Viktorija Daujotytė.

Minėti Maironį, Lietuvą, viltį

2012-11-15
Rubrikose: Kultūra » Komentarai ir pokalbiai Religija » Komentarai ir pokalbiai Kultūra » Literatūra LUX/jauniems »
Kelyje

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL

© Baltijos fotografijos linija
Prof. hab. dr. Viktorijos Daujotytės kalba Maironio 150 metų sukakties minėjime Šiauliuose.

Ką reiškia šis minėjimas, šis iškilmingas vakaras, skirtas Jono Mačiulio – Maironio, poeto ir aukšto
katalikų dvasininko, 150 metų sukakčiai; vakaras didelėje Šiaulių miesto salėje, Saulės vardo? Ar
atliekame laisvą savo valios veiksmą, ar paklūstame tam, kas yra privaloma, būtina? Gerbdami laisvą
valią, laisvus pasirinkimus, neatmeskime ir būtinybės, įsipareigojimų. Kaip svarbius įsipareigojimus
turime suprasti tą darbą, kurį Maironio garbei atliko Šiaulių inteligentai, Jo Ekscelencija Šiaulių
vyskupas Eugenijus Bartulis, renginio globėjas. Kaip valstybė, kaip istorinė tauta ir kaip gyva Europos
tauta, negalime būti pasaulyje be savo autoritetų, mokytojų, vedlių.

Maironis priklauso svarbiesiems naujojo laiko lietuvių kultūros vardams, tautos vedlių, mokytojų kastai.
Maironis formavo visuminę lietuvio ir Lietuvos programą: pradėjo nuo istorijos („Apsakymai apie
Lietuvos praeigą), apėmė visuomenę, kultūrą, literatūrą ir visą savo apsibrėžtą prasmių lauką
persmelkė ir apvainikavo poezija, pelniusi jam svarbiausio lietuvių poeto vardą. Tuo neabejojo nė
vienas talentingas poetas, abejojo ar net neigė tik tie, kurie patys nedaug ką padaryti tegalėjo. Maironio
autoritetą pripažino Vincas Mykolaitis-Putinas, Kazys Binkis, Salomėja Nėris, Justinas Marcinkevičius,
Tomas Venclova, Sigitas Geda.

Galima būtų sakyti, kad tris pastaruosius vardus, skirtingų krypčių ir įsipareigojimų. kaip nedaug kas
jungė Maironis. Sigitui Gedai, minint Maironio 125 --ąsias metines (viena iš atgimimo laiko preliudijų),
yra pasisekę pasakyti apie Maironį, jį ir pasakymo laiką atitinkančia aukšta retorika: „Maironis išnyra iš
gelmių, kuriose brendo didžiausi Europos talentai – Mikelandželas ir Rafaelis, Leonardas da Vinčis,
Gėtė, Baironas, Bachas. Jis – vienas iš šitų pavėlavusių milžinų – pakraštyje prie Baltijos, šalyje,
vadinamojoj Lietuva /.../. Taigi nebijokime prisipažinti, kad su Maironio kūryba esame gavę savo
šventraštį – savo Evangeliją ir savo Apokalipsę“ („Paskutinysis iš titanų“).

Iškilios didžiųjų reikšmių metaforos, bet nebijokime jų – savoji, savosios kalbos kultūra tarpininkauja
tarp didžiųjų universalijų ir žmonių gyvenimo. Jeigu eitume Sigito Gedos nubrėžta kryptimi, juk tikrai
susitiktume su prelato Jono Mačiulio, neatskiriamai ir poeto Maironio, poetine evangelija, su gerosios
žinios skelbimu: “Laikai juk mainos: slėgė pikti, -- / Nušvis kiti Lietuvai, mūsų tėvynei“ („Vilnius“).
Įstabioji matricentrinė vaizdinija, sutelkta į Marijos, Dievo Motinos, centrą. „Marijos giesmė“ („Marija,
Marija, / Slaisčiausia lelija...“), greta Antano Strazdo „Pulkim ant kelių“, yra svarbiausia lietuvių religinė
giesmė (muzika Antano Kačanausko). Sakytume, religinis himnas, išplečiantis tikėjimo erdvę ir
bendrosiomis dvasinėmis pagavomis. Ir tvirčiau nesusietam su katalikybe ar abejojančiam yra
paguodžiama prašyti: „Mes, klystantys žmonės, / Maldaujam malonės“.

Poetai, jau tapę nacionalinės istorijos dalimi, yra lyg neliečiamos dvasinės atsargos. Jos turi būti, turi
būti saugomos. Ir minėjimais lyg kokiomis apeigomis stipriname jų saugą. Turi būti saugomas
tėvyniškumas ir šventumas ne tik kaip idėjos, bet ir kaip sielos būsenos, kaip galėjimas giliai justi, justi ir
tai, kas tarsi nėra apčiuopiama, ko tarsi ir nėra, kas ir būna tik juntamas, iškeliamas sudėtingos vidinės
organizacijos kalba, kuri kartu išlieka ir skaidri,permatoma.

Dar jauno Maironio „Užmigo žemė“, eilėraštis, kuriuo pasiekiamas sielos būsenossidabriškumas,
lietuvių kalba sukurtos ritminės struktūros įgyja sidabro skambesį: „Užmigo žemė. Tik dangaus /
Negęsta akys sidabrinės...“ Šį 1895 metų Maironio eilėraštį, ne kartą analizuotą ir interpretuotą, galima
laikyti pirmąja lyrine lietuvio sielos gyvenimo programa, lietuviška arba tėvyniška. Maironis atveria
gilias, sudėtingas būsenas, liudija jų buvimą, svarbą.Gyvenimas nėra tik ekonominės ir socialinės
problemos, gyvenimas nėra tik kova, kad ir už kilniausius siekimus ar idealus. Gyvenimas yra ir
gyvenimas dėl jo paties giliųjų pamatų, dėl dvasios arba sielos rūpesčių, dėl ko neramu, ko ieškoma, ką
stengiamasi suprasti, ką gebamaatsiminti. Žmogus gali justi daugiau nei pajėgia suprasti, ir sielos
gilinimasis į tą daugiaužmogiškumo likimui yra esminis. Viskas vyksta ( ir vyks) amžinuoju gamtos
(visatos ) ritmu, įgalinančiu gyvenimą, tik žmogaus širdis pulsuos savo atskirybe, savo nerimu,
paklydimais, džiaugsmu, liūdesiu, rezignacija. Iš šios žmogaus sielos atskirybės gimsta tikėjimai,
menai, kultūra, tik iš jos gražūs ir klaidūs gyvenimo prasmės klodai.

Kuo anksčiau tautoje ir jos kalboje atsiranda poetų, pajėgiančių išreikšti sielos atskirybę bei jos ryšius ir
su kitais gyvenimo parametrais, tuo tautos egzistencija yra tvaresnė, patikimesnė. Maironis davė mums
šį patikimumą. Maironis sukūrė poetinį Lietuvos kūną, kad iš jo galių imtų kilti, formuotis ir politinis
kūnas, gimtų savarankiška valstybė.

Žmogus negali būti žmogumi be aukštojo šventumo skliauto. Be aukštosios prasmės ir Apokalipsės
akivaizdoje. Nelaisvės laiku, kai Maironis buvo ribojamas ir tarsi dozuojamas, kaip tik jam labiausiai
buvo skirta atlikti ir viešos šventos knygos misiją. Vienas po kito pasirodę du Maironio „Poezijos“
leidimai: 1962 – aisiais ir 1966 –aisiais. Pirmojo tiražas – 15000, antrojo – 35000. Tiražo viršūnės.
Didesniu tiražu priklausomybės laiku (1984) tebuvo išleista tik Justino Marcinkevičiaus „Vienintelė
žemė“ – 50 000. Ženklai, kurie rodo, kaip poezija, nenustodama būti poezija, tampa daugiau nei
poezija, kaip apie Maironį yra sakęs Vincas Mykolaitis-Putinas.
Įsižiūrėkime į Maironio mažąją rinktinę „Poezija“. Rūpestingo leidybinio darbo, kokybiško įrišimo.
Priešlapyje lyg švento paveikslėlio įklija – lyg rūpintojėlis, lyg žynys ar vaidila su kanklėmis, juodai balta
grafika -- atpažįstamas Vytauto Valiaus braižas. Šventumo įspūdis, ir jau nesunku spėti, kad šita maža,
glausta Maironio knyga ir leista pagal maldynų, maldos knygų provaizdžius: paimti į ranką, sklaidyti,
jausti tvirtą viršelį, gerą įrišimą, įsidėti į kišenę ar į rankinę. Bet kada atsiversti – rasti tekstą, prie kurio
širdis prisiglaustų. Tokių lietuviškų maldynų jau buvo, ir tikriausiai bent jau Vytautas Valius jų buvo
matęs, gal ir turėjo. Gal arčiausia ir būtų kunigo ir rašytojo Stasio Ylos maldynas „Tikiu Dievą“, bet
išleistas tik 1964 metais Čikagoje. Maldyne yra ir gražių lietuvių poezijos tekstų – Leonardo Andriekaus,
Jono Aisčio, Jurgio Baltrušaičio, Bernardo Brazdžionio, Motiejaus Gustaičio, Oskaro Milašiaus, mažiau
žinomų autorių. Taip pat ir Maironio. Stasio Ylos parengtas maldynas skirtas lietuviams katalikams,
tautiškumas pabrėžtas ir įvade; lietuvių krikštas skaičiuojamas nuo Mindaugo: „Pirmas karališkas
Mindaugo Credo, įsiūbavęs tautos dvasią nerimui ir ilgesiui, tolydžio augdamas, dabar žengia į aštuntą
savo šimtmetį“. Neatsitiktinė ir data po įvadu: 1964 rugsėjo 8, kaip nurodoma Tautinių švenčių skyrelyje,
Vytauto vainikavimo diena.

Ir nelaisvos Lietuvos lietuviams reikėjo savotiško maldyno, kurį galima būtų viešai laikyti rankose. Ir to
laiko kultūros žmonių pastangomis jis buvo sukurtas, duotas žmonėms kaip Maironio poezija. Vytauto
Valiaus estampų lietuviškumas – tragiško grožio, ryškinantis baladiškuosius Maironio poezijos
momentus: „Tai čia baisi, atmintina / Įvyko drama kruvina, / Kokios pasaulis nėra matęs!“; „Tai kapas
Margio milžinų!“ („Ant Punės kalno ties Nemunu“). Moteriškumas – lyg slaptųjų dvasios galių
prasivėrimas intymiuosiuose Maironio motyvuose:

Aš nežinau, ar ko gailėjos

Ramiai tebmieganti širdis,

Kada neliūdo, neilgėjos

Vienuolė tavo paslaptis.

Ar kiaurą naktį lig aušrinės

Akių sumerkti negavai,

Kada, prispaudus prie krūtinės,

Tiktai kryželį bučiavai?

----------------------------
 ----------------------------

O mintys, sunkios, begalinės,

Iš erdvių slenka paslapčių.

Jų neapveiksi, neužspausi,

Gyvatos žengdama taku,

Tik valandoj karčioj paklausi,

Kodėl, dievuliau, taip sunku?

„J. St.“

Maironio „Poeziją“ kaip rinktinę sudarė Aušra Sluckaitė, tuo metu „Vagos“ redaktorė, jau išleidusi
eseistinės kritikos knygelę „Kritikos štrichai“, su gana aiškiais priešinimosi marksistinio literatūros
vertinimo standartams požymiais.

Tyliosios kultūrinės rezistencijos žmonėms, o jų ratui priklausė ir Aušra Sluckaitė, ir Vytautas Valius,
Maironis teikė galimybę juo pasiremti, pasisakyti. Ir suteikti dvasios atramą jos ieškantiems.

„Poezija“ sudaryta kūrybiškai ir gana netikėtai: eilėraščiai ir baladės iš „Pavasario balsų“, ištraukos iš
poemų, libretų ir dramos „Kęstučio mirtis‘. Eilėraščių ir baladžių tekstai drąsiai imti iš Maironio Raštų I
tomo ( Kaunas, 1927), iš lyrikos kanono, nors jau išleistas gerokai sužalotas „Rinktinių raštų“ dvitomis
(1956); iš jo tik keturi tekstai („Lietuvis ir giria“, „Viltis“, „Skausmo skundas“, „Vakaro mintys“), kurių
nebuvo ankstesniame leidime. Beveik neįtikėtinai pranašingai skamba „Poeziją“ užbaigiančios
„Kęstučio mirties“ Prologo eilutės:

Tai buvo prieš amžius!.. Umiršęs vargus

Ir pilko gvenimo naštą,

Pažvelki anapus... Per bočių kapus,

Praskleidęs bent uždangos kraštą,

Iš ten, iš prabočių didžios praeities

 Mokinkis paguodos, ieškok išminties!

Maironis galėjo teikti paguodos – ir religinės („Lietuva brangi“ nesužalotos eilutės „Banguoja, vagą giliai
išrėžęs; / Jo gilią mintį težino Dievas“), ir tautinės, patriotinės, dažnai neatskiriamos nuo bendresnių
šventumo pajautų. Juk ir Maironis dažnai juos suliejo giesmėj:

Bažnyčios tavo ne tiek gražybe,

Ne dailės turtais, ne auksu žiba:

Bet dega meilės, maldos galybe,

Senųjų amžių gyva tikyba.

Maironis negalėjo būti leidžiamas be ypatingos apsaugos. Redakcinė komisija: Kostas Korsakas,
Eduardas Mieželaitis, Antanas Venclova. Visi to laiko kultūros ideologijos šulai, bet ir atramos. Tai
knygos pradžios – priešlapių -- pranešimai Eduardas Mieželaitis jau Lenino premijos laureatas. Įvadas
– Antano Venclovos. Pavadinimu išeinama iš to laiko standartų – „Maironio poezijos gyvybė“.
Panaudotos visos to laiko ideologinės klišės – klerikalinės poeto pažiūros, feodalinės praeities
aukštinimas, duoklė, kurią Maironis atidavė savo laikui ir savo klasei. Bet atskleista ir tai, kas iš tiesų
būdinga Maironiui, kas sudaro jo esmę. Pasakyta: „Maironio poezijoje lietuvių literatūros genijus
pasireiškė laisvai, tauriai, skambiai, su jaunu įkvėpimu“. Ištarta nesislapstant: „Man rodos, kad Maironio
poetinė tradicija ir lig šiol nenustojo buvusi gyva“. Tai galėjo kristi žmonėms į širdis. Jau galima ir
nebegirdėti straipsnio pabaigos klaiko, kai tarybiniai žmonės tiems, kurie dar svajoja apie numirusios
praeities restauraciją, atsako Maironio žodžiais: „Nebeužtvenksi upės bėgimo...“

Maironis sakė kita, ir žmonės suprato.

„Poezijos“ leidimo prisiminimas ir kaip bandymas paaiškinti, kodėl Maironis kelia prasmingų asociacijų
su Šventraščiu.

Su žmogaus sąmonę lydinčiais ir kuriuo nors momentu ištinkančiais apokaliptiniais vaizdiniais,

susijusiais ir su pirmine bibline Apokalipse, gali būti siejamas vienas paskutiniųjų (paskutinis
spausdintas) Maironio eilėraščių – „Vakaro mintys“. Raudona, didi saulė, ironiškas šypsnys žemės
rutulio protingiesiems skruzdynams: „Ir mes ryto` tebūsime vaizduotės monai, / Aklos gamtos lyg ir
nebuvę veikalai“. Sukrečianti eilėraščio pabaiga:

Tai vienas jis, nežinomas, nematomas, galingas,

Prieš amžius laikrodžio užsuko šiuos ratus;

 O tu prieš jį, marus ir nuodėmingas,

Nustebęs garbini tik mėlynus skliautus.

Tai ypatingas tekstas – didelės apibendinamosios galios, amžinojo būties slėpiningumo. Paskutiniojo
viešo poeto žodžio iškalbumas, lyg jaunystės galios atgavimas, sušvitimas prieš pasitraukiant į tamsą.
Neįtikėtinas žmogaus apibūdinimas: marus ir nuodėmingas. Be didžiosios vilties, atviras egzistencijos
tuštumai: „nustebęs garbini tik mėlynus skliautus“.

Paskutinė Maironio vasara lieka apšviesta „Vakaro minčių“: to, ką buvo pajutęs, išgyvenęs, apie ką
kalbėjo eilėraščiu, suvokdamas jį ir kaip savo vakaro kūrinį. Išvažiavo (kaip ir dažną vasarą) į Tytuvėnus
pas tikriausiai dar studijų bičiulį kanauninką Antaną Jančauską, kartu gal tikėdamasis aplankyti ir savo
gerus pažįstamus senojo Tytuvėnų dvaro savininkus Remerius; ypač artimi ryšiai Maironį siejo su
dailininke Zofija Riomeriene, nupiešusia poeto portretą, suteikusį galimybę didžiosios egzistencinės
rezignacijos akivaizdoje („Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo...) lyg šyptelti išlikimo galimybei:
„Išliksiu aš gyvas paveiksle tame...“.

Tytuvėnai – mylima poeto vieta; ir dėl artimų žmonių, ir dėl ypatingo vietos gražumo, gal ir prigimtinio
artimumo Dubysos atkrančiams. Apie Antaną Jančiauską (1860 – 1942) nedaug žinių; buvo garbingas
kunigas, Kauno kapitulos garbės kanauninkas, Viduklės, Tytuvėnų klebonas. Dalyvavo Raseiniuose
šventinant Žemaitį, jau po Maironio mirties, gal bičiulį ir prisimindamas. Neabejotinai turėjo Maironio
pasitikėjimą, pirmą kartą A. Jančauską pamini 1908 metais iš Peterburgo rašytame laiške Aleksandrui
Dambrauskui – Adomui Jakštui.

1932 m. vasarą atvažiavęs į Tytuvėnus Maironis pasijuto blogai, grįžo į Kauną, buvo paguldytas į
ligoninę (jau senokai varginusi prostata), operuotas, bet jau nebepakilo.

Tytuvėnai netoli Šiaulių, šiandien iškilmingai mininčių Maironį. Tytuvėnai liko ir jau liks pažymėti
apokaliptinio gaisro. Šimtmečius išstovėjusi bažnyčia, vienuolynas, baroko architektūros perlai,
neatsilaikė: nežinome prieš ką -- prieš niekingą techninę modernybę ar prieš šiuolaikinį žmogaus
moralinį nuosmūkį, kuris yra daugiau nei koks ūkinis aplaidumas, netvarkingumas. Tytuvėnų dūmai
dengia jubiliejinį Maironio portretą, bendresnį, amžinesnį nei nutapytą Zofijos Riomerienės. Tytuvėnų
gaisro dūmai ir ant Maironio atminimo -- turime tai pripažinti minėdami ne tik poetą, aukštą katalikų
dvasininką, bet ir rūpestingą turtų Šeimininką, stačiusį, tvarkiusį, sodinusį, turėjusį ką palikti Lietuvai,
savo tėvynei.

Maironio stogai nebuvo ir neliko kiauri. Tai taip pat Maironio pamoka.

Pamoka poeto, iš lietuvių kalbos sukūrusio lietuviams aukštąjį tėvyniškumą, lyg kokią dvasinę globą.
Globą, kuri neišnyksta ir mažųjų apokalipsių, mus ištinkančių ir šventovių gaisrais, akivaizdoje.

Tegu Maironio, kunigo ir poeto, dvasia apglobia mus, tegu stiprina, tegu kelia pasididžiavimą savo
tautos kūrybinio genijaus galia. Tegu moko, tegu padeda susitelkti ir sunkiuose išbandymuose, ir
gaisruose, kad rastume stiprybės juos užgesinti.
2012 m. spalio 19 d.

Publikuota Šiaulių vyskupijos interneto svetainėje.