gana skirtingus skonius.
Bet jis buvo geram ūpe, valgė daug, net ir ledų bandė. Gera buvo jį matyt
geram ūpe, užmiršo net ir pilvo skausmus. Kai Hollis pastebėjo, kad gal morfijus
jau ne taip gerai jo sveikatai, Jurgis pasakė:
- Jeigu ne morfijus, skausmas būtų nepakeliamas ir aš turėčiau nusišauti.

Sausio 28 d., 1978 m.

Barbara Moore (ištark: Mūr) paskambino. Sako, Jurgis surinkęs visą savo
drąsą ir paprašęs Billie rankos, ir ji pasakius TAIP.
Skambinu Jurgiui. Sakau, jau visas Niujorkas kalba, ar tiesa? Tiesa, sako.
Atvažiuosiąs ketvirtadienį, pasakysiąs daugiau. Turįs būt Sloan institute
(Niujorko žinomiausia vėžio ligoninė). Barringtono daktarai jam davę tik du
procentus gyvybės šansų.
- Nelabai daug, - sako. - Sloan ligoninė daugiau visa ko turinti, tai būsią
geriau.
 Paskambinau Susan Sontag. (Susan Sontag yra Amerikos turbūt žinomiausia
rašytoja moteris.) Klausiau, kaip su jos vėžiu, ar turi Jurgiui kokių patarimų.
Sako, ji dar irgi kas dieną į Sloan institutą eina. Vėžiui, sako, dabar tai geriausia
ligoninė. Paskambins rytoj, duos vieno Paryžiaus daktaro adresą, jeigu Jurgis
norėtų važiuoti ten, labai geras daktaras. Klaida, sako, kad žmonės kartais
per daug pasitiki provincinėm ligoninėm. O tos neužtektinai patyrusios. Sontag
vėžys prasidėjo su krūtim, o po to kitos komplikacijos atėjo. Bet dabar pavykę
viską stabilizuoti.

Vasario 3 d., 1978 m.

Jurgis paskambino. Jis buvo planavęs atvažiuot į Sloan institutą ir nakvoti
pas mane. Bet dabar, sako, Sloan jam paskambino: per ilga eilė, nevažiuok.
- Aš ten niekas, - sako. - Jie manęs ten nenori.
O skausmas, sako, vėl grįžęs. Jis ima maksimumą morfijaus, bet niekas
nepadeda. Pažadėjau vėl paskambinti Sontag, paprašyt, kad paskambintų Sloan
institutui, padėtų jam įeiti. Staiga jo balsas pasidarė labai labai prislėgtas. Aš
dar niekad nebuvau tos spalvos jo balse girdėjęs. Sako, aš negaliu valgyti,
skausmas nepakeliamas.
Paskambinau Sontag, daviau daktaro, su kuriuo Jurgis kalbėjosi, vardą. Ji
buvo labai susirūpinusi dėl Jurgio. Sako, neatsiprašinėk, ji esanti dėkinga, kad
per savo vėžį laimingai praėjo. Dabar, ji sako, jos pareiga yra kitiems padėti.
Jurgis per ilgai buvo provincinėj ligoninėj, reikėjo jam jau seniai atvažiuot į
Sloan institutą.

Vasario 4 d., 1978 m.

Almus Šalčius atvažiavo su kepalu duonos. Sako, skambino Jurgiui ir pasisiūlė
atvežt lietuviškos duonos, Jurgio mėgiamiausios duonos. Jurgis jam liepė
nevežt.
-Aš jau nebegaliu duonos valgyti. Aš negaliu jos suvirškinti,-sako.
Tai mus labai visus prislėgė. A, vargšas Jurgis, jis turi jau būt labai blogam
stovy, kad nebegali valgyti savo mėgiamiausios duonos. Almus sako, jis klausė,
kodėl jis nori vestis, dabar, tokiam sveikatos stovy. Jurgis jam pasakęs, kad jis
norįs gyventi, kad nieko daugiau nėra ko likę.

Vasario 11 d., 1978 m.

Jurgis paskambino. Sako, apsivedė, šiandieną, Barringtone. Rytoj atvažiuos
į Niujorką, planuosim Fluxus vestuves. Tai sakau, kodėl tu savo draugų
nepakvietei, tai kiauliška. Tai jis sako, nepatogu pakviest vieną ar du, o visus
pakviest nebuvo galima. Visus tai jis į Niujorko vestuves pakvies.
Žinoti, kad mirtis ateina - tai vienas dalykas. O priimti jos atėjimą su šypsena
- tai jau visai kitas dalykas. Atrodo, Jurgis ir Mirtį laiko tik vienu savo Fluxus
žaismų elementu.
A, argi jis negyveno kartu su mirtim visą savo gyvenimą! Jis sako, jis taip jau
pilnas vaistų ir kortizono, kad uodai ir vabalai jo nekanda, o jei kuris įkanda,
tai tuoj užverčia kojas. Jau 1960 metais jam daktarai davė tik kelius mėnesius
gyvent. Bet jis vis dar čia, Jurgis, vis su savo menais. Jurgis nekuria meno savo
kūnu: mažai, labai mažai telikę to jo kūno, mažai. Jo niekados daug nebuvo,
ne: jis kuria savo meną savo gyvenimu.

Vasario 20 d., 1978 m.

 Jurgis: „Jie duria su ta adata kas mėnesį, su ta prakeikta adata, į mano
nugarą. Jie duria abiejose nugarkaulio pusėse, ir labai lėtai. Jie negali skubėti,
nes ten visokių muskulų, visa ko. Tai aš jiems sakau: „Jeigu neklystu, jūs ką tik
įdūrėt į mano kaulą...“ Tai jie sako: „Ne, ne, tai buvo kažkas kito...“ Pradžioj aš
sakydavau: „Žinot, aš negaliu pakelti skausmo“. O jie sako: „Gaila, gaila... tau
reikės apsiprasti...“ Aš tau pasakojau apie apendicitą be narkozės? Aš rėkiau
iš skausmo, aš gerai prisimenu... Aš rėkiau visu balsu, kiek išgalėjau, per visą
operaciją. Tai buvo karo metu, o apendicitas jau beveik trūko. Tai visi nutarė,
kad jau nebebuvo laiko mane vežt į ligoninę, jie išpjovė ten pat. Ir be penicilino.
Jie bijojo, kad trūks bet kurią sekundę. Įsivaizduokit: mažas vaikas, pjauna tau
pilvą... Jie pririšo mane prie stalo su diržais ir išpjovė. Ir aš nenualpau. Tai
buvo blogiausia.
Hollis: „Neseniai mus aplankė vienas Jugoslavijos daktaras, Zdravic‘as, odos
persodinimo specialistas. Jis pasakojo, kaip aukštos vibracijos garsai užmuša
skausmą, per operacijas.“
Aš: „Tai todėl ir rėkei, pertą operaciją. Rėkei, kad sumažinus skausmą, net
nežinodamas to. Zdravic‘as pasakojo, kaip vienoj vietoj jis turėjo padaryt labai
skaudžią operaciją. Kad sumažinus skausmą, jis paprašė, kad visi sunkvežimiai
kieme triūbytų, kiek įgalėtų. Ir ten buvo viena mašina, kieme, labai aukštos
garso vibracijos. Pacientas nejautęs jokio skausmo per visą operaciją... Kada
tu važiavai į Arizoną, dėl astmos? Aš pamiršau metus...“
Jurgis: „1962-aisiais, dviem mėnesiam. Ir 1967-aisiais, mėnesiui. Aš gerai
prisimenu 1962-uosius. Nuvažiaviau ten su dviem lagaminais -žinai, žmogus iš
Niujorko... O ten tik kaubojai ir indėnai, tam miestely. Tai aš apsistojau tokiam
viešbuty, o ten jie tik apie arklius kalba. Ir jie galvoja: o kokio velnio šitas
miesto pienburnis čia, ko jam reikia čia? Bet aš gyvenau ten visus du mėnesius.
O buvo jau taip taip pigu, doleris per dieną. Aš būčiau ilgiau išbuvęs, jeigu ne
tie kaubojai. Jie valgo, ir vis tik apie karves ir arklius kalba, ir nieko daugiau, ir
vis žiūri taip keistai į mane... A, visi šitie vaistai... Man noris tik miegoti. Jeigu
ką dirbu, tai reikia dešimt kartų daugiau laiko, kad ką padarius..“
Hollis: „Tada užmiegi?“
Jurgis: „Aš miegu, bet tik taip sau, pusiau. Ir miegu ir nemiegu“. (Juokiasi.)

Kovo 11 d., 1978 m.

Mes ėjome į traukinio stotį. Aš nešiau lagaminus. Pradžioj Jurgis nenorėjo,
kad neščiau, bet sutiko: jis nebegalįs nieko pakelti, sako.
- Aš kartais pagalvoju, - sako, - kas aš būsiu, kai mirsiu. Man tikrai įdomu.
Aš tikiu į reinkarnaciją.
- Tai duok man kokį nors ženklą, - sakau, - kaip Dovženkos filme Žemė.
Atsimeni?
Traukinys įvažiavo į stotį. Mes priėjome prie bilietų langelio.
- Būtų juokinga skubėti dabar, - sako Jurgis.
Tai neskubėdami ėjom. Aš jam padėjau praeit pro vartelius, padaviau nešulius
ir sakau sudiev.
Jis grįžo iš Sloan instituto - Hollis buvo namie - ir jis buvo taip pavargęs ir
nusiminęs. Apsilankymas Sloan institute buvo toli gražu ne ko jis tikėjos.
- Jie man davė daugiausia šešius mėnesius, tai viskas. Jie atsisakė operuoti.
Sako, nebegalima, vėžys per plačiai išsiplėtęs.
Tai dabar, sako, turįs apsispręsti, kaip tuos šešius mėnesius praleisti.
Valandą vėliau jis atsigavo. Kai aš grįžau namo, jis jau vėl buvo geram ūpe.
Pavalgėm, jis jautės daug geriau.
Jurgis yra idealistas. Ir jis turi visų idealistų ydą: jis fanatikas.

Be datos. 1978 m.
Jurgio jumoras yra savikritiškas. Trupučiuką, kaip Berthold‘o Brecht‘o. Pop
stiliaus dailininkai irgi stebėjo gyvenimą. Bet jie priėmė tas banalias gyvenimo
detales ir tą gyvenimo būdą. Jie viską priėmė ir apglėbė. Bet ne Jurgis, ne Fluxus.
Fluxus žiūri į viską iš šalies, ir juokias iš visko, ir kuria savo visai skirtingą,
savitą pasaulį ir gyvenimo būdą. Ta prasme, Fluxus yra politinis menas. Taip
kaip John Cage (ištark: Keidž) muzika yra politinė muzika. Tikrąja politikos
prasme. Menas, kuris keičia ir gerina žmogų iš vidaus, ne iš viršaus.
Jurgio rūsys, pilnas visokiausių dėžučių, popierių, niekniekių... Jis nieko
neišmeta, nei jokios skardinės, dėžutės, popierėlio, buteliuko, varžtelio, nieko.
Ir, kaip Joseph Cornell (ištark: Džozef Kornėl), viskam randa vietą savo mene.
Taip pat, kaip Joseph Cornell, Jurgis dirba su šimtu skirtingų daiktų tuo pačiu
metu. Renka, laiko, saugo viską, ką randa, kas po ranka pakliūva, kas tiktų čia
ar ten, ir visi jo darbai, visos tos dėžutės yra įvairiose ir skirtingose augimo
stazėse. Netaupumas - tai vienas dalykas, ko Jurgis negali pakęsti. Jo visi
tekstai, atvirutės, manifestai, laiškai prirašyti nuo vieno puslapio krašto iki
kito, ir taip jau glaudžiai, ir tokiuo mažu šriftu, kad man reikia didinamojo
stiklo išskaityt jo laiškus.

Be datos. 1978 m.
Jurgis sako, jo mėgiamiausi rašytojai yra Dostojevskis ir Thomas Mann.
Jurgis man užsispyrusiai tikino, kad Fluxus nėra menas ar meno judėjimas:
Fluxus yra gyvenimo stilius, gyvenimo būdas.
Jurgis sako, jis nekantriai laukia, kada galės klausytis visų trisdešimt aštuonių
ar kiek prapuolusių Monteverdi operų, kai jis mirs. Sako, verta mirti jau vien
dėl to. Monteverdi yra jo mėgiamiausias kompozitorius. Jurgio nuomone, nieko
svarbaus nebuvo sukurta, muzikoj, po Monteverdi.
Jurgis kalbėjo apie savo nepasotinamą apetitą. Net ir dabar, savo ligotam
stovy, jis vis dar labai daug valgo. Sako, per mano vestuves, jis prisėdo prie
Francinos, nes pastebėjo, kad ji gera valgytoja. Jeigu nori gerai pavalgyti, tai
sėsk šalia kito gero valgytojo, - sako.
Sako, savo testamente įrašys, kad po jo mirties jo pelenai būtų supilti
į miniatiūrinę skulptūrėlę, kuri atrodys kaip jis pats, Jurgis. Sako, bus labai
juokinga, kai jo visi draugai sėdės aplinkui jo stabelį. Labai labai juokinga.
Sako, jis vis galvoja apie plačias pievas. Dažnai sapnuoja lietaus lašus ant
žolės.
A, romantikas, Jurgis!

Kovo 15d., 1978 m.

A, aš žiūrėjau į Seymour Stern. Jis stovėjo prie peršvietimo mašinos,
kopijuodamas medžiagą savo monumentalinei D.W. Griffith‘o biografijai, tris
dienas prieš savo mirtį, gerai žinodamas, kad jis gali mirti bet kurią valandą. O,
ką jis galvojo, tą dieną, kai aš žiūrėjau į jį, prisėdusį prie peršvietimo mašinos,
ilsintis.
- Seymour, tu turėtum eiti namo, tu turėtum pailsėti, - pasakiau. Jis nieko
neatsakė, tik žiūrėjo į grindis.
Aš nežinojau, kad jis turėjo limfinį vėžį.
 A, man niekados neteko susitikti akis į akį su mirtim, dar ne. Mirtis vis
vaikščiojo aplinkui, manęs nepaliesdama. Karas, priverstinų darbų stovyklos,
belaisvių lageriai - aš juos visus perėjau nepaliestas. Mano tėvas mirė - aš
sužinojau apie jo mirtį tik po penkių metų. Ir mano brolis Povilas mirė toli.
Aš sužinojau, laiškas mane pasiekė jau su laidotuvių nuotraukom, su laiko ir
erdvės nuotoliu.
A, ką jis galvojo, Jurgis, eidamas per sniegą, tą dieną, pasinėręs savy, giliai,
giliai, neįžvelgiamoj erdvėj - kai mes ėjome taip, per sniegą, tylom, be žodžių,
į automobilį. Jis atsisėdo į automobilį, ir aš priėjau prie atidaryto lango, ir
pasakiau:
- Tai matysimės vėl, greitai.
Bet jis nieko neatsakė, nepakėlė galvos, jis vis dar buvo toj neįžvelgiamoj
tolumoj.

Rugpjūčio 1 d., 1980 m.

Warhol ir Jurgis. Warhol ir Fluxus. Giliai, giliai jie abu susitiko. Jie abu
buvo Fluxus. Jie abu buvo iš Nieko karalystės. Jie abu neėmė rimtai šitos
civilizacijos. Abu juokėsi iš jos, kiekvienas savo būdu, patys stovėdami atokiai,
jos nepaliečiami, žiūrėdami į ją tik iš šalies. Aš vis dar matau Andy Warhol 54-
tos gatvės diskotekoj, stovintį nuošaly, prie įėjimo, niekados pačiam vidury,
visados su savo polaroidine kamera. Atvira, visa matanti ir registruojanti akis.
Ir Jurgis, juokdamasis iš visko, net ir iš paties Warhol, kurdamas savo paties
pasaulį, trapų ir visiškai bereikšmį, nesvarbų: niekas nei jį pirks, nei parduos;
pasaulį, susidedantį iš juokų, žaismų, degtukų dėžučių, mįslių, poemų Niekui
ir Niekam.

Balandžio 2 d., 1978 m.

Skaitau Lituanus ketvirtą 1977 metų numerį, Tomo Venclovos straipsnį. Jis
rašo - verčiu iš anglų kalbos:
„Dar Lietuvoj, vienądien, mes kalbėjomės - vienas Lietuvos rašytojas
(kurio vardo aš čia neminėsiu) ir aš, ir mes kalbėjomės labai panašia tema.
Ir mes sampratavom - abu laikydami save agnostikais, ne tikinčiais, - bet abu
įsivaizduodami šitokią situaciją: įsivaizdavom, kad ateina Paskutinio Teismo
Diena, ir Dievas nutaria teisti ne tik žmones, bet ir tautas ir jų literatūras. Tai
ateitų lietuviai, ir jie sakytų:
-Tai va, ir mes atėjom, lietuviai! Mes perėjom per viską, ir mes dar gyvi! Mes
dar čia! Teisk mus!
Dievas išklausys ir atsakys:
-Okey, tvarkoj: jūs perėjot per viską, ir išsilaikėt, ir stovit prieš mane -o ko?
Didelis daiktas? Šumerai, pavyzdžiui, neišsilaikė, pranyko, bet jų intelektualiniai
pasiekimai, kuriuos jie mums paliko, gyvena ir dabar, ir daug stipriau, negu jūs
dabar!“
Čia Venclova nutraukia savo pasakojimą. Bet aš norėčiau jį tęsti toliau:
„... ir Dievas pakėlė ranką, kas reiškė: išveskit juos!
Tuo pačiu momentu, toks senas žmogutis, su krūva raktų rankoje, pakratė
pirštą ir tarė:
- A, Stachanovai, tu ir vėl vaidini Dievą! Aš tau sakiau, kad susipakuotum ir
grįžtum į Rusiją. Tu dar vis čia?
Tai pasakęs, jis pasisuko į lietuvius:
-A, vargšas Stachanovas! Jis taip sunkiai dirbo, taip darbščiai, visą savo
gyvenimą, kad jis ir dabar, miręs, vis dar matuoja viską pagal kiek kas yra ko
padaręs. Jo bausmė yra: niekados nežinoti tikros gyvenimo vertės. Jis niekados
nežinos gyvenimo, kur niekas tavęs nematuoja, kur niekas tavęs neskaičiuoja.
Jis niekados nežinos gyvenimo, kur nedideli kasdieniniai džiaugsmai ir darbai,
niekeno nepastebimi, nedideli, suriša visus kartu ir eina iš kartos į kartą... A,
jie buvo velniškai gudrūs ir darbštūs, šumerai! Kiek kraujo buvo pralieta visą
tą gudrumą ir išmintį apgint ir skleist! O Dievo akyse visa tai nulis... Bet jūs,
lietuviai, eikit, grįžkit atgal į savo slėnius, pievas, kaimus. Jūs dabar laisvi!
Niekas daugiau jau nebeskaičiuos jūsų valandų, jūsų pasiekimų. Tie laikai
pasibaigė. Dabar vėl jūs galit, jeigu norit, būt tik jūs patys, maži, nesvarbūs,
visai visai nesvarbūs - per visą sekantį tūkstantį metų! Nes Dievas man sakė,
kad Jis vėl norįs girdėti jūsų mažas, nesvarbias liaudies dainas, jos Jam patinka.
Jam visai nepatiko, Jis užmerkdavo akis ir užsikimšdavo ausis, kai jūs ten visi
marširuodavot, taip visi kartu, bliaudami maršus.“
Taip kalbėjo Šventas Petras lietuviams.
Jurgis visados bus lietuvis. Didelė Fluxus programos dalis susideda, išplaukia
iš jo vaikystės prisiminimų - iš vaikų žaidimų. Amerikos lietuviai jį atstūmė: jis
raupsuotas. Jo Fluxus meno darbai yra lygiai ignoruojami, atmetami Amerikos
lietuvių ir sovietinės Lietuvos. Jiems jis toks kvailiokas. „Kur mūsų Solženicinai?“
- klausia Venclova. Jie vis ieško savo Solženicino, o nemato Jurgio, kuris lygiai
didelis, ar gal net didesnis. Aš eisiu dar toliau: Jurgio indėlis į Vakarų meno
išsivystymą yra lygiai svarbus, kaip Čiurlionio! Bet mano broliai lietuviai sakys,
kad aš irgi sukvailėjau, kai jie skaitys šituos mano žodžius. Tai ką man daryt?
Ne, mums nereikia nei šumerų, nei Solženicinų: Jurgis su Čiurlioniu pasitiks
mus prie Rojaus Vartų ir mus įleis! Su sąlyga, aišku, kad mes dar nebūsime
užmiršę savo mažų, nesvarbių dainų...

Balandžio 3 d., 1978 m.

Billie aplankė mus. Sako, Jurgis jaučias daug geriau. Jamaikoje daktarai
jį gydė „enzimų“ metodu. Daug mažiau morfijaus ima, jaučias daug geriau.
Ketvirtadienį atvažiuosiąs į Niujorką.
Tai mes kalbėjomės apie Jurgio valgymo papročius. Sutikom, kad jo
Bourguignon - kai mes, pavyzdžiui, jį lankėm Barringtone - buvo beveik
kulinarinis šedevras. Jis visados domėjosi virimo receptais, iš įvairių kraštų ir
laikotarpių. Bet mes stebėjomės jo visišku abuojumu pagrindiniams sveikatos
reikalavimams. Kai paskutinį kartą jis pas mus lankėsi, atsivežė visą maišą
maisto konservų. Ir vandeniui gert jis turėjo tuščią konservų dėžutę. Tai
mano žmona ją išmetė ir jos vieton padėjo stiklinę. Tūkstančius tų dėžučių jis
išvalgė, kai gyveno Wooster gatvėj, aš mačiau. Ir visos tos mūsų diskusijos apie
mikrobangines krosneles, kurios jam taip patinka! Jis visai nesidomi kulinarijos
niuansais, tikro virto maisto malonumais. Pieną-jis geria tik iš pieno miltelių
padarytą pieną. Jis valgys viską, kas iš bet kokių miltelių, gers tik destiliuotą
vandenį ir t.t. ir t.t. O kaip jis jau visados patenkintas savo virtiniais! Tie virtinių
vakarai! Aš niekados nebuvau valgęs blogesnių virtinių. Sakau „valgęs“, bet iš
tikrųjų, aš niekaip negalėjau jų valgyti, nors bandžiau. Jie buvo taip neapsakytai
neskanūs, virti iš krautuvėj pirktos virtinių makalynės, tik pusiau išvirę, sunkūs
tokie ir be jokio skonio.
Bet Jurgis valgė, ir gyrė, ir žagsėjo, virtinių pilnu pilvu, pukšėjo atsilošęs
kėdėje, beveik ekstazėje... virtinių ekstazėje.
 Gegužės 5 d., 1978 m.
Turėjau būt Bostone, Massachusetts technologijos institute, su paskaita.
Sužinojau, kad Jurgis guli Bostono universiteto ligoninėje. Tai jį aplankiau. Jis
taip sudžiūvęs, sėdėjo ant lovos krašto. Kai aš įėjau, seselė jau ruošės jo lovą
išstumti į operacijos kambarį. Jis jos paprašė, kad palauktų kokias penkias
minutes, kad mes galėtumėm truputį pasikalbėti.
- Aš bijojau, kad jie mane išstums į operacijos kambarį prieš tau ateinant.
Kelias minutes mes kalbėjomės. Jo balsas jau taip silpnas, kelis kartus
turėjau paprašyt pakartot.
- Jie labai nustebę, kad aš dar vis gyvas, - jis sako. - Mano vienintelė viltis
yra, kad jie mane kaip nors išlaikys, kol Stebuklingas Vaistas bus atrastas... -
Jis nusijuokė.
Jis nepajėgė užlipt ant operacinės lovos, tai aš pirmiau vieną jo koją užkėliau,
tada kitą ir paguldžiau į lovą. Jis nebuvo skutęsis jau kelias dienas, tai atrodė
tikras ligos ir silpnumo paveikslas. Sako, turėjo eit į ligoninę, nes nieko
nebegalėjęs valgyti. Ir jo kojos visos sutinę.
- Žiūrėk, - sako, - į mano kojas. Nufilmuok jas. O, bus labai daug nuotraukų,
kur rodys mane sergantį. Aš visados sirgau. Daktarai čia man sakė, kad aš
mirštu iš bado: trūksta visokių vitaminų...
Kelias minutes mes sėdėjom tylom.
Jurgis: „Tai tu turi į traukinį bėgti...“
Aš: „Trečią valandą. Aš dar turiu laiko“.
Daktaras seselei: „Jau reikia stumt“.
Jurgis: „Ar Shigeko (Šigeko) išvažiavo į Japoniją?“
Aš: „Ne, ji dar Niujorke. Ji dar čia.“
Jurgis: Anthology turėtų kaip nors gaut daugiau pinigų...“
Aš: „Aš dirbu visą laiką, bandau...“
Jurgis: „Šita operacija užtruks ilgą laiką...“
Aš: „Kaip sako: nelengva užmušt žmogų...“
Jurgis: „Nėra ko skubintis, dabar...“ (juokias).
Seselė pradėjo stumti lovą į operacijų kambarį. Jurgis pamojo ranka, pirštais,
jis negalėjo pakelti rankos.
- Tai laikykies, - pasakiau. Jis lengvai nusišypsojo. Seselė išstūmė jo lovą.

Gegužės 9 d., 1978 m.

Parėjęs namo iš darbo, radau popierio lapą ant stalo:
Jonai! Jurgis mirė šiandieną po pietų. Nijolė tau paskambins. Mes dešimtame
aukšte.“ - Hollis ir Oona.

Gegužės 11d., 1978 m.

Shigeko, Carla, Francene, Hollis, Oona, mes nuvažiavome į Fresh Pond
krematorijų, Queens rajone, kur Jurgio artimieji pakvietė jo draugus paskutiniam
atsisveikinimui. Jo motina atvyko, ir sesuo Nijolė, pusbroliai, ir kiti giminaičiai,
ir koks trisdešimt Fluxus draugų- Moore, broliai Hendricks, Dick Higgins, Yoshi,
Alison Knowles, Almus Šalčius su Nijole, La Monte Young, Larry Miller ir kiti. Aš
priėjau prie Jurgio motinos, ir ji man pasakė:
- Aš jį mačiau... Jis taip rimtas... ir toks ramus, dabar...
Jurgio žmona, Billie, man padavė Purcell‘io ir Monteverdi muzikos juosteles,
kurias Jurgis pats parinko šitai progai. Tai aš uždėjau jas ant magnetofono,
krematoriumo koplyčioj, ir mes visi kokias dvidešimt minučių klausėmės Jurgio
mėgiamiausios muzikos. Buvo labai liūdna dabar tos muzikos klausytis. Jurgio
karstas buvo ten pat, ir gėlės -jurginai ant jo. Tada Jurgio motina pasakė:
- Pasiimkit jurginų išeidami. Nuo Jurgio.
Tai mes visi pasiėmėm po jurginą ir ilgai stovėjome kieme, prie krematoriumo,
nenorėdami išsiskirstyti. Jurgis buvo dar taip taip arti.
Jurgio motina man kalbėjo:
- A, aš vis prašiau, kad jis apsivestų. O jis vis sakė: dar ne. O kai tu apsivedei,
tai jis sakydavo: jeigu Jonas apsivedė kai buvo
penkiasdešimt metų, tai kodėl ne aš? Aš dar turiu laiko, aš palauksiu, kol
būsiu penkiasdešimt... tada aš apsivesiu... O dabar, štai, per vėlai, jis laukė per
ilgai...
Vėliau mes visi nuvažiavome į mūsų namus, prie sūrio, duonos ir vyno. Shigeko,
Francene, Carla. Ir mes kalbėjomės apie Jurgį, kaip viskas, kur mes esam ir ką
mes turim ir ką mes darom, kaip viskas susirišę su Jurgiu. Nebūtų Soho rajono
be Jurgio, ir mes nebūtumėm šituos namuos, be Jurgio, nesėdėtumėm dabar
aplink šitą stalą be Jurgio. Shigeko sakė, kad Jurgis ją atvežęs iš Japonijos į
Niujorką, ji čia tik Jurgio dėka.
Mes išėjom į gatvę ir ėjom per Soho. Mums reikėjo išsivaikščioti. Jis buvo
toks jau geras, Jurgis. Net ir kentėdamas, pilnas skausmo, jis žiūrėjo, kad
neprimestų kitiems savo skausmo. Jis pasitraukdavo į mūsų tolimiausią
kambarį, susiriesdavo lovoje ir kentėdavo, pats vienas. Kai pamatė, kad aš į jį
žiūriu, pasakė:
- Daug lengviau, mažiau skausmo, kai guliu kaip negimęs kūdikis įsčiuje.
Porą savaičių vėliau.
Jurgio motina paprašė, kad aš sukviesčiau Jurgio draugus, kurie negalėjo
atvažiuot į krematoriumo ceremoniją, į mano muziejų, 80 Wooster gatvėje.
Ta proga Nijolės vyras, Valaitis, perskaitė šį Jurgio motinos, Leokadijos
Mačiūnienės, tekstą:

Paskutiniai mano žodžiai mano sūnaus draugams

Ačiū jums visiems, kurie mylėjote Jurgį - jūs, kurie esat čia, ir tie, kurie
negalėjote čia būti. Su jumis, kurie buvote krematoriume, Jurgis
buvo ir lietė jus visus su muzika, kurią jis mylėjo - taip, kaip jis jus liečia
dabar, čia.
Jis niekados nieko nenorėjo tik sau - jo visas džiaugsmas ir pasitenkinimas
buvo tik dirbti su draugais. Jis neleido pinigų sau, jis gyveno kaip vienuolis. Kai
aš jo klausdavau, kodėl jis nenusiperka sau geros lovos, gerų baldų, jis man
sakydavo: „Palauk, palauk, aš per daug užimtas dabar. Dabar man užteks tik
muzikos ir gėlių“.
Visas jo gyvenimo pasitenkinimas buvo dirbt ir būt su draugais, su jumis.
Kartais jis atsiskirdavo net ir nuo manęs, nors aš ir palengvindavau jo gyvenimą,
kad jis galėtų laisviau dirbti. Ir jis dirbo, nesiekdamas nei pripažinimo, nei
patogumų. Dažnai man buvo skaudu matyt, kaip jis atiduoda save kitiems, jau
per daug. Bet jis nenorėjo kitaip gyventi. Jis galėjo gyvent tik taip. O dabar jo
darbai yra lobynas.
Aš dėkoju broliams Mekams, jūs daug davėt Jurgiui, jam jūs buvot labai
svarbūs. Ir kai aš buvau su juo Jamaikoje, jis man sakė, kaip daug jam yra
padėjus Barbara Moore - ji jam buvus kaip sesuo. Ir kiek daug Peter Moore,
kiek daug laiko jis yra jam davęs, fotografuodamas jo visus darbus ir progas.
Fotografijos, kurios dabar išliks, kad jį prisimintumėt. Jis kalbėjo apie jus visus,
bet aš negaliu visų vardų dabar prisiminti. Bet jis kalbėjo apie jus visus. Ir kaip
jis buvo dėkingas, kad jūs jį aplankydavote Barringtone ir jam padėdavote. Ir
aš esu labai laiminga, kad jis turėjo tiek gerų draugų, ir aš dėkoju jums visiems
už tai.
„Ne, neliūdėkit dėl manęs,
aš tik perėjau per duris
į šviesesnės dienos rytą,
kur skausmas niekados manęs nepalies
ir kur nėra ašarų.“
 SEPTINTAS LAIŠKAS

Per visą lapkritį, kaip pridera, lapai krito, o mano gyvenimas mane
negailestingai, kaip beržo lapą, mėtė per visą Vakarinę Europą. Žmonės nori
keliauti. Bet aš turiu jums tiesiai pasakyti, kad aš nemėgstu keliauti. Ne savo
noru išvažiavau iš Lietuvos. Ne mano noru mane atvežė į Ameriką. Aš esu
popierio žiurkė. Aš laimingiausias, kai galiu sėdėti prie stalo ir skaityti ar rašyti.
Bet turėjau keliauti. Žmogus turi valgyti. Ir kur bevažiavau - vis sutikau
lietuvius. Daugiausia labai jaunus lietuvius. Jie visur, kaip bitės, paplitę po
visus Europos miestus, renka medų. Kai kur daugiau to medaus, kai kur
mažiau - bet jie visur. Sustojau Marsely, Prancūzijoj, -ten nueinu į Sophie Calle
parodos atidarymą: ten Romanas Senapėdis stovi su vyno stiklu. Iš Kultūros
ministerijos. Europos muziejus studijuoja. Sako, labai naudinga, daug naujų
dalykų, daug naudingos informacijos Lietuvos muziejams.
Lapkričio 15-tą atsidūriau Diuseldorfe. Sėdžiu bare, geriu alų -šmakšt, trys
lietuviai prisistato. Saulius Valius, Diana Radavičiūtė, Vytenis Lingys - dailėje
visi. A, visi taip entuziastiški, pilni energijos. Jie studijuoja ir dirba čia. Viskas
arti, jie pačiam Vokietijos meno centre. Kaselis čia pat, Bona, Kiolnas, o ir
Paryžius tik užu trijų valandų. Kaip tik tą savaitę Kiolne atsidarė Yves‘o Klein‘o
paroda. Yves Klein‘as išgarsėjo savo mėlynais paveikslais. Visą drobę mėlynai
nudažo ir kabina ant sienos... Joje nieko nėra: tik mėlyni dažai...
Bet aš stovėjau prieš jo mėlynus paveikslus ir negalėjau atsistebėti jų
stiprumu. Žiūrėt į jo mėlynus paveikslus yra tas pats kaip žiūrėti į didelį mėlynai,
neapsakomai mėlynai žydintį linų lauką. Toks jau mėlynumas, taip gera gera
akims! Mėlynumas, kuris tave atgaivina, pripildo. Nenuostabu, kad senovės
daktarai spalvom gydė ligas. O naujosios mokslų teorijos mus moko, kad meno
muziejai yra kaip gydomosios ligoninės. Tas pats su garsais, su koncertų salėm:
muzika mus irgi išgydo.
Porą dienų vėliau - aš Bochum mieste. Čia sutikau Neringą ir Astę Naujokaites.
Viena studijuoja dailę, kita - anglistiką. Nuvažiuoju į Boną - ten Rimas Čuplinskas
prisistato, muzikas. Vėliau - aš Frankfurte. Čia sutinku Ramunę Pigagaitę,
studijuoja fotografiją, Mainco universitete. Aš irgi studijavau Maince, tas buvo
jau labai seniai -studijavau filosofiją, iš kvailumo: norėjau gudresnis būt. Bet
daugiausia aš stovėdavau ir žiopsodavau į dideles medines Gutenbergo raides,
Gutenbergo muziejuj - Gutenbergas ten gyveno ir dirbo.
Kasely, kur 1946-1948 metus praleidau „išvietintųjų“ stovykloje, prasilenkiau
su Petru Geniušu: Čiurlionio kvartetas davė koncertą lygiai tą pačią valandą,
kai aš turėjau rodyti savo filmus. Kur beėjau, mačiau jų plakatus ant sienų.
Taip, lietuviai yra dabar visur. Kaip sakiau, jie yra kaip bitės, renka medų iš
visur. Tik tikėkimės, kad Lietuva bus jiems avilys, kad Lietuva neuždarys jiems
durų. Aš žiūriu į juos kaip į mūsų langus į pasaulį. Per juos daug visa ko gero,
numatyto ir nenumatyto, bet visai kitokio ir kito, į Lietuvą įkris. Dabar jie dar vis
pilni entuziazmo. Šalto vandens dar niekas ant jų galvų nepila. Tikėkimės, kad
jie tokiais pasiliks ir padės Lietuvai būt gyvai pasaulinėje, ne tik savo dirvoj.
Ne viskas auksas, kas provincijoje žiba, kartais gal tik sudužęs alaus butelis,
net ir ne žėrutis.
 Aš sutinku žmonių čia, Niujorke, ir jie sako: a, ko tu tiems valstiečiams rašai
- tu turėtum rašyt kokiam intelektualų leidiniui. O aš jiems sakau: aš ūkininko
vaikas. Aš užaugau kaime, bet, kaip matot, nesu visai kvailas, maiše manęs
neparduosit. Tai tas pats ir su dabartiniais valstiečių vaikais: jie yra tikroji
Lietuvos ateitis. Valstiečių vaikai ir žvalesni, ir vikresni, ir gudresni, nes jie
savo kojom dar liečia žemę. O žemė yra ne tik išminta: ji yra pilna išminties.
Miestuos per daug cemento ir batų, batukų. Kultūra yra basose kojose. Kultūra
yra šaltuos ryto rasos gintaruos. Ir arklio prunkštime. Neužmirškime savo
arklių!
Pakeliui į Niujorką sustojau Paryžiuje. Kaip tik tą vakarą Beaubourg muziejuje
atsidarė didelė ir, mano galva, labai svarbi paroda. Paroda buvo pavadinta
„Hors Limites“, galėtumėm išversti kaip „Už ribų“. Parodoje išstatyti meno
darbai, kurie buvo ignoruojami visų senosios kartos kuratorių. Daug Jurgio
Mačiūno darbų, Nam June Paik, Ben Vautier, Happenings dokumentų, Hermann
Nitsch ir t.t.
Vėliau mes sėdėjome kavinėje su Jean Jacques Lebel, kurio didžiulė skulptūra
- instaliacija - didelė, raudona, persmeigta širdis dominuoja parodoje, ir
kalbėjomės. Mes pasižįstam nuo senų laikų, nuo 1960 metų. Kalbėjomės ir
sutikom, kad visi didieji pasaulio muziejai eina per didelę revoliuciją: senoji
kuratorių karta išeina pensijon, jauni kuratoriai perima muziejų vadžias.
Marselio meno muziejaus kuratoriui dar net nei keturiasdešimt metų. Modernaus
meno muziejaus,
Niujorke, naujam direktoriui ką tik sukako keturiasdešimt. Tas pats dedasi
Paryžiuje, ir Kasely, ir Pitsburge ir t.t. ir t.t. Nauji vėjai pučia per muziejus: jie
visi atjaunės.
O kas čia tokio, kas nors pasakys. Ar tai svarbu Lietuvos valstiečiams? Yves
Klein? Nam June Paik? Taip kalbės biurokratai, ekonomistai, kurie teršia žemę,
vandenį, orą, galvas. O aš sakau: viskas yra svarbu, ir ypač menai. Aš irgi
ūkininko vaikas, ir man tai svarbu. Man viskas svarbu ir aš viskuo domiuosi...
Visas pasaulis yra vienas didelis ūkis.
 AŠTUNTAS LAIŠKAS

Ateina Kalėdos, ir aš pradedu galvoti apie sniegą. Rimti, praktiški žmonės

pasakys: tai sentimentalu. Bet tas nieko nepadės. Aš vis galvoju apie sniegą.
Kalėdos ir sniegas man beveik tas pats. Labai labai nekrikščioniška, kai kas
pasakys. Bet tai netiesa. Aš žinau, Dievas myli sniegą lygiai kaip aš... nes jis jį
padarė...
Bet aš turiu didelę bėdą. Aš gimiau gruodžio 24-tą. Tai aš niekados negaunu
gimtadienio dovanų ar atvirukų: aš gaunu tik kalėdines dovanas.
Aš turiu ir kitą bėdą: aš vis galvoju apie Jėzų Kristų, nes mes bendragimčiai.
Tai aš jam jaučiu tam tikrą bičiulišką solidariškumą. Du tūkstančiai metų nedaro
jokio skirtumo. Mes vis tiek esam tų pačių metų. Tai aš jaučiu tam tikrą pareigą
jį užstoti.
Aš žinau, kad Dešimt Prisakymų atėjo per Mozę. Bet visuos krikščioniškuos
poteriuos mes prašom: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame
savo kaltininkams.“ Mano draugas Jėzus Kristus pakartojo, ką Mozė pasakė.
O jis pasakė daug. Daugiau negu bet kas kitas visos žmonijos istorijoje: „Ir
atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“
Ką tik skaičiau Sigito Gedos apmąstymus Čikagos Drauge apie skriaudas, sau
ir kitiems. Aš prisiminiau, kap tas pienburnis piemuo, iš
Biržų, kur ganė pas mūsų kaimyną Laumę, pavogė mano peilį. Aš vis dar
galvoju apie tą peilį. Nežinau, ar esu jam tikrai atleidęs. Man buvo dešimt metų.
Gražus buvo peilis.
A, aš negaliu miegoti. Aš vis galvoju. Arba tu peršoki per griovį arba tu
neperšoki. Arba tu esi su Kristum arba tu nesi. Arba tu eisi į dangų ar į pragarą.
Jeigu laimė lems, pateksi į skaistyklą, ir kaip nors iš jos išsi-krapštysi. Viskas
labai realu, tikra: dangus, pragaras, skaistykla. Jeigu netiki, pasiskaityk
Sigmundą Freudą ar Gustavą Jungą. Ar Dantę. Gali juoktis iš daug ko, bet ne iš
pragaro ar dangaus. Per daug rizikos, anot Leono Lėto-Adamkevičiaus. Nebent
tu jau visai kitoj pusėj: tada vėl gali juoktis iš visko. Jurgis Mačiūnas buvo visai
kitoj pusėj.
Tai sakau, sau, tai galvoju apie atsilyginimus, apie kerštą. Kalėdiniai
galvojimai. Įsivaizduokit: jie išvežė Sibiran jo tėvus. Įsivaizduokit: jie plėšė jo
brolio nagus. Įsivaizduokit: jie nulupo nuo jo rankų odą. Įsivaizduokit... Gana!
Mums nereikia tos vaizduotės: viskas dar matos, kaip dabar.
Tai dabar: „Ir atleiskite mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo
kaltininkams...“
Aš žinau, čia labai labai opi, jautri tema... Pašluokim ją po lova...
Bet tokios yra mano kalėdinės mintys, nes aš gimiau kartu su Jėzum Kristum.
Tai nieko negaliu padaryti.
Aš skaitau Lietuvos laikraščius. Sutinku žmones įvairaus plauko. Ir vis girdžiu
apie atsilyginimą ir atsiskaitymą. Ir galvoju: a, mes kaip buhalteriai. Užu 100
procentų kaltės dabar mums reikia 100 procentų atsiskaitymo. Gal imtumėm
ir 75 procentus, tai 25 proc. kaltės paliktų skoloj: negalėsit eit į valdžią, ar
panašiai atsiskaitysim...
Keršyt ar nekeršyt?
Dantis už dantį, ar?..
 Bet man to klausimo nėra. Aš jau seniai palikau teisėjo kėdę Jėzaus Kristaus
tėvui, kaip jis liepė.
A, Kalėdos... Aš sėdžiu ir galvoju ir viskas labai komplikuota. Jeigu sekt Moze
ir Jėzum Kristum, mes turėtumėm apkabint savo skriaudėjus - enkavedistus ir
t.t. ir pasakyt: „Tu mano brolis. Brolis nuo Adomo ir Ievos, ir brolis Kristuje. Aš
žinau, kad tu žinojai ką darei. Tu manei, kad tu žinojai. Bet, žiūrint iš laiko, ar
dieviškos, Einsteino perspektyvos, tu nieko nežinojai. Tu buvai aklas. Apakintas.
Dievas tave mėtė, mėtė ir mėtys. Bet galų gale jis padės tave, kaip šūdelį,
kur tu turi būt padėtas, Dievas bus tavo teisėjas, ne aš. Tai dirbkim kartu, dėl
visų. Prisimeni, Šventas Povilas pasikeitė iš enkavedisto į Šventąjį pakeliui į
Damaską. Per vieną lemtingą akimirką. Tas sako, kad kiekvienam iš mūsų yra
galimybė pasikeist, kiekvieną akimirką mes galim pasikeist iš viso. Tai, broli,
broli lietuvi... broli ruse... broli lenke...“
Aš sėdžiu taip ir galvoju. Negaliu miegoti.
Jums turbūt jau aišku, kad aš remiu Jėzaus Kristaus politinę liniją. Niekas
nėra nieko geresnio ar gudresnio ar praktiškesnio dar išgalvojęs. Nieko geresnio
užu meilę savo artimui ir savo priešui. A, kokia revoliucinga idėja! Šimtą kartų
revoliucingesnė idėja negu Markso, ar Lenino, ar Prancūzų Revoliucijos! Meilė.
Meilė. Nieko pažangesnio, nieko revoliucingesnio, radikalesnio ar sunkesnio!
Tai sėdžiu ir galvoju. Apie tuos, kurie mus skriaudė. Apie Sigito Gedos
apmąstymus. Arba atleidžiam arba neatleidžiam. Kaip pretenzinga ir
pompastiška galvot, kad mes galim atleisti... Mes ne dievai, dar ne...
Labai labai komplikuota. Ir sunku. Negaliu miegoti.
„Ir atleiskite mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams...“
Visas gyvenimas yra didelis klaustukas.
Leonas Lėtas-Adamkevičius (didžiausias lietuviškai rašantis poetas
šiandieną) kartą pasakė: „Gyvenimas yra teorema, kurią galima įrodyti tik savo
gyvenimu“.
 DEVINTAS LAIŠKAS

Kalėdų ir Naujų metų proga aš nutariau pasidalinti su savo skaitytojais savo

praeitų, labai senų laikų prisiminimais. Duosiu jums ištraukų iš savo anų, senų
dienų dienoraščių.

Lapkričio 16d., 1949 m.

Penktą dieną dirbu G.M.Co. fabrike. Tris dienas sukinėjau sraigtelius, dvi
dienas gręžiau, spausdamas sunkią varstoto rankeną. Paskutines valandas
rankos vos nuspausti bepajėgia, traukiu užsigulęs. Sopa krūtinė ir pilvo
raumenys. Įsi laiduoji ir dirbi automatiškai. Įdedu, patraukiu, paspaudžiu.
Įdedu, patraukiu, paspaudžiu. Taip visą dieną. Galvoti negalima nieko, mintys
šokinėja palaidos ir be sąryšio, kibirkščiuoja, čia viena, čia visai jau vėl kita, ir
greit nebežinai ką prieš minutę galvojai, ir vėl rankos ir raumenys prie varstoto,
ir akys visą laiką įbestos seka varines gilzes ir plieno ba-dyklius...
Pertraukos per pietus pusvalandis. Yra toks kambarys su geležinėm murzinom
spintom drabužiams ir priešpiečiams. Vidury kambario sėdi per pertrauką ant
tuščių statinių, ant kiaurų dėžių ir lentų negrai ir amerikonai, jų drabužiai
alyvuoti ir rūdžių suėsti, rankos irgi rūdinos, ir tik dantys blizga, ir rėkia, ir
gargaliuoja vienas per kitą, nieko nesuprasi, visą laiką žaidžia kauliukais iš
pinigų, ridena ir meta kiekvienas čia pat į būrio rato vidurį pinigus ir šaukia, ir
rėkia ir vėl ridena ir žiūri ar neatsivertė šeši.
Krūva storų merginų aplinkui prie stalų. Jos pakuoja ar dirba prie lengvesnių
mašinų, lipdo, karpo, riša, kikena iškišę dantis, kikena, ir jų veidais ir jų kūnais
trykšta tik kūnas ir nelabai daug ko kito, ir jos vis dainuoja, tokiais plonais,
aukštais balsais.
Visur geležies ir plieno kvapas. Plienas virsta dulkėm, plienas turi kvapą,
plienas miršta, kaip medžiai, kaip žolės.
Stovėjau rytą požeminiame, atsišliejęs į geležies stulpą, ir šaltis, šalta vėsa
veržėsi manin šalta srove. Būriai stovėjo stoty, ir visas peronas buvo pilnas
važiuojančių į fabrikus, įstaigas, krautuves, restoranus. Lipdamas žemyn mačiau
ant laiptų, ant laikraščių krūvos vieną gulint ant šalto cemento, šalto, kaip visa
žemė, gulintį, prisiglaudusį prie žemės, visai prie jos, mirusiam nebegalima
būti arčiau jos. Ir nežinau jau dabar, kas tikresnė čia - ar žemė, ar geležis...

Gruodžio 5 d., 1949 m.

Tebedirbu G.M.Co. Montuoju žirkleles, repleles, suktuvėlius, obliukus,
švirkštus, pieliukes, o kartais pats nežinau ką. Grąžtus montuojant taip visą
dieną suki, delnu nebegali prisiliesti, kad ir su pirštine. Pūslės ant pirštų. Turiu
ieškotis kito darbo.
Darbas dažniausiai kelias dienas būna tas pats, tai pirštai patys dirba
automatiškai, gyvena savo judesių gyvenimą, tik galva, kad neiš-protėtum,
taip turi vis ką nors galvoti, taip apie viską vis apsukai galvoji. Pradedi taip
nuo artimiausios aplinkos, ką akys mato, ir nusikeli į vakar ir į užvakar, kiek
prisimeni, ir planas po plano, vis. Radiatorius šildo čia pat, prie kelių. Ilgi stalai
pagal sienas. Dirbu, stoviu nugara į kitus, dirbtinoj šviesoj. Šilima ir mašinų
vienodas ūžimas. Moterys dainuoja kažkur kampe miegančiai taip, kad užmiršt
gal laiką. Ir aš, dažnai įsileidęs kurion meliodijon, niūniuoju tyliai, ir tada galiu
nieko negalvoti ir laikas lyg greičiau praeina.
Vakar buvom Vienybės koncerte. Santvaras, Mazalaitė, Tysliava daug
nušnekėjo. Sako, aš irgi kvailas jaunas buvau, vaikiaus modernizmų, bet dabar
atėjau į protą. „O šitai Santvaras, - jis sako, - jis visą laiką išbuvo jis pats, visi
modernizmai pro jį praėjo neužkliuvę. Va, visokius Majakovskius vaikėmės, o
jis vėliau ir pats nusišovė.“ Lyg tai Majakovskis būtų dėl savo poezijos formos
klaidų nusišovęs! Koks idiotiškas kalbėjimas! A, ponai: parašykit nors kaip
trečiaeilis Majakovskis - irgi būtų šis tas. O ir Santvaras: lyg jo forma ir turinys
būtų visai taip nepaliesti modernizmo.
O šiandien Vienybės redakcijoj susiginčijau su Mazalaitė. Ji sako, a, kūrėjas
yra gimęs kūrėju, jis kaip paukštelis: kur bebūtų augęs, dainuos. „Vargu ar
mes ką galim naujo išmokti iš kitų (iš amerikiečių, prancūzų, rusų), mes galim
ir iš savęs giedoti.“
O aš sakau: taip, bet ir giedot irgi reikia iš kitų pasimokyt, kad gražesnė
daina būtų. Visi turim gerkles, bet kai kas uždainuos - tai nieko neišeina: ar
gerklė neišneša, ar plaučiai, ar kaip ožys bliauna, ir žmonės šaukia: gana, gana!
Nustok bliovęs!

Gruodžio 19d., 1949 m.

Keturias savaites dirbau G.M.Manufacturing Co., Long Island City. Fabrikėlis
nedidelis, virš šimto žmonių. Negrai, italai, rusai, amerikonai. Visi vos
judina pirštus, stumia valandą po valandos, darbo nėra. Dirbau montavimo
skyriuje, su dvidešimčia kitų. Pagrindinė tema: moterys. Inžinieriai nešioja
sekso žurnaliukus, rodo moterims ir kvatoja. Moterys visos - kaip ir vyrai - iš
neturtingų šeimų, be išsimokslinimo, padribusiais pilvais. Jos šaipos ir mirksi
akim ir kabinėjas prie visų. Mano kaimynai kalbasi su manim tik apie mergas.
Rodo pirštais ir klausia, ar patinka ta, ar ta. Ir jei sakau, kad ne, kad man ta
nepatinka, tai jie tempia kurią pagriebę prie manęs ir rėkia per visą dirbtuvę,
kad ana man nepatinkanti. Tai dabar sakau, kad visos man patinka. Tai jos
dantis rodo ir kikena.
Per pertraukas purvinoj rūbinėj susėdę ant dėžių ir statinių lošia kauliukais ar
kortom, garsiai rėkia negrai, kambarys pilnas tabako dūmų, tokia Rembrandto
šviesa, ir jie kimba viens kitam į plaukus, ir reikia skirti.
Penktadienį mane atleido. Pritrūko užsakymų ar medžiagų. Bet buvo jau ir
įsibodę. Vis tą patį ir tą patį, diena iš dienos, sutinusiais pirštais, negalėdamas
prisiliest, ir nėra, rodos, galo dienai, tų aštuonių valandų per daug, galvos nėra
kur padėti. Rankos, pirštai dirba man nežinant ir man nematant, mano pirštai
gyvena visai atskirą gyvenimą. O galva vėl sau, galva irgi dirba, visą laiką, visai
kitur.
Važinėjau visą savaitę po Brukliną ir Manhattaną, po Long Island, ieškojau
darbo fabrikuos, muziejuos, botanikos sode. Prieš Kalėdas atleistų daug ir visur
pilna. Eina žmogus su suglamžytu skelbimų lapu rankoj, su laikraščiu pažasty
ir žiūri į namų numerius, į duris, ieško, bet vis nieko.

Gruodžio 20 d., 1949 m.

Šį rytą radau skelbimą (N.Y.Times), kad reikalingi valytojai ir durininkai
Roxy teatrui, Brodvėjuje. Buvo anksti, kai nuvažiavau, bet prie durų jau stovėjo
dvidešimt kitų, su laikraščiais rankose, pasistatę kal-nierius ir atsirėmę sienos
- taip, kaip senuos amerikoniškuos filmuos.
 Dešimtą atidarė duris ir suleido visus į vidų. Milžiniškame teatre, puošniai
išmuštam raudonu aksomu ir pliušu, aukštai grojo vargonai ir mes visi stovėjome
pusračiu, o priešais stovėjo žmogus iš teatro, ir jis stovėjo labai teatrališkai,
ir žiūrėjo į visus iš eilės. Vargonai grojo. Buvo tokia iškilminga nuotaika, lyg
koncerte... Bachas...
Tada žmogus parodė ranka į kelis, išeiti į priekį - septyniems. O kitiems lengvu
teatrališku mostu liepė išeiti. Kadangi magiškas pirštas ant manęs nesustojo,
aš išėjau su kitais.
Po teisybei, buvo šitaip: kai magiškas pirštas jau buvo visai prie manęs, man
staiga suniežtėjo nosį, ir aš ranka griebiaus už nosies. Tas nulėmė. Prakeikta
nosis!

Gruodžio 22 d., 1949 m.

O, aš prisimenu, kaip mes, vaikai, laukdavom tų spalvotų kalėdinių atvirukų
su žaliom eglutėm, snieguotom šakelėm, su pasidabruotais pakraštėliais...
Nėra čia tų atvirukų, kaip nėra ir tų snieguotų, baltų Kalėdų. Net graudu
pasidaro prisiminus sniego pusnis, tas baltas tolumas ir tuos šalčius, kai
braškėdavo tvoros. O, kaip gražiai būdavo išrašyti langai! Kai pagalvoju, kad
reikėtų Kalėdas švęst kur Australijoj ar Brazilijoj, prie žaliuojančių medžių, net
negera pasidaro. Kaip gali lietuvis švęst
Kalėdas be sniego! Kokia žiema lietuviui be sniego? Pripratom prie jo,
priaugom.
Nežinau - vienas nori į namus grįžti pasiilgęs ten likusių artimųjų, kitas
pasiilgęs gero - seno! - gyvenimo. Aš gi ilgiuosi sniego. Ilgesys anos gamtos,
anų lygumų, laukų, anų pūgų siautėjimo, rogių kelio, vieškeliuose žvangančių
varpelių, ilgesys šalčio išrašytų langų, ilgesys ledo varveklių daržinių pastogėse,
galvijų bliovimo - visko, visko.
Tai ir dabar, va, sėdžiu vienas ir staiga mane užplūdo visi anie prisiminimai.
A, tai sėdi tada ir rašai, nors žodžiais viską apčiupinėji, nors žodžiais.

Gruodžio 26 d., 1949 m.

Niekados neturėjau tokių nekalėdiškų Kalėdų. Kalėdų išvakarėse buvo šalta ir
sausa. Gatvėse plevėsavo vėjuje laikraščiai ir sudžiūvus žolė, niekas nekalbėjo
apie sniegą. Išėjome vakare su Adolfu, perėjom išilgai gatvę, visur tuščia, visi
namuos. Užsukom į Ginkaus aludę -sakom, gal ten kokį pažįstamą sutiksim.
Bet ten nieko, tik pora moterėlių perka kalėdinius atvirukus.
- Ieškot ko? - sako Ginkus.
- Šiaip sau užėjom pasižiūrėt, atsibodo namuos, - sakom.
- Tai gal alaus? Už mane.
- Mielai. Už jus išgersim.
Ginkus pastatė mums po stiklinę ir pats šluostė skepeta stalus. Mes gėrėm,
alus buvo šaltas ir buvo šalta ir žiūrėjom priešais į veidrodžius, į pirkėjus, į
pardavėją už bufeto, kaip ji surišinėjo gražiai į margus popierius kalėdines
dovanas, ir tada išėjome.
Gatvėje buvo vėjas. Iš toli garsiakalbiai girdėjosi, atnešė kalėdinių giesmių
nuotrupas, kažkur giedojo, gatvėj buvo tuščia ir vieniša. Namuos parėję
sėdėjom ir girdėjom varpus skambinant. Tada radijas.

Gruodžio 27 d., 1949 m.

Šiandieną porą valandų laksčiau, negalėdamas niekur pasiskolinti pinigų.
Reikia mokėti už butą dešimt dolerių, ir maistui reikia.
Beviltiškai dairydamasis gatve sutikau tą mergaitę raudonu paltu, kur kartu
atplaukėm.
- Kaip einas Amerikoje? - klausia.
- Nekaip, - sakau. Tai ji sako: o, aš suprantu, ką reiškia skolintis, neturint
gerų pažįstamų, ir dar iš Amerikos lietuvių!
Pasikvietė pas save. Ji atidavė, kiek turėjo, dvylika dolerių.
- Aš ketvirtadienį gausiu algą, tai imk. Aš uždirbu dabar gerai. Penkiasdešimt
dolerių.
Vakare, kai nunešiau šeimininkui už butą, jis stebėjosi: „O, kaip pavargęs
atrodai. Daug turbūt mieste matėt šiandieną!“
 DEŠIMTAS LAIŠKAS

1
1994 metų kovo vidury Arūnas Kulikauskas ėjo vieną vakarą, brido per
murziną sniegą per Niujorką, per Queens priemiestį, žiūri - krūva paveikslų
išversta ant šaligatvio. Arūnas smalsus žmogus, tai sako, kas čia per paveikslai.
Žiūri vieną, žiūri kitą: Alberto Veščiūno darbai. Tai susirinko juos ir parsinešė.
Tai nuo ten ir prasidėjo Arūno detektyvinis romanas. Kas tas Veščiūnas? Kaip
čia jo paveikslai atsidūrė ant Niujorko šiukšlių krūvos? Rado kartu ir kelias
Žibunto Mikšio litografijas. Tai pradėjo klaust visų: Mikšio, Kašubų, Prano Lapės
ir daug kitų. Jis savo detektyvinį darbą tebetęsia, visą knygą turi.
Atrodo, jis buvo gimęs Pandėly, 1921 metais. 1949 metais atvažiavo į
Niujorką ir mirė ten 1976 metais. Kol kas dar niekas nežino, kaip jis mirė.
Kai kas sako, jis nusižudęs. Jo darbai buvo rodyti Modernaus meno muziejuje,
Audubon Society parodoje ir kitur. Buvęs labai vienišas, mažai bendravęs su
Niujorko lietuviais.
Stebuklingiausia yra tai, kad štai, kažkur Niujorko padugnėje, vieno lietuvio
paveikslai staiga atsiduria šiukšlyne, o tuo pačiu metu kitas lietuvis, Arūnas
Kulikauskas, visai atsitiktinai praeina ir juos atranda. Aš tai laikau stebuklu.
Stebuklas ar ne stebuklas, bet jo paveikslų, atrodo, yra Čiurlionio muziejuje,
pasak detektyvo Arūno. Trys darbai. Bet šito stebuklo dėka Veščiūno darbų staiga
patrigubėjo. Arūnas turi visą krūvą jo braižinių, litografijų ir tris paveikslus.
Paveikslai labai geri. Tokie tamsūs, niūrūs, bet pilni vizijos. Primena Turner‘į ir
Ryder‘į. Tikėkimės, Arūnas kada nors juos atveš į Lietuvą.

2
Nuėjau į knygyną, uostau lentynas. Staiga sustoju, netikėdamas savo akimis.
Priešais knyga: Laiškai iš Niekur. Angliškai - Letters From Nowhere. Versta
iš prancūzų kalbos. Originale ji vadinosi Les Lettres de Nulle Part. Autorius -
Raymond Bernard. Knygos nugarėlėj parašyta, kad jis vienas iš žinomiausių
ezoterinių, dvasinių mokslų filosofų. Aišku, aš jo knygą nusipirkau. Kol kas
radau laiko tik trims puslapiams. Bet man patiko, ką jis rašo antram puslapy:
„Aš žinau, kad esu nepataisomas optimistas. Aš net apie mirtį negaliu mąstyti,
negalvodamas apie gyvenimą. O aš mąstau apie mirtį kasdien. Bet mano
mintys grįžta prie gyvenimo. Juodi audros debesys visados man primena, kad
po jų išlįs saulė. Jeigu atsiranda kliūčių, tai aš tuoj galvoju, kad ateis laikas,
netrukus, kai tos kliūtys pasišalins: nes aš tikiu, kad problemų ir kliūčių esmė
yra jų išsprendime, pašalinime“.

3
Kas metai, sausio mėnesį, mano visa nedidelė šeimynėlė susipakuo-jam ir
važiuojam tolyn iš Niujorko, Kanados link, į Vermonto valstiją, kur labai šalta ir
daug sniego. Važiuojam pasičiuožinėti. Kalnų tai jau nemėgstu, ten gali sprandą
nusisukti. Bet lygumom tai jau lekiu kaip velnias. Ir Sebastijonas, kuriam tik ką
suėjo trylika, tik lygumom lekia.
Bet nuvažiuojam: tik sušalus žolė. Nei sniego, nei nieko. Tai pasėdėjom porą
dienų, laukdami stebuklo: gal snigs, gal snigs. Gerai, kad atsivežiau rašomąją
mašinėlę, tai dirbau prie savo dienoraščių - karo meto ir pokario dienoraščių,
kuriuos kada nors, kas nors, kaip nors ir kur nors išleis. Bet sniegas tai jau kaip
nesninga, tai nesninga. Tai važiuojam namo. O čia šaukia prie telefono. Tokia
seselė iš vieno Australijos vienuolyno pravažiuoja pro Niujorką ir neturi kur
apsistoti. Tai, sakau, apsistok pas mus, rasim vietos. Tai ji ir praleido savaitę
pas mus. Margaret Hopkinson jos vardas. Australijoj ji gerai žinoma. Ji dirba
su Švietimo ministerija. Ji dabar keičia visą Australijos auklėjimo sistemą. Jos
tikslas yra Australijos mokyklose ir gimnazijose pakeist atgyvenusius fizikos
mokslų vadovėlius naujosios fizikos vadovėliais. Australijos kultūros ministerija
ją remia.
Nuostabi seselė, vienuolė, ta Margaret Hopkinson. Jai apie šešiasdešimt
metų. Baltais, gražiais plaukais. Žiūri tu į ją, ir ji atrodo kaip niekas, ji atrodo
jau taip silpna. O pradėk kalbėtis su ja - ji kaip ugnis.
Kodėl aš apie ją rašau? Va dėl ko.
Kažkaip kalba užėjo apie Lietuvą. Tai ji sako: ar tu pažįsti Emma-nuelio Levino
filosofinius raštus? Ne, sakau, nepažįstu. „O kaip: kodėl ne, - ji sako. - Jis iš
Lietuvos. Jis žydas, bet lietuvis, visados savo vardą lietuviškai rašė: Emanuelis
Levinas.“
Tai ji pradėjo apie jo filosofiją kalbėti. Levinas. Gimęs Kaune, gruodžio 30
dieną, 1905 metais. Baigęs Kauno universitetą, išvažiavęs į Paryžių ir ten
pradėjęs dėstyti filosofiją. Heideggerio ir Husserlio specialistas. Daug knygų
ir straipsnių prirašęs. Tik pagalvokit: Kauno universitetas tais laikais nebuvo
iš kelmo išspirtas, jeigu Levinas, iš jo išėjęs, galėjo jau net ir Paryžiuj žmones
mokyt! Valio Kauno universitetui!
Kai Margaret Hopkinson išvažiavo, aš bėgau į knygyną, ir dabar ant mano stalo
yra visa krūva Levino knygų. Kas man įdomiausia, tai tai, kad Levinas pastatė
Abraomą prieš Odisėją. Matot, aš visados save sutapatinau, subendrindavau
su Odisėju. Pasaulio keliautojas, kuris, galų gale, sugrįžta namo... Graikas!
Pereina per viską, bet galų gale vėl grįžta namo, kaip niekur nieko... Perpetum
mobile... Apsukas ratas... Viščiukas vėl įlindo į kiaušinį...
O Abraomas: jis išėjo ir vis tebeeina. Dievas jį išmetė į pasaulį ir jis jokios
vilties neturi kada nors grižt atgal... Visi tiltai atgal sudeginti... Vis į priekį jį
Dievas meta... į situacijas, kurios buvo nei numatomos, nei malonios - su peiliu
po savo sūnaus kaklu... Abraomas gyveno ir gyvena su rizika, diena iš dienos,
o Odisėjas sėdi savo senuos gimtuos namuos ir geria naminę... Ačiū Diev, jo
sūnus išvaikė visus tuos ruskius ir Penelopė vėl sėdi prie saulėto lango ir mezga
ar lopo jo kojines... Moterų išsilaisvinimo susirinkimas bus tik aštuntą valandą,
ji turi dar daug laiko...
A, įdomiai Levinas galvojo.
Mes, lietuvninkai, mes vis prie savo praeities prisirišę. O jau laikas nuo jos
atsirišt. Į priekį, vėjai, į priekį tegu vėjai pučia mūsų laivą, ne atgal. Į priekį.
Aš nutariau, kad lietuviams Abraomas yra daug priimlesnis, įdomesnis, negu
Odisėjas. Be rizikos nėra fizikos, kaip kartą pasakė Buda savo nepaskelbtuos
raštuos...
A, tie žydai. Kartais aš gailiuos, kad nesu žydas. Bet kas žino -niekas dar nėra
atradęs, iš kur lietuviai atėjo... Ką pasakytumėt, jeigu kada nors atras, kad mes
visi žydai, a?
 VIENUOLIKTAS LAIŠKAS

Prieš porą savaičių mane aplankė poetas Leonas Lėtas-Adamkevičius. Jis

gyvena už poros valandų automobiliu į šiaurę nuo Niujorko. Retai atvažiuoja,
tai net nebepažinau. Mat užsiaugino barzdą ir ūsus. Sako, taip atrodo rimtesnis.
Tai dar Žižliauskas su Kulikausku atėjo, ir sėdėjom iki gilios nakties, ir kalbom
nebuvo galo. „O ką tu ten tam pasaulio užkampy veiki?“ - klausiu Leono. O jis
sako, jis sėdi kas rytą tris valandas ir skaito New York Times. Tris valandas,
sakau, ar jau tau galvoj negerai? Ne, jis sako, aš koreguoju, aš jų klaidas taisau,
jų galvojimo klaidas. Ir jis ištraukė iš krepšio pluoštą New York Times pirmųjų
puslapių, ir jie visi pieštuku išbraižyti, su visokiais skliausteliais ir šauktukais,
ir aprašyti jo smulkiu šriftu. Mat, jis skaito ir ginčijasi. Sako, jie dar vis kaip
vaikai. Jie dar net Korszybskio nėra skaitę, o tas jau seniai kapuos supuvo. O
gudrus buvo lenkas, kalbos mokslus pakeitė. O šitie dar vis rašo ir turi galvoj
vienaip, o rašo kitaip, o skaitytojai skaito ir viską supranta dar kitaip. Tas, anot
Leono, visai nerimta. O jeigu New York Times jau taip nerimtas, tai ką jau sakyt
apie visus kitus... Taip ir praėjo mūsų vakaras, kalbant apie kalbą.
Kalbant apie kalbą, aš prisiminiau neseniai savo kelionę per Japoniją.
Japonai labai praktiški ir gudrūs žmonės, jie visados ir iš visko mokos. Tai buvo
įdomu, kai Tokijo Seibu auditorijoje salė buvo pilna, jie paprašė, kad skaityčiau
lietuviškai. Sakau, gal su vertėju, ar kaip... Ne, jie sako, mes norim girdėti tavo
poeziją lietuviškai. Skaityk lietuviškai.
Tai ir skaičiau lietuviškai. Ir per visą laiką negirdėjau nei vieno garselio, nei
šnipšt. Visi sėdėjo nuostabiai tyliai ir klausėsi lietuvių kalbos skambesio. Po to
porą valandų kalbėjomės tiktai apie kalbą, kaip kalba susirišus su visu tautos
būdu, siela, išmintim, atmintim, šaknimis, ir kaip per kalbą viskas perduodama
naujom kartom, ir kaip pasidalinama su kitais, kurie visai iš kitur, kaip aš dabar
čia, Japonijoje; kaip kalbos skambesys, ritmas, ištarimo niuansai atveria visą
potekstinį turinį. Pamesk, prarask kalbą - ir pasidarysi, pamažu, lėtai, jau kitas,
ir prapulsi kitame ir kitur.
Ginčytis su New York Times, tarp kitko, nėra taip sunku. Pavyzdžiui, šį rytą
aš skaičiau tokią antraštę, pirmam puslapy: „Russians in Central Asia, Once
Welcome, Now Flee“ - „Rusai Vidurinėje Azijoje, kadaise laukiami, dabar bėga.“
A, New York Times! Jie vis dar durneliai tokie. Jie vis dar galvoja, kad rusai
įžygiavo į visus tuos kraštus laukiami ir sveikinami! Naivūs tie amerikonai.
Prisimenu ir New York Times vedamąjį, prieš mėnesį ar kiek. Vedamasis
prasidėjo šitaip: „Rusija yra visai teisi siųst kariuomenę į Čečėniją.“
Aš buvau vaikiokas, kai rusų kariuomenė įžygiavo į Lietuvą. Sunkvežimis
po sunkvežimio, tankas po tanko riedėjo nuo Biržų į Papilį. Suaugusieji tik
baimingai žiūrėjo pro langų kraštus į vieškelį. Bet mes, vaikai, kad ir uždrausti,
norėjom viską pamatyt iš arčiau. O aš ką tik prieš kelias dienas buvau nusipirkęs
pirmą savo foto aparatą. Tai pagriebiau aparatėlį ir nubėgau prie kapinių mūro
ir klik - padariau savo gyvenime pirmą nuotrauką. O, koks didelis įvykis!
Staiga girdžiu kažkas rėkia ir matau rusų karininką bėgant per pakelės
smėlduobes prie manęs ir šaukiantį kažką rusiškai. O aš rusiškai tik keiksmus
žinojau, nieko daugiau. Pribėgo jis prie manęs, rėkdamas visu balsu, pagriebė
iš mano rankų aparatą, atidarė, brūkšt brūkšt ištraukė juostą, nusviedė ją ant
žemės, dar batu patrynė - ir parodė pirštu į namus-reiškia, į kulnus! Tai ir dėjau
į kulnus, nereikėjo du kartus sakyt. Aš, didysis kapitalistinis šnipas, dūmiau
tolyn nuo kelio, kiek kojos išnešė.
Taip prasidėjo mano foto karjera...
Vėla naktis. Niujorkas. Aš sėdžiu vienas prie savo senamadiškos „Olympia“
mašinėlės ir rašau. Dviem pirštais. Bet aš rašau labai greitai, kad ir dviem.
Kartais net pagalvoju, kad negerai rašyt visais pirštais. Per greitai. Aš negaliu
taip greitai galvoti. Aš galvoju ir kalbu lėtai.
Neturiu jokio supratimo, kodėl aš vis grįžtu prie kalbos. Va, mes sėdėjom
neseniai Paryžiuje, keli, ir nutarėm, kad prancūzų šneka labai pagreitėjo per
paskutinius penkiasdešimt metų. Stefan Brecht, Ber-told‘o Brecht‘o sūnus,
pasakė, kad prancūzų galvojimas turbūt sutrumpėjo, tai todėl jie taip greitai
plepa. Aš negalėjau sekt lietuvių kalbos, nes aš už daug tūkstančių kilometrų nuo
jos. Bet aš pagalvojau: įdomu, ar lietuvių šnekos greitis yra tas pats šiandieną,
kaip prieš penkiasdešimt metų? Ar jis pagreitėjo, ar sulėtėjo, ar pasiliko kaip
buvęs? Įdomu būtų pastudijuoti šitą temą...
 DVYLIKTAS LAIŠKAS

1995 metų kovo 7 dieną Niujorke, Andre Zarre galerijoje, atsidarė Kęstučio
Zapkaus naujų darbų paroda. Kęstučio Zapkaus darbai visados buvo sekami
Amerikos meno kritikų - jis ne eilinis. Galbūt dar ne generolas, bet jau pilnas
pulkininkas. Bet jau šešeri metai prabėgo nuo jo paskutinės parodos. O, kaip
laikas prabėga, ir mes žūstam beprasmingai... Bet įėjau į galeriją ir tuojau
supratau, kodėl jam reikėjo šešerių metų. Jo nauji darbai yra dideli, komplikuoti
ir skirtingi nuo jo ankstyvesnių darbų. Negali skubėt, kai ką nors naujo virškini.
Užsidarai ir dirbi. Tai ir dirbo Zapkus.
Nežinau dar, kaip apibūdint jo naujus darbus. Sakyčiau, kad dabar, užuot
piešęs vieną motyvą su šimtu variacijų, jis mums pasakoja šimtą istorijų su
šimtais variacijų. Sustojom su Kęstučiu prie vieno, mažesnio paveikslo, ir jis
taip pirštu vadžioja per jį: detalė po detalės, istorija po istorijos, kaip tūkstantis
ir vienoj nakty, visas modernaus meno išsivystymas, nuo Cezanno ligi dabar,
užregistruotas šitame paveiksle. Tai paveikslas - esė. Kažkas kažkur rašė, kad
kiekvienas meno kūrinys yra jo autoriaus, menininko pasikalbėjimas, diskusijos
ir ginčai su kitais savo bendralaikiais. Zapkus savo naujuos darbuos yra įsivėlęs
į labai karštas diskusijas ir ginčus su savo bendralaikiais, ir todėl jo darbai yra
pilni energijos.

2
Yra labai toks įdomus reiškinys pas lietuvius. Jeigu, sakysim, koks prancūzas
ar vokietis atvažiuos į Ameriką ir dirbs Niujorke, o ne Paryžiuje ar Berlyne, - tai
kad ir kiek praeitų jau metų, prancūzai juos visados vadins prancūzais ir vokiečiai
visados juos vadins vokiečiais. Bet jeigu jau koks lietuvis, sakysim, Zapkus ar
Mačiūnas - tai jau rašys, Lietuvoj, kad jie yra Amerikos menininkai, amerikiečiai.
Labai įdomus reiškinys, kai pagalvoji. Mažosios tautos daug greičiau atsisako
savo vaikų: jos tokios egoistiškos. Jeigu ir mėnesiui išvažiuos, iš pavydo ar
pykčio jie tavęs išsižadės. Užuot didžiuodamies, kad Jurgis Mačiūnas yra, buvo
ir bus lietuvis, Lietuvos spauda paprastai rašo, kad jis yra „lietuvių kilmės“...
Tą patį esu skaitęs daug kartų apie save. Lietuva atiduoda Jurgį ir Zapkų, ir
mane, ir daug kitų Amerikai - ir kitiems kraštams - už dyką. Labai labai blogas
biznis, pasakyčiau... Bet lietuvis pasiliks lietuviu, kur jis bebūtų - Lietuvoje ir
pasaulyje.

3
Vienoj savo skilty rašiau, kad Niujorkas šiandieną yra pasaulio meno sostinė.
Bet dabar galvoju, kad aš truputį perdėjau. Avantgar-dinio1 kino sostinė-taip.
Bet kituos menuos Niujorko „aukso amžius“ buvo turbūt tarp 1955 ir 1970
metų. Po to - jau tik biznis. Niujorko meno reputacija rieda tik iš inercijos.
1 Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos 1994 metais išleistoje knygoje Egzodo
rašytojai, kurioje įdėta ir Jono Meko autobiografija, pastaboje redaktoriams
dėl šio žodžio rašybos, jis aiškina: „Nesuprantu, kodėl Lietuvoje dabar žodis
avantgardas rašomas be raidės t. Žodžio prancūziška kilmė reikalauja tos t. Tai
palikit“. Knygos sudarytojas šią raidę paliko, paliekame ir mes. (Red. past.)
Galimas dalykas, kad dabar pasauly esam menų pertraukoje. Nėra nei sostinių,
nei intensyvių meno judėjimų, nei perkūnų, nei žaibų. Yra tik pavienių,
nežinomų menininkų, kai kur ir kame, niekeno dar labai nežinomų, dirbančių
savo vienatvėje, tik sau ir savo artimiems draugams. Jie dar dievų prieglobsty.
O tie, kurie jau išgarsėja, tie dirba tiktai dėl galerijų, dėl pinigų. Yra Holivudo
žvaigždžių, televizijos žvaigždžių, krepšinio žvaigždžių ir yra meno pasaulio
žvaigždžių. Žmonės ilgisi jų ir žudo jas savo ilgesiais.

4
Skaitau naujus, jaunus lietuvių poetus ir suprantu: ne, aš jau niekados
nerašysiu poezijos. Jūs jau taip visai kitur, kažkur - ir kalboj, ir subtiliuos laiko
niuansuos, toli... O aš tik piemenėlis vargdienėlis, ūkininko žodžiais dar vis
grabstaus, kapstaus aplink savo žodžių kapčius...
Ne, aš jau nerašysiu lietuviškos poezijos... Mano žodžiai kiti, ir mano ritmai,
ir kraujo bėgimas kitas, ir mano rojus, ir mano pragaras visai kitom šviesom ir
ugnim dega.
Skaitau aš jus, lietuviški, jauni poetai, pavydėdamas jūsų kalbos, žinodamas,
kad aš jau tik šaka, girgždanti, siūbuojanti laiko vėjuje...
Ne, mano mieli draugai, aš negaliu dainuoti jūsų naujų dainų -mano dainos
senos. O, jūs vis taip moderniški, ir be kabliukų, ir be taškų - mintys susilieja, ir
turinys, viskas kartu susibėga, a, lyg toj Einsteino teorijoj, lyg ta Schroedingerio
katė... Viskas kartu susiriša ir susibėga, be kabliukų, taškų ar paragrafų... Bet
mes visa tai nurijom Mėlynajame Kambary, Kasely, labai labai seniai. Mūsų
nedidelę grupelę tada vadino žvilgsniečiais, ir visi juokėsi iš mūsų...
A, žodžių versmės, kriaukliai, raizginiai. Mes, aš, tu, jos ir jie -pakeliui į kažką,
į kitur, kartu, susipynę, skausmingai kartu, ten ir čia, bandydami suprast, bet be
supratimo, vedami už rankos, akli, taukšėdami savo minčių ir ilgesių lazdelėm,
o šuva bėga prieky, viską matydamas ir žinodamas... po angelo sparnu...
 TRYLIKTAS LAIŠKAS

Skambina, skambina Neapolio varpai...

Sėdžiu ir bandau rašyti su sena „Olivetti“ mašinėle. Mašinėlė nenori paklusti,
raidės maišos.
Apsistojau pas Giuseppę Zevolą. Jis - dailininkas ir Giordano Bruno
specialistas. Jis šita mašinėle nerašo, tai ji jau užakus ir pilna dulkių. Spaudžiu,
spaudžiu raidę, o ta tai jau nė krust. O elektrinių mašinėlių neapkenčiu. Aš dar
vis pačioj civilizacijos pradžioj. Ne, aš niekados nepasiduosiu civilizacijai.
Neapolis dar irgi spirias prieš civilizaciją. Jo tik priemiesčiai nauji. Visas jo
centras senas. Senos, siauros, nuo kalvų bėgančios gatvelės, pilnos žmonių,
smulkių verslininkų ir vyno. Neapolis yra vienas iš Italijos geriausiai išsilaikiusių
miestų, dar nesuvirškintas civilizacijos.
Bet civilizacijos slibinas turi daug galvų. Pavyzdys: a, kaip visi dabar nori
prisijungt prie Europos Sąjungos. A, Suvienyta Europa, kaip gražu! O raganiai,
t.y., biznieriai, sėdi Briusely. Jie nieko nenusimano apie nieką, jiems galvoj
tik pinigai ir biznis. Biznieriai yra šių laikų piktieji raganiai. Tai jie nutarė,
sėdėdami Briusely, kad Neapolio vynas neturi užtektinai alkoholio, ir apšaukė
jį nelegaliu.
O aš sėdžiu dabar čia ir tiesiai, pro langą matau Vezuvijų. Žiūriu aš į jį ir jis
visai neatrodo jau taip piktas. Negaliu tikėti, kad jis užpylė pelenais Pompėją,
kuri štai dūluoja truputį toliau į dešinę. O jis, Vezuvijus, štai guli taip jau ramiai,
kaip nekaltas avinėlis. O visos jo pašlaitės pilnos vynuogynų, iš kurių spaudžia
vieną iš geriausių Italijos vynų, kurį štai aš dabar gurkšnoju, taukškindamas
dviem pirštais. Per mažai alkoholio? Bet neapoliečiai negeria, kad pasigert: jie
geria, kad dainuot! O Briuselio ponai nori pasigerti, jų civilizuotas gyvenimas
yra labai nuobodus.
A, vargšė suvienytoji Europa! Visi valgys vienodą duoną. Visi valgys vienodą
sviestą. Visi gers vienodą vyną. Taip daug geriau bizniui. Detalės, subtilūs
niuansai nesvarbu. Tik skeletas jiems svarbu. Suvienytosios Europos širdis
yra manekenas. Ant jo viską gali pakabinti. Bet kaip nubaust Lietuvos karves,
pavyzdžiui, kad jų sviestas atsiduoda bitkrėslėm ir vėdrynais, o ne Pietų
Prancūzijos ar Belgijos gėlėm? Bet raganiai išgalvos, kaip jas nubausti, dėl to
aš jokio abejojimo neturiu. Jie yra svieto lygintojai.
Kalbant apie manekenus: mano draugas, pas kurį apsistojau Neapolyje,
dabar sėdi ant grindų ir studijuoja Giordano Bruno braižinius iš ciklo Prieš
matematiką. Tai jis man ir sako: eikš, žiūrėk, ką Bruno specialistai padarė:
jie nuvalė nuo jo braižinių visas detales, paliko tik skeletus. Niekas dabar
nežino, kaip Bruno braižiniai tikrai atrodo, originaluos. Va, sako, aš pasidariau
kopijas iš originalo, Paryžiuje. Žiūrėk, koks skirtumas! O skirtumą tai ir vaikas
pamatytų (žr. braižinius -red.). O specialistai tai ne, jie jokio skirtumo nemato
- jie kaip biznieriai, mokslo biznieriai. Detalės ir niuansai jiems yra tik poezija,
o poezijos tai jau jiems nereikia. Romai irgi nereikėjo poezijos, prieš 400 metų.
Jie sudegino Giordano Bruno: jis eretikas! Jis panteistas! Jis prieš bažnyčią...
A, blogi buvo laikai, blogi...

2
 Balandžio pabaiga. Atsidūriau Oberhausene, Ruro rajone, Vakarų Vokietijoje.
Kasmet jie čia suruošia Tarptautinį trumpų filmų festivalį. Audrius Stonys
atstovavo Lietuvai su Antigravitacija. Filmas buvo gražiai publikos priimtas,
nors jo ir neapdovanojo. Premijuoti buvo sentimentalūs, „humanistiniai“
filmai. Audriaus filmas irgi tebėra „humanistinio“, „pozityvaus“ kino įtakoje. O
aš turiu daug problemų su tokiais „naudingais“, „pozityviais“ filmais. Jie man
per sunkūs. Lietuvos „savarankiškieji“, nepriklausomieji filmininkai turėtų
atsikratyt paviršutiniško, socialistinio humanizmo. Vienas lietuvis, kuris jau yra
tikrai ištrūkęs iš jo, yra Julius Žižliauskas, Trijų vaizdų kino iniciatorius. Trijų
vaizdų kinas buvo entuziastiškai pristatytas Oberhausene. Kas yra Trijų vaizdų
kinas? Nieko daugiau, kaip trys, trys atskiri vaizdai. Galima į šitą kino formą
žiūrėt kaip į minimalinę poezijos, haiku formą. 1995 metų birželio mėnesyje,
Juliaus iniciatyva, Niujorke įvyko pirmas tarptautinis Trijų vaizdų kino festivalis.
O Modernaus meno muziejus, Niujorke, kitų metų pradžioj ruošia Juliaus filmų
peržiūrą. Tai ne eilinis įvykis.
A, vėlus vakaras... Mano galva nebenori dirbti. Mano mašinėlė protestuoja.
Mano gyvenimas, šiais metais, jau taip perpildytas, bėga per kraštus, neturiu
laiko rašyti. Sunku, sunku. Didelis klausimas: kas svarbiau: ar gyvent - ar rašyt?
Nėra atsakymo. Rašymas yra gyvenimas. Viskas yra gyvenimas.
A, kaip viskas komplikuota!
Yra toks sakymas. Ar buvo, kažkada. Sako, kartą buvęs žmogus, kuris žinojęs
viską. Jis buvęs taip išmintingas! Po to, vėl, jis nieko nebežinojęs, kaip ir visi
kiti. Kol, vieną dieną, jis vėl žinojęs viską. Po to jo mintis ir jo žinojimas vėl kritę
į tamsumą, kaip ir pačioj pradžioj (nors ar buvo tai pati pradžia, to sakymas
neaiškina), ir jis graibstęsis ir puolęs vėl nežinojime. Ir taip jis vėl pasiekęs to,
kad jis galėjęs vėl matyti ir vėl žinoti - galbūt truputį kitaip, negu pirmiau, bet
jam buvę lygiai teisinga ir lygiai aišku, kaip ir bet kada pirmiau.
Kartais aš galvoju - taip sakymas eina - kur yra tas žmogus dabar: ar jis
žino, ar jis nežino? Lyg ir tai būtų didelis skirtumas! Jis kartais žino, jis kartais
nežino. Jis ir vėl žino, jis vėl nežino.
 KETURIOLIKTAS LAIŠKAS

Būdamas ūkininko vaikas, aš užaugau laukuos ir krūmuos, ganydamas, o

vėliau, padėdamas tėvui ir vyresniesiems broliams prie lauko darbų, prie šieno
ar rugių pjovimo, ar mamai ravėt daržus. Vaikas aš buvau labai ligotas. Visi
manė, kad aš mirsiu. O aš ištvėriau, buvau labai užsispyręs. Bet tos ligos mane
labai sudžiovino. Pradžios mokykloje mane vadindavo giltine, aš atrodžiau jau
taip blogai. Bet ligos ar ne ligos, laikui einant, kaimo oras, šieno kvepėjimas
ir visi lauko darbai mane išgydė. Ir ne tik išgydė: visas tas ankstyvas mano
gyvenimo laikotarpis padėjo tvirtą mano sveikatos kertinį akmenį. Ligi šiol
nesu radęs reikalo eit pas daktarą.
Man buvo vienuolika, o broliui Adolfui - tik devyni, Berlyno olimpiados
metais. Berlyno olimpiada mus užkrėtė lengvosios atletikos liga. Beveik kas
dieną tėvams ir vyresniesiems broliams einant pogulio, mūsų kieme vykdavo
mini-olimpiados. Net ir kaimyniniai vaikai, tokie kaip Jonas Ruplėnas ir Laumės
Jonas, prisijungdavo prie mūsų. Per virvelę šokt, į tolį šokt (į bulvių lauką),
ir akmenį mėtyti (rutulys!), net ietį buvom pasidarę. Galit viską labai gerai
įsivaizduoti, kas ten dėjosi, mūsų kieme...
Vėliau, kai buvau gal kokių keturiolikos metų, o Adolfas dvylikos, kažkaip
į mūsų rankas pateko knyga apie džiu-džitsų metodą. Mes ją skaitėm kaip
apsėsti. Ganydami karves, mes visus džiu-džitsų numerius išbandėm. Dar kiek
vėliau mes atsimatavom kilometrą ir vakare, po visų darbų, visų mūsų kaimynų
nustebimui, mes su Adolfu bėgdavom kilometrą.
Vėliau, daug metų vėliau, jau Amerikoje, sutikau žmonių, kurie buvo labai
įsivėlę į įvairias jogos sistemas. Jie visi buvo labai susirūpinę savo sveikata.
Kiekvieną kartą, kai juos sutikdavau, jie klausdavo, ar aš praktikuoju jogą.
Ne, aš sakydavau, aš sveikas ir be jogos: aš ūkininko vaikas. Bet jie vis tą patį
giedojo: tu turi praktikuoti jogą.
O kartą mane aplankė toks žmogelis iš Filadelfijos. Jis buvo jogos specialistas.
Tai mes kalbėjome taip apie jogą ir gyvenimą. Ir aš sakau jam: „Žinai, aš jokių
jogos numerių nemoku ir nepraktikuoju. Mano ūkininko kojos ir kaulai taip
išaugę, kad aš jokiu būdu taip kojų suriest negaliu, nei jokių kitų triukų negaliu
daryt“. Tai jis man ir sako: „A, nesibėdavok. Žinai, ką Tolstojus sakė, kiek žemės
žmogui reikia? Tas pats su joga. Žinai, kiek žmogui jogos reikia?“
Jis atsistojo, ištiesė ranką ir pradėjo judinti pirštą, vieną pirštą. Va, sako,
tik tiek ir tereikia. Nieko daugiau. Tik koncentruokis ant vieno piršto, ir viskas
išeis gerai. Užmiršk kulnus, šlaunis, viską. Tas pats ir su mūsų sveikata, sako.
Jeigu myli ką darai ir nieku kitu sau galvos nekvaršini, ir jeigu ką darai yra dėl
visų labo — Dievas duos sveikatos.
Aš niekados neužmiršau tos pamokos.
Vėliau aš turėjau kitas pamokas. Ir dar kitas. Ir supratau, kad sėdėt kur nors
ir mąstyt, kulnais po šikna, nieko bendro neturi nei su sveikata, nei su dvasia.
Tai tik tokia nekalta avantiūra ar ekskursija. Tarp kita ko: ar esat pastebėję,
kad visi jogai ir fakyrai miršta jauni - visi tie, apsėsti savo kūno ir dvasios
sveikata žmonės, miršta jauni. Kulnai po užpakaliu nepadeda ilgiau gyvent, ir
tiek. Dievas juos pasiima jaunus, kad į blogą neišeitų begyvendami... Tas tai
jau yra pliusas.
Bet mano gyvenimo ilgumo supratimas ateina iš tokio žmogelio, mano tėvo
draugo iš Buginių kaimo. Jis mus, vaikus, retkarčiais aplankydavo. Jam tada
buvo šimtas ir keli. Bet jis užlipdavo ant mūsų gryčios stogo ir atsistodavo ant
galvos, ant kamino.
Jūs galit įsivaizduot, kokią didelę įtaką tas žmogelis man yra padaręs. Aš
būtinai turėjau išmokt stovėt ant galvos. Ir būdamas labai užsispyręs, aišku,
aš išmokau, ir aš pradėjau stovėt ant galvos ant visko: ant kėdžių, stalų ir linų
rašytinių stulpų, ir net parjodavau arklį iš ganyklos stovėdamas ant galvos, ant
arklio, įsikibęs karčių.
Mano supratimu ir mano patirtimi, ūkininko gyvenimas žmogui duoda kur
kas daugiau, negu bet kokia jogos sistema - abiem: ir kūnui, ir dvasiai.
Aš, vaikas, sėdėdavau ant lauko ežios ir žiūrėdavau, kaip mano tėvas su
sėtuve ant kaklo eidavo per lauką, lėtai, vienodu žingsniu, sėdamas rugius,
su absoliučia koncentracija. Jo kiekvienas žingsnis, mostas buvo sujungtas
kartu su žeme, su lauku, su tom sėklom: joks jogas niekados nebus arčiau šito
pasaulio, šitos žemės, kaip ūkininkas.
Galvoti ir rūpintis rugiais ir žirniais yra kur kas gražiau ir giliau, ir sveikiau
galvai, kūnui ir dvasiai, ir pačiam Dievui, negu koncentracija ant savo kulnų ir
užpakalio. Baltoji Baltrušaičio ramunėlė, mėlynas purpurinis čiobrelis - visos
šitos Dievo žolelės ir gėlelės laukia mūsų ir pasitiki mumis ir pasitinka mus
šimtais spalvų ir kvepia mums. A, eini per bręstantį lauką ir glostai varpas: tai
glostai Dievo veidą.
 PENKIOLIKTAS LAIŠKAS

Kažkas pastebėjo, sako, tu vis rašai apie senus dalykus. O seni dalykai nieko
bendro neturi su avantgardu. O tu, Jonas Mekas, tu avantgardistas, ne?
Tai pradėjau galvoti.
Austrijoje gyvena ir dirba mano geras draugas Peter Kubelka. Jis yra pasauly
žinomiausias Austrijos kino menininkas. Bet paskutiniais metais jis pradėjo
skaityt paskaitas apie akmens amžiaus žmonių įrankius. Tai spauda ir televizija
visai nebežino ką apie jį galvoti. „Tai kaip jau, tu, vienas iš labiausiai cituojamų
pasaulio avantgardistų, pasidarei jau taip konservatyvus, kad grįžai į akmens
amžių?“ - jie klausia. Tai jis jiems šitaip atsakė: „Kai lemingai žygiuoja į masišką
savižudybę, avantgardas budi, užnugary.“
Taip. Aš kalbu apie labai senus dalykus. Yra laikų, ir mano nuomone, mes
dabar esam tokiuos laikuos, kai konservatiškumas, „atsilikimas“ yra kur kas
pažangiau, kur kas avntgardiškiau, negu bet kokie viešai pripažinti „pažangūs“
judėjimai ar reiškiniai. Reikalas, kaip sako, eina apie tai, kas yra svarbiau
žmogaus dvasinei, protinei, emocinei ir t.t. evoliucijai ir augimui.
Labai dažnai, kai keliauju per universitetus, muziejus, konferencijas, manęs
klausia, ką aš galvoju apie šių dienų politinius, pasaulio gerintojų (svieto
lygintojų) darbus. Mano atsakymas yra visados tas pats: vienas drugelio
sparnų paplazdėjimas kur nors Kinijoje ar Labradore gali būti kur kas svarbiau,
pasauliniu mastu, laiko tęstinume, negu visi Markso, Engels, Locke, Hume ar
Carnegie raštų tomai. Visos tos ekonominės ir politinės sistemos siekia tik
išorinio - dekoratyvinio mūsų gyvenimo pagerinimo, ar, teisingiau, pagražinimo,
o užmiršta širdį. Pastebėkite, kad žodis „užmiršti“ turi savy mirties, „mirti“
variaciją... A, žmogiškoji esmė, turinys yra giliai, giliau, negu politinės ar
ekonominės sistemos įmato...
Aš čia rašau, aišku, kaip nepataisomas optimistas, t.y., nepataisomas
krikščionis. Aš staiga pagalvojau, kad optimizmas yra krikščioniška emocija.
Ar, bendrai, emocija žmogaus, kuris turi tikėjimą į bet ką.
Matote, aš tikiu, kad žmogaus išsivystymas gali eiti tik aukštyn - tik „dangun“
- ir kad John Cage, Jurgis Mačiūnas ir kiti „nepraktiški“ avantgardistai yra
daugiau prisidėję, šitais labai praktiškais laikais, prie dvasinio, vidinio mūsų
išsivystymo, augimo per paskutiniuosius 40 ar 50 metų, negu visi politiniai
judėjimai, sistemos, revoliucijos ir teorijos, kurios pasibaigė, kurios susumavo
save masiniuos milijonų kankinių kapuos.
Matote, kalbant apie senus ir naujus dalykus, viskas išeina iš to, ką
jūs, mano nepažįstami skaitytojai, laikot vertinga ar naudinga žmogaus
subtilesniam augimui, tapimui, buvimui. O jeigu jūs laikot žmogaus buvimo,
tapimo ir augimo reikalą atraeiliu reikalu - kasdieniniam gyvenime ir valdžios
ministerijose - tai sudiev, aš nieko bendro nenoriu su jumis turėti: aš ir toliau
keliausiu savo keliu, o jūs vėl savo, kaip tie paukščiai, vadinami lemingais,
kurie turi tokį keistą paprotį, masinės savižudybės paprotį, kurį ornitologai dar
vis nori išsiaiškinti, bet kuriuo, mano nuomone, žmonija dabar yra užsikrėtusi.
O aš stoviu pačiam užpakaly, „senovėje“, gailiai šypsodamasis, ar gal, giliau,
verkdamas, matydamas lemingus - ir lietuvius - mirštant... ne laiku, be prasmės,
nereikalingai... kvailai...
A, bičiuliai, draugai! Neleiskim šitam žodžiui, „draugas“, pražūti, vien tik dėl
to, kad šitas žodis buvo politikierių suterštas. Taip, draugai, bičiuliai: kas yra
tikrai svarbu šiandieną? Aš sėdžiu šį vakarą, rašau, ir galvoju. Tikrai pasakius,
aš negalvoju. Aš ne galvojantis žmogus. Su galva toli nenueisi. Aš tik sėdžiu
taip ir klausaus, kas ateina iš erdvių gilumos, bandydamas atspėti, kas yra
tikrai svarbu. Ir lyg girdžiu, kad tikrumoje niekas nėra svarbu, kad viskas
praeina, kad viskas yra lygiai svarbu, ir kad mes visi esam tik lašeliai pasaulio
ir gyvenimo vandenyne - tik ašara ant Fatimos veido - ir kad visos mūsų galvos
ir idėjos ir sistemos yra tik niekas, tik niekas. Niekas, palyginant su širdimi,
švelniu geru žodžiu, švelniu palietimu, pabučiavimu, žmogaus su žmogumi
susitikimu, atviru žodžių pasikeitimu, padrąsinimu ar draugyste. A, visi tie
nedideli žmogiški jausmai, emocijos, padainavimai kartu, ar eini ir išgeri alaus
su kuo, gal net ant peties, kaip sako, paverki gal net. A, kaip viskas tai svarbu,
daug giliau ir svarbiau, negu visos politinės ir ekonominės sistemos.
Tai sėdžiu dabar prie savo mašinėlės „Olympia“, šitą vėlų vakarą, ir klausaus
muzikos, ir rašau. Girdžiu dainos žodžius, sena daina... „ir eisim mes abudu per
šitą gražų kraštą, abudu, aš ir tu...“ Muzika ir žodžiai griebia mane užu širdies...
A, ta pati esmė. Širdis, širdis, kodėl aš to nepagalvojau anksčiau? Kodėl mes
vis užmirštam širdį, lyg ji būtų tik mėsos gabalas? Mes kalbam apie traktorius,
ir apie roką, ir apie sūrius, NATO, bet užmirštam širdį, kur viskas prasideda ir
viskas pasibaigia...
Yra toks sakymas, aš girdėjau... Kai Adomas ir Ieva išėjo iš Rojaus, Adomas
sugriuvo, uolos pavėsy, užmigo, išvargęs. O Ieva negalėjo miegoti. Ir ji žiūrėjo
į Rojaus pusę, ir matė, kaip visas Rojus suskilo į nesuskaitomą aibę fragmentų,
gabaliukų. Ir jie krito, jie lijo į miegančio Adomo ir Ievos širdį, maži, nedideli
Rojaus fragmentai. Ji matė, Ieva, kaip Rojus suskilo ir pradingo. Viskas, kas
liko, buvo tik tie nedideli Rojaus fragmentai, gabaliukai jos ir Adomo širdy.
Ne, ji niekados to nepasakė Adomui, ką matė, ne, tai pasiliko jos paslaptis.
A, sėdžiu dabar, vėlai šią naktį, ir galvoju, kas yra tikrai svarbu, šiandieną
ar bet kada. A, tai tie Rojaus gabaliukai, tie nedideli fragmentai, tiktai jie yra
svarbu. Ir tik mes, priklauso visai nuo mūsų, tiktai mes galim apsaugot ir išlaikyt
tuos Rojaus gabaliukus ir augint juos, ir puoselėt, kad jie augtų ir žydėtų. Ne,
ne, Rojus dar nėra visai prarastas: jis yra mūsų širdyse.
 ŠEŠIOLIKTAS LAIŠKAS

1993 metų gegužės 8-tos numery Literatūra ir Menas, Lietuvos rašytojų

sąjungos savaitraštis, atspausdino mano pasikalbėjimą su Arūnu Kulikausku.
Pasikalbėjimo gale aš pridėjau tris ištraukas iš savo dienoraščių. Pasikalbėjimas
ir dienoraščiai išėjo, Literatūroj ir mene, su daug esmę pakeičiančių klaidų. Aš
gana gražiai paprašiau, kad tos klaidos būtų pataisytos, kaip pridera Rašytojų
sąjungos savaitraščiui. Mano prašymas buvo išgirstas tik vėjo. Ir mano antras
prašymas nuėjo vėjais. Aš jau užmiršau klaidas mano pasikalbėjime: visi
pasikalbėjimai išeina su klaidom. Bet mano dienoraščiai yra mano prozos ir
mano poezijos dalis. Tai dabar, praėjus dviems metams ir atsibodus laukt, aš
nutariau, kad vienintelė išeitis yra atspausdint mano tris dienoraščio ištraukas
Valstiečių laikrašty, ir be klaidų! Aš turiu pridėti, kad per visus šituos mėnesius,
per visas mano Laiškų Iš Niekur skiltis, aš esu pastebėjęs, mano skiltyse, tiktai
vieną vienintelę rimtesnę klaidą.

Iš Dienoraščių
Liepos 2 d., 1972 m.

Klausaus Raudonarmiečių armijos choro, „Volga, Volga, mat‘ rodnaja“.

Daina plati, eina eina toli, per laiką, per lygumas, per stepes - imponuoja,
apima tave, neša tave su savo didele srove. O žmogus mėgsta didelius, plačius,
aukštus, neapmatomus, imponuojančius daiktus, vietas, žmones, laikus, kraštus.
Amerika! Rusija! Kinija! Sachara! Žmogus yra mažas, nedidelis, platumos jam
duoda saugumo, ir stiprumo, pajėgumo iliuziją. Ko žmogus norėtų, idealiai, jis
norėtų būt savininkas ne vieno hektaro, ne vieno dvaro, ne: viso pasaulio jis
visados nori...
O mūsų dainelės tokios jau mažos. Ir nei jos plačios, nei jos jau didelės. Jos
išaugo mažuos, apmatomuos laukuos. Ir mūsų upės tokios jau nedidelės, ir nei
jos į stepes pradingsta, nei jos tokios plačios, nei mūsų kalnai, anei mes kalnų
turim, nei neapmatomų platumų! Mūsų dainos neimponuoja, jos platumos
ir stiprumo ir galybės iliuzijų neduoda, ne. Jos gilyn, į pat širdį eina, jos su
tavim šnekės, lietuvis dainuoja ir su savim šnekasi, ir savo vargelius rokuoja
skaičiuoja, ir savo gėlelėm ir berželiais ir kalvelėm ir pušelėm džiaugias, ir su
žirgeliais kalbas, ir ne, jis nei didelis, nei platus, nei neapmatomas, nei galingas,
nei kraštus užkariauti pasiruošęs: jį visą čia pat apmatai ir permatai, jį kiaurai
tu permatai, kai jis dainuoja, jo veidas jau toks atviras ir baltas tada pasidaro,
ir visa jo galybė prapuola, ir jis vėl kaip rūpintojėlis...
O, dideli kraštai! O, galiūnai! O, istorijos knygos! Rašykit ir kal-bėkities, ir
jauskities dideli ir galingi, ir istorijos knygosin didelėm raidėm savo vardus
rašykit. Rinkitės, diskutuokit, pirkit ir parduokit mus mažus, mus nedidelius,
mus neplačius, mus negalingus! Mes visados ant jūsų tako, po jūsų kojom, kaip
vėdrynai, kaip ramunės, ir jūsų didelių žygių dulkės visados ant mūsų galvų
nusėda, gula, ir jūsų didelių vežimų ratai visados per mūsų galvas ritosi, ir mus
vis prie žemės lenkė... Net ir kai mes šaukiam, varge ar skausme parpuolę, kai
mes šaukiamės, mūsų balsas tarp kalvelių prapuola, tarp ežerėlių. O jūsų dideli
ratai vis ritasi, ir jūsų akys ir iliuzijos į tolimų platumų akiratį žiūri, ir mūsų
mažų, po kojom, nei mato, nei girdi...
O, skambėkit, didelės, plačios dainos, „Volga, Volga, mat‘ rod-naja...“ O
mano Rovėja jau išdžiūvus, ir jos vagą pro viksvas ir vasaros žolę vos įmatyt
tegalėjau, paskutinį kartą kai ant tavo kranto stovėjau - mano Rovėja, mano
upelė jau tokia nedidelė, tik vandenėlio srovė, tik žuvelės, tik akmenėliai... Bet
ne, ne, jos aš nemainyčiau užu tūkstantį Volgų.

Gruodžio 23 d., 1972 m.

Nedidelis piešinėlis, Johann Christoph Erhard, „Poilsis“. 1819. Alpės. Du
jaunuoliai po medžiu. Mėlyna kalnų erdvė, kloniai, kelelis, tiltas.
Mano galvojimas neturi nieko labai bendro su šituo piešinėliu, prie kurio aš
stoviu. Aš galvoju apie Lietuvą. Apie Lietuvos gamtovaizdį, nieku labai ypatingą,
paprastą.
Praeitą savaitę stovėjau prie Bierstadt paveikslų. Kalnai, slėniai, didelės upės
krenta žemyn.
O mūsų gamtovaizdis neturi didelių gamtos stebuklų. Nei didelių kalnų, nei
įspūdingų slėnių, nei didelių, žemyn puolančių upių.
Ir galvoju, dabar, žiūrėdamas į Erhard piešinėlį, žiūrėdamas į Alpių mėlynus
iškyšulius. Aš galvoju, kad visai nesvarbu, kokioj gamtoj, kokiam gamtovaizdy
žmogus, tauta gyvena. Kas svarbu, yra tai, ką jis į tą gamtovaizdį įdeda.
O, mes daug daug įdėjom į savo nedidelį, kuklų, paprastą gamtovaizdį. Mes
jį padarėm šiltą, trapų, mielą, lyrišką. Mes jį tokį savo dainom padarėm, savo
medžio išdariniais mes tokį jį padarėm, savo poezija, savo kiekvienu judesiu ir
kiekvienu palietimu mes tokį jį padarėm.
Jis buvo vienišas, ir neįdomus, ir paprastas. Bet lietuvis savo sielą į jį įdėjo,
visus savo prisiminimus, ir svajas į jį sudėjo, jį savo svajom apdažė, svajų ir
ilgesio dažais apdažė, ir jis augo ir augo, ir keitės ir keitės, su kiekviena karta,
ir vis gražesnis ir vis gražesnis darėsi, šitas paprastas Lietuvos gamtovaizdis,
šitie laukai, šitos nedidelės kalvelės, šitie laukų rėžiai, vytelių krūmeliai.
Taip, taip. Mes tiek grožio gamtoj ir aplinkoj terasim, kiek mes patys iš savęs
jon įdėsim, pačia širdimi.

Rugsėjo 19d., 1973 m.

Pakeliui į Paryžių, netoli nuo Calais.
Žiūriu į laukus. Viskas, rodos, pažįstama: medžiai, gėlės, daiktai, darbai. Ir
kvapai.
Žiūriu į medžius, ir matau kartu medį ir to medžio kvapą. Žaginiai. Matau
žaginį. Jaučiu rankoj šieną. Matau kvapą. Keturiose dimensijose.
O važiavau per Ameriką, ir žiūrėjau į daiktus, į medžius, į darbus, ir viskas
buvo vienoj dimensijoj. Jokie kvapai neatgijo iš tų medžių, man jie nepažįstami,
nėra jokių pojūčių, prisiminimų.
Svėrės, prie geležinkelio bėgių! Dieve mano, kaip geltonos! Viskas atgyja,
sujunda viduj, taip neišpasakytai geltonai, nuo pat vaikystės ateina.
Šlapia pieva. Nedideli apšepę žolės kupsteliai. Aš jaučiu savo koją ant tų
kupstelių, minkštai smingant. Nosis pagauna jauno lietaus kvapą miežių
akuotuos.
Žmogus turi gyvent kur gimė ir vaikas augo. Kitaip jis gyvena be kvapų, be
garsų, be prisilietimų prisiminimo. Jis taip neturtingas, taip biednas. Be kvapų,
be atospalvių, be garso nuskambėjimų, atoaidžių, be daiktų atsiskambėjimo.
Jis tada išauga įšiaurus, piktas, aštrus, kaip peilis.
Trys margos karvės guli prie medinės tvoros, eilė medžių, ir gromuliuoja.
Visos trys veidais į viens kitą. Jaučiu jų veidų šilumą, jų pėdų kauliukus, jaučiu
ant lūpų pieno šiltumą, jaučiu ant savo veido jų pienuotą, geraširdį kvėpavimą.
Vėliau. Italija. Bologna.
Griežčių pilkšvi lapai nusvirę ant ežių, palinkę.
Stovi lauke, kalbies su daiktais, su gyvuliais, su medžiais, viens kitą supranti,
pasiguodi, be žodžių kalbiesi - ir gera taip, gera! Toks gyvenimas plaukia, tokia
harmonija, toks platumas, tokia neišpasakyta būties, visos padaros draugystė.
Platumas be plačių taigų, be plačių upių, toks platumas!
Tavo ranka sustoja ant miežio galvos, švelniai ją pirštais perleidi, švelniai,
švelniai - galva dar truputį drėgna, dar nuo lietaus neišdžiuvus, ir šeriais už
pirštų kabinas, kaip vaikelis.
 SEPTYNIOLIKTAS LAIŠKAS

1
Tris savaites praleidau Lietuvoje. Daug pamačiau, daug girdėjau. Bet dabar
aš vėl jau Niujorke ir bandau viską išsijoti. Visi manęs prašė pasilikti ilgiau, bet
aš esu dirbantis žmogus, aš turiu pareigas ir atsakomybę čia, Niujorke. Aš ne
turistas. O atostogų pasiimsiu kai sukakosiu šimtą.
Nuo kur pradėti? Apie Lietuvą? Apie Lietuvą, kaip ji dirba ir tvarkosi aš girdžiu
iš jaunų lietuvių, kurie mane aplanko Niujorke beveik kas dieną. Pavyzdžiui,
vakar aš atidarau savo muziejaus duris: o ten Matelis su Stoniu stovi, apšepę,
nesiskutę, ką tik iš Bostono, kur jie filmavo. O aš juos mačiau dar Vilniuje,
prieš dvi savaites. Tai nuėjom į barą, išgėrėm po stiklą tekilos ir pasikeitėm
naujienom.
Mano jauni Lietuvos draugai man buvo daug pasakoję apie Vilių Orvidą. Audrius
Naujokaitis man net prisakė, išvažiuojant į Lietuvą, kad jeigu aš neaplankysiu
Orvido sodybos, tai, sako, jau geriau net nepasirodyk Niujorke. Tai, suprantat,
aš neturėjau jokio pasirinkimo: turėjau važiuoti į Salantus, turėjau pamatyti
Orvido sodybą.
Nuvažiavau, ir pamačiau. Ir aš net ir dabar negaliu dar atsigauti. Ir nesuprantu,
kaip Lietuva gali turėti tokį pasaulinio masto menininką, skulptorių, kaip Orvidas,
o nėra nei knygų apie jį, nei nieko. O kas dar nuostabiau: Orvido sodyba nėra
net įtraukta į valstybės apsaugomų paminklų sąrašą!
Vilniuje aš tuojaus bėgau pas kultūros ministrą Nekrošių, ir prašiau, dėl
Dievo meilės, darykit viską, kad Orvido stebuklas būtų apsaugotas. O aš jau
girdėjau, kad tas tankas, kurį Orvidas geniališkai užmetė prie pat įėjimo, ant
akmenų krūvos, kaip politinį šlamštą, jau yra ar greitai bus parduotas metalo
laužui. O jis, tas tankas, yra neatskiriama Orvido skulptūros sodybos dalis.
Galite įsivaizduoti, kad kas nors pradėtų išpardavinėti Rodeno ar Brancusi
skulptūras, kaip šlamštą! Ar dar geriau: Čiurlionį. O Orvidas nėra nei plauku
mažesnis, nors kai kam yra dar sunku tuo patikėti. Tikėkit man ar netikėkit: yra
tik laiko klausimas, kada visas pasaulis sužinos ir pripažins Orvidą kaip vieną
iš dvidešimtojo amžiaus didžiausių skulptorių. Tikėkimės, kad Lietuva nebus
paskutinė jį pripažinti. Ministras Nekrošius man užtikrino, kad jis darys viską,
kad Orvido sodyba būtų apsaugota.
Mes turėjom Čiurlionį, kurį mes jau esame pakėlę į dievų lygį, mes turėjome
Jurgį Mačiūną, kurio mes dar nežinome, nors visas pasaulis jį yra pripažinęs;
ir dabar mes turime Vilių Orvidą, kurio dar nei pasaulis, nei Lietuva nėra
pripažinus, bet kuris bus, aš neturiu jokios abejonės, pripažintas ir pasaulio,
ir Lietuvos. Bet, mielas ministre Nekrošiau, ir visi, kurie turit galios ir valios:
dėl Dievo meilės, ap-saugokit šį Lietuvos ir pasaulio kultūros ir meno stebuklą.
Orvido stebuklas atėjo iš pat dangaus ir tokių stebuklų atsitinka labai retai.
Taip, aš nieko niekur panašaus nesu matęs. Brancusi, Moore, Smithson -
svarbūs dvidešimtojo amžiaus skulptūros istorijoje. Bet Orvidas yra lygiai
svarbus. Tu stovi tarp visų tų akmenų ir jauti tokią didelę žmogaus jėgą, tokį
neapsakomą atsispyrimą prieš visas totalitarines jėgas. Orvido sodyba yra
paminklas, himnas, odė individualizmui, žmogaus sielai; manifestas prieš
viską, kas nori užgniaužti žmogaus individualumą. Ateis laikas, kai pasaulio
meno studentai iš Japonijos, Amerikos ir Paryžiaus plauks į Salantus, kaip
jie plaukia į St. Michel, Taj Mahal ar Stonehenge. Orvido sodyba yra mūsų
Stonehenge‘as, su lygiai paslaptinga paskirtim, ir mes ne tik turim ją apsaugot,
bet apsaugot planuotai. Reikia atsimint, kad Stonehenge šventovė buvo beveik
visai sunaikinta turistų ir dabar jau yra tvora jai apsaugoti nuo turistų meilės...

2
Kartais aš pagalvoju, kad mes gal turim kokį tai savęs nevertinimo kompleksą,
ar bėdą. Viskas, kas gero, tai jau iš kitur. Aš, pavyzdžiui, labai stebėjausi, Vilniuje,
ir važiuodamas per Lietuvos miestus ir miestelius, girdėdamas restoranuose ir
aludėse tik vis tą pačią „tarptautinę“ muziką, pumpuojamą per garsiakalbius.
O labai norėjau girdėti lietuviškos muzikos. Bet mes neremiam savųjų - mes
plaukiam su pasaulio muzikos madom. Jeigu daugiau lietuviškos muzikos būtų
duodama restoranuose ir aludėse, tas padėtų augti mūsų pačių muzikai. Tas
padėtų ir turizmui. Žmonės, kurie atvažiuoja į Lietuvą iš kitų Europos kraštų,
ieško ko nors kito, lietuviško. Ir, aišku, neranda...
Išimtį, atrodo, padarom tik lietuviškai degtinei, ir aš tam visai pritariu: ką nors
reikia remti. Irgi, pastebėjau, lietuviai, ypač jaunesnioji karta, remia lietuvišką
alų. Ir gerai daro, nes Utenos, Širvenos ar Kalnapilio alūs nėra nė kiek blogesni
užu importuotus. Gert importuotą alų nėra demokratija: yra mada.
A, lietuviška degtinė! Niekados nesu gėręs tokios degtinės, kaip Perlojoj, pas
Vyto draugus. Perlojos degtinė, su bambuku! Nemainyčiau už nieką. O norit
žinoti, kas man labiausiai patiko, ką valgiau
Lietuvoje? Nieko geriau negalima rasti, kaip tas vėdaras, kurį valgiau su
savo broliu Kostu Biržuose, ar tie cepelinai, kuriuos Stasė išvirė Vilniuje, ir
tas stebuklingas kindziulis, kurį valgiau Perlojos Respublikoje! A, niekados aš
neužmiršiu to kindziulio, a nei tų kopūstų, kuriuos Antanas išvirė. Ne, ne ant
krosnies Antanas virė kopūstus: jis juos virė savo pačia širdimi. Tas pats su
kindziuliu ir cepelinais, ir vėdaru: reikia visą dūšią įdėti į patiekalus, tada išeina
gerai, stebuklingai. Tai ačiū jums, visi mano lietuviški draugai. Aš valgiau viską
kaip savo vaikystės ostiją, nes jūs įdėjote savo širdį į tai, į tuos patiekalus.

3
Kalbant apie degtinę... Aš pastebėjau, kad degtinė dar vis užsisakoma ne
stiklais ar stikliukais, kaip seniau, anais nekaltais laikais, bet „gramais“. Toks
metrinis, kiekybinis požiūris į gėrimus, paveldėtas iš sovietų, yra labai labai
nepoetiškas, biznieriškas, stachanovietiškas. Žmogus geri ne dėl gramų: tu geri
dėl draugystės, ar dėl linksmumo, širdis nori bendrauti, dainuoti. Tai užmirškim
gramus - išgerkim po stikliuką! Ei, padavėja, ei, Birute - dar po vieną stikliuką!

4
Skaitysit, ką čia parašiau ir pagalvosit: a, tas Jonas Mekas, tai jis jau tik apie
degtinę tegalvoja... O mes norime Lietuvą nublaivint!
Aš irgi noriu Lietuvą nublaivint. Bet aš netikiu į kraštutinumus. Normalūs
žmonės kartais geria, kartais negeria. Priklauso nuo progos. Normalūs
žmonės, kaip aš, geria tik iš draugystės, gerom progom, kai draugai susirenka.
O draugystė yra brangiau, negu auksas: jos nenupirksi. Tai ją reikia gerbt ir
išlaikyt, ir švęst. Degtinė ir kiti panašūs gėrimai, jie jau iš senovės yra mūsų
draugystės nekalti palydovai. Ir duona, ir karklų krūmai, ir avys, ir geriukai, ir
oras, ir vanduo, ir Gedimino kalnas, ir degtinė, ir viskas viskas po saule, ateina
iš to paties Dievo: tik reikia viską gerbt ir naudot su galva ir su širdim, ir su
padėka, su ačiū. Pasaulis ir mūsų gyvenimas yra vienas didelis stebuklas.
 AŠTUONIOLIKTAS LAIŠKAS

1
Radijas blerbia. Komentatorius kalba apie Amerikos pastangas varžytis su
Japonija. „Mes turim būt viršuje.“
Kaip nemoralu. Turėtų sakyti: „Amerika turėtų daryti viską gerai, Amerika
turėtų kitiems pavyzdį duoti.“ Kodėl visados norėti būt „virš“ kitų, „viršuje.“

2
Vilniuje, išskyrus tuos kartus, kai aš valgiau pas savo gerus draugus,
aš beveik nieko nevalgiau. Visi Vilniaus valgyklų patiekalai yra tokie, kad
žmogus niekados nežinai, ką valgai. Viskas sumaišyta, sumalta, suplakta, kaip
bedančiams. Valgiau ir nežinojau, ką aš valgau. Bet važiuodamas per Žemaitiją
ir Perloją, per kaimus ir miestelius, aš vis dar galėjau užsisakyti patiekalų, kur
aš žinojau, ką aš valgau. Bulvė dar buvo bulvė, ir morka dar buvo morka, ir
viščiuko sparnas dar buvo viščiuko sparnas. Kai aš valgau viščiuko sparną, aš
noriu žinoti, kad aš valgau viščiuko sparną, kad aš bendrauju su viščiuku. A,
viščiuk, atleisk, kad aš tave valgau; a, tu bulvyte, tu labai gardi, ačiū tau. Kai
aš valgau bulvę, yra labai gera žinoti, kad aš valgau bulvę, o ne kokią mišrainę,
apdrėbtą riebiausiu, nesveikiausiu majonezu. Mano nuomone, Lietuvos miestų
virtuvė dabar yra labai labai nesveika. Nesveika ir be pagarbos tam, ką valgai. O
jeigu negerbi ką valgai, tai negerbi nieko. Nesuprantu, visai nesuprantu, kodėl
žmonės, paveldėję iš savo tėvų ir senelių ir giliausių protėvių patiekalus, kurie
buvo išmėginti ir patobulinti per daugelį kartų - kodėl žmonės staiga viską, visą
tą kulinarinį stebuklingą paveldėjimą išmeta per langą ir pradeda virti ir krėsti
ir padavinėti klaikiausias mišraines. Kur yra avižienis kisielius, kurio rūgštis
taip sveika mūsų pilvui? Kur vėdaras, kur cepelinai, kur kugelis, kur bulviniai
kleckai, kur, kur kur... Aš galiu išvardint čia dvidešimt patiekalų, kurie išlaikė
lietuvį per šimtmečius sveiką ir tvirtą. Ne, nieko nesuprantu.

3
A, gražumas lietuvių kalbos! Ir gražiausia ji, kai žmonės kalba tarmiškai,
savo vietine šnekta. Kokios intonacijos, kokie kampai, kaip tie žodžiai savaip
suskamba! Aš niekados nesu matęs Emmanuelio Kanto Lietuvių kalbos
gramatikos, bet aš esu matęs citatą iš jos įvado. Tikėkime, kad ta nuostabi
citata tikrai yra ten: Ji (Lietuva) privalo išlikti, nes jos kalba turi raktą, kuris
išsprendžia ne tik filologijos, bet ir istorijos mįsles.“

4
Aš esu ūkininko vaikas. Ir dabar, po daug kelionių, vargų ar darbų, aš vis,
pirmoj vietoj, manau, kad aš esu ūkininkas. Ar, kaip jūs sakot, valstietis.
Aš nieko neturiu prieš miestą. Miestui gali parduoti sviestą, pieną, ir kiaušinį
ne vieną, bet teisybė yra šitokia:

kai jau nebevaikštai basom kojom ant žemės, tu

prarandi artimą, šiltą, tiesioginį ryšį su žeme!
Visi miestiečiai turėtumėt tai žinoti.
Aš nepasmerkiu žmonių, kurie gyvena miestuose:
jūs turit savo specifišką paskirtį.
Bet nužmirškit,
retkarčiais, išeit į gamtą,
ir numest savo batus ir batukus, ir
gyvom, basom savo kojom eiti ir jausti žemės
draugystę po kojom,
politikai, poetai, fizikai, daktarai, ir
paprastos kekšės, gatvių šlavėjos,
policininkai, ir ponas Prezidentas.

5
Mano gyvenimas ėjo blogai. Labai blogai.
Tai išėjau pasivaikščioti.
Sutikau žmogų. Jis ėjo ir dainavo. Jis ėjo
dainuodamas.
Tai sakau: žmogau, dainuoji, a? Ar jau tavo
gyvenimas jau toks geras? Pavydžiu tau.
Ne, sako žmogus. Mano gyvenimas eina blogai. Lab,
blogai. Bet kai pradedu dainuoti, mano
gyvenimas visados eina geriau. Tai todėl
dainuoju.
 NEUŽBAIGTŲ LAIŠKŲ FRAGMENTAI

1
Poezijos stebuklas. Gamta, žmonės, prisiminimai. Giliai plaukia poezija.
Stebuklas yra. Gera poezija, kaip gamta, gimdo poeziją. Žodžio stebuklas.
Formos stebuklas. Aš skaitau ir, staiga, po ilgų mėnesių tylos, mano kūnas,
mano kraujas, mano kūno lastelės pradeda virpėti, užgautos poezijos, jos
pradeda virpėti, skambėti. Mano miegantys turiniai ir žodžiai pradeda atbusti
ir grupuotis, ir atsiskambėti ir aš, nejučiom, esu vėl įvestas, už rankos, aš einu,
kaip Vergilijaus vedamas, einu per savo dangų ir savo pragarą.

2
šaltiniai, šaknys, pradai, vandenys, platumos, ugnys, minties tra-pėjimai,
muzika-
sėdžiu ant akmens, žiūriu atgal,
saulės žaizdrai, žiežirbos,
širdis, Sachara -

3
Šiandieną aš staiga supratau, kad giliai, labai labai giliai, visi žmonės yra geri!
Blogis yra tik paviršiuje, žmonių įdiegtas... Šventas Augustinas ir Apaštalas
Povilas visados buvo šventi... Tik laikinai, paviršiuje, jie buvo žmonijos
sugadinti... Bet paviršių visados galima nugriebti, su samčiu...

4
Piramidės buvo visos apdengtos specialiom plytelėm. Musulmonai, kai jie
užkariavo Egiptą, jie nulupę tas plyteles ir apdengė jomis savo bažnyčių stogus.
Tai ir galvoju dabar: kokia buvo tų „paviršiaus“ plytelių funkcija? Paviršiaus
funkcija? Kokią funkciją turėjo Švento Augustino ir Apaštalo Povilo paviršutiniai,
ne šventi, gyvenimai?..
Aš dar vis tebegalvoju...

5
Ne, mes ne dulkėm į dulkes: mes šviesa į šviesą...

6
Gera turėti kokį gyvulėlį. Susidraugauji. Ne taip, kaip kolūky. Gyvulėlis tave
glaudžiau su žeme suriša, jis tarpininkas tarp tavęs ir žemės, tarp dangaus ir
žemės.
Visi, kurie pabėga ir palieka kaimą, niekad negali jo užmiršti. Nesvarbu,
į kokius pasaulinius tolius juos gyvenimas išmeta, jie vis, savo svajonėse ir
sapnuos grįžta į kaimą. Goethe, Voltaire, Rousseau, Šeinius vis svajoja apie
sodus, ir daržus, ir pievų vabalėlius, vargšai Vakarų Europos žmonės.

7
Man priekaištavo, kodėl, per paskutinę savo sesiją Šiuolaikinio meno centre2,
2 Autorius turi galvoje susitikimus su jo filmų žiūrovais 1995 metų vasarą
aš pasakiau, kad aš nepasitikiu senąja Lietuvos karta. Bet aš tikrai tikiu, kad
Lietuvos ateitis yra ateinančios, jaunosios kartos rankose ir širdyse. Vyresnioji
karta jau taip sustingus, jau taip susikryžiavus savo galvose, kad aš nematau,
kaip ji iš to gali išplaukti.
Pagrindinė klaida, mano galva, yra planavimas. Per daug planavimo.
Planavimas yra komunizmo ir socializmo vėliava. Viskas turi būt užplanuota.
O mano manymu, kuo daugiau leisim viskam eit savaime, be plano, tuo bus
geriau. Tada viskas vystysis savaime, ir viskas išeis gerai: bus gamtos ir
žmogaus (pasaulio) balansas. Viskas bus išbalansuota be jokių buhalterių.
Dievas išbalansuos.
Jūs jau turbūt pastebėjot, kad aš savo laiškuos gana dažnai miniu Dievą.
Ir jūs - gal kai kas - pagalvosit: a, gal jis ir krikščionis, tas komunistas, tas
svieto perėjūnas Mekas. Bet turiu painformuoti, kad aš turiu labai aukštą
krikščionybės mastą. Aš manau, kad labai mažai pasauly yra krikščionių. Aš
pats tai tik pakeliui, tikėdamas, kad esu beveik niekas. Niekas, kuris jums rašo
laiškus iš Niekur... Mes visi jau tokie niekučiai. Dievas turėtų mus už ausų paimt
ir sakyt: „Tu, žmogeli, tu sliekeli, aš tau daviau šitą pasaulį, o tu elgies lyg tu
būtum durnius, paskutinis durnius. Tik pažiūrėk į Bosniją, į Čečėniją, į visas
keturias pasaulio puses, ar net ir į savo paties Lietuvėlę. Žiūrėk, ką jie daro su
Orvido sodyba... Durniams aš atidaviau šitą žemę...“

8
Vyresnioji karta vis dar tebegriauna pasaulį, teršia orą, žemę. O jaunoji karta
nieko nesako... ji laukia ir laukia... Ženklo iš dangaus...

9
Miestai. Miestai ateina ir praeina. Bet ūkininkai, ūkiai, laukai visados pasilieka.
Tu gali kariaut ir karaliaut, bet tau vis tiek reikia duonos ir lašinių, ir kiaušinių.
Ir jeigu ūkininkai jų neduos, tu kapituliuosi.

10
Kažkodėl šį vakarą man prisiminė labai senos diskusijos - kažkur Kasely - su
Vladu Šaltmiru. Kažkas pasakė, kad Dostojevskis buvo jautresnis užu Tolstojų.
Tai Šaltimiras šoko gint Tolstojų. Sako, ne, jeigu Dostojevskis rašė apie jautrius,
psichopatiškus žmones, tas nereiškia, kad Tolstojus nepažino tų pačių jausmų,
tas visai nerodo, kad Dostojevskis būtų buvęs jautresnis užu Tolstojų.
Kodėl tai prisiminiau?
Štai dėl ko.
Skaitau lietuvišką, gudrią spaudą. Seku, skaitau visą įmantrią naują kalbą,
įmantrią terminologiją, žodžius, kurių niekados nesu girdėjęs. Net ir poezijoje...
O aš ūkininko vaikas. Kaimuos - net ir dabar, pastebėjau - žmonės kalba labai
paprastai ir tiesiai. Tai ar tai daro jų vidinį gyvenimą paprastesniu? Palyginant
su jūsų, mano mieli, gudrūs, įmantrūs miestiečiai?

11
Yra dienų, savaičių, net mėnesių, kai gyveni, diena po dienos, dirbi, niekuo
labai nesirūpini, niekas labai nenutinka, bet gyveni ir tiek.
Susitinki su pažįstamais, kaimynais, gal išgeri alaus stiklą. Klausi, ar yra
kokių naujienų, o tas sako, nieko, tas pats šūdas, nieko naujo.

Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre. (Red. past.)

 Mano gyvenime yra net ištisų metų, kurių negaliu prisiminti. Prabėgo, ir
baigta. Nieko nepasiliko. Ir šiaip galvą krapštau, ir taip -nieko negaliu prisiminti.
Nulis. Išbrauk ir išmesk. Ir nežinai, ar gerai taip, ar ne. O kartais vėl yra metų,
kur viską prisimeni. Nieko nesinori prisiminti, bet prisimeni ir gana. Brauk
nebraukęs, mesk nemetęs: vėl atgal pareina. Buvau Maskvoj, 1971 metais. Prie
Puškino muziejaus mačiau du šunis. Jie abu buvo įsikandę į tą patį pagalį ir
vienas tempė į save, o kitas vėl į save. Piktai urgzdami, įsispyrę. Juos radau
taip, ir aš juos palikau taip, jie vis dar tampėsi. Ir dabar, turbūt, tebesitampo.
Niekados jų neužmiršau, vis prisimena...

12
Tiek, kiek aš išmanau apie gyvenimą, tai žmonės, kurie negalvoja apie tai, ką
jie deda į savo pilvą, neturi jokio supratimo apie tai, ką jie deda į savo galvą.
Dar blogiau: ką tau duoda įdėt į galvą, šiais laikais, yra taip skysta, kad viskas
įeina pro vieną ausį, o pro kitą tuoj vėl išeina. Tai jau nieko ir nepakenks... O
ką jau į pilvą įdedi - tai jau ten ir bus. Ir bus taip, kad net ir galvą pagadins, ne
tik pilvą.

13
Aš vis pasižadu rašyt dažniau. Ir vis velniukas koks koją pakiša. O dabar
vasara, tai dar blogiau. Bet man patinka Niujorko vasaros. Paprastai, vasara
ateina, ir visi bėga iš Niujorko kur kas gali. Jeigu ne į gamtą, tai nors į paplūdimį.
Bet aš neapkenčiu paplūdimių. Ten visi vaikšto pusplikiai, su kvailiausių spalvų
trusikais, gadina mano akis. Guli ištežę smėly kur, pilvai išvirtę, kojos kreivos.
Pliažai, mano nuomone, yra galerijos, kuriose išstatyti mūsų baisių kūnų
pavyzdžiai.
Tai aš, užuot, vaikštau Niujorko gatvėm, kurios, visiems išbėgiojus į
paplūdimius, dabar yra gražiai tuščios. Gali vaikščioti beveik vienas. Saulutė
šviečia, net ir automobilių tik keli, tai mažiau tos smarvės. O jeigu jau įsinori
pasižiūrėti jūros ar pliažo, tai užsuku į Metropoliteno muziejų ir stoviu prie
Seurat ar Monet, akims atsigauti.

14
Oberhausene aš daugiausia laiko praleidau su savo draugu iš Budapešto,
Istvan Antai. Mes abu mėgstam gerai pavalgyti ir abu mėgstam gerą vyną. O jeigu
kur yra kokia didesnė konferencija ar festivalis, kaip dabar Oberhausene, tai
visi mano, kad lengviausia visus pamaitinti yra pigiais, erzaciniais buterbrodais.
Tai mes su Istvanu, nenorėdami pasiduoti civilizacijai, išėjom į miestą ieškoti
tikro, vietinio vokiečių maisto ir tikrų gėrimų. Praėjom turistų kvartalus, ir
atsidūrėm tikrojoj Vokietijoj, su vietinėm aludėm, kur mus vietiniai žmonės
labai džiaugsmingai priėmė ir kur mes gėrėm ir valgėm ir dainavom ir tada vėl
grįžom į festivalį ir žiūrėjom visų tų filmų iš visai kitokios perspektyvos. Visos
tos pasaulinės konferencijos, visi šitie tarptautiniai festivaliai yra pasiklydę
biznyje, propagandoje ir menų erzacuos. Tai juose galima dalyvauti tik stebėtoju
ir reikia daug pastangų, kad pats tam chaose nenuskęstum, neprapultum. Tai
šitos nedidelės ekskursijos, su Istvanu, į vietinius barus, padeda išsilaikyt ir
neprapult.

15
Aš nesidomiu Švento Augustino gyvenimu prieš jo atsivertimą. Jis man
įdomus tik po atsivertimo. Aš nesidomiu Apaštalo Povilo gyvenimu prieš
Damaską. Man įdomus Povilas tik po Damasko. Bet, atrodo, lietuviai, katalikai
ir krikščionys, užmiršo ir netiki, kad žmogus gali keistis. Jie užmiršo ir Apaštalą
Povilą ir Šventą Augustiną. Jie tokie bedieviai vis. O jeigu nustojam tikėję į
keitimąsi, tai mes tuo pasmer-kiam save pjautynėms vienas su kitu iki karsto
lentos. Pagoniškai taip.

16
Mano laiškai atėjo iš niekur ir nueis į niekur, nepasibaigę. Bet mano gyvenimo
sekundės eina tik-tik-tik, o darbams nėra galo. Nuo tos dienos, kai velnias
pasiūlė tą obuolį, darbams nėra galo.
Aš atsidūriau tokioj padėty dabar. Tiek darbų prisikrovė, kad nežinau nei
nuo kur pradėti. Geriausia, tokiais atvejais, visi pasakys, būtų viską palikt ir
pabėgt, bet kur. Bet mano būdas man to neleidžia.
Bet mes visi dirbam. Aš čia, jūs ten. Gyvenimas eina toliau. Ir dirbsim. Nuo
Rojaus laikų, kuriuos slaptai mes dar visi prisimenam. Nuo Išvarymo Dienos
mes visi dirbam. Mes dirbam, ir bitės dirba, ir skruzdėlės dirba, visi vabalėliai
ir kirmėlytės dirba. Tik tiek, kad kirmėlytės ir bitelės ir sliekai niekados nebuvo
išvaryti! Jie dar Rojuje. Kirmėlytės ir vabalėliai dirba Dievui, motinai žemei,
o mes, mes dirbam patys sau... Sliekas dirba, kad žemė būtų geresnė. O mes
dirbam, kad turėtumėm pinigų nusipirkti naują televizijos aparatą ar kompiuterį
ar automobilį. Tai yra didelis skirtumas... Mes esam paskenduoliai, paskendę
savo praktiškame gyvenime... O vabalėliai ir muselės gieda ir zirzia gamtos ir
Dievo grožį ir stebuklą.

17
Kažkur labai giliai žmonijos pasąmonėje vyksta labai lemtingos diskusijos,
kivirčai.
Bosnija, Čečėnija, Tibetas prasidėjo viduj ir baigsis viduj... Viskas priklauso
nuo mūsų...
Taip, mes buvom išvaryti, ar išsivarėme patys save iš Rojaus. Bet Rojaus
sugrįžimas lygiai vėl priklauso nuo mūsų. Bet kai aš sakau, kad viskas
priklauso nuo mūsų, aš nenoriu sakyt, kad mes esame visatos centras, ne. Mes
atsakomingi tik už tuos Rojaus gabalėlius, kurie dar yra mumyse! Jų išlaikymas ir
puoselėjimas priklauso nuo mūsų. O tai galime padaryt tik visiškai atsiduodami
Dievui, t.y., savo artimui, kitiems - visišku savęs pasiaukojimu. O visa, ką aš
čia sakau, prieštarauja visoms toms dabartinėms ideologijoms, kurios pastato
žmogų pačiame visatos centre.
Trumpai drūtai: Dievo akyse, ir visumoje, aš esu visai niekas, todėl ir šitie
laiškai pavadinti Laiškai iš Niekur. Mes, tu, aš - mes tik lašeliai šitoj gyvenimo
jūroj. Ar - audroj...

18
Visos šitos mintys ateina, braunas į mano galvą, dabar, šitą vėlų Niujorko
vakarą, rašant šitą paskutinį Laišką iš Niekur.* Paskutinį, nes mano laikas man
neleidžia jums rašyti pastoviai, reguliariai.
Mano gyvenimas yra šakotas, chaotiškas, ir be plano. Visi planuotojai nuvedė
pasaulį labai blogais keliais. Turiu pasakyti, kad aš nepasitikiu planuotojais.
Žmonija, Lietuva, lietuviai turėtų pasitikėti daugiau savo intuicija, sveiku protu,
ir daug mažiau valdžia ar valdžiom. Kiekvienas žmogus giliai savo viduje žino,
kas yra tikrai gera ir tikra (atsimenate tą lietų, tą Rojaus lietų, kai Rojaus
fragmentai lijo į mūsų sielas?) - Bet politikierių planai ateina visai iš kitur, iš
galvos. O galva plaukia kaip girtas laivas, ir į šen ir į ten. Galva svirduliuoja
pagal paskutiniausias televizijos ir radijo laidas ir madas, kaip Skrendantis
Olandas.