Deividas Godvaišas

Tilius

Tilius yra jaunas, vos 23 metų jaunuolis, Agnė nusakė jo paveikslą: ,,Aukšta
kumptelėjusi nosis, virš jos suaugę antakiai ir statmena raukšlė tarp jų, kai nutilęs mėgindavo
surikiuoti mintis. Įdubę žandai jo tamsų veidą darė pailgą ir prakaulį, lyg sukaltą iš lentų, ir
sendino retai skutamos barzdos ražiena, pridulkėjusi ir teišplaunama tik šeštadienį pirtyje.“ Tilius
yra medkirtys, svajoja apie valdiška tarnybą, išsiveržti iš uždaro kaimo gyvenimo tačiau jam
trūksta išsilavinimo, neturi užtarėjų. Jis tvirto sudėjimo ir stiprus vyras: ,, Bulvių maišus, po
centnerį ar kiek daugiau, lengvai kilnojo ir mėtė į vežimą“ . Tačiau Tilius tik iš išorės toks tvirtas
– viduje jis svyruojantis, neryžtingas ir neapsisprendęs. svarbiausia priežastis, kodėl Tiliaus
charakteris sudėtingas, yra ta, kad šis anksti neteko tėvo. Tėvo netektis lėmė tai, kad veikėjas
šeimoje turėjo užimti vyro vaidmenį: Dar viena priežastis, kodėl Tiliaus charakteris toks
sudėtingas yra ta, kad jis augo vienas: ,,Jis neturėjo brolio kaip draugo. Jis augo vienas tarp
mažesnių. Ir blogai augo. Jo niekas neaugino ir neprižiūrėjo. Prastas medis užauga vienas, jei
aplink jį tik brūzgynai ir krūmai. Geram medžiui reikia miško užuovėjos, kaip žmogui draugų ir
brolių.“ Charakteriui sudėtingumo prideda ir tai, kad buvo svajoklis ir turėjo didelių troškimų,
tačiau nebuvo valingas ir jam trūko ryžto. Būtent tėvo atsiminimai jį vertė svajoti: ,,Tiliui viso to
trūko. Jis pavydėjo tėvui jo kelionių, jo pasaulio pažinimo, bet ne vargo fabrikuose. Jis svajojo
apie anuos kraštus ne darbininko ir skurdžiaus vaikino akimis. Tilius dirbdamas Petro Doveikos
ūkyje, pats nesuprasdamas susižavi jo žmona Monika, kuri savo žavesiu ir aistra pakeri Tilių.
Vos pažiūrėjęs į ją Tilius negali patikėti, kad tai jo šeimininkė ir jo šeimininko žmona: ,,Naujoji
šeimyninkė. Ir tai skambėjo keistai, beveik nesuvokiamai. Kad tokia moteris galėtų būti jo
šeimininkė, jam pasirodė lygiai nepaprasta ir neįtikėtina. Kitaip nei su Agne, su Monika Tilius
patiria daug daugiau kūniškų malonumų, juos valdo aiškiai didesnė aistra.  Būtent su ja jis tampa
tikru vyru: „Jame pabudo gaivalas. Jis gėrė ir mušėsi. Ir stebėjosi tuo, ir su pasitenkinimu
pagalvojo, jog anksčiau prie to niekaip nebūtų priėjęs. . Mylėdamas Agnę ir svajodamas apie
ateitį kartu, lieka su kita moterimi, o tai yra akivaizdus nemokėjimas valdyti savęs ir
nesubrendusio vyro elgesys.

Agnė

Tiliaus meilę Agnė priima pasitikėdama, atsiverdama, su sunkiai slepiamu džiaugsmu.

Sutikusi Tilių, mergaitė patiria patį svaigiausią savo gyvenime laiką — ji pirmąkart myli. Abiem
nepamirštamą naktį, kai jie lieka dviese, siaučiant audrai, tarsi atliepiančiai įsimylėjėlių jausmų
sumaištį, Agnė leidžiasi čaižoma šėlstančio lietaus, kaip jos kūnas leidžiasi apkabinamas sunkių,
bet švelnių Tiliaus rankų. Jos meilės džiaugsmo išraiška — pašėlęs lėkimas sūpynėse, kai vieną
pavasario dieną, per Velykas, ji prašo Tilių supti ją vis aukščiau. Vėliau, jau patyrusi mylimojo
išdavystę, atsisveikindama su Virsnėmis, Agnė vėl nueina priej sūpynių, kuriose „vieną auksinę
pavasario dieną ją buvo sugriebęs pašėlęs svaigulys. Kada norėjo lėkti, skristi padebesiais,
nudraskyti paukščiams sparnus,  nulaužyti stirnų ožiams ragus ir sukristi, mirtinai nusikamavus,
tyrelio samanose.“Atitrūkusi nuo gamtos, jai nuobodu, ją valdo jaunatviškumas. Ištikima ir
mylinti, tikisi ištrūkti iš kaimo ir gyventi mieste prasmingiau. Kaimas ir miškas yra meilės
aplinka, miesto kultūrą laiko pranašesne, ją domina gražūs rūbai, prabanga, modernios kultūros
atstovė. Tiliui pasitraukus, padūkusi, drąsi, besijuokianti Agnė tampa rami, susimąsčiusi, ji
užsidaro savy „be skundų, be priekaištų, be garbstymo ir atsižadėjimų.“ Ji pasirenka  kitą kelią -
jau ne svaiginančios meilės, o blaivaus apskaičiavimo. Sužinojus, kad Tilius ją išdavinėja –
sukarpo nuotrauką, pasako Doveikai. Dingsta jos linksmumas, nerūpestingumas.

Monika

Monika, ką tik baigusi aukštesniąją pienininkystės mokyklą, į Virsnių kaimą atvyksta ne

savo noru ir neketina čia ilgiau užsibūti, ji netgi laikoma pirma kandidate geresnei vietai užimti.
Gyvenimo aplinkybių. Virsnėse ji jaučiasi kaip kalėjime, kaip „įmesta gilion duobėn, apkalta
aklina statinių tvora, neperlipama, neperlendama“. Buvo išsilavinusi, nevertino tradicinės šeimos
vertybių, egocentrikė, nes jai buvo svarbi asmeninė laimė. Baigusi mokslus, tikėjosi geros vietos,
prabangaus gyvenimo, tačiau išsiunčiama dirbti į pieninę, siekia išvykti į miestą. Ištekėjusi už
Petro Doveikos yra socialiai aprūpinta. Troško meilės, buvo impulsyvi, aistringa, tamsiai
moteriška, bandė prisitaikyti prie gyvenimo, tačiau prasiveržia prigimtis, nori susigrąžinti savo
jaunystę, ji sutinka Tiliu. Monika yra subrendusi ir gali daugiau pasiūlyti Tiliui negu Agnė.
Monika žino ko nori ir kaip tai gauti. Doveikienė duoda Tiliui tai, ko negalėjo duoti Agnė, -
subrendusios moters patirtį, kuri gamtos apsupty užaugusiam jaunam vyrui buvo „mįslė ir migla,
užtemdanti sąmonę“. Monikos meilė - nieko nepaisanti, akla, agresyvi, kaip „liepsna, ryjanti
sausą kirtimų žolę“.

Doveika

Petras Doveika — kietas, apsukrus, nesiskaitantis su priemonėmis, jei nori pasiekti

užsigeistą tikslą, ūkininkas. Kadaise atėjęs į ūkį kaip nuolankus samdinys, šiandien jis
Basiuliškių sodybos šeimininkas. Jis vienintelis iš pagrindinių veikėjų ne itin mėgstamas kaimo
žmonių. Juo nepasitikima, nes pats nieko neturėdamas ilgainiui tapo turtingiausiu žmogumi
visoje apylinkėje. Be to, dar ir į viršaičius prasimušė. Konfliktas su kaimynu Vargdieniu
charakterizuoja Doveiką kaip nenuolaidų, gobšų ir gudrų žmogų. Šios savybės jam ir padėjo
didinti buvusių sodybos šeimininkų sukrautus turtus. Jo ūkis pertekęs visokių gėrybių, namai
įrengti pagal naujausią madą — net radijas yra, nuo valgių ir nematytų gėrimų lūžta stalas.
Vienintelis šlubasis piemuo Laurynas nepaiso šeimininko žodžio, drąsiai jam atsikerta, mat
kadaise jie abu buvo tokie pat samdiniai Basiuliškių dvare.

Doveika save laikė kovos žmogum. „Eiti per gyvenimą ir laimėti“ — toks buvo jo principas.
Nė vienas jo sumanymas nenueidavo niekais. Jis mėgo būti svarbiausias, jam patiko, kai kiti su
pavydu žiūri į jo turtingus namus, pavydi jaunos gražios pienininkės, kurią parsivedė į savo ūkį.
Monika taip pat buvo jo didysis prizas už ilgus laukimo metus, kol karšino nemylimą žmoną. Jis
vertino žmones kaip daiktus - ir Moniką įsigijo kaip brangų, vertingą daiktą, už kurį reikėjo
pakloti ne vieną šimtinę. Užtat dabar jis galėjo didžiuotis savo ūkio puošmena, rodyti ją naujam
viršaičiui ir kitiems valdžios žmonėms. Apsvaigęs nuo sėkmės ir staiga jį užplūdusios laimės,
Doveika pats pakliūva į Monikos paspęstus spąstus.

Doveika, pasak Bukelienės, atėjęs į Basiuliškes iš kito pasaulio, įkūnija aktyvųjį naujų laikų
pradą. Tačiau jis stokoja kultūros žmogui būdingo intelekto ir moralės. Jo aktyvumas primityvus,
agresyvus, plėtojasi necivilizuotomis formomis. Jis tarsi pavojingo užkrato nešiotojas, kuris
negali nei pats būti laimingas, nei kitų padaryti laimingų.