Požiūris į gimtąją kalbą tautinio atgimimo laikotarpiu lietuvių literatūroje

(Šatrijos Ragana, Vincas Kudirka)

„Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės
sargas. Sunaikink ją, – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją, – užtemdysi
saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę“ šią mintį dar renesanso
laikotarpiu skelbė Mikalojus Daukša “Postilės” prakalboje. Keičiantis amžiams keitėsi ir
požiūris į daugelį dalykų, bet kalba visad buvo aktuali tema rašytojų kūryboje. Kūrėjai
vienaip ar kitaip stengėsi parodyti, kokia svarbi yra gimtoji kalba kiekvienam iš mūsų
norint išsaugoti tautiškumą. Tautinio atgimimo laikotarpiu ši tema buvo ypač skaudi dėl
žmonių nutautėjimo ir kitų šalių ideologijos Lietuvoje. Bandydama įrodyti kokia svarbi
buvo kalba tautinio atgimimo laikotarpiu, remsiuosi Vinco Kudirkos ir Šatrijos Raganos
kūryba.
Romantinės pasaulėjautos, tautinio atgimimo pradžios rašytoja Šatrijos Ragana
apysakoje „Sename dvare“ kalbinį apsisprendimą vaizdavo kaip svarbiausią vertybę, kuri
turėtų būti formuojama nuo vaikystės. Augusi dvarininkų šeimoje pati rašytoja buvo labai
išsilavinusi moteris, kuri suprato svarbiąsias gyvenimo vertybes: meilę gimtajai kalbai,
jos tausojimo ir perdavimo kitoms kartoms būtinybę, tokia asmenybė kūrinyje yra mama
Marija. Pagrindinė kūrinio veikėja mama moko vaikus dainuoti, sekti pasakas, padavimus
lietuvių kalba, moko suprasti gimtosios kalbos svarbą, ugdo meilę gimtąjai kalbai. Dar
visai mažiems savo vaikams mama Marija prieš miegą skaito lietuviškas knygeles
atneštas knygnešio Levanardos. Mama siekia jog vaikai mokėtų kalbėti skaityti ir rašyti
lietuviškai, nors tautinio atgimimo laikotarpiu dvaruose buvo priimta kalbėti lenkiškai, tai
simbolizavo socialinę padėtį visuomenėje, o lietuvių kalba tebuvo valstietiška. Mama
nedraudė vaikams mokytis ir kitų kalbų, nes pati veikėja mokėjo ne vien lietuviškai, bet
taip pat ir lenkiškai. Kitų kalbų mokėjimas tai tik privalumas, išprusimo ženklas, bet
mama visad stengėsi lietuvių kalbą išlaikyti kaip pačią svarbiausia ir mieliausią širdžiai
kalbą, kurios niekad nedera pamiršti ar atsižadėti, savos kalbos atsižadėjimas jai atrodė
nesuprantamas. Šatrijos Ragana buvo pirmoji kūrėja, kuri dvarą vaizdavo kaip kultūros
židinį, kuris suteikia pagalbą be atlygio vargstantiems žmonėms, nes pati autorė gyveno
tokiame dvare, kuriame, buvo kalbama lietuviškai. Tai vaizduojama ir apysakoje, kai
dvaro ponia pati mokėdama lietuviškai nori tai įdiegti ir savo vaikams tam, jog jie
suprastų, kaip yra svarbu tai išsaugoti ateities kartoms. Apysakoje knygnešys Levanarda
aukoja ramybę ir šeimą , tam, kad tarnautų dėl mylimos tautos gerovės. Už priešinimąsi
valdžiai, nešant per sieną knygas, jis buvo atiduotas į rekrutus, bet niekad nenustojo
skaityti lietuviškų knygų. Prisidėdamas prie gimtosios kalbos išsaugojimo jis supranta,
kad kiekvienas žmogus turįs gyventi pagal savą teisingo gyvenimo supratimą, požiūrį į
gyvenimą, ir jo supratimu tai noras išsaugoti gimtąją kalbą, ateities kartoms ir
apsisprendžia toliau gabenti lietuviškas knygeles iš Prūsų. XXa. Pirmoje pusėje
knygnešystė buvo pats garbingiausias būdas parodyti savo atsidavimą tautai ir požiūrį i
kalbą. Tuo labiau, kad knygnešystės reiškinys vyko tik mūsų šalyje, tai parodo požiūrį,
kokia svarbi mums buvo gimtoji kalba. Taigi toks reiškinys buvo paminėtas ir apysakoje
ir tai rodo knygnešystės vertę siekiant išsaugoti gimtąją kalbą. Kūrinio veikėjai, dėdė
Boleslovas ir teta Karusia ,be jokios nuoskaudos pamiršta lietuviška kalbą, nes ji jiems
atrodo nemiestietiška, nekilminga, dėl įvaizdžio visuomenėje jie išsižada to kas yra
svarbiausia norint būti pilietiškiems. Vieninteliai šie veikėjai -dėdė ir teta- visą laiką
kūrinyje kalba lenkiškai, nes jų manymu taip yra priimta kalbėti dvarininkams. Jie
smerkia Mariją už tai, jog ji moko vaikus lietuviškų eilių ir išgirdę, kaip lietuviškai prie
kitų svečių vaikai deklamuoja eilėraštį jaučia gėda, kad jų giminaičiai kalba lietuviškai.
Apysakoje šie giminaičiai yra priskiriami prie dvaro tuštuomenės ir tai parodo
pasakotojos ir autorės požiūrį į tuos, kurie nesupranta svarbiausių vertybių. Taigi, kūrinys
atskleidžia skirtingus požiūrius į gimtąją kalbą, tačiau jaučiamas pritarimas tiems, kurie
labiausiai myli ir gerbia gimtąją kalbą.
XIX a. antros pusės tautinio atgimimo šauklys Vincas Kudirka gimtosios kalbos
puoselėjimą vaizdavo kaip būtiną vertybę, jeigu norime išsaugoti tautą ir būti pilietiški.
Pats kūrėjas nusipelnė būti taip vadinamas dėl savo indėlio į tautiškumo puoselėjimą ir
didžiulį norą išsaugoti taip ilgai jo paties nemylėtą kalbą. Vincas Kudirka atsiminimuose
mini “Aušros” įtaka jo vertybių kaitai, laikraštis padrąsino prisiminti lietuvių kalbos grožį
ir kalbos svarbą kūrėjo tobulėjimui ir tautiškumui. Atsiminimuose rašoma, kaip būdamas
gimnazistas jis bijojo prabilti lietuviškai, nes taip visi būtų sužinoję apie jo kilmę, jis
buvo neturtingas valstiečių vaikas, kuris norėjo būti toks pat kaip kiti. Gavęs pirmąjį Jono
Basanavičiaus leidžiamą lietuviško laikraščio „Aušra“ leidinį jis iškart pakeitė požiūrį į
gimtąją kalbą, jis pasijuto lietuviu esąs ir suprato, kad tas kuris atsižada gimtosios kalbos
kartu atsižada ir pačio savęs. Po šios vertybių ir požiūrio į kalbą kaitos rašytojas pradėjo
ne tik kurti lietuvių kalba, bet ją siekė puoselėti ir leisdamas laikraštį „Varpas“. Laikraštis
buvo lyg viską keliantys varpo dūžiai po tik ką išaušusios aušros. „Aušra“ Vincą Kudirką
privertė permastyti viską apie lietuvybės supratimą, požiūrį į gimtąją lietuvių kalbą, ir tai
atvedė tautinio atgimimo šauklį į tinkamą kelią, paskatino skelbti tautiškumo idėjas.
Eilėraščiuose „Varpas” ir „Labora“ norima prikelti užmigusią abejingų žmonių tautinę
sąmonę. Eilėraštyje „Varpas“ varpas įgauna ir perkeltinę prasmę, jis skamba tam, kad
prikeltu žmones darbui, jog jie netinginiautų, jog nepamirštų kas jie yra iš tiesų- lietuviai,
kurie visad turi atsimini svarbiausias tautiškumo vertybes, gimtosios kalbos išsaugojimą,
meilę savai tautai. Eilėraštyje „Labora“ jaunuoliai skatinami dirbti tam, kad neapleistu,
kas jau yra pasiekta, kad žmogus gyventu veikliai ir prasmingai ne vien dėl savo gerovės,
bet kad išlaikytų unikalią tautą, gintų tautiškumo , kartu ir gimtosios kalbos puoselėjimo
idėjas. Eilėraštyje „Vilija“ gailimasi žmonių, kurie savu noru atsižada gimtosios šalies,
kalbos ir palieka Lietuvą. Eilėraštyje mergelė kaip upė, kurios yra gailimasi, nes ji atsako
į meilius lietuvių žodelius, nes Lietuva jai nemiela, ji išpeikia klonius, lietuvišką kalbą ir
nesuprasdama ką praranda vienui viena keliauja kartu su nepažystamuoju į svetimą šalį,
kuri jai mielesnė. Gailimasi dėl to jog ji liks viena, ne vien be brolių, bet ir be tautos,
gimtos kalbos, nors viso to mergelė atsižada vedama širdies, ir tai yra prilyginama jos
norui, pasirenkant kas jai yra brangiau. Taigi V. Kudirkos poezija ir atsiminimai
atskleidžia, koks buvo jo požiūris renkantis svarbiausias tautiškas vertybes: meilę tautai,
kalbai, kalbos mokėjimą ir jos tausojimą ir kaip jam buvo svarbu jog visi žmonės
suprastų ir gerbtų tai ką jis norėjo išsaugoti ir skleisti.
Taigi, apibendrinant galima teigti jog Šatrijos Raganos ir Vinco Kudirkos kūrybą sieja
tos pačios tautiškos vertybės. Meilė kalbai, noras ją išaukštinti skleisti ir mokyti jos kitus
yra jų kūrybos centre. Šatrijos Ragana to siekė apysakoje rašydama, kaip mama bando
išmokyti lietuvių kalbos aplinkinius žmones, tikėdama jog jie lietuvių kalbą mylės ir
tausos taip pat, kaip ji. Vinco Kudirkos kūriniuose atsiskleidžia noras prikelti visus
vienytis dėl bendro tikslo: kalbos išsaugojimo ir puoselėjimo, taip pat jo leidžiamas
laikraštis skleidė lietuvių kalbos puoselėjimo idėjas net spaudos draudimo laikotarpiu,
nors tai buvo labai rizikinga, ir tai įrodo kūrėjo atsidavimą gimtąjai kalbai.