Kada esi be kaltės kaltas?

Kaltės jausmas yra vienas nemaloniausiu, o kartais ir žiauriausių žmogaus patiriamų

jausmų. Kaltė - tai įsiklausymas į vidinį sąžinės balsą, priekaištaujantį žmogui dėl nepadarytų
darbų arba neteisingai atliktų veiksmų. Kaltė yra naudinga tada, kai žmogus apgalvotai blogai
pasielgė ir dėl jo neapsvarstytos elgsenos nukentėjo kita nekalta būtybė. Tačiau kaltė yra
nenaudinga ir žiauri, kai žmogus yra be kaltės kaltas, kai jis neturėjo nei menko tikslo kažką
nuskriausti, bet visuomenė ir aplinka privertė tą žmogų jaustis kaltu. Amerikiečių režisierius
Peteris Farrelly komedijoje/dramoje „Žalioji knyga“ parodė, ką reiškia būti be kaltės kaltu ir kaip
žmogus išgyvena visuomenėje, kuri priverčia žmogų jaustis atstumtam ir kaltam tik dėl to, kad
jis yra kitoks. Taip pat verta yra paminėti, kad lietuvių publicisto Jono Biliūno novelėje „Lazda“
taip pat galime išvysti žmogaus paveikslą, kuris buvo be kaltės kaltas, tačiau buvo priverstas
gyventi kaltės sukeltoje kančioje.
Jonas Biliūnas novelėje „Lazda“ papasakojo, ką reiškia būti be kaltės kaltu ir kaip
žmogus dažniausiai negali pasipriešinti stipresniam už save žmogui ir jis privalo pripažinti savo
kaltę, o taip pat būti nubaustam, nors jis žino, kad jis nėra kaltas, tačiau šio žmogaus socialinis
sluoksnis neleidžia priešintis aukštesnio sluoksnio žmogui, todėl jis privalo kentėti būdamas be
kaltės kaltu. Tai mes matome iš situacijos, kuri įvyko šioje novelėje – žmogus, kuris buvo
paprastas valstietis, dirbo savo pono laukuose, bet vieną dieną ponas pagalvojo, kad jo tarnas
tikriausiai vagia tai, kas jam nepriklausė, o ponas neišsiaiškinęs visos situacijos sumuša savo
tarną iki tokios būsenos, kad tas negalėjo nieko veikti išskyrus gulėjimo lovoje, nors šis tarnas
neturėjo nei minties kažką vogti, tačiau jis tapo be kaltės kaltu. Peteris Farrely filme „Žalioji
knyga“ taip pat pavaizdavo, ką reiškia būti be kaltės kaltu, tačiau visas veiksmas šiame filme
vyksta gerokai vėliau, negu J. Biliūno novelėje. Filme yra vaizduojama 1962-ųjų metų Amerika,
kur vyko juodaodžių segregacija. Juodaodžiai buvo priversti jaustis kalti tiktai dėl to, kad jie yra
kitokie. Viskas ką juos skyrė nuo baltaodžių buvo jų tamsaus gymio oda. Juodaodžiai dažniausiai
buvo traktuojami kaip pavojingi visuomenei žmonės, jie buvo atstumiami visuomenės ir
traktuojami kaip gyvuliai. Galime pastebėti skirtumą tarp Peterio Farrely filmo ir J. Biliūno
novelės, nes novelėje žmogus yra verčiamas jaustis kaltu dėl savo socialinės padėties, o filme
žmogus yra priverstas jausti kaltę dėl savo odos spalvos. Tačiau ir filmą, ir novelę jungia vienas
panašumas, o tai yra tai, kad žmogus abiejuose veikaluose yra visuomenės priverčiamas kentėti
dėl to, ko jis negali pakeisti, o tai yra socialinė padėtis ir odos spalva. Todėl būdamas kitoks
žmogus turi būti be kaltės kaltu.
Dar vienas panašumas, kuris išryškėja lyginant J. Biliūno kūrinį ir Peterio Farrely filmą
yra daiktai dėl kurių veikėjai turi kentėti. J. Biliūno novelėje „Lazda“ tas daiktas yra lazda, kuria
šio kūrinio veikėjas – pono tarnas, buvo sumuštas būdamas nekaltas, o Peterio Farrely filme
„Žalioji knyga“ tai yra knyga su žemėlapiu, kuriame buvo sužymėtos juodaodžiams pavojingos
vietos. J. Biliūno novelėje veikėjas turėjo kentėti fizinį skausmą, kurį ši lazda jam suteikė
sumušimo metu, o filme „Žalioji knyga“, veikėjas turi kentėti moralinį skausmą, nes jam iš
tikrųjų buvo apmaudu, kad toks žemėlapis išvis egzistuoja, o juodaodžiai kasdien turi saugoti
savo gyvybę, nes jie gyvena pastoviame pavojuje ir baimėje. Šie daiktai abiejų veikalų veikėjams
tarsi primena apie jų kaltę, nors jie nėra kalti.
 Žmogus visada bus kaltas, jeigu jis išsiskirs iš visuomenės. Žmogus taip pat bus visąlaik
kartais, jeigu jis bus kitoks, ar elgsis kitaip, negu to nori visuomenė. Peterio Farrely filmo
veikėjas yra inteligentiškas žmogus važinėjantis po šalį tam, kad skleisti džiaugsmą tarp žmonių
su savo muzika. Atrodo, kad tai yra geranoriškas, išsilavinęs ir įdomus žmogus, bet jis yra
juodaodis, o tai iškarto keičia visuomenės požiūrį į žmogų, nes pastovus stereotipai priverčia
visuomenę tikėti tuo, kad juodaodžiai yra pavojingi ir nežmoniški. Šiame momente filmo
veikėjas jaučiasi be kaltės kaltu. Jis yra geranoriškas ir neturi nei menko tikslo kažką nuskriausti,
tačiau dėl jo neįprastos visuomenei odos spalvos jis yra priverčiamas gyventi kaltės sukeltoje
kančioje, kuri jam visai nepriklausė. J. Biliūno novelėje „Lazda“, veikėjas yra žmogus turintis
šeima, tikintis, mylintis ir norintis kiekvienam visąlaik padėti. Kūrinio veikėjas gyvena
baudžiavos laikais, o dėl to, kad jo šeima nėra turtinga, jis yra priverstas tarnauti savo ponui
laukuose tam, kad turėti pinigų pragyvenimui. Tačiau jo žemesnis socialinis sluoksnis priverčia
poną manyti, kad jis yra nepasiturintis vagis, kuris jei tik bus galimybė, tai iškarto kažką pavogs.
Matome, jog abiejuose veikaluose, ir novelėje, ir filme, žmogus yra be kaltės kaltu tuomet, kai jis
išsiskiria iš visuomenės ir kai jis neatitinka visuomenės normoms.
Mūsų šiuolaikiniame XXI a. pasaulyje, žmonės taip pat dažnai turi būti be kaltės kaltais.
Juodaodžiai iki šiol turi kovoti su diskriminacija, jie yra traktuojami kaip vagiai, banditai ir
žemesnio sluoksnio žmones, jie yra atstumiami visuomenės ir priverčiami būti be kaltės kaltais.
Įvairių šalių žmonės taip pat dažnai susiduria ksenofobija, kuri priverčia juos jausti kaltę dėl savo
tautybės. Visuomenė tiki, kad musulmonų dėvimas rūbas hidžabas reiškia terorizmą, o kinai yra
vadinami koronaviruso platintojais. Ir čia pastebime, jog ksenofobija, taip pat priverčia žmones
būti be kaltės kaltais. LGBTQ+ žmonės kasdien susiduria su homofobija, dėl kurios jie taip pat
yra priverčiami būti be kaltės kaltais, nes jų meilės supratimas yra nepriimtinas visuomenei. Iš
šių pavyzdžių vėl galima pasakyti, kad žmogus yra be kaltės kaltu, kai jis išsiskiria iš
visuomenės ir kai jis yra kitoks, negu visuomenė yra įpratusi matyti žmogų.
Apibendrindamas galiu teigti, jog žmogus labai dažnai yra be kaltės kaltas, o palyginus J.
Biliūno novelę „Lazda“ ir Peterio Farrely filmą „Žalioji knyga“ galime atsakyti į klausimą: Kada
esi be kaltės kaltas? Be kaltės kaltas žmogus yra tada, kai jis yra kitoks, kai jis išsiskiria iš
visuomenės ir neatitinka jos normoms. Juodaodžiai, LGBTQ+ bendruomenė, įvairių tautų ir
socialinių sluoksnių žmonės – šie drąsuoliai mūsų pasaulyje yra be kaltės kalti, nes jie nebijo
išsiskirti dėl to, ko jie negali pakeisti, o visuomenė visokiu būdu stengiasi jiems priskirti kaltės
jausmą, o tai yra apmaudu.