Kristijonas Donelaitis

Gamtos tema:
Gamtos tema K. Donelaičio peomoje "Metai" 
 
Gamta atspindi žmonių gyvenimus: 
"Ale kokie dyvai – nei viens iš didelio pulko 
 Verkdams ar dūsaudams mus lankyt nesugrįžo;  
Ne! Ne verkt, bet linksmytis visi susirinko;" 
 
"Kad mes rudenyj ar žiemos žėse pasislėpę  
Ir susirietę pas meilingą kakalį krankiam, 
Tai ir tu, paukšteli miels, pas mus nesirodai, 
Bet taip jau, kaip mes, tamsoj pasislėpusi lindai" 
 
"Tu žmogau niekings! Mokykis čia pasikakyt 
Ir pasisotindams gardžiaus n'užmiršk savo Dievą" 
 
Gretinimas su žmonių ir gyvunų gyvenimu. 
 
Gamta yra tobula: 
"Krūmus ir girias visokios ošino dainos;  
O laukus visur bei pievas skambino garsai. 
Gegužės ir strazdai sumišai lakstydami žaidė" 
 
Gretinama gamta su žmonių gyvenimu, vyksta kaita gamtoje.
Visi darbai vyksta draugiškai, gamta ir gyviai yra paprasti, savo giesmėm dėkoja Diev
ui. 
 
Gamta yra būrų mokytoja: 
"Iš visų pašalių susilėkę jam pasirodė: 
"Štai mes, jūs tarnai! Ką velys jūsų malonė?" - 
"Mes, - atsiliepdams jiems erelis, - norime tardyt, 
Kaip jūsų mylista žiemos bėdoj išsilaikėt" 
 
Moko sunkiai ir gerai dirbti, garbinti Dievą, kuklumo, paprastumo. 

Būrų ir ponų tema:

Ponai žemina būrus: 
"Poniškai pasirodydamas kožnam pasitursin 
Ir būrus prastus per kiaulių jovalą laiko." 
 
Būrai ponams yra paklusnūs 
 
Ponai negerbia būrų 
 
Būrai sąžiningai atlieka ponų paskirtus darbus 
 
 
Darbo tema:
Žmogaus darbas lyginamas su gyvūnų darbu: 
"Mus jau vargyt vėl pulkais visur susirinko 
Ir ponus taip, kaip būrus, įgelt išsižiojo. 
Bet ir bitins jau šeimyną savo pabudyt 
Ir prie darbo siųst bei ką pelnyt n'užsimiršo." 
 
Daug laiko reikalaujantis darbas: 
"Verkdams ar dūsaudams mus lankyt nesugrįžo; 
Ne! Ne verkt, bet linksmytis visi susirinko: 
Nės darbai žiemos visur jau buvo sugaišę 
Irgi pavasaris ant visų laukų pasirodė." 
 
"Taip po tam abu, daug dirbę bei trūsinėję, 
Valgį sav sužvejot pas klaną nulėkė greitai" 
 
Darbas lemia žmogaus vertę 
 
Darbas gali būti išminties šaltinis 
 
Darbas gali padėti bendruomenei išgyventi 
 
Darbas suvienija žmones 
 
Darbas yra džiaugsmas 
 
Darbas yra sveikatos, geros nuotaikos šaltinis 

Lietuvininkų ir kitataučių tema:

Apie kitataučiais lietuviai kalba nepagarbiai: 
"Tu prancūziškas žioply su šveisteriu storu 
Ir kas dar daugiaus susibastėt Lietuvą vargint, 
Kas jums liepė mus ir žmonės mūsų paniekint?" 
 
Lietuviai lyginami su kitataučiais: 
"Ak, išties! Mūsų būrai, nei rėdyti ponaičiai, 
Dar su dumčiais vokiškais susisėst užsigeistų. 
Ir prancūzai juos toliau išpeikt negalėtų." 
 
Pykčiai tarp lietuvių ir kitataučių: 
"Vokiečiai lietuvininką per drimelį laiko, 
O prancūzpalaikiai į jį žiūrėdami šypsos." 
 
Lietuviai perima papračius iš kitataučių, nyksta lietuvių tradicijos 
"Rods ir tarp lietuvininkų tūls randasi kiaulė, 
Kurs, lietuviškai kalbėdams, šveisterį peikia" 
 
"Ak, - tarė Selmas, - rods nešvankios mūsų gadynės 
Ant visų šelmystų jau visai pasileido." 
 
"Ale nepyk, gaidau, jad žodį dar pasakysiu! 
Tarp lietuvininkų daugsyk tūls randasi smirdas, 
Kurs, lietuviškai kalbėdams ir šokinėdams," 
 
Lietuviai perima kitataučiu tradicijas, pradeda nebeturėti saiko, pradeda rengtis kaip vokiečiai, pamiršta Die
vą, nebesilanko bažnyčioje, girtuokliauja, pradeda vogti, apgaudinėti. 
 
Selmas labai daug kartų gailisi: 
"Ak, - tarė Selmas, - bengi paliauk su pasaka savo! 
Jau per daug dyvų, jau ausys mūsų paskudo. 
 
Išsižadėdami savo papročių, lietuviai praranda savo viežlibumą 

Viežlibiai ir nenaudeliai būrai:

"Metuose" veikėjai skirstomi į
dvi grupes: ponus ir būrus. Būrai dar skirtomi į teigiamus ("viežlybuosius") ir vertus pasmerkimo ("nenaudeli
us"). Ryškiau charakterizuojami "nenaudeliai" būrai: Slunkius, Pelėda, Plačiūnas, Dočys ir kt. Poemoje kalba
ma, kad jie tinginiai, girtuokliai ir nenuoramos bastūnai. Teigimai apibūdinamų, "viežlybųjų" būrų - Selmo,
Lauro, Krizo, Enskys – paveikslai abstraktesni, labiau idealizuoti.  
 
"Viežlibųjų" būrų savybės: Tautiškumas, darbštumas, dievobaigingumas, kuklumas, saikingumas, dorumas 
 
"Nenaudėlių" būrų savybės: tinginiai, girtuokliai, netikintys. 

Pričkus:
Pričkus buvo "viežlibasis"būras, kuris perduodavo ponų įsakymus būrams. Pričkus buvo aukštesnis už kitus b
ūrus. Jis visą laiką mokydavo ir palaikė dorumą, smerkdavo visokius smaguriavimus, girtuokliavimus. 
 
Pričkus kritiškas ponų atžvilgiu: 
"Kad mane pons kampe tamsiam ir visą nupeštų, 
Ale po tam šviesoj kožnam vėl visą pagirtų, 
Tai ben dūšiai taip skaudu nei sunku nebūtų." 
 
Socialinė Pričkaus padėtis skatina jį skaudiems apmąstymams: 
"O kad rudenyj per purvus į baudžiavą joju, 
O mano kuinpalaikis klampodams žengt nenujiegia, 
Aš jo taip gailiuos, kad kartais ašarų srovės 
Ypačiai kad iškoliots jodau, varva nuo zūbų." 

Romantizmas
Romantizmas – XVIII a. pab. - XIX a. I pusės Europos meno, filosofijos ir literatūros kryptis. Romantizmas
pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, laisvę nuo antikinių ir klausikinių griežtų meno forumo ir maištavo
prieš socialines konvencijas. Romantizmas gali būti laikomas tvarkos, ramumo, harmonijos, balanso,
idealizavimo ir racionalumo, kuris vyravo klasicizme ir ypač XVIII a. pabaigos neoklasicizme, atmetimu. Tam
tikra prasme romantizmas buvo taip pat ir reakcija į Švietimą bei bendrai į XVIII amžiaus racionalizmą ir
materializmą. Romantizmas pabrėžė individualumą, subjektyvumą, iracionalumą, vaizduotę,
spontaniškumą, emocionalumą ir transcendenciją. Romantizmo atsiradimą lėmė Prancūzijos revoliucija ir
Napoleono žygiai per Europą.  
 
Romantizo bruožai:  
 Nepasitenkinimas tikrove 
 Atsigręžimas į liaudies kūrybą, istorijas 
 Atsigręžimas į vidinį pasaulį 
 Mėgo gamtą 
 
Johanas Fridrykas 
Broliai Grimai 
Puškinas 

_________________________________________________________________
Adomas Bernardas Mickevičius ( 1798 m. gruodžio 24 d. Zaosėje, netoli Naugarduko – 1855 m. lapkričio 26
d. Konstantinopolyje, Osmanų imperija )
- iš istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilęs, lenkų kalba rašęs poetas, dramaturgas, eseistas, publi
cistas, vertėjas, politinis aktyvistas.
Adomas Mickevičius minimas greta Gėtės, Šilerio, Bairono, Puškino. Česlovo Milošo įvardintas:
"pomirtiniu senosios Respublikos kūdikiu". Už veiklą Filomatų draugijoje 1823
m. Mickevičius buvo suimtas, kalinamas, po metų priverstas išvykti į Rusiją, visiems laikams apleisti Lietuvą.
Jo kūryba svarbi ne tik lenkų, bet ir lietuvių literatūrai. 
  
"Odė jaunystei" 
 
1. Kalba "aš" vardu, o vėliau jaunimo vardu. Jis kreipiasi į jaunystę. Siekiai: noras keisti pasaulį. 
2. Jaunoji karta yra labiau pajėgi padaryti darbus. Senosios kartos požiūris yra senas,
o jaunoji karta nori pokyčių. 
3. "Išvien visi, draugai jaunieji!... / Visų bendroji laimė - mūs tikslai" 
4. Jauni žmonės laubiau pajėgūs kovoti su gyvenimo ydomis, jie turi šviesesnį požiūrį į ateitį. 
5. Velingumas, pagalba, bendradarbiavimas, drąsa, ryžtas, galingi. 
 
Jauno žmogaus idealai: 
 Tarnystė žmonijai 
 Moralinis tobulėjimas 
 Vienybė siekant bendrų tikslų 
 Ryžtingas noras kurti šviesesnę ateitį 

"Vėlynės" - naujo tipo romantinė poema, pasak Česlovo Milošo,
"tipiškiausiasias lenkų romantizmo teatro veikalas.
Jo sąrangos - tarytum pagal sapno logiką sujungtų fragmentų - prasmė užsieniečiui sunkiai suvokiama. Poe
mos meninis pasaulis kuriamas iš liaudies fantazijos, tikėjimų, apeigų elementų ir iš labai asmeniškų išgyven
imų. Pirmosios dalies išlikę fragmentai, antroji ir ketvirtoji dalys buvo sukurtos Lietuvoje, todėl kartais vadin
amos Vilniaus "Vėlinėmis". Antrosios dalies veiksmo aplinkybės paslaptingos. 
 
1. Gustavas išgyvena merginos išdavystę. Jis išgyvena meilę jausmingai.  
2. Gustavui išsiskyrimas su mylimąja buvo didžiulė kančia, nes jis ilgai negalėjo patikėti, kad jį išdav
ė, nors jis su savo mylimąja buvo tokie artimi. Citata: 
"Lyg lavonas koks, matyt, ilgai gulėjau 
Ir ašaras karčias į juodą žemę liejau" 
3. Gustavo širdį audrina tai, citata: 
"Jei metų vienerių maldautų 
Ar pusmečio, arba dienos, 
Ar bent akimirkos vienos -  
Ne, meilės iš manęs nė tiek jinai negautų." 
4. Romatinė meilė ypatinga tuo, kad ji užsibaigia nelaimingai, žmogus jaučiasi laimingas įsimylėjęs. 

Ši dalis - "Improvizacija" - yra ypatingo įkvėpimo, kūrybinės ekstazės vaisius,

bene įspūdingiausias poemas tekstas. 
 
1. Mintys išliejamos eksprontu, posmais, kreipiniai, klausimai, kalba be jokio pasiruošimo. 
2. Konradas kreipiasi į
save. Jis kelias klausimus: Ar jo kūryba žmonės supranta? Ar jis yra reikalingas? Ar žmonės supra
nta, kad būti kūrėju nėra paprasta? 
3. Pirmoji teksto dalis: 
3.1. Pirmasis monologo žodis sako, kad kūrėjas ir vienišas. 
3.2. Kyla klausimas, ar žmonės supranta jo dainas ir iš to kyla klausimas, ar jis yra reikalingas. 
3.3. Paprasti mirtingieji negali suprasti, iš kur kūrėjas gauna įkvėpimo. 
3.4. Poetas ir jo kūrinys prilygsta Dievui. 
4. Konradas vadina save virtuozu, nes jis tiki, kad jo kūriniai yra išskirtiniai. Citata:  
"Tokia daina dievų verta!" 
Kūrėjas genijus prilygsta Dievui. Citata: 
"Žaibus, perkūnijas garsais padabinu" 
5. Mickevičius sukūrė kūrėjo genijaus paveikslą: vienišas, sprendžiantis kūrybos klausimus, prilygin
a Dievui už jo kūrybą. 
 
Kūrėjų ir kūrybos tema: Konradas buvo kūrėjas, virtuozas, galėjo kurti įvairiausias dainas, prilygsta Dievui. 

______________________________________________
Motiejus Kazimieras Valančius (1801 m. vasario 16 d.  - 1875 m. gegužės 17d.)
- Žemaičių vyskupas, švietėjas, rašytojas, istorikas, blaivybės sąjūdžio organizatorius.
M. Valančius padėjo pagrindus aukštesnio meninio lygio lietuvių realistinei prozai, kuri paskutiniajame XIX
a. dešimtmetyje užėmė pirmą vietą lietuvių literatūroje. 
______________________________________________
Jonas Basanavičius (1851 lapkričio 23 d. Ožkabaliuose, Bartninkų valsčius, Vilkaviškio apskirtis – 1927
m. vasario 16 d. Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse)
- lietuvių visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio "Aušra" redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės 
siekėjų, mokslininkas, gydytojas. J. Basanavičius gime 1851
m. pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Sūnui paaugus tėvai pradėjo rūpinti jo mokymu, pradžioje Jonas mokėsi p
as kaimo mokytoją - daraktorių, vėliau jį leido į Lukšių pradžios mokyklą. Joje pasimokęs tik pirmą pusmetį, 
bandė stoti į Marijampolės miesto mokyklą. 
Realizmo bruožai: 
 Realus, tikroviškas, konkretus vaizdavimas 
 Nevalia iškreipti pasakojimų 
 Stambūs epiniai kūriniai 
 Atskleidžiama žmogaus aplinka 
 Svarbus charakteris 
 Dėmesys detalėms 
 
Apie realizmo pradėta kalbėti XIX a. Realizmo metu buvę svarbiausi kūrėjai: Onorė de
Balzakas, Giustavas Floberas, Čarlzas Dikensas, Markas Tvenas, Levas Tolstojus, Nikolajus Gogolis,
Fiodoras Dostojevskis. 

Fiodoras Dostojevskis - gimė 1821 m. lapkričio 11 d., Maskvoje. Rusų literatūros klasikas, publicistas,
filosofas. Gimė vargšų ligoninės gydytojo šeimoje. Po motinos mirties, būdamas penkiolikos metų, tėvo
valia stojo į Peterburgo karo inžinerijos mokyklą. Ją baigęs metus tarnavo Rusijos valdžios įstaigose, o paskui
atsidėjo literatūriniam darbui. 1845 m. parašė pirmąjį savo romaną „Vargo žmonės“, laiškų forma
pasakojantį apie skurdaus Peterburgo valdininkėlio didelę ir taurią meilę. F. Dostojevskio giminės šaknys
siekė senąją Abiejų Tautų Respubliką: senelis buvo vyresnysis unitų dvasininkas Podolėje (Vakarų Ukraina),
kurią valdė Lenkija, o šeima skelbėsi kilusi iš XVII a. lietuvių bajorų. Giminės tėvonija buvo į šiaurės rytus nuo
Pinsko (dabar Baltarusija) esančiame Dostojevo kaime. Į stačiatikybę iš unitų perėję Dostojevskiai buvo
nuskurdę ir mažateisiai bajorai. Mirė 1881 m. vasario 9 d. Sankt Peterburge. 

Francas Kafka - žymus austrų prozininkas, vienas įtakingiausių ir savičiausių XX

a.  rašytojų, rašęs vokiečių kalba. F.
Kafka išsiskiria savitu rašymo stiliumi, dauguma jo darbų nėra iki galo baigti ir išspausdinti nepaisant rašytoj
o noro juos sunaikinti. Žinomiausi autoriaus darbai yra novelė "Metamorfozė" bei nebaigti romanai "Proces
as" ir "Pilis".  
F. Kafka gimė 1883 m. Prahoje, vidutiniojo sluoksnio žydų kilmės šeimoje. Tuo metu Praha buvo Bohemijos
sostinė ir priklausė dvilypei Austrijos-Vengrijos imperijai. Per visą savo gyvenimą jis retai išvykdavo iš
gimtojo miesto. F. Kafka buvo taktiškas, subtilių, santūrių manierų žmogus, visus žavėjęs originaliu
mąstymu, dvasingumu ir nepriekaištinga etika. Mėgo irstytis laiveliu, vaikščioti po mišką, po Prahos
apylinkes. Mokėjo ir čekų kalbą, dalyvavo Prahos politinių ir kultūrinių klubų renginiuose. Tačiau, kaip F.
Kafka rašė 1921 m. dienoraštyje, jam tik labai retai pavykdavo peržengti sieną tarp vienatvės ir visuomenės.
Svetimas jis jautėsi ne tik šeimoje, ne tik biurokratinėje įstaigoje, bet ir gimtajame mieste. F. Kafkos gimtoji
kalba buvo vokiečių, čekiškai kalbėjo beveik be akcento. Vokiškai tuo metu kalbėjo apie 10 proc. Prahos
gyventojų. Jo tėvai buvo asimiliavęsi, judaizmą išpažino tik formaliai, rašė ir kalbėjo praktiškai tik vokiškai.
F.Kafka hebrajų kalbos pramoko tik gyvenimo pabaigoje. O F. Kafka buvo įsitikinęs, jog priklausyti kuriai nors
tautai su tvirtomis istorijos, kultūros ir religijos tradicijomis – esminė visaverčio žmogaus gyvenimo sąlyga. 

Juozas Tumas - Vaižgantas (1869 m. rugsėjo 20 d. Meleišiuose, Svėdasų valsčius - 1933 m. balandžio 29 d.

Kaune) - Lietuvos rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas,
pedagogas, kunigas. Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Šeimoje gimė 10 vaikų, Juozas buvo jauniausias.
Mokėsi Kunigiškių pradžios mokykloje, vėliau mokėsi Daugpilio realinėje gimnazijoje. 1888 m. rudenį įstojo į
Kauno kunigų seminariją. Įsitraukė į slaptos lietuvių klierikų Lietuvos mylėtojų draugijos veiklą, o vėliau
perėjo į Šv. Kazimiero draugiją. 1893 m. buvo įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Jelgavą. 1895 m. dėl
konflikto su kunigais buvo perkeltas vikaru į Mosėdį. Publicistinius straipsnius spausdino nuo 1890 m.,
grožinę kūrybą - nuo 1897 m. Grožinius kūrinius daugiausia pasirašinėjo Vaižganto slapyvardžiu, literatūros
istorijos ir kritikos darbus – pavarde.  
Kūrybos bruožai: publicistinis pradas, lietuvių tautos būdo, jos kultūros prigimties apmąstymai, vienišo
žmogaus jausmų ir etinių nuostatų, aistrų bei valios susidūrimas. 
Asmenybės bruožai: tolerantiškas, nebuvo nusistatęs prieš kitus tautos žmones, kritiškas, teisybės
ieškotojas, nepriklausomas, patriotiškas. 

Keliamos problemos:  
 Blogi santykiai su šeima 
 Tapimas vabalu 
 Kančia 
 Vienišumas 
 
Pagrindinė šio kūrinio idėja tai, kad svarbiausiu turtu laikomi pinigai, o ne šeima ir jos nariai. 
 
Ši Franco Kafkos novelė "Metamorfozė"
man buvo visai įdomi, pradžioje buvo sunku suprasti, apie ką buvo rašoma,
bet vėliau visai sudomino ir pabaiga net nustebino.
Kad ir kaip šis kūrinys atrodo apsurdiškai, vistiek tai aktualu ir šiomis dienomis. 
 

Mamatė - lietuvybės puoselėtoja 
 Mamatė kalbėjo lietuviškai. 
 Vaikus mokino lietuvių (žemaičių) kalbos. 
 Dainavo lietuviškas dainas. 
 Puoselėjo lietuviškus papročius. 
 
Mamatė - meniškos sielos moteris 
 Supranta rožių kalbą. 
 Meilė muzikai, didelė gyvenimo dalis, jos sielos pasaulis. 
 Labai mėgsta skaityti. 
 Mėgo medituoti, žiūrėti į mėnesieną. 
 
Mamatė - ūkininko žmona 
 Marijai yra sunku šeimyninkauti, nes ji yra gailestinga, nuoširdi moteris. 
 Mamatė yra nedrąsi. 
 Mamatė yra padedanti sergantiems ir kenčiantiems žmonėms,
bet šią pagalbą jiems suteikti vis trukdo ūkininkas Liudvikas. 
 Ūkininkas buvo materialistas, darbštus, savo ūkiu ir darbu besirūpininatis žmogus. 
 
Senas žmogus Šatrijos Raganos apysakoje "Sename dvare" 
 Senoliai jaučiasi nereikalingi. 
 Yra labai religingi, dievobaimingi. 
 Išmano tautos istoriją. 
 Buvo darbštūs, tvarkingi. 
 Senoliai kūrinyje vaizduojami linksmi. 
  Buvo išmintingi, protingi. 
 Vaizduojami mylintys Lietuvą. 
 Buvo pasiaukojantys. 
 Puoselėjo žemaičių kalbą. 

"Skirgaila" yra pirmoji klasikinė lietuvių tragedija. Pirmiausia drama buvo parašyta Kazahstane. Išlaiko dram
os reikalavimus. Kūrinio veiksmo laikas dramoje niekur tiksliai nenurodomas, tik paantraštėje pažymėta:
"Iš senovės lietuvių gyvenimo". Tekste nei veikėjų dialoguose, nei remarkose neminimi konkretūs istoriniai į
vykiai, bet personažų vardai nuorodo laiką - viduramčius, XIV a. antrąją pusę. Lietuvos padėtis XIV
a. pabaigoje buvo sudėtinga. Lietuvą sudarė tik pavienės kunigaikštystės, dvarai, žemės, kurias valdė kelios 
dinastijos. Skirgaila nepajėgė suvienyti ir valdyti Lietuvos. Tai padaryti apie 1400
m. pasiseka tik Vytautui. Skirgaila mirė ar buvo nunuodytas Vytauto bendražygių 1397
m. Vokiečių ordinas Lietuvos krikšto nelaikė tikru, skelbė jį esant parodomąjį ir tariamą, tačiau 1389
m. popiežius Urbonas
VI pripažino Lietuvą katalikiška šalimi. Krėvė iš pradžių parašė rusiškai, tačiau Valstybės teatrui panorus ją s
uvaidinti, perrašė lietuviškai gerokai pataisydamas ir papildydamas "Skirgaila" režisierius Borisas Dauguvieti
s pastatė 1924 m. rudenį.  

Mykoliukas 
1. Mykoliukas buvo ramus darbštus, neatsikalbinėjantis, pamaldus, nedrąsus vaikinas. Jis žmonėm
s nebuvo labai reikalingas, tėvų neturėjo. 
2. Žmonių Mykoliukas nebuvo reikalingas, buvo vaizduojamas kaip ramus, niekur nesikišantis vaiki
nukas, aukštas, gražus, stiprus. 
3. 1. Pasakotojas pastebi Mykoliuko sugebėjimus, todėl jų santykiai yra šilti. 
2. Mykoliukas gyvena ūkyje pas brolį, neturi savo vietos namuose, miega betkur. 
3. Pasakotojas tampas artimas su Mykoliuku. 
4. Mykoliukas yra dėdė, bet vistiek yra lyg paprastas Mykoliukas, savęs neišsikelia, visų klauso. 
5. Ištraukos laikas yra 
6. Pasakotojas Mykoliuką sutapatina su gamta, nes ji yra primityvi. 
7. Mykoliuko pasikeitimą lemia susitikimas su Severja, kai jis grojo. 
8. Severja kūrinio pabaigoje matoma pasakotojo akimis. 
9. Severja mokėjo gerai krembliauti, turėjo gražių veido bruožų, buvo tvarkinga. 
 
Severja 
1. Žemaitė "Marti" 
2. Severjos klėtis budavo visada tvarkingas ir švarus, nei kiti kaimo namai. "Pas tave taip švaru, jog
net nedrąsu stotis". Klėtelės aplinka Severja charakterizuoja kaip tvarkingą, darbščią, meniškos 
sielos merginą. 
3. 1. Grybų tema akcentuojama "erzinančio skonio" kvapu. 
2. Ji buvo svetinga, duodavo svečiams maisto, skaniai darydavo valgyti,
pas ją kiti kaimo gyventojai ateina grybais pasivaišinti. 
3. Severjos ir kaimo santykiai nėra priešiški, nes žinojo, kad Severja buvo gera krėmbliautoja. 
4. Aštrumo pojūtis suteikia Severjai drąsumo. 
4. Severja galėjo laukti ilgai, nes buvo patenkinta dabartiniu gyvenimu.
"Bet daug ko buvo gailėti, mergos buities" 
5. Ši citata reiškia, kad Severja jau buvo pranokusi tėvus, savo drauges, todėl norėjo išeiti iš namų.
Ji taip pat norėjo išeiti į šviesesnį gyvenimą. 
 
Rapolas Geišė 
1. . 
2. "Pasergėję žingsniuojant tiesiai į juodu, pajuto šiandien kitaip būsiant" 
3. Geišės žmonės bijodavo, klausydavo jo nurodymų. Jis buvo senas, griežtas, žeminantis. Tijūno c
harakteristika pateikiama norint parodyti Severjai, koks ji yra. 
4. "O jei vilkas, meška, - am? - pabaidė Geišė Severją, kaip baido mažus vaikus" 
5. "Tai derėkime - erzino jį Severja" "Suprato tačiau, jog
ta paslaptis ją kliudo ir labai intriguoja" Severją sudomino pokalbis su Geiše. 
6. Severja klausytojus pakeri pasakojimu apie lūšį. 
7. Pasakojimas apie lūšį, parodo kokia Severja yra drąsi. 
8. Miškas apibūdinamas, kaip jame sunkiai galima pasiklysti, yra mažas. Susitikimo vieta buvo pasi
renkama ne kaimo erdvė, o miškas, nes 
9. . 
10. Mykoliukas net pamiršo groti, jo niekas nepriemė į pokalbį, jį ignoravo. Jis jautėsi nuliūdęs. 

Henrikas Radauskas (1910 m. balandžio 23 d. Krokuvoje Didžiojoje Kunigaikštystėje - 1970 m. rugpjūčio 27

d, Vašingtone, JAV) - lietuvių poetas vertėjas pirmasis modernistas, egzodo autorius. Henrikas
Radauskas - vienas žymiausių lietuvių poetų modernistų, estetas.
Jo poezija išsiskiria spalvų, vaizdų bei garsų įvairove.
Poetas gamtoje, aplinkoje, buityje ieško grožio, estetinių emocijų, meninės prasmės. Jis visą laiką stengėsi n
ebūti toks kaip kiti. Jis siekė, kad jo kūryba būtų savita, o ne ką nors kopijuojanti.
Jo eilėraščius sunku priskirti konkrečiai srovei - visa kūryba tarsi atskira srovė ar įvairių srovių samplaika. 
 
Henriko Raudausko eilėraščiai: 
 Fontanas 
 Stėlė danguje 
 Žiemos daina 
 Eilėraščiai 
 Eilėraščiai: pomirtinė knyga 
 Lyrika 
 Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu 
 Poezija 
 Pasaka 

Psl. 169 
 
1. Tamsusis vyras Keleriui siūlo neeiti gelbėti Onos Duonutės,
o šviesusis - ją išgelbėti, kalba priešingai nei tamsusis vyras. 
2. Ši citata kuria liūdną nuotaiką, nes kalba apie mirtį, tamsumą. 
3. Skirgaila supranta iš Onos Duonutės žvilgsnio ir įsako užkasti karstą. 
4. Jis po truputį tampa į kūrinyje parodomą krikščionių dievą. 
5. Skirgaila nugalėtoju tampa tik iš dalies, jam pasisekė, kad jis pamatė Kelerį gulintį karste. 
6. Daugaila gina gyvybės ir žmogiškumo vertybes. 
7. Skirgaila kūrinio pabaigoje vistiek lieka sužlugdytas, moraliai pažeistas, nes nebegali daugiau val
dyti šalies, kai nebėra kuom pasitikėti. 
 
Tragiškasis herojus 
Dramoje Lietuvos valdovą matome atsidūrusį situacijoje, kurios jis negali nei išvengti, nei pakeisti. Aplinkyb
ės yra tragiškos, nes Skirgaila suvokia,
jog sugrįždamas į senąjį tikėjimą savo tautai paskelbtų mirties nuosprendį. Jis kenčia ir kankina kitus. Kentėji
mas yra svarbiausia tragiškojo herojaus ypatybė. Dramos veiksmo šaltinis yra kūrinio pradžioje pavaizduota 
kolizija – Skirgaila prievarta pilyje sulaiko Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, vykstančią pas sužadėtinį į Lenk
iją. Skirgaila, nors ir narsus valdovas, suvokiantis Lietuvos politinę padėtį ir atvykėlių klastą, kartu yra priešin
ga asmenybė. Jis nemoka suderinti širdies ir proto balso. Suvokia, kad, norinti išlikti, reikia prisitaikyti, priim
ti naująjį tikėjimą.
Kitas svarbus Krėvės dramoje tragiškų aplinkybių požymis yra stiprus pagrindinio veikėjo priešininkas. Skirga
ilos priešas - vokiečių riteris Keleris. Moraliai jis yra stipresnis nei Skirgaila, nes sugeba nepaisyti asmeninių i
nteresų ir mirti dėl kitų. Dramos pabaigoje Skirgaila lieka vienas, nelaimingas, neradęs kelio nei sau, nei taut
ai. Įsakęs palaidoti Kelerį gyvą, Skirgaila įrodo savo galią, bet moraliai jis pralaimi.
Jo žiaurumas užgožia vertingiausius bruožus - riteriškumą, atvirumą, gebėjimą aukotis dėl kitu. Skirgaila triu
mfuoja ne kaip kilnus herojus, o kaip budelis.
Lietuvos valdovo ir jo priešininkų maksimalizmas, stiprios aistros, pagrindinių veikėjų mirtis ir Skirgailos pral
aimėjimas leidžia Krėvės dramą vadinti tragedija. Intensyvus išorinis veiksmas, personažų išgyvenimų kaita, 
kurią atskleidžia dinamiški, aistringi dialogai ir monologai, kuria veiksmo, vykstančio "čia ir dabar", įspūdį. 
 
Konflikto raida 
Skirgaila – valdovas, turinti didelį tikslą - kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės,
bet patiriantis tragediją dėl savo nežmoniškų poelgių, kurių reikalavo to meto istorinės sąlygos.
Proto ir jausmų kova kamuoja valdovą,
kai reikia pasirinkti kelią kuriuo toliau eitų Lietuva. Skirgaila yra tragiškas personažas, nes, norėdamas žmon
ėms gero, nežino, kaip to siekti. Jis nori būti švelnus, trokšta meilės ir laimės,
bet, matydamas kitų politinį aklumą, darosi piktas ir žiaurus. Remarkose Skirgailą matome esant "stiprų vyrą
, vidutinio ūgio",  juodaplaukį, su nedidele barzda. Jis "kalba rūsčiai, tvirtai, yra niaurus, žiūri į žmones iš pan
iūrų.
Į tuos, su kuriai kalbasi, visuomet stovi šonu". Tokio jo elgesio detalės išduoda vidinę įtampą, ryžtą bet kokia 
kaina elgtis savaip, nuožmų charakterį ir nenuolankų būdą. Skirgaila suvokia praėjusių laikų ir dabarties prie
špriešą, nėra abejingas garbingiems praeities amžiams, nes vaidilos dainos palietė jo sielą, suaudrino jausm
us. Tačiau jausmus Skirgaila greita nuslopina, atsisako klausytis senojo dainiaus. Skirgailos dvilypumas yra ak
ivaizdus. Protas jam kalba, kad reikia prisitaikyti prie naujų istorinių aplinkybių, kitaip Lietuva
bus sutrypta ir sunaikinta. Valdovas viskuo abejoja, viską kritiškai vertina,
jam reikia atramos - ryžtingo žmogaus, kuris jį  palaikytų. Konfliktas tarp tiesos ir melo, nuoširdumo ir veidm
ainystės, užsimezgęs dramos pradžioje, plėtojamas iki kūrinio pabaigos. 
 
Psl. 172 
1. Skirgaila tikėjo visada Stardu ir kitomis vaidilomis. Stardas buvo jo ištikimiausias,
bet jis buvo už pagonybę ir jokių būdu nenorėjo priimti krikščionybės. 
2. Keleris stipri asmenybė, nes sugeba nepasiduoti ir vis bandė išlaisvinti kūnigaikštytę Ona Duonu
tę. 
3. Jų gyvenimas buvo lengvabūdiškas 
4. Keleris atrodo įdomesnis personažas, nes yra nepasiduodantis, kad ir kiek išbandymų turėjo, vis
tiek stengėsi išlaisvinti Oną Duonutę. 
5. Ji nepasidavė Skirgailos prievartai. Onos Duonutės vertybės - meilė, laisvė, tikėjimas, drąsa. 
6. Hamletas ir Skrigaila tampa tragiškais herojais. Jų jaučiama vienatvė. Abu kūriniai yra tragedija. 

Vincas Krėvė - Mickevičius  - Lietuvos prozininkas, dramatugrgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius,
politinis veikėjas. Gimė 1882 m. spalio 19 d. Subartonyse, Merkinės valsčiuje. Mire 1954 m. liepos 7 d.
Pensilvanijoje, JAV. V. Krėvė mokėsi pas kaimo mokytoją, vėliau - Merkinės mokykloje. Pasimokęs privačiai
Vilniuje, Peterburge išlaikė 4 gimnazijos klasių egzaminus ir 1900 įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurioje
mokėsi 2 metus, bet dėl nesutarimų su seminarijos vadovybe iš jos pasitraukė. Literatūrinę kūrybą,
eilėraščius, pradėjo spausdinti 1907 m. Kijeve lenkų kalba – poezijos knyga "Frustra", pasirašė slapyvardžiu
Waidelota. Nuo 1909 m. kūrinius spausdino lietuvių kalba. Vincas Krėvė kūrė labai įvairiais žanrais. Derino
realistinį pasaulio vaizdą su romantine dvasia (pavyzdžiui, apsakymas "Skerdžius"), jungė tradicinius lietuvių
tautosakos motyvus su Rytų egzotika, rašė istorinius veikalus. Surinko ir paskelbė lietuvių tautosakos,
parašė publicistikos kūrinių, straipsnių kultūros klausimais. 1924 m. Tautos teatre pastatytos dramos
"Šarūnas" ir "Skirgaila". 1929 m. Valstybės teatre pastatyta misterija "Likimo keliai" ir "Šarūnas". 1931 m.
Valstybės teatro gastrolinis "Šarūno" spektaklis Rygoje, Valstybės teatre – drama "Žentas. 

Apysakos bruožai:  
 Pagrindinė pasakojimo ašis - mamatės paveikslas. 
 Ryškus laiko tėkmės jutimas. 
 Nuolat iškyla praeities ir dabarties priešprieša. 
 Apysaka artima Igno Šeiniausias apysakoms. 
 Žvelgiama doroviniu aspektu. 
 Daug dėmėsio skiriama pavaizduoti sielai. 
 Į žmogaus pasaulį žiūrimą kaip į sunkią varginančią tarnystę. 
 Savistaba ir būties klausimų apmąstymas. 
 
Mamatė - lietuvybės puoselėtoja 
Mamatė - meniškos sielos žmogus 
Mamatė - gera mama 
Mamatė - ūkininko žmona 

Šatrijos Ragana –
Marija Pečkauskaitė - lietuvių rašytoja. Rašytoja gimė Medingėnų dvare, Rietavo savivaldybėje 1877m. Kov
o 8 d. Mirė Židikuose 1930m. Liepos 24d.
Iki dešimties metų Marija augo Labūnavos dvare. Tėvai buvo apsišvietę dvarininkai, kilę iš kultūringų šeimų.
Anupro tėvų namuose buvo didžiulė biblioteka, nemažai senųjų knygų,
o Šiukštų šeimoje buvo daug paveikslų. Marija šeimoje buvo vyriausia dukra,
po jos dar gimė sesuo Sofija, broliai Steponas ir Vincas.
Visi vaikai nuo pat vaikystės naudojosi vertybėmis, kurias teikė kilminga dvarų kultūra. Marijos Pečkauskaitė
s prisiminimai apie savo šeimą, tėvus ir vaikystę ypač šviesūs ir idiliški.  
Išėjusi pradžios mokyklos kursą, su guvernante, atvykusia iš Varšuvos, Sofija Sventožečka, Marija 1891
m. pradėjo ruoštis egzaminams į Sankt Peterburgo Šv. Kotrynos gimnaziją. 1892
m. egzaminus išlaikė į trečiąją klasę, tačiau drėgnas Petrapilio oras pakenkė jos sveikatai ir po pusės metų ji 
grįžo namo, kur gimnazijos kursą tęsė privačiai.  
Judėjimą už tautinį atgimimą paskatino Povilas Višinskis. Pamilo kunigą Kazimierą Bukantą.Paskatinta bičiuli
o Povilo Višinskio, Marija Pečkauskaitė nuo 1896 m.
Lietuvos periodinėje spaudoje pradėjo spausdinti apsakymus – įvairius kaimo gyvenimo vaizdelius, kuriuose 
buvo aukštinami kilnieji žmogaus dvasiniai pradai, smerkiamos moralinės ydos.   
1909 m.
Marija Pečkauskaitė pakviesta mokytojauti į Marijampolės „Žiburio“ mergaičių progimnaziją.Prasidėjus Pirm
ajam pasauliniam karui ir artėjant frontui, „Žiburio“ progimnazija persikėlė į Trakus, o 1915
m. gegužę evakavosi į Voronežą. Marija nesiryžo dėl sveikatos būklės evakuotis kartu su mokykla.
Ji pasuko į Židikus.
Tais pačiais metais čia atsikėlė jos motina ir sesuo Sofija bei kunigas Kazimieras Bukantas. Klebono kun.
K. Bukanto remiama materialiai, ji galėjo atsidėti literatūrinei veiklai.  
 
Kūriniai: 
„Margi paveikslėliai“ (išsp. 1896),  
„Pirmas pabučiavimas“ (išsp. 1898),  
„Dėl ko tavęs čia nėra?“ (išsp. 1898),  
„Jau vakaruose užgeso saulėlydžiai“ (išsp. 1900),  
„Rudens dieną“ (išsp. 1903),  
„Viktutė“ (1903),  
„Iš daktaro pasakojimų“ (išsp. 1904),  
„Atsiminimai apie broliuką Steponą“ (par. 1904, išsp. 1939),  
„Sulaukė“ (išsp. 1906),  
„Vincas Stonis“ (1906),  
„Pertraukta idilija“ (išsp. 1906),  
„Nepasisekė Marytei“ (1906),  
„Dėl tėvynės“ (1907),  
„Adomienė“ (1908),  
„Pančiai“ (1920),  
„Sename dvare“ (išsp. 1922), aprašytas Užvenčio dvaras  
„Irkos tragedija“ (išsp. 1924),  
„Mėlynoji mergelė“ (išsp. 1925),  
„Motina – auklėtoja“ (išsp. 1926).  

Jurgis Savickis gimė 1890 m. gegužės 4 d. Pagausančio dvaras, Ariogalos valsčius, Rusijos imperija. Mirė
1952 m. gruodžio 22 d. Rokbriun Kap Martenas, Prancūzija. Jis buvo lietuvių diplomatas, rašytojas, lietuvių
prozos modernintojas, artimas ekspresionizmui. Savickis buvo pirmasis vaikas šeimoje (be jo, dar gimė
vienuolika vaikų, užaugo tik penki). Nors šeima nebuvo bajoriška, tačiau gyveno gana pasiturinčiai ir save
laikė aukštesnio luomo žmonėmis. Gimnaziją lankė Maskvoje jis mokėsi berniukų gimnazijoje, bet jos
nebaigė, išėjo tik šešias klases. Jis gyveno pas dėdę. 1911 m. įstojo į aukštesniuosius žemės ūkio kursus
Petrograde, bet po kelių mėnesių grįžo į Maskvą studijuoti dailės, taip pat pratęsė dailės mokslus Krokuvoje.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, įsitraukė į lietuvių pabėgėlių globos organizacijų veiklą ir 1915 m.
buvo išsiųstas į Daniją. Ten dirbo Raudonajame Kryžiuje, kur rūpinosi lietuvių belaisviais, atsidūrusiais
vokiečių užnugaryje. Dirbdamas sutiko savo būsima žmoną Idą, su ja susilaukė dviejų sūnų - Algirdo ir
Augustino. Kadangi mokėjo lenkų, rusų, prancūzų, danų ir švedų kalbas bei buvo visapusiškai išsilavinęs, po
karo tapo besikuriančios Lietuvos valstybės diplomatu Skandinavijos šalyse. Nuo 1919 m. buvo oficialus
Lietuvos atstovas Danijoje, vėliau Suomijoje. Nuo 1922 m. – Norvegijoje. Kūryba 1910 m. parašė savo
pirmąjį kūrinį – feljetoną „Dienos kančios“, kurį išspausdino laikraštyje „Lietuvos žinios“. Pasirašė Jurgio
Rimošiaus slapyvardžiu (juo pasirinko senelės, tėvo motinos, mergautinę pavardę, didžiavosi iš jos
paveldėta bajoriška kilme). J. Savickis laikomas Vakarų Europos intelektualinės tradicijos atstovu bei
priskiriamas prie lietuvių literatūros atnaujintojų kartos (Vincas Mykolaitis-Putinas, Kazys Binkis, Balys
Sruoga ir kt.). Jo prozoje nerasi „visažinio“ pasakotojo. Čia pasakotojo ir personažo mintys, požiūris dažnai
susipina. J. Savickio požiūris į žmogaus prigimtį pesimistiškas, ironiškas. Atskleidžiamas prigimties
dvilypumas, grėsmingumas. Tačiau rašytojo proza dėl to netampa niūri. Prigimties išdaigas atsveria šilti
žmogiški ryšiai, grožio, meno, kultūros idealai. Mėgsta ryškias spalvas. Sokiruojančios detalės, perodiksalūs
palyginimai, ironiškumas. 

1. Pirmajame fragmente supažindinama su vaiko gyvenimu, apie jo veiksmus, antrajame fragment
e labiau supažindinama su kūrinio aplinka, tėvo elgesiu, trečiajame fragmente – apie veiksmą k
arčiamoje, o ketvirtajame fragmente – apie vaiko poelgius gelbėjant mamą. 
2. Vaikas buvo šaržuojamas, nes buvo laikomas kaip iš cirko išleistas, vadinamas pajacu, buvo nepr
ižiūrėtas. Dideli drabužiai parodydavo kaip tėvai juo nesirūpindavo. 
3. Vaikai nerado bendros kalbos, nes jų šeimos buvo labai skirtingos, žyduku labiau tėvai rūpinosi. 
 4. Vaikas atlieka juokdario vaidmenį,
o žydukas normalaus gyvenančio žmogaus. Realybė netradicinė, nes jų gyvenimai buvo visiškai s
kirtingi. 
5. Vaiko agresiją sukėlė tai, kad tėvą pavadino girtuoklėliu, smuklių palašautoju. 
6. Gamtos vaizdas parodo vaiko fantaziją, padeda išgyventi gyvenimo smūgius, palengvina naštą. 
7. Vaiku buvo nesirūpinama, jis tėvams nerūpėjo  
8. Vaiko ir tėvo santykiai buvo šalti, jie mažai bendraudavo, tėvui jis nerūpėjo, jį mušė, su juo kalb
ėdavo kai su svetimu, nes tėvas girtuokliavo. Jis buvo laikomas fantastu, nes visada svajojo, kad 
jo tėvas būtų "kaip ir kiti". 
9. Rodo, kad vaikas yra geros širdies, turi geras mintis, yra tikintis, 
10. Karčiamos pavadinimas "Laisvė". Žmonės, kurie eina
į karčiamą, nėra laisvi, nes patys yra priversti gerti. Žmonės nevertina laisvės, neturi atsakomyb
ės. 
11. Žmonės laikomi marionetėmis, parodoma, kad žmonės yra lengvai kontroliuojami. 
12. Ironija, daug įvykių vienas po kito, ryškios detalės, veikėjų apibūdinimai, tarptautiniai žodžiai. 
13. Motina buvo lengvai kontroliuojama vyru, lengvai pasiduodavo.
Nieko bjauriau nėra už girtą motiną. 
14. Vaiko elgesys su žyduku ir suagusiujų elgesys su vaiku parodo, kad vaikas buvo nereikalingas, jis 
buvo atstumtas. 
15. Velnio įvaizdis tarsi parodo, kad šių žmonių poelgiai buvo blogi, blogų kėslų, jis slepia įkalčius bl
ogų darbų. 
16. Pavadinimas "Kova" siejamas tuom, kad vaikas gynė savo motiną, kovojo dėl geresnio gyvenimo
. 

1. Jonas Grauža atvykęs į naują miestą visada ieško, kur žmonės linksminasi, nemėgo būti vienas. 
Maži miesteliai jam atrodė niūrūs, kuriuose nebuvo veiklos,
o didmiesčiai jam atordė pilni pramogų. 
2. . 
3. Grauža gyvenime ieško pramogų, linksmybių, užsispyręs. 
4. Grauža buvo baigęs miškininkystės mokyklą ir jis užsienyje medžioja moteris. 
5. Graužai moteris buvo tik linksmybių dalis. Vyriška prigimtis gyvūliška. 
6. Račienės pasakojimas atskleidžia, kad Grauža yra tikras mergišius, nepastovus, lengvabūdis. 
7. Račienė labai vertina meilę,
ji pasiryžo laukti Graužos dėmėsio ilgą laiką ir su niekuo nebendrauti,
o tuo tarpu Grauža visiškai nevertina meilės, jis bendrauja su pirma pasitaikiusia moterimi, neat
kreipia dėmesio į Račienę, labiau jam patiko jo pusseserė. 
8. Grauža, pakviestas į Račienės namus, buvo apgautas, Račienė sakė, kad vyras negrįš,
bet iš tikro, jis grįžo. 
 

Kudirka,  Višinskis,  Vaičaitis, Gurauskis, Biliūnas... Kaip mirtininkai, Viešpatie, jie visi kaip mirtininkai. 
Jis pirmasis mūsų literatūroje taip giliai suprato rašytojo pilietinę pareigą. Ne vien dėl to,
jog ir pats buvo pareigos žmogus.  
Jis pirmasis pasirinko rašytojo profesionalo kelią: tuo metu, kai ir spausdinti kūrinių  beveik  nebuvo  kur. 
Bet  jis  kitaip  negalėjo:  jis  užmigdavo  su  mintimis  apie  literatūrą,  o  atsibusdavo  begalvojąs  apie  ją.  
Jo  širdis  nemokėjo  dalintis.  Jis  daug  sykių  bandė  tai  padaryti, 
bet  nieko iš to neišėjo. Jis visą gyvenimą tam ruošėsi, jis perskaitė kalnus knygų. 
Kokias knygas jis skaitė paskutinę savo gyvenimo dieną? Ogi A. Mickevičių, Goethe
(Gėtę), Bibliją ir indų legendas. Vis dėlto  Bibliją. 
 1. Vėjelis atnešė viltį būti laisvi, o vėjas jas išsklaidė, atnešė nelaimę.  
2. ''Kiek ponų kokie visi gražūs'' - kokie ponai laimingi yra. ''Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas''
- viltis vis dar jį surasti. 
3. Pradžioje buvo laiminga, o po Petro mirties ji buvo mirusi viduje, buvo ne savo protu.  
4. Juozapotos vienmečiai ją gerbė, žinojo, kas
jai atsitiko ir ja rūpinosi. Pastarosios kartos laikė ją bename, ubage.  
5. Kai Juozapota aikštėje pamato Petrą, kuris yra pakariamas, Juozapota nualpsta.  
6. Pasaka baigėsi tragiškai, nes Petras miršta ir Juozapota lieka vieniša. 
7. Jungia tie patys veikėjai, veiksmai. 
 
Man Jono Biliūno "Liūdna pasaka" patiko, pradžioje ši apysaka atrodė linksma, visas veiksmas ėjo sklandžiai,
o pabaiga nustebino ir paaiškino šio kūrinio pavadinimą. 
 
 
1. Laimės troškimas, nelaisvė, šeimos problemos, gyvenimo prasmė. 
2. Tėvų ir vaikų problemos, netolerantiškumas, stereotipiškumas 
3. Biliūno kūryboje neskiriami teigiami ir neigiami veikėjai. 
4. "Humaniškumas - esminis žmogaus gyvenimo principas" - "Lazda" 
"Sąžinė - moralinio tobulėjimo paskata" - "Vagis" 
"Būti sąžiningam - vadinasi, būti atsakingam" - "Ubagas" 
"Kaltės ir atgailos samprata J. Biliūno novelėse" - "Vagis" 
"Žmogaus dvasinis taurumas J. Biliūno "Liūdnoje pasakoje" - "Laimės žiburys" 
"Svajonės ir realybės sankirta J. Biliūno "Liūdnoje pasakoje" - "Liūdna pasaka" 
"Tėvynės laisvės kaina - žmonių gyvenimai" - "Liūdna pasaka", "Laimės žiburys" 
"J. Biliūno "Liūdna pasaka" - Lietuvos istorijos liudytoja" - "Liūdna pasaka" 
"Skriauda ir atjauta J. Biliūno kūryboje" - "Ubagas" 
"Teisingumo ir pareigos įprasminimas J. Biliūno kūryboje" - "Vagis" 

Gydydamasis Karčerginėje Jonas Biliunas buvo sutikęs Juozapotąir nusprendė apie ją parašyti kūrinį. Apysak
oje vaizduojamas Juozapotos ir Petro Banio šeimos likimas, kuris atspindi visos tautos likimą sukilimo metu. 
Apysakoje atspindi žmonių siekį išsivaduoti iš nelaisvės. Kuriamas dramatiškas Juozapotos paveikslas. Svarb
us apysakoje pasakotojo vaidmuo, jis jautrus, neslepia, kad serga džiova. Pasakotojas primena patį autorių.
Tai buvo paskutinis rašytojo kūrinys. Kūrinį parašė žmona, o pasakotojas jai diktavo. 
 
1 dalis 
 
1. Pasakotojas buvo ikvepiantis, į aplinką žiūri džiugiai. Jis džiaugiasi tuo pasauliu, nes mato ponus
gražiai apsirengusius, visi linksmi, jokio bado negali būti. Dėl ligos, nes sirgo džiova. Pasakotojas
irgi yra sergantis ir jam reikalingas grinas oras.  
2. Pasakotojas matė labai gražią vietovę ir staiga išgirsta seno žmogaus balsą. 
3. Kaip užgesusios žvaigždės. ''tai buvo užgesusios žvaigždės''.  
4. Pasakotojas buvo sukrėstas '' jis nežinojo nei ką daryti''.  
5. Ją nelabai priema, jos išsigando kaip giltinė pro šalį praėjo. Skatikais žmonės norėjo atsikratyti
moteriškės, bet moteriškei skatikai nerūpėjo, nes ji jau buvo praradusi tai kas jai rūpėjo ir ji
norėjo išsipasakoti.  
6. Jie abu serga tik skirtingomis ligomis. 
7. Kad kiekviena raukšlė, kiekvienas randas žymi kažkokį įvyki, kaip ir knygos puslapyje kiekvienam
puslapyje nauja mintis, naujas įvykis. 
 1. Baladės siužeto pagrindą sudaro Jasiaus mirtis. Išskirtinis, nes Karusė lyg kalbėjo su mirusiu jos 
mylimuoju.  Didžioji dalis veikėjų tiki ja, o kita dalis ją smerkia. 
2. Atskleisti merginos jausmus 
3. Mergina išgyvena žmonių smerkimą, vienatvę, liūdesį. Citata: 
„Žmonės prarado jau širdį – 
Verkančią pirštais jie bado; 
Aš prabylu – jie negirdi, 
Aš štai regiu – jie nemato.“ 
Regėjimo tikroviškumą rodo, kaip ji kalbasi su savo mirusiu mylimuoju, visi meilūs žodžiai atsklei
džia kaip ji myli ji. 
Karusė yra arčiau regimam pasauliui, nes ji įsivaizduoja, kaip ji kalbasi su savo mylimuoju, jaučia
si sava, priimta. 
4. Senis sako, kad žmonės tiki merginos kliedesiu, o pasakotojas gina merginą. Citata: 
„Tau šio stebuklo, pažįstamo miniai. 
Žvelk širdimi tik į širdį!“ 
Pasakotojas atskleidžia merginos ir romantinio herojaus poziciją. Citata: 
„Žvelk širdimi tik į širdį.“ 
„Ir akiniai čia nieko nerodo.“ 
5. Idėja: viską negali pamatyti akimis, turi jausti ir širdimi 
6. Baladė - trumpas eiliuotas istorinio arba legendinio turinio kūrinys. Šis kūrinys atitinka baladę, n
es papasakota tikra meilės istorija, iškeliami jausmai. 

Simonas Daukantas (1793 –
1864) gimė Kalviuose, eigulio šėimoje. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos vidurinėje mokykloje. Ją baigęs įstojo į
Vilniaus universitetą. Studijavo teisę ir istoriją. 1822 m. parašė "Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių", bet
ji buvo išspausdinta tik 1829
m. Rygoje parašė "Istorija žemaitiška". Daukanto istorijos veikaluose romantiškai išaukštinama Lietuvos pra
eitis. Valančius pasikvietė Daukantą į kultūros centrą, vos kai jis tik grįžo iš Peterburgo. 

Anykščių krašto "giesminykas" Antanas Baranauskas XIX a. literatūros panoramoje iškyla kaip ypatingos
kūrybinės galios poetas, būtina viršukalnė tarp Kristijono Donelaičio ir Maironio, o Lietuvos romantizmo
kontekste – tarp Adomo Mickevičiaus ir Maironio. Antanas Baranauskas gimė 1835 m., augo šviesioje,
darbščioje, pamaldžioje vadinamųjų karališkųjų valstiečių šeimoje. Motina ir vyresnysis brolis apylinkėse
garsėjo kaip puikūs giedotojai. Guvus, neramios prigimties, apdovanotas  talentu jaunuolis anksti pajuto
platesnių mokslo erdvių trauką. Deja, baudžiavinėje Lietuvoje valstiečių vaikui kelias į mokslą nebuvo
lengvas: 1848 m. Baranauskas baigė Anykščių pradžios mokyklą, 1851 – 1853 m. mokėsi Rumšiškių
raštininkų mokykloje. Čia mokyta tik to, kas reikalinga valsčiaus raštininkui, nei kalbų ar literatūros, nei
gamtos mokylsų čia niekas nedėstė. Pasak Baransuko, žema kilmė ir tuščios kišenės buvo neįveikiama klūtis
siekti išsilavinimo. 1861 m. balandžio 22 d. įšventitas diakonu, 1862 m. - kunigu. 

I dalis 
 
1. Žmogus yra nusivylęs, prislėgtas, nes ieškojo tikrojo miško grožio, rado tik kelias apykraipias puš
is. O antrame palyginime, rodoma kaip seniau atrodydavo miškas,
į jį buvo gražu žiurėti. Žmogus lyg pralinksėja prisiminęs senąjį šilelį. Žmogus pradeda nutylėti, ly
ginti, užduoti retorinius klausimus,
o antrame stulpelyje žmogų apima linksmumas, gera emocija. 
 2. Šios poemos miško vaizdavimas yra nuoseklus. Tema
eina nuo regimųjų, iki uodžiamųjų ir iki klausiamųjų. 
3. Miško vaizdavimas: 
3.1. Baranauskas išryškina augalų bruožus, tai labiau sukuria tikroviškumą. (31 – 34 eil.)  
3.2. Pomirtinis gyvenimas siejamas su medžiu. "Eglė žalčių karalienė" kūrinio motyvai 
3.3 Tylos įspūdį kelią garsai, kuriuos žmogus net girdėti negali. Žmogus taip jaučia netektį. 
3.4.
Nuo tyliausių garsų (lapų šnarėjimo) iki garsiausių (paukščių garsų). Vaizdingais veiksmažodžiais, retoriniai kl
ausimai. 
3.5. Pirmojoje dalyje kalbama apie miško grožį prieš iškirtimą. Gamtos įvairovė, ypatingumas. 
4. Subjektas nėra tik stebėtojas, nes jis pats dalyvauja miško vaizdavime,
pats prisimena apie mišką. 
 
II dalis 
 
1. Gamtos grožis pripildo žmogaus širdį ramumo, liūdesio. "Kad
net dūšia kaip varpa pribrendus nulinko".  
2. Poetas aukština šilelio grožį, gražiausiai aprašo medžius, paukščius. 
3. ,, Būdas senovės kalnėnų ir žemaičių''
- Čia miškas yra neįžengiamas, tamsus, galingas ir labai tankus, dėl tokių miškų. Reiškią valstybė
s galybę ,,Anykščių šilelis''
- čia miškas yra gyvas, šviesus. Medžiai buvo gražūs ploni, tankiai sudygę. Žmonės kurie gyvena 
tokioje vietovėje yra užgrūdinti. 
4. "Ė lietuviai  su medžiais vis zgadoj gyvenę, / Jaunystėj pasižinę ir draugėj pasenę." 
5. Miškas yra sugyvinamas, kreipiasi į lietuvį kaip į broliuką. 
6. Tikėjimas, istorinės aplinkybės, priespauda. 
7. Netenka ramybės, idėjos šaltinio 
8. Romantizmas pasireiškia gimtosios kalbos aukštinimu, patriotinių idealų aukštinimu, tautos ako
smotyvai, herojiškos praeities liaudies kūrybą,
o Baranausko kurinys turėjo kelius šiuos bruožus. 
 

Vincas Kudirka (1858 m. gruodžio 31 d. Paežeriuose, Paežerių valsčius, Vilkaviškio apskritis – 1899

m. lapkričio 16 d. Naumiestyje) -
Lietuvos gydytojas, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, varpininkas, laikraščio "Varpas" redakt
orius, vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio idealogų,
Lietuvos himno autorius. Mokėsi Paežerių pradžios mokykloje, kur pasižymėjo visokeriopais gabumais.
1871 metais baigęs pradžios mokyklą, įstojo į Marijampolės gimnaziją. 1881
m. įstojo į Varšuvos universitetą. Pirmas lietuviškas V. Kudirkos kūrinys buvo 1885 m.
"Aušroje" išspausdintas nereikšmingas satyrinis eilėraštis "Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos?"
Tais pačiais metais dėl Karlo Markso "Kapitalo" perrašymo hektografavimui buvo suimtas, kalintas ir pašalin
tas iš Varšuvos universiteto Medicinos fakulteto. 1887 m. vėl grįžo į universitetą, kurį baigė 1889 m. 

Jonas Maironis (tikroji pavardė Mačiulis, gimė 1862 m. spalio 21 d. Pasandravio dvare, Šiluvos valsčiuje,
Raseinių apskrityje. Mirė 1932 m. birželio 28 d. Kaune).  Jis buvo kunigas, profesorius; XIX ir XX a. lietuvių
romantizmo poetas, parašęs tokius Lietuvoje žymius kūrinius kaip „Trakų pilis“, „Lietuva Brangi“ ir daugelį
kitų. Gimė laisvųjų valstiečių šeimoje, tėvas buvo mažaraštis, bet iniciatyvus valstietis. Namie įgijęs pradinių
mokslo žinių ir pramokęs lenkų kalbos, 1873 m. įstojo į Kauno gimnaziją, kurią baigė 1883 m. 1883–1884 m.
studijavo literatūrą Kijevo universiteto istorijos ir filologijos fakultete. 1884 m., atsižvelgdamas į tėvų norą,
įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1888 m. ją sėkmingai baigęs, toliau tęsė mokslus Peterburgo dvasinėje
akademijoje, kurią baigė 1892 m. 1893–1894 m. ir 1909–1932 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje, 1909–
1932 m. seminarijos rektorius. 1894–1909 m. – Peterburgo dvasinės akademijos profesorius; nuo 1903 m. –
teologijos daktaras. 1922–1932 m. Kauno universiteto, (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas)
Moralinės teologijos katedros vedėjas. 1923–1924 m. 1932 m. suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto
garbės daktaro vardas. Rašyti pradėjo mokydamasis šeštoje klasėje. Pirmuosius eilėraščius jaunas poetas
rašė lenkų kalba; vėliau šiuos bandymus jis sunaikino. Reikšmingiausia kūrybos dalis – lyrika. Remdamasi šia
romantizmo apraiška vystėsi XX a. I pusės lietuvių poezija. Nemažai eilėraščių virto liaudies dainomis, kai
kuriems muziką parašė Juozas Naujalis, Česlovas Sasnauskas. Kūrinys - Rinkinys „Pavasario balsai“ – 1895 m.
Poemos: „Nuo Birutės kalno“, „Jaunoji Lietuva“. 
 
Faktai iš "Mūsų Maironis": 
1. Po 4 metų nuo jo mirties įkurtas Maironio muziejus. 
2. Maironis domėjosi Vytauto Didžiojo asmenybe. 
3. Jis labai domėjosi vertingais meninkų paveikslais, kuriais buvo papuošti namai. 
4. Maironis buvo pamaldus. 
5. Maironis mokėjo 7 kalbas. 
6. Namuose turėjo 795 knygas. 
7. Mėgo ramybę, buvo svetingas. 
8. Mėgo gamtą, praleisdavo ten valandų valandas. 
9. Mėgo susikviesti daug svečių į šventę. 
10. Buvo labai svetingas, toleratiškas. 

1. Bijo, kad liks jis pamirštas. Poeta jaudina ar dar yra kažkas tiek kenčiančių.  
2. Kad čia yra mylimoji yra moteris ,,Daug dukterų pavergti širdį norėjo'', ,,Tau puikūs pečių neaps
upo šilkai''. Pabaigoje pasakoma ,,Tu, jo numilėta tėvynę'' ir suprantama, kad tai yra tėvynė.  
3. 1 eilėrastyje mūza yra tėvynė, o
2 eilėraštyje yra vaizduotė, kuri pasirodo vakare prie marių krantų.
Taip, nes ją matė ją savo vaizduotėje ir paskui dingsta.  
4. ,,Išvydau ją, kai vakarinė žvaigždė skaisčiai danguos mirgėjo, o marių erdvė begalinė'',
ja išvydo ant marių kranto ir pamatė veidą ,,Skruostai kaip marmuras išbalę''.  
5. Poetą ir eilėraštį sieja stiprus meilės ryšys, atsidavimas, prisirišimas, pasitikėjimas.  
6. Eilėraštyje paminima meilė tėvynei, nes be jos ir tėvynė pražus.  
7. Atsigrežia į tėvynės skausma, nes ji priklauso carinei rusijai. ,,Poezijoje''
- Mūza, suranda ją, prie marių, ramioje aplinkoje.  
8. Kūryboje atsispindi poeto išgyvenimai, sunkūs jo patyrimai, romantiška gamta, vienišumas, kan
čia. 
 
Tezės: 
Maironis atskleidžia poetinio įkvėpimo šaltinius. 
Kuriantį žmogų domina kūrybiniai klausimai. 

1. ,,Mano gimtinė'' - čia kalbama kokias kančias autorius patyrė savo gimtinėje. ,,Kur bėga šešupė''

- kokia galinga lietuva kadaise buvo.  
2. Upės( Nemunas ir Šešupė), kaimai, augmenija, kalvos, paukščiai.  
3. ,,Kur rausta žemčiūgai kur rūtos žaliuoja'', sodybos, savo gimtinės laukai". 
4. Papročiai, didinga istorija, prisiminimai . 
5. Močiutė, broliai vargdieniai, sesutės, Birutė,
Vytautas. Santykiai artimi, šilti, nes vartoja mažybines formas. 
6. Sieja praeities karai, tremtis, sunkumai, skausmas.  
 7. Broliai ,,Broliai vargdieniai dejuoja'', Milžinai ,, Milžinų ten kapai pūva. Verkia jų kapai'', močiutė
s ,,
į krūtinę skausmą savo liejo nežinia''. Okupacijos priežastys: išgyvena dėl praeities, nes tėvynė p
rarado savo laisvę, griūna paminklai.
Verta tuom, nes per šią patirtį subjektas suprato kokia tėvynė buvo svarbi ištikro.  
8. Jis myli gimtinę. Praeitimi didžiuojasi, kokia ji buvo didi,
o dėl dabarties kenčia, nes ji yra okupuota. Užtikrina Lietuvos dabartį ir ateiti ,,Lietuva buvo ir b
us''. 
 
Tevynės grožis, jis kraštovaizdis, skaudus jos likimas – svarbios Maironio kurybos temos. Maironio tėvynė yr
a apriepiama vienu žvilgsniu kuriama plati panorama, lyg žmogus žvelgtu iš toli arba iš aukštai. Jis išskyrė up
ių juostas: banguojantis nemunas, srauni dubysa, tamsios girios. Vaizdai lietuvos paveiksle įtvirtina aukščio, 
aukštumo matmenį.
Lietuva apibudinama aukščiausio laipsnio epitetais: gražiausia, maloniausia, brangiausia. Virš tevynės tik au
kščiausiasis, kurio maloningos globos meldžiama: ,,apsaugok, aukščiausiasis , tą mylimą tėvynę. Meilė tėvyn
ei ,,pavasario balsuose'' yra asmeniškai išgyvenimas ir kartu tautą vienijantis jausmas.
Į kraštovaizdį  poetas įrašo ir herojiškos praeities palikimą: milžinų kapus, apleistas pilis, trakus, sostinę Vilni
us, milžinų kapus. 

Tautinio atgimimo įdėjos  
 
Tautos atgimimą Maironis jaučia kaip esminių permainų laiką:
po ilgų miego, aprimimo amžių tauta bunda aktyviai, prasmingi būčiai. Apie tautos atgimimą Maironis dažn
ai kalba gamtos vaizdais. Mąstydamas apie tautinį atgimimą, Maironis pabrėžia ne vien savaiminį istorijos vi
ksmą (,,Nesustabdysi bėgančio laiko''), nes suvokia, kad tėvynės ateitis priklauso nuo pačios tautos. ,,Naujoj
o kilimo '' laikas raikalauja žmonių supratimo, ryžto, kurį įkvepia tėvynės meilė. Maironio sampratoje meilė t
ėvynei yra veikli -
tai darbas, kova, ,,karionė''. Maironio visuomenės tematikos eilėraščiai skamba pakiliai, enduziastingai, kalb
ama ,,mes'' vardu, iš tautos keliavedžio pozicijų. Žmogaus egzistencijos prasmingumą Maironis matuoja veik
lios, net herojiškos tėvynės meilės matu. 
 
1. Ką seneliai milžinai pasakytų, jei jie prisikeltų?  
2. Prikelti milžinus iš jų kapų ir išgirsti bent viena žodelį iš ju. Subjektas nori išgirsti ir pamatyti sen
elį milžiną. Jie slepia mūsų skaudžią patirtį, skatina patriotinius jausmus, mūsų didingą praeitį.  
3. 1 - Nori pasisemti naują poezijos šaltinį (tik nešiandieninį,
o kurie buvo nepavergti ir laisvi), išklausti kur tos auksinės kanklės Vaidelučių garsių (Nori sužin
oti gilią praeitį), trūkstą vado ir lietuviai apsnūdę , kad lietuvių kalba būtų pranašesnė už lenkų.
Bet galiausiai nusivilia ,,Veltui mano troškimai prikelti senelį iš kapų milžinų''.  
2 - Praeitis yra laisva, didinga, o dabartis pavergta. 
3 - Nori sudrebinti ir prikelti mūsų dabarties žmones.  
4 - Pagarbus, stiprus ,,Gal išklausčiau tada, kur tos kanklės auksinės Vaidelučių garsių;
kai jas pirštais paliesčiau, užkaistų krūtinės nuo įstabių balsų.  
4. Lietuvos didvyriai, Vaidelutės, Senelis. 
5. Pagarba praeičiai, pagarba seneliams, meilė tėvynei, įkvėpimas kūrybai, meilė gimtaj

1. Marionis lietuvių peozijoje yra tokia pat aukštuma kaip Mickevičius lenkų,
Puškinas rusų, Gėtė ir Šileris vokiečių literatūroje. 
2. Vienu metu Maironis kūrė poeziją ir poetinę kalbą, ieškojo tinkamų žodžių įvairialypei asmenine
i patirčiai atskleisti. 
 3. Maironis atkakliai stengėsi kurti klasiškai skaidrų, praprastą ir tuo paprastumu tobulą eilėraštį 
4. Maironis išbandė įvairius peotinio kalbėjimo tipus: oratorinį, dainiškąjį, išpažintinį, meditacinį, p
arašė satyrų, sonetų baladžių. 
5. Jis sukūrė savitą aukštajį poezijos stilių, kuriam būdingi nekasdieniai žodžiai. 
6. Lyrikoje Maironis įtvirtino silabinę-toninę eilėdarą.  
7. Maironio kūryba atskleidė subjektyvaus pasaulio vertę. 
8. Jis rengė Lietuvą nepriklausomybei ne mažiau už Basanavičių ir Kudirką. 

Žemaitė (tikr. Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė) gimė 1845 m. gegužės 31 d. Bukantės dvarelyje, Plungės

valsčiuje. Ji buvo lietuvių rašytoja, demokratė ir švietėja. Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė gimė bežemių
bajorų šeimoje, grafų Pliaterių Bukantės dvarelyjeю Būsimąją rašytoją namuose mokė tėvas, vėliau
dėdienė, taip pat bajorė, kartu su savo vaikais Šėmuose, netoli Lauksodos, kur Julija gyveno nuo 1856 iki
1863 metų rudens. 1863–1864m  sukilime rėmė sukilėlius, vėliau tarnavo kambarine Džiuginėnų dvare, kur
1865 m. ištekėjo už dvaro eigulio Lauryno Žymanto (mirė 1898 m. liepos 24 d.). 1866 m. žiemą susilaukė
pirmagimės Ievos, o 26-erių jau buvo pagimdžiusi keturis vaikus. Šeima užaugino keturias dukras ir du sūnus
(viena dukra mirė kūdikystėje). Kazys, gelbėdamasis nuo rekrutų pabėgo į Ameriką ir dingo. Sūnus Antanas
Žymantas, pasitraukęs iš tarnybos carinėje kariuomenėje, per Prūsiją taip pat pateko į JAV. Julija su vyru
nuomojosi žemę ir apie 30 metų užsiėmė žemės ūkio darbais Kolainių, Laukuvos, Varnių, Užvenčio
apylinkėse. 1883 m. apsigyveno Ušnėnuose, kur susipažino su Povilu Višinskiu, įsitraukė į lietuvių nacionalinį
judėjimą, susidomėjo nelegalia spauda, pradėjo rašyti. Pirmą kūrinį parašė būdama daugiau kaip
keturiasdešimties metų. 1907 m. Kaune dalyvavo Lietuvos moterų suvažiavime, 1908 m. – Rusijos moterų
suvažiavime Peterburge. 1912 m. apsigyveno Vilniuje, 1913–1915 m. redagavo „Lietuvos žinias“.1921 m.
rašytoja apsigyveno Marijampolėje, grįžusi iš Amerikos. Įsikūrė pas advokatą Andrių Bulotą, rašė ir taisė
senus raštus. Žiemą su reikalais išvažiavo į Kauną, bet grįžtant atgal autobusas sugedo ir teko nakvoti
laukuose. Rašytoja smarkiai peršalo, susirgo plaučių uždegimu ir gruodžio 7 d. mirė. Paskatinta Povilo
Višinskio, Žemaitė Ušnėnuose 1894 m. parašė pirmąjį apsakymą „Rudens vakaras“, painiodama mažąsias ir
didžiąsias raides. P. Višinskis šį apsakymą pasiūlė G. Petkevičaitei-Bitei ir J. Jablonskiui, kurių dėka
apsakymas išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“. Redakcija J. Jablonskio
siūlymu autorei davė Žemaitės slapyvardį, kadangi apsakymas parašytas žemaičių tarme. Taip ir prigijo
rašytojos slapyvardis Žemaitė parašė apie 354 apsakymus, apysakas, apybraižas, vaizdelius, keliolika pjesių,
pasakojimą apie vaikystę, publicistinių straipsnių, korespondencijų. Kūrinius spausdino „Ūkininke“, „Varpe“,
„Vienybėje lietuvininkų“, „Naujienose“, „Darbininkų balse“, „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos ūkininke“, su J.
Jablonskiu parengė savo raštų rinkinį. Žymiausi jos kūriniai: Marti, Topylis, Petras Kurmelis, Sučiuptas
velnias, Sutkai. Kūryboje vyrauja neigiami gyvenimo reiškiniai, pasakojimai epiški, ironiški, objektyvizuoti.
Būdingi detalūs gamtos, papročių, buities, veikėjų išorės aprašymai. Daug dėmesio skiriama moters
gyvenimui. Mirė 1921 m. gruodžio 7 d. Marijampolėje. 

Raskolnikovas buvo studentas, metęs mokslus veiklus, gudrus ir guvus. Gyveno skurdžioje šeimoje. Kartais b
uvo negailestingas, tiesmukiškas, kartais atrodydavo bebaimis,
bet atrodė ir teisus tam tikrose situacijose. Buvo išsilavinęs, mokėjo istoriją. 
Po nužudymo pradėjo sapnuoti košmarus, prasidėjo haliucinacijos.
Jo gyvenimo pagrindas buvo teisingumo ieškojimas. Bandė išgyventi parduodamas tėvų daiktus. Buvo nusit
eikęs viską padaryti, dėjo daug pastangų, kad užstotų Sonią. Raskolnikovas nervinosi,
kai reikėjo Soniai pasakyti,
kas nužudė Lizavetą. Senės nužudymo planą jis labai gerai apgalvojo, paslėpdamas daiktus ir kitus dalykus. 
Jonas Biliūnas (1879 m. balandžio 11 d. Niūronyse, Anykščių valsčius, Utenos apskritis – 1907 m. gruodžio 8
d. Zakopanėje, Lenkija) – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių prozininkas, publicistas, lyrinės prozos
pradininkas Lietuvoje, visuomenės veikėjas. Slapyvardžiai: Jonas Anykštėnas, J. Barzdyla, J. Niuronis, Jonas
B-nas, Jonas Bežemis, J. Gražys, Jonas Žaltys, Jonelis, Kazys Tauškutis ir kt. Gimė pasiturinčių ūkininkų
šeimoje, buvo paskutinis, dešimtas vaikas. Kaimo daraktoriaus paruoštas, 1891–1899 m. mokėsi Liepojos
gimnazijoje. Gimnazijoje įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą, subūrė slaptą būrelį, kurio nariais buvo
Mykolas Blūdžius (vėliau mokesčių departamento direktorius), Peliksas Bugailiškis, Antanas Garmus
(gydytojas ir rašytojas), Kazys Gugis (advokatas, vienas „Naujienų“ steigėjų JAV), Antanas Kišonas
(farmacininkas, LSDP veikėjas JAV), Ignas Končius (profesorius), Antanas Murma, Pranas Mažylis
(profesorius), Antanas Rucevičius (rašytojas), R. Pacevičius (chemikas), Antanas Purėnas (profesorius), Kazys
Šilinskis-Šilinis, D. Šukevičius, Antanas Žukauskas ir kiti. Parašė ir išplatino atsišaukimą „Lietuviai ir
lietuvaitės“. 1907 m. įkūrė LSDP apskrities organizaciją Panevėžyje. 1907 m. parengė pirmojo lietuvių
literatūros ir meno kalendoriaus-almanacho projektą. Parašė straipsnius apie literatūrą „Žemaitės
paveikslai“ (1902 m., išsp. 1908 m.) „Mūsų gyvenimo dilgėlės ir usnys“ (1905 m.) ir kt. Metų pabaigoje vėl
išvyko gydytis į Zakopanę, kur mirė ant žmonos rankų. 
 
Pirmoji grožinė knyga „Įvairūs apsakymėliai“ išėjo 1906 m. Rašė ir literatūros kritikos bei istorijos,
publicistikos straipsnius, mokslo populiarinimo, politinio pobūdžio brošiūras. Kūriniai pasižymi
humanistinėmis idėjomis, subtiliu žmogaus sielos pažinimu, lyrizmu, elegiška nuotaika, meistrišku stiliumi.
Juose ypač ryškus pasakotojo, reiškiančio autoriaus dorovines nuostatas, vaidmuo. Ankstyvojoje kūryboje
(apsakymai „Pirmutinis streikas“, 1903 m.; „Be darbo“, 1904 m.) vyrauja darbininkų socialinio išnaudojimo
tema, protesto vaizdai. Vėlesniuosiuose apsakymuose ryški etinė psichologinė problematika, su užuojauta
parodomas skriaudžiamo, nelaimingo žmogaus likimas, atskleidžiami jo jausmai.  Visoms Jono Biliūno
novelėms būdingas objektas – kaimas, žmogus. Veikėjai – niekam nereikalingi, nuskriausti, atstumti.
Refleksijos (apmąstymai) gimsta iš tų atstumtųjų situacijos. Vyrauja dvi laiko plotmės: realioji ir prisiminimų.
Labai iškalbūs erdvės ženklai. Pasakotojas subjektyvus. Jaučiamas jo buvimas šalia arba jis pats yra veikėjas.
Lyrizmas gimsta iš gilaus J. Biliūno humanistiškumo – noro suprasti, užjausti. Kūryboje gausu autobiografinių
kontekstų. J. Biliūnas savo kūryba davė pradžią lietuvių lyrinei psichologinei novelei, turėjo poveikį lietuvių
prozos raidai. 

1. Užuomazga ketvirtoje pastraipoje. Įrodymas:  
"Ne apie ją aš noriu kalbėti: aš noriu jums papasakoti vieną atsitikimą, kuris galėjo visą mano gy
venimą sugriauti, o kuris ir dabar labai dažnai dar nesmagumą mano širdyje gimdo..." 
2. Pasakotojo santykis su skaitytoju atviras, nuoširdus.  
3. Pradžioje jis džiaugiasi, kad pagaliau susituoks, yra laimingas, o po buršlioko nužudymo,
jo visą gyvenimą nepalieka ta mintis, kad jis nužudė žmogų. 
4. Šį įspūdį lemia tai, kad jei Jokūbas nebūtų puolęs burlioko, tai jį patį būtų nužudę. 
5. Jokūbas grindžia tuom, kad jį patį galėjo nužudyti vagis, žmona ir vaikai būtų nesuprantę jo, būt
ų nelaimingi, kalėjimas nebūtų nieko pakeitę, nenorėjo palikti savo gimtojo krašto.
Jie yra pakankamai įtikinami, nes niekas nenori rizikuoti savo gyvybe. 
6. Meilė, sąžinė, teisingumas. 
7. Iš Jokūbo gyvenimo buvo pavogta ramybė, kadangi jis visą likusį gyvenimą vien ir galvodavo api
e tą žmogaus nužudymą. 
8. Novelėje daug nutilėjimų, moralizuojama 
9. Šiose novelėje svarbiausia buvo sąžinė, nes Jokūbo situacijoje, kai jis nužudė žmogų, jam
tai lėmė sąžinė, kad pačiam pulti vagį, nes gal būt, jį patį būtų nužudę. 
 
Man novelė "Vagis" skaityti patiko, pačiam įdomu, kaip tokioje situacijoje elgčiausi, kaip Jokūbas būtų gyven
ęs, jei savo sprendimą būtų pakeitęs ir papasakojęs visiems. 
 1. Pasakotojas novelės pradžioje jautėsi gerai, jam patiko jo tėvynės vaizdas, gamta.
Jam svarbi krašto gamta, nes čia gali pailsėti, pasijausti laimingu, pakvėpuoti grynu oru, pasiklau
syti paukščių. 
2. Šią reakcija lemia tai, nes sunku buvo atpažinti dėdę, kai buvo žinoma, kad jis buvo turtingas ir
niekada neatrodė, kad galėtų būti ubagu. 
3. "Kaip galėčiau nelaimingam, nereikalingam žmogui?" 
4. Sabaliūnas praeityje buvo geras, nuoširdus, dalino savo medų vaikams, o dabar jis vis dar išliko
nuoširdus, gavęs duonos riekelę jis labai dėkojo. 
5. Sabaliūnas primena "pasaką" apie vaikų negailestingumą, nes su juo pačiu taip pasielgė jo
vaikai, nori pateisinti savo sūnaus elgesį. 
6. Pasakotojas jaučiasi atsakingas už Sabaliūnui padarytą skriaudą, nes pasakotojas su Sabaliūno
sūnumi buvo vienmečiai. 
7. Po duonos įteikimo, Sabaliūnas tampa aktyvesnis, jis priema duona kaip komunijos ženklą. 
8. Sabaliūnas pasijaučia tėvu, nes pasakotojas atsilygina už senio dosnumą vaikystėje. 
9. Šeima, gailestingumas, tikėjimas, užuojauta.  
10. "Seno žmogaus vaizdavimas Donelaičio, Maironio ir Biliūno kūryboje" 
Donelaičio kūryboje seni žmonės yra protingi, nuoširdūs, juos kiti gerbdavo. 
Maironio kuryboje seni žmonės nėra pajėgūs daryti tam tikrus darbus, jie sukaupė daug žinių, gynė tėvynę,
yra įkvėpti.