Juozas Tumas-Vaigantas DDS IR DDIENS Vaiganto krybos virn yra apysaka "Dds ir ddiens", ileista 1929m.

Vaizduojamasis laikotarpis nukelia skaitytoj tuos laikus, kai baudiava jau jo prie galo ir pagaliau buvo panaikinta. Taiau dmesys apysakoje sutelktas ne baudiavos vaizdus, ne pakitusio gyvenimo socialines ir kultrines problemas, o mogaus vid, charakteri gilum, j ry su gamta, su pasauliu, j pasauljaut. Krinyje vaizduojamas lidnas bedali eimos nari likimas. Dds ir ddiens, pasak Vaiganto, reikia ne tiek giminysts ry, kiek socialin santyk tarp k paveldjusi eiminink ir ia pasilikusi dirbti ir vargti "ddi", kuri padtis yra kakas miraus tarp tarno, samdinio ir eimos nario, bet sunkesn u samdinio, nes dirbama be atlyginimo, daniausiai tik u pavalgym ir menk drabu. Apysakoje ir vaizduojami tokie mons: Mykoliukas, Severiut ir Rapolas. statyti primityvias baudiavinio kaimo aplinkybes, jie sugeba jausti, stebti ir suvokti save, patirti aukiausias bties akimirkas. J vidini igyvenim subtilumas isitenka nusistovjusi darb, santyki ir paproi sekoje, natraliai siliedami kasdienikus panekesius, kasdienikus prastus veiksmus, ritualinius gestus, kuriuos nepastebimai sureikmina. Krinyje ilaikytas vientisas pasakojimo ritmas: jis paraytas tarsi vienu atsikvpimu. odis ia alsuoja gaivalikumu tikrumu, nepaliestu literatrins stilizacijos. ia pasiekta darni pusiausvyra tarp panoramini senojo kaimo nuotrauk ir individualizuoto psichologinio vyksmo. Krinyje daugiausia literatrinio groio, tobuliausiai, nuosekliausiai ir viesiausiai skleidiasi Vaiganto pasauljauta. Vaiganto Ddi ir ddieni veikjai Apysak Dds ir ddiens Vaigantas para, jau turdamas nema krybinio darbo patirt. Tai vienas geriausi jo krini. Raytojo sumanymas buvo parodyti sodiaus mogaus irdies velnum, bdo gerum ir gal gale nelaiming jo dali. Apysakos veikjai negali atskleisti geriaui savo ypatybi, nors juose gldi didelis monikumas, taurumas, dvasingumas. Dds ir ddiens - tai ne giminysts ryius rodanios svokos. Dds - tai tarpinis asmuo tarp eimos nario ir samdinio, jie dirbdavo savo broli kiuose tik u ilaikym. Toks ir buvo vaiganto pavaizduotas Mykoliukas. Likimas kaimo pastumdliui udjo dvigub baudiav: dvaro ir nam. neliko Mykoliuko kaip mogaus, nebent tiek, kiek gali pasakyti lpos ir graudi smuiko melodija. Kartai matome Mykoliuk ir ypsantis, laiming. Tik kakodl ypsosi Mykoliukas ne iam pasauliui, nes k gi jam veikti iame pasaulyje, kuris toks nedraugikas Mykoliukui: Kasdien prastas valgis, truputis audimo ir kaili gdai prisidengti kitam bt buv maoka u tok tris. Mykoliukas pamau virto dde, kuris aria, akja, dvare la atlieka, namie bern atstoja. Nors dd tylus kaip em, is nedraugikas pasaulis jam gerokai apkarsta. Tuomet Mykoliukas prisimena savo geriausi draug - smuik, kurisleidia jam umirti ir sunk varg, ir moni skriaudas, ir savo irdies lides. Jis vis grieia t pai melodij, kuri galima igauti tik stipriai augus gamt. bet, pasirodo, kad is darb uguitas mogus moka mylti poetika meile. Ta meil tyra, velni, pasyvi. Mykoliukui kilo noras sitvirtinti, gyti turto, sukurti eim ir bti kaip visi mons. Jis supranta, kad Severiuts vesti negals, nes reali ateitis jiems laims neadjo. Mykoliukas puikiai ino, kad tomis vedybomis sugriaut brolio ir jo vaik gvenim, tad savo meils dain dainuoja tik irdy: A tau pai saul atiduosiu, nes tu man skaitesn u saul. A tau visas vaigdes nurakysiu, nes tavo dvi akels graesns ir meiliau mirksi u vis dangaus skliaut giedri alt iemos nakt. tegul sau ikerta vis miel ms raistel, - liks man tavo plaukeliai... iai tyrai meilei atsiskleisti nebuvo lemta. Materialiniai sumetimai, pasiaukojimas brolio eimai ir nulm Mykoliuko apsisprendim. Mykoliukas susitaiko su likimu tyliai ir neprietaraudamas. Per Severiuts vestuves Mykoliukas paskutin kart smuikavo savo negudri melodij tol, kol nutrko smuikels stygos. jis daugiau nepaliet smuiko, nes ia paprasta melodija: Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju. - jau nesugebjo ireikti savo sudtingo vidinio pasaulio. Mykoliukas, taps Dzidoriumi Artoju, aria, knisa em. Jis jau ne minktairdis, jaunysts audros nurimo, prajo ir visos nelaims.

Liko tik em, jauiai agr ir ventojo vardas. Ugniaus savy buvusi meil, atsidav vien darbui. Meil, kurios trupinius tebeneiojo irdy, atidav dabar emei, jauiams. Pliauki botagu, dija, aprkia, o i ties myli tuos jauius kaip niek kit pasaulyje. Myli ir em, ir agr. Aria ir pats grisi. Jam paiam grau pairti raikom em, savo darb. Nieko pasaulyje jam nebeliko. Nesiskund net jautriam savo smuikui, kuris sunkiomis valandomis mokdavo j suprasti. Kai skausmo repls sugniaudavo ird: ... skubinos laukus, pamik, kur nra moni, kur jautsi vienas pats bess, kur, jam rods, niekas j nebeiri, niekas jo nebeklauso, nors buvo girdimas visiems trims apylinks kaimams. ia jis reik vis savo pykim, vis nepasitikjim gyvenimu savo jauteliams, kurie taiau niekur nieko nebuvo jam prasikalt. Ir ia pat : atsiprainjo dd savo jautelius u daromas jiems skriaudas ir kiek galdamas teiks - gan, r, trinko, glos. Taigi is vis stumdomas mogus iliko gyvenime taurus ir doras, net gyvuliai, ir tie, supratoj. Mykoliukas yra darbtus, pareigingas, geros irdies, poetikos sielos, turint glaud ry su gamta asmenyb. Mykoliukas visk dirbo tylomis, neatsikalbindamas ir nepriekaitaudamas. Antras pagrindinis krinio veikjas - Severja. ji savo prigimtimi artima Mykoliukui. Juos abu sieja irdies jautrumas, groio jausmas. Severiut kupina jaunysts avesio, velnumo. Sunki gyvenimo nata ugriva ir jos peius. Mykoliukas ir pamilsta toki Severj, ir ji jam neabejinga, taiau, nors Severjai ir buvo gera su juo, ji jo atsiada, pasirinkdama tijn Rapol. Severiut turjo stipr eimos jausm, ji inojo, kad Mykoliukas, bdamas tik dd, neturi savo kampo ir negals suteikti jai prieglobsio. Taiau likimas nepasigailjo ir Severiuts. Ji taip pat tampa ddiene - ujama ir niekinama. Pradioje, netekusi vienintelio mogaus, kuriuo ji rpinosi, Severja pajunta darbo beprasmikum ir pradeda lankytis karemoje kartu su kaimo vyrais. Taiau tai tik laikinas maitas, kuriam nutrkus, Severja paguod randa maldoje. Tijnui rapolui Geiei nesvetimas gilesnis dvasingumas, savotika vidin kultra. Tai protingas beratis ir nematyto siningumo, mgjas pasakoti btas ir nebtas istorijas, ji tik yra klausytoj. Ramus, pakankamai protingas Rapolas tiesiog sukvailioja i laims. Meil j dar geresn, monikesn. Neteks tijno padties, Rapolas palta, vengia bet kokio darbo. Tai tinginyst, o ne kokia negalia. Vaigantui savo krinyje Dds ir ddiens labiausiai rpjo parodyti, kas vyksta mogaus irdyje, kaip gyvenimo slygos veikia mogaus individualyb, bd. Vaigantas parod, kad pavergtas, uguitas, inaudojamas mogus ilieka paiu savimi: tauriu, kilniu, doru, siningu, darbiu, myliniu mogumi. Ir nemonikomis slygomis mogus ginasi nuo numogjimo.