Autorius Vincas Mykolaitis-Putinas

Gyvenimo metai 1893–1967

Laikotarpis Modernizmas (simbolizmas)

Kūrinys Poezijos rinkinys „Tarp dviejų aušrų“, 1927; simbolizmas (XX a. pirmoji
pusė)

Romanas „Altorių šešėly“, 1933; (priskiriamas „tapsmo“ (vok. Bildungs)

romano tipui; psichologinis romanas; autobiografine patirtimi paremtas); 3
dalys: „Bandymų dienos“, „Eina gyvenimas“, „Išsivadavimas“ (XX a. pirmoji
pusė)

Eilėraštis „Vivos plango, mortuos voco“, 1944 m. birželio 28 d. (XX a.

vidurio katastrofų laikotarpio literatūra)

Kontekstai Per trečiąjį Respublikos padalijimą 1795 m. buvusios Lietuvos Didžiosios

Kunigaikštystės teritorija buvo aneksuota Rusijos imperijos (Lietuva –
„Šiaurės vakarų gubernija“). Carinės Rusijos dalis.

● Per visą carinės prievartos – amžių Lietuvos visuomenė ieškojo būdų,

kaip, praradus valstybę, išlikti tauta. Išlikti tauta be valstybės šiame
amžiuje siekta ir kitu būdu – Rusijos imperijoje išlaikant iš Lietuvos ir
Lenkijos valstybės paveldėtą kultūrinį savitumą. Kelis šimtmečius
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiai bajorai, kilę iš lietuvių,
gudų, lenkų etninių bendrijų, suvokė save esant lietuvius valstybine
prasme. Žlugus valstybei, buvimas lietuviu valstybine, pilietine
prasme neišnyko, bet prarado atramą. Nebevienijama bendros
valstybės, per XIX a. buvusi Lietuvos Kunigaikštystės tautinė bendrija
ėmė skaidytis į skirtingas lietuvių, lenkų, baltarusių modernias tautas.
Veikiant romantizmo idėjoms, modernėjanti tautinė tapatybė vis
labiau buvo siejama su etnine kilme bei gimtąja kalba. Optimistinį
tikėjimą, kad aktyvia visuomenine veikla ir moksline, menine kūryba
galima pasipriešinti carų valdžios „nelaimei“, perėmė krašto
jaunuomenė)

Dėl profesorių ir studentų dalyvavimo 1831 m. sukilime caro Nikolajaus I

įsakymu 1832 m. universitetas buvo uždarytas. (filomatų draugijos veikimas
kėlė grėsmę carinės Rusijos valdžiai. Uždarius universitetą prarastas kultūros
ir išsilavinimo centras)

Maironio įtaka

● Mokydamasis gimnazijoje, Vincas Mykolaitis pirmąkart pamatė poetą

Maironį, kai šis lankėsi Marijampolėje ir sakė čia pamokslą. Vėliau
skaitė jo kūrinių, grožėjosi jais, stipriai paveikusiais sąmonės
brendimą.

● Seinuose jis išspausdino vieną ankstyvųjų savo eilėraščių „Putinas“.

Šis pavadinimas tapo poeto slapyvardžiu. Pasak kunigo Pijaus
Dambrausko, „seminarijoj poezija buvo jo didžioji meilė“. Šio
laikotarpio pirmiesiems kūrybiniams bandymams dar būdinga ryški
Maironio įtaka.

● Iš tiesų Putiną daug kas rišo su Maironio kūryba ir epocha. Pirmuosius

savo poezijos daigus jis išleido galingo maironinės poezijos ąžuolo
šešėlyje. Maironis buvojo talento žadintojas ir ankstyvas idealas.

1918-02-16 paskelbta Lietuvos nepriklausomybė

● Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d.

1918 m. kovo 23 d. Lietuvos nepriklausomybę pripažino Vokietija,
 tačiau gruodžio 11 d. akto pagrindu. 1918 m. Lietuvos Taryba
pasivadina Lietuvos Valstybės Taryba. Pilną nepriklausomybę Lietuva
išsikovojo tik po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame
kare (1918 m. lapkritį). 1918 m. lapkričio 2 d. buvo priimta laikinoji
Konstitucija, sukurta Vakarų šalių pavyzdžiu.

● Pirmaisias metais po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos

tarptautinis pripažinimas vyko vangiai.

● Tačiau po to, kai 1920 m. pasirašyta taikos sutartis su Sovietų

Sąjunga, tarptautinio pripažinimo procesas gerokai paspartėjo, ir
prasidėjo oficialus Lietuvos pripažinimo procesas.

● Nepriklausomybės atgavimas 1918 m. daugeliui ne tik atrodė

džiaugsmingas stebuklas, bet ir įkvėpė individo išsilaisvinimo,
neriboto veržlumo pojūtį, kuris atsiskleidė jaunesniųjų kūryboje.
Ne tik tauta ir valstybė išsilaisvina, bet ir individas pajunta savyje
galią audringai veikti, savo individualybės energiją.

1922 m. Kaune įkurtas Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universitetas

● Pirmoji nepriklausomos Lietuvos aukštoji mokykla, klasikinis laisvųjų

menų (artes liberales) universitetas, įkurtas Kaune 1922 m., tam tikrais
istoriniais laikotarpiais vadintas Lietuvos universitetu, Kauno
universitetu.

● Suteikė literatūros procesui akademinį lygį.

● Tai pirmoji aukštoji mokykla šalies teritorijoje, kurioje visos

disciplinos dėstytos lietuvių kalba. Į Humanitarinių mokslų bei
Teologijos-filosofijos fakultetus stojo kūrybiškas jaunimas,
dėstytojauti buvo kviečiami šviesiausi tautos protai, svečiai iš kitų
šalių. Humanitarinius mokslus dėstė daug žinomų asmenybių.

● 1923 metais (V. Mykolaičiui-Putinui 30 m.) Putinas grįžo į Lietuvą.

Pradėjo dėstyti Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete.

● 1940 metais, Lietuvai atgavus Vilnių, į Vilniaus universitetą buvo

perkeltas Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų
fakultetas. Putinas tapo pirmuoju atgautojo Vilniaus universiteto
Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, profesoriavo. Jis dėstė
lietuvių literatūros istoriją, taip pat literatūros teoriją, stilistiką,
įvairius specialiuosius kursus apie atskirus rašytojus

Simbolizmas (modernizmo kryptis )

Racionalumo neigimas, kūno ir sielos kovos, vidinės laisvės motyvai,

pasąmonės santykio su tikrove pasitelkiant simbolius raiška.

● Realistai mato materialų pasaulio pavidalą, o romantikai ir simbolistai

teigia, kad realybė yra tik paviršius, po kuriuo slypi idealusis pasaulis.
Jie nepateikia išorinės tikrovės kontūrų, neatspindi matomos tikrovės.
Simbolistų nuomone, daugelis mus supančių daiktų yra idealaus,
akimi nematomo pasaulio nuorodos. Šiapusybės reiškiniai ar daiktai
rodo į tai, kas neišsakoma. Simbolistai ypač mėgsta mįslingus,
fantastinius vaizdus, užuominas.
● Mene giluminiams pasaulio reiškinių ryšiams išsakyti vartojami
simboliai. Simboliu gali tapti bet kuris daiktas ar reiškinys.
● XX a. poetai simbolistai labiausiai mąsto apie žmogaus vietą
bendrame kosmoso ritme, žmogaus gyvenimo tėkmę, gilinasi į
žmogaus vidų, sielos gyvenimą.

V. Mykolaičio-Putino biografija (V. Mykolaitis-Putinas vyriausias šeimos

vaikas)

● Vyriausiasis šeimos vaikas. Šeimoje jam buvo skiriamas ypatingas

dėmesys. Broliai prisimena, kad jis buvęs labai skirtingas nuo jų:
„Prie darbo tėvas nespaudė, jis vis su knyga tai seklyčioj, tai sode, tai
ant kalnelio. Su vaikais nežaisdavo. Tylus, menkutis, vis vienas ir
vienas.“ Tėvai nusprendė jį leisti į kunigus ir sudaryti sąlygas
mokytis toliau.

● Putinui baigiant Seinų seminariją, 1914 metais prasidėjo Pirmasis

pasaulinis karas. 1915 metais (V. Mykolaičiui-Putinui 22 m.) Vincas
Mykolaitis priėmė kunigo šventinimus. O motina tėviškėje grožėjosi,
kai jis apsirengdavo juodus kunigiškus rūbus, pabrėžiančius jo
taisyklingo veido baltumą, akių mėlynumą. „Kai buvo jau
aukštesniojo kurso seminaristas, jau tada namuose nebuvo
vadinamas vardu, o tik kunigėliu. Mamai jis buvo išskirtinis“, –
prisimena artimieji.

● Miunchene poetas pasinėrė į muzikos pasaulį. „Čia išgirdau

Bethoveno „Devintąją“, Bacho fugas, Vagnerio operas. [...] Esu
įsitikinęs, kad muzika yra giliai paveikusi ir apvaisinusi visą mano
literatūrinę kūrybą.

● Putinas rašė, kad menininkas turi pakilti virš realybės ir ieškoti

aukštesnės prasmės. Meninė mintis turi apimti realybę ir idealą.
Menas, anot poeto, iš esmės yra žmogiškoji kūryba, praturtinanti
pasaulį tokiomis vertybėmis, kokių iki tol tikrovėje nėra buvę.
 ● Vinco Mickevičiaus-Krėvės, Humanitarinių mokslų fakulteto dekano,
dėka 1931 metais (V. Mykolaičiui-Putinui 38 m.) Putinas gavo
kūrybinių atostogų ir išvyko į Prancūzijos pietus, į Nicą, rašyti
romaną „Altorių šešėly“ – realią Lietuvos visuomenės dvasinio
gyvenimo bei žmogaus psichologinės evoliucijos istoriją.

● Ketvirtojo dešimtmečio viduryje įvyko nemaži Putino gyvenimo

pasikeitimai. Po vedybų Putinas netrukus buvo ekskomunikuotas.
Netikėtai mirė tėvas (1935), sunku Putinui buvo vykti į laidotuves.
Tėvo laidotuvėse jis nedalyvavo.

● Putinas tapo pirmuoju atgautojo Vilniaus universiteto

Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, profesoriavo.

● „Pokaris – aukščiausios įtampos laikas, ypač humanitarinio fakulteto

dėstytojams. Tam tikras moralinis dvilypumas tam metui buvo
leistinas ir net būtinas. Tik jo pasireiškimo laipsnis labai
skirtingas.

● Putino gyvenimas aprėpia daugiau nei šešis šio amžiaus

dešimtmečius ir yra susijęs su dramatiškiausiais XX amžiaus
istoriniais įvykiais ir sukrėtimais.

● Jis vienas ryškiausių pomaironinės poezijos kūrėjų, psichologinio

romano meistras. Putinas suformulavo ir teorinius pagrindus
moderniam literatūros, kaip savarankiškos meninės kūrybos,
supratimui.

● „Nemėgstu savo biografijos“, – rašė Putinas.

Romano „Altorių šešėly“ vertinimai jam pasirodžius

● Romanas sulaukė prieštaringų vertinimų, nes romane buvo paliesti

opūs gyvenimo klausimai, dominę įvairius tarpukario Lietuvos
visuomenės sluoksnius. Spaudoje kilo aštri diskusija, net ginčas,
paskatinęs ir patį autorių parašyti išsamų straipsnį „Liudas Vasaris, jo
draugai ir priešai“. Rašytojas taip pat yra akcentavęs, kad jį labiausiai
priblokšdavo ne kritika, bet naivus skaitytojų smalsumas

Bažnyčios reakcija V. Mykolaičiui-Putinui palikus kunigystę

● Putinas atsisakė kunigystės ir sukūrė šeimą. Civilinės jungtuvės su

Emilija Kvedaraite, buvusia jo studente, įvyko Rygoje.
 ● Putinas netrukus buvo ekskomunikuotas (1936) (V. Mykolaičiui-
Putinui 43 m.). Šį kūrėjo apsisprendimą skausmingai išgyveno šeima,
ypač motina.

XX amžiaus vidurio katastrofos (būtinas eilėraščiui „Vivos plango, mortuos

voco“)

XX a. viduryje visuomenė ir kiekvienas žmogus atsidūrė ties neregėtai

tragiško išbandymo riba.

Katastrofos metu kaip niekad išryškėjo, kad kultūra yra vienas pamatinių
žmogaus egzistencinių poreikių, būdų išsaugoti orumą.

ANTRASIS PASAULINIS KARAS 1939 - 1945 m.

● J. Ribentropo ir V. Molotovo paktas reiškė, kad prasidedant

Antrajam pasauliniam karui už Lietuvą jau viskas buvo nuspręsta –
nors jos valdžia ir piliečiai kurį laiką dar tikėjo, kad turi tam tikrą
pasirinkimą, valstybės išlikimo galimybę.

● Tuo dar tikėjo Lietuvos vyriausybė, 1940 m. birželio 15 naktį

priėmusi žiaurų kompromisą – gavus SSRS ultimatumą, atidaryti
sienas Raudonajai armijai ir sukurti prosovietinę valdžią.

● Su okupacine sovietų valdžia kolaboravo dalis lietuvių rašytojų – V.

Krėvė-Mickevičius, P. Cvirka, A. Venclova, S. Nėris, L. Gira, K.
Korsakas, regis, patikėję sovietų šūkiais apie pažangą, lygybę ir tautų
draugystę. Šiandieniniai istorikai jų veiksmus vadina „apakimu“.

● Lietuvai 1941 m. birželio 14-ąją prasidėjo masiniai areštai ir

trėmimai.

● Lietuvą ištiko antrasis istorijos smūgis. Birželio 22-osios ankstyvą

rytą naciai puolė Sovietų Sąjungą.

● 1941 m. birželio 23 d. Kaune prasidėjęs ginkluotas “jaunimo

sukilimas” – “lietuvių tautos krauju paliudytas pasisakymas už
nepriklausomybę prieš sovietinę okupaciją [...] griaujant sovietų
tvirtinimus, kad lietuvių tauta laisvu noru įsijungusi į Sovietų
Sąjungą” (J. Ambrazevičius-Brazaitis). Lietuviai sukilo vieninteliai iš
Baltijos kraštų.

● Svarbiausias sukilimo pasiektas tikslas – birželio 23 d. rytą

 paskelbta Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracija.

● Jau karo pradžioje dalis lietuvių sukilėlių tokio išbandymo

neatlaikė – skatinami nacių, pradėjo žydų pogromus ir žudynes,
kurios netruko pereiti į Trečiojo Reicho suplanuotą masinio naikinimo
etapą.

● Lietuvoje susiformavo neginkluota antinacistinė rezistencija,

kurios grupės 1943 m. susijungė į Vyriausiąjį Lietuvos
išlaisvinimo komitetą (VLIK). Tarp rezistencijos tikslų kultūra ir
švietimas užėmė labai svarbią vietą – svarbiausia buvo išlaikyti
Lietuvos švietimo sistemą, gimnazijas ir aukštąsias mokyklas,
lavinti ir saugoti jaunimą.

● Lemiamu susikirtimo tašku tapo Lietuvos universitetai – dėl

pasipriešinimo sukurti lietuvišką SS legioną, 1943 m. uždaryti VU ir
VDU, 48 žymūs lietuvių veikėjai suimti ir išvežti į Štuthofą.

● Antroji sovietų okupacija 1944 m. Sugrįžus į kraštą sovietų valdžiai,

iš karto prasidėjo sistemingas mūsų tautos ir kultūros genocidas.

Eilėraščio „Vivos plango, mortuos voco“ istorija

Vinco Mykolaičio-Putino „Vivos plango, mortuos voco“ („Gyvuosius

apraudu, mirusiuosius šaukiu“) šiandien vadinamas sovietinės cenzūros
uždraustu, nuorašai plitusiu „rezistenciniu kūriniu“. Vincas Mykolaitis-
Putinas perfrazuoja nuo viduramžių įprastą užrašą ant bažnyčių varpų Vivos
voco, mortuos plango. fulgura frango (lot.) – gyvuosius šaukiu, mirusiuosius
apraudu, žaibus laužau.

● Tarybinę epochą Putinas pasitiko pranašišku „Vivos plango, mortuos

voco“ eilėraščiu. Šis 165 eilučių lyrikos kūrinys gimė ant
neperžengiamo istorinių paradoksų slenksčio, kai vieną prievartą keitė
kita, o išsivadavimas iš vienos vergovės tapo priklausomybe kitai.
Eilėraščio autografe – 1944 m. birželio 28 d. data.
● Į tokią be jokio pasirinkimo, tarp kraujo prievartos ir nelaisvės
įstrigusią būtį, į jos absurdiška tragizmo prarają pažvelgia
apokaliptiniai „Vivos plango, mortuos voco“ vaizdai. Tai poeto
dvasinio protesto ir rezistencinės etikos viršūnė, nuo kurios atsivėrė
visas epochos katastrofos reginys, žmogaus ir tautos paniekinimo
Golgota:
 Bedugnėj skausmo sielvartingo

Gyvenimas kaip lašas dingo

Už geležim apkalto lango. –

V i v o s p l a n g o!

● Kūrinio kompozicijoje originaliai panaudotas lotyniškos sentencijos –

gyvuosius šaukiu, mirusius apverkiu – prasmės „apvertimas“ įgijo
sukrečiančio apibendrinimo, išryškindamas nykų būties
paradoksalumą, ontologinę totalinės prievartos kaltę, kuri vertė
apraudoti ne mirusius, bet gyvuosius, o patį gyvenimą išpirkti
beprasmiškai paniekinta mirtimi.
● Tardytojas vertė kunigą K. Vasiliauską nurodyti antitarybinės poemos
autorių ir primygtinai kartojo Mykolaičio-Putino pavardę. Suimtasis
griežtai tvirtino autoriaus nežinąs. Dėl to jį kankino kelių parų
nemigos režimu. Poeto vardo jis neišdavė, nors ir žinojo eilėraščio
autorių. K. Vasiliauskas atkalėjo visą 10 metų bausmę Intos ir
Vorkutos lageriuose. 1990 I 29 buvo reabilituotas.

Vytautas Kavolis „Neužbaigtas išsilaisvinimas nepriklausomoje Lietuvoje“

● „<...>Nepriklausomybės atgavimas 1918 m. daugeliui ne tik atrodė

džiaugsmingas stebuklas, bet ir įkvėpė individo išsilaisvinimo,
neriboto veržlumo pojūtį, kuris atsiskleidė jaunesniųjų kūryboje.
Ne tik tauta ir valstybė išsilaisvina, bet ir individas pajunta savyje
galią audringai veikti, savo individualybės energiją.<...>“

● „<...>Šita laisvo individo energijos, džiaugsmo dvasia vėliau

išsenka, ir trečiajam dešimtmetyje jau pastebime nemaža žymių,
jog laisvės išsigąsta. <...>“

● „<...>Koks baisus savo silpnybės pajutimas, jei galvoji, kad kiti mūsų
gyvenime gali padaryti tuštumą. Jeigu kas ir gali šitai daryti, tai tik
mes patys – savo apsisprendimais, savo trūkumais, lemtingo žingsnio
vengimu. Bent jau tiek turėtume pasitikėti savimi, kad galėtume
būti atsakingi už savo gyvenime atsiradusią tuštumą, jau
nekalbant apie pastangas tą tuštumą užpildyti.<...>“

● „<...>Putinui visą gyvenimą rūpėjusi tema – išsilaisvinimas iš

 tradicijos reikalavimų, iš klusnumo rolės, ir jis tą temą įvairiai
sprendė. Ir savo poezijoje, ir prozos veikaluose yra atskleidęs
aplinkybes, trukdančias išsilaisvinti. Šios aplinkybės nėra vien
išorinės, bet kylančios pačiame išsilaisvinimo siekiančiame
žmoguje iš vidinės jo laikysenos. Jame atsiranda kažkas, kas jį
sustingdo laisvės reikalavimų akivaizdoje.

● Priežastys, kodėl Putinas sustingsta laisvės reikalavimų

akivaizdoje:

1. monotoniška, nuolat pasikartojanti introspekcija, nuodėmės ir

klaidos ieškojimas savyje;

2. proto blaivumas – amžinai skeptiškas racionalizmas,

kaimietiškas praktiškumas, skatinantis žmogų netikėti
galimybe, nedaryti lemtingo žingsnio;

3. nesibaigianti savianalizė, pripratimas prie minties ir jausmo

konvencijų bei realistinis skepticizmas laisvės reikalavimų
akivaizdoje.

● „<...>Altorių šešėly Liudas Vasaris išsilaisvina savo valia, apsvarstęs

galimybes, racionaliai apsisprendęs.<...>“

● „<...>Vyro sukilimo motyvas yra kultūros kūryba, moters sukilimo

motyvas – gamtinis: giminės pratęsimas gimdant herojus. Vis dėlto
atkreiptinas dėmesys, kad Putino vyrui išsilaisvinti daugiausia
padeda moterys, jos būtinai reikalingos. <...>“

● „<...>Putinas sako, kad jam laisvė yra reikalinga tam, kad galėtų
tikslingiausiai ir vaisingiausiai sunaudoti savo gyvenimą <...>“

Tematika Žmogaus prigimties dualizmas

Žmogaus pašaukimas

Savo tapatumo paieškos

Kūrybos vertė

Individo santykis su visuomene

Literatūra – tragiškos patirties liudininkė

Asmens laikysena ribinėse situacijos

 --------

Žmogaus pasirinkimas

Įkvėpimo svarba kūrybos procesui

Pašaukimas

Individo branda

Kultūros poveikis

Aplinkinių įtaka žmogaus pasirinkimui

Veikėjai Liudas Vasaris

Liucė / Liucė Brazgienė / Liucė Glaudžiuvienė

Vytukas Brazgys

Klebonas Kimša

Baronienė Rainakienė

Auksė (Aurelija) Gražulytė

Šlavantų tėvelis

Klebonas kun. Platūnas

Kun. Jonas Stripaitis

....

V. Mykolaičio-Putino kūryba:

● „Altorių šešėly“ priskiriamas „tapsmo“ (vok. Bildungs) romano tipui, jame atskleidžiama
žmogaus sielos istorija: brendimas, pasaulio ir savęs pažinimas, pasaulėžiūros formavimasis,
asmenybės savikūra.
● Iki „Altorių šešėly“ pasirodymo 1932–1933 m. lietuvių romanas buvo neišplėtotas antraeilis
žanras.
● Visa V. Mykolaičio-Putino lyrika sąlygiškai gali būti skirstoma į tris periodus: ankstyvąją
neoromantinę, simbolistinę ir brandžiąją posimbalislinę.
 ● Poetui svarbi idėja apie tobulą ir harmoningą pasaulio sąrangą.
● Putino eilių pagrindas – gamta. Ji stebima grožio požiūriu: įsižiūrima į saulėlydžius, į
dangaus skliauto erdves, į tolimus horizontus, į šviesias žvaigždėtas naktis. Tokiose
panoraminėse erdvėse nepaprastai stipriai pajuntama būties visuma, žmogaus būties ir
kosminio ritmo sąsaja.
● Žmogaus ryšys su pasaulio sąranga ypač pajuntamas nakties regėjimuose.
● Putino lyrinis subjektas domisi ne kasdienybe, o visų reiškinių ir žmogaus sąsaja, būties
paslaptimi. Jis trokšta priartėti ne tik prie reiškinių paviršiaus, bet ir prie pačios jų esmės.
● Putino lyrikos žmogus – klajūnas, šešėlis, vergas, bet stiprios dvasios, maištaująs prieš
lemtį, siekiąs laisvės.
●

„Altorių šešėly“

● „Vasaris yra didesnis poetas už Putiną.“ /V. Mykolaitis-Putinas/

● Gana akivaizdus pavaizduoto Liudo Vasario kūrybinio kelio, jo poezijos evoliucijos
artumas paties Putino poezijos raidai. Ta prasme romanas yra patikima atrama Putino
lyrikai geriau suprasti.
● „Altorių šešėly“ – psichologinis romanas.
● „Altorių šešėly“ yra realistinis romanas: vaizduojamas sudėtingas, įvairiapusis žmogaus
charakteris konkrečioje aplinkoje, konkrečioje istorinio laiko atkarpoje, nuosekliai
laikantis realizmui privalomų tikroviškumo principų (personažų poelgius motyvuoja
gyvenimo aplinkybės, jie psichologiškai įtikinantys).
● Įvykiai atrenkami taip, kad būtų motyvuotas Vasario pasitraukimas iš kunigų luomų.
● V. Mykolaičio-Putino psichologinis romanas „Altorių šešėly“ buvo leidžiamas, perleidžiamas ir
verčiamas į įvairias kalbas nuo pirmojo leidimo 1933 m. iki šių dienų.
● Trijų dalių romanas. Kiekviena dalis vaizduoja skirtingą Liudo Vasario gyvenimo etapą.
● Pasakotojas žino pasakojimo metu daugiau negu personažas vyksmo metu, dažnai
praplečia, pakomentuoja, įvertina personažo išgyvenimus bei apmąstymus. Romane išsiskiria
du pasakojimo lygmenys: Subjektyvusis, išplaukiantis iš Vasario refleksijų ir Objektyvusis,
analitinis, leidžiantis „iš šalies“ pasvarstyti ir analizuoti herojaus išgyvenimus.
● Liudas Vasaris – intravertiškos prigimties, linkęs į užsisklendimą ir autoanalizę,
apdovanotas dideliu poetiniu talentu žmogus, kuris dramatiškame brendimo ir
formavimosi kelyje siekia suvokti savo tapatybę ir realizuoti talentą, susidurdamas su
prisiimtų kunigystės įsipareigojimų reikalavimais.
● Prieš Vasarį atsistojo nauja dviejų literatūrų - dieviškosios ir žmogiškosios - problema. Jis
staiga suvokė, kad yra Dievo ir pasaulio poetai. Bet tik vėliau svarstydamas tą problemą jis
išsiaiškino, kad Dievo poetai tai yra šventieji, turį ypatingą malonę įkvėpimo ekstazėje
regėti Dievo tiesą ir grožį, dėl to galį išsižadėti pasaulio ir gyvenimo. Pasaulio gi poetai
mato grožį tiktai jo atsispindėjime įvairiuose pasaulio daiktuose ir reiškiniuose. Jų kūryba
yra vingiuota ir aistringa kaip žmogaus širdis. Dėl to ji taip plačiai prieinama ir branginama.
Pirmųjų poezija yra apreiškimas, garbinimas ir malda, antrųjų - ieškojimas, kentėjimas,
kūryba.
● Liudas Vasaris yra ne tiek išorinių aplinkybių, kiek savęs paties auka. Visų bėdų
pagrindinė priežastis yra jis pats.
 Kūrinio veikėjai:

Liudas Vasaris - pagrindinis romano herojus, Seinų seminarijos klierikas, o vėliau kunigas, rašo eilėraščius ir negali suderinti savyje
poeto ir kunigo. Šitas konfliktas, paties autoriaus išgyventas, ir sudaro romano intelektualinį emocinį branduolį: laisvės siekimas yra
žmogaus esmė, o menas yra autentiškiausia tos esmės išraiška. Jis taip pat gyvena refleksijomis, kurios skrupulingai seka, analizuoja
ir tardo šitą vidinį prieštaringumą - vienu atveju kunigo pareigų aspektu, kitu atveju pagal poeto pašaukimo imperatyvą. Tai abejonių,
kintančių apsisprendimų, rezignacijos ir maišto dramatiška eiga, siūbuojanti nuo poetinių gamtos išgyvenimų iki košmariškų erotinių
vizijų, turinti savo kryptį ir sprendimą. Į pagrindinio herojaus savistabą kiti personažai įsiterpia kaip savotiški raidos akstinai ar
vidinių svarstymų argumentai. Jau pirmųjų dienų seminarijoje metu Liudas pajunta, kad šiam darbui jis neturi nei menkiausios
„Dievo kibirkšties“, tačiau neketina mesti mokslų, nes galvoja, kad ateityje dar pripras prie tvarkos. Vasaris pradeda kurti, rašyti ir
suvokia, kad jam tai sekasi gerai ir įstoja į slapto būrelio veiklą, bet kūrybą varžo kunigiškos dogmos. Jis stengiasi sugniuždyti savo
poeto prigimtį, asmenybę, atsiriboti nuo šio pasaulio ir jo džiaugsmų, sakydamas, kad visa tai ne jam. Tapęs kunigu, jis stengiasi
gerai atlikti savo pareigas, tačiau jam greitai nusibosta. Taip pat jį žeidžia aplinkinių elgesys, ypač tėvų. Jie kreipiasi į sūnų: ,,jūs,
kunigėli“, ir siekia pabučiuoti ranką. Vasaris suvokia, kad geru kunigu būti negalės, todėl nusprendžia atsisakyti kunigystės ir tapti
geru poetu.

Liucė - paprasta, vėjavaikiška, drąsi, pas kleboną gyvenusi mergina, kuriai nebuvo svetimas potraukis kunigams. Liucė pirmoji
jaunam vaikinui, Vasariui, tuo metu dar seminaristui, pažadino keistus, nepažintus jausmus ir apipynė moterišku žavesiu. Ji pamilo
Liudą ir stengėsi grąžinti jam laimę, atplėšti jį nuo altoriaus. Savo susižavėjimą ir meilę Liucė parodo įvairiais būdais: Prieš Šv.
Kalėdas ji atvyksta aplankyti klieriko į seminariją ir atveža jam dovanų pirštines, taip pat per Vasario išleistuves Aušrakalnyje ji
norėjo, kad Liudas ją pabučiuotų, tačiau jis neišdrįsta to padaryti. Visoje dramoje Liucė iš Vasario gyvenimo neišnyksta, ji užėmė
didžiąją dalį kunigo apmastymų. Atsidavusi ir ištikima Liucė nors gyvenime buvo dukart ištekėjusi, iš tiesų mylėjo tik kunigą Vasarį
ir visą laiką buvo kankinama nelaimingos meilės.

Auksė – mergina, dėl kurios Liudas pasiryžta atsisakyti savo luomo, dėl kurios jis supranta savo gyvenimo esmę. Pirmą kartą su
Vasariu ji susitiko poetų draugijos susirinkime, kuomet ji pakomentavo jo parašytą eilėraštį, kurį suprato visai kitaip nei kiti. Ši
mergina turėjo, tiek baronienės Rainakienės, tiek Liucės pačias patraukliausias savybes, kurios taip žavėjo Liudą. Ji padėjo Vasariui
suvokti kokios gyvenimo vertybės labiausiai jį džiugina. Jie abu vienas kitam pripažino meilę, tačiau jų santykiams trukdė Liucė, nes
Liudas toliau su ja bendravo, Auksė sužinojo apie tai ir Liudas kurį laiką nieko apie ją negirdėjo. Jis išvyko į Nidą ir netikėtai,
vaikščiodamas kopose sutiko Auksę. Būdami ten jie daug kalbėjosi, Liudas išsipasakojo ką jaučia, kas jam neramu, o Auksė jį
visiškai suprato ir liepė baigti save analizuoti, nes iš to tik nelaimės, graužatis ir kančia... Liudas galutinai įgavo jėgų, vilties ir
pasiryžo mesti kunigystę.

Baronienė Rainakienė - Jau pirmą kartą sutikęs Rainakienę, jojančią žirgu lyg amazonę, Vasaris negalėjo jos pamiršti. Jie pradėjo
bendrauti ir baronienė susižavėjo kunigu, kaip iki tol nebuvo susidomėjusi jokiu kitu vyru. Sužinojusi apie jauno kunigo polinkį į
knygas, pasiūlė jam paskaityti iš jos bibliotekos, galiausiai Vasaris jai išsipasakojo, o Baronienė, supratusi, kad tai meniškos ir
poetiškos sielos svajoklis nusprendė elgtis su kunigu taip artimai, kaip tik jis leisis. Dvaro bibliotekoje jie kartu praleido daug laiko ir
ten Vasaris pirmą kartą pabučiavo moterį – Baronienę. Ji skatino Liudą plėtoti savo poeto karjerą, bandydama sužadinti jo jausmus
ir duodama skaityti knygas iš jos bibliotekos, kurios buvo netinkamos kunigams ( romanus su gausiomis ir vaizdžiai nupieštomis
erotinėmis analizėmis ). Baronienė suvirpino jau gilesnes jo sielos stygas, kadangi dabar Liudas buvo nebe jaunuolis, o subrendęs
jaunas vyriškis ir visą pasaulį jautė kitaip.

Šlavantų tėvelis – kunigo idealas. Asketiškas gyvenimas, susilaikymas nuo visų nuodėmių, nuolatinis pamaldumas, tikėjimas, kad
visa yra gera ir tik sergančios sielos daro bloga, o ligas galima išgydyti. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad Vasaris savo jaunu novatoriškumu
gali daug padaryti kunigų luomui. O Vasaris Šlavantų tėvelyje matė tik labai daug priekaištavimų jam. Visa savo esybe jis žinojo,
kad norint būti geru kunigu, reikia būti tokiu, kaip Šlavantų tėvelis, o tokiu jis niekada nebus, nes jame glūdi per daug aistringa ir
visko norinti siela. Net kaimelyje glūdėjo ramybė ir taika, nelojo šunys, nebuvo girtuokliaujančių ir besimušančių. Tokia tad buvo
kunigystės siekiamybė. Vasaris suprato ir bandė sau įteigti, kad kaip kunigas – jis ne poetas, o kaip poetas – jis ne kunigas. Todėl ir
Šlavantų tėvelio siūlymas tęsti pradėta vyskupo Baranausko darbą, kurti giesmes bažnyčiai Vasaryje sukėlė tik atmetimo ir
pasišlykštėjimo savimi ir savo poezija reakciją.

Variokas - pasikviečia Liudą pasivaikščioti ir išdėsto savo nuomonę apie visas seminarijos apeigas, kokios jos “komedijos”, taip
Vasariui papasakojo, jog tokių kaip jis yra daug ir tik retas tikrai turi tą įkvėpimą; Variokas nusprendė išstoti, nes vienintelis noras
buvo – užaugti kunigu tik egoistiniams tikslams. Jis taip pat bandė įkalbinti Liudą Vasarį mesti seminariją, norėjo jam parodyti
išorinio pasaulio grožį. Vaikščiodamas su Vasariu jis pasakė, kad kunigu tapo tik dėl asmeninių tikslų ir kad kunigystė Liudui taip
pat netinka. Po poros dienų Liudas užklupo Varioką, vartantį žurnalą su nuoga moterimi. Tai buvo pirma Vasario pamoka apie
moters kūno grožį, galiausiai Variokas išstojo iš seminarijos.

Šilučių vikaru – klebonas abstinentas
(klebonai jį dar vadino „ apaštalu‘‘. )
Po mišparų kunigai ir klierikai
rinkosi i kleboniją „dirbti“, visi
gėrė, tačiau Šilučių vikaras, visiškai
negėrė ir smerkė tuos, kurie tai darė,
bandė juos atkalbėti.
Nepažįstamoji - jo Julė – Kalnynų parapijos tarnaitė, labai smalsi ir plepi
įsivaizduojamas idealas, moteris. Ji buvo susižavėjusi Liudu ir pavydėjo, kai jis buvo
kuris užėmė Liucės vietą su baroniene. Radusi Vasario kambaryje laišką nuo
besimokant seminarijoje. Baronienės, ji jį paėmė ir perdavė klebonui, norėdama
Vasaris ją matydavo per Vasariui pakenkti ir nutraukti jo ryšius su Rainakiene.
apeigas iš toli. Kai jis
procesijoje ėjo pro
nepažįstamąją ,jo sutana
palietė jos rūbą, bet jis
nedrįso pakelti akių į ją, nes
bijojo, kad pamatys ne mielą
merginą, bet cinišką
gražuolę.

Petras Varnėnas - Tai buvo išsilavinęs klierikas,
besidomintis literatūra, geras jos žinovas, rašantis
recenzijas į vieną geriausių to laikmečio laikraščių.
Varnėnas seminarijos laikais, per karnavalą išdrįso
padeklamuoti Maironio eilėraštį, kuris buvo
netinkamas kunigui, tad buvo išmestas iš
seminarijos. Tačiau jis atrodė ramus ir beveik
patenkintas įvykusiu faktu.
Platūnas ir kun. Stripaitis - Kalnynų parapijos klebonas ir kunigas. Jie buvo
pasiskirstę klebonijos darbais ir naujas kunigas (Liudas Vasaris) nebuvo
reikalingas. Kunigas Stripaitis – vikaras, užsiėmęs prekyba ir visuomenine
veikla, vėliau – politikas. Jis įtariamas sukčiavimu parduotuvėj, žmonės
nusiteikę prieš jį. Stripaitis vos ne mirtinai sumuša Piktupių Andrių alinėj.
Vėliau vyko kunigų susirinkimas dėl jo sukčiavimo ir įrodyta, kad tai netiesa.
Tačiau jis vis tiek visam laikui išvažiuoja iš klebonijos. Kunigas Platūnas -
grubus, storžievis, užsiėmęs savo ūkio darbais, kuriam nerūpėjo parapija, jos
tvarka ir žmonės. Jis buvo prieš Vasario tvarką, nes jautėsi nepatogiai, kai jis
išvalė bažnyčią.

Poezijos rinkinys „Tarp dviejų aušrų“

TARP DVIEJŲ AUŠRŲ

Tarp dviejų aušrų pasaulis kaip pasaka.

Iš žvilgančių bokštų veizi visareginčios akys, –

ir jų regėjimais žaviesi tu pats,

patirdamas tolimą,

paslaptingąją,

nesibaigiamąją,

vientisą būtį.

Rytuose jau nuspėji besiartinančią šviesą,

bet vakarų atošvaistos atgyja tavy

kaip seniai girdėtų

giedojimų aidai.

Visi daiktai kaip blankūs šešėliai

dvilypuojasi tavo regėjime,

ir tu nebežinai,

kokiu vardu juos vadinti.

Tavo paties būtis

nykiais aidėjimais skrenda atgalios, –

ir tau be galo liūdna.

3. ILGESYS

Baigiu jau su saule kaip aras danguj viešpatauti;

Žemyn nusvarino man galvą sunki karūna.

Jau gaudžia pakalnių varpai, mano šūksnio užgauti,

Jau blyksi gelmių žibintuvai raudona liepsna.

O žvilgančioj jūrėj jau saulė pasruvo raudonai,

Miglotą pakalnę ir dangų apliejo ugnim, –

Atsikvėpė žaliosios lankos ir našūs dirvonai

Ir lūkesiu virpa, ir dega drauge su manim.

Suglausiu sparnus ir nukrisiu ant tavo krūtinės,

Tu žiede svajonių iš liūdesio mano taurės.

Tegu mano viso gyvenimo skaudama gėla,

Kaip puolanti žvaigždė, gyvybės kaitra sužėrės.

Man nedavei laimės vidurdienio saulėj plazdėti,

Tik slankioti nykiais šešėliais naktų glūdumoj,

Tik gęstančią žarą, tik alpstantį šypsnį mylėti,

Tik melstis pasauliui tylioj nebevilties maldoj.

Už ką gi tave pamylėjau, tu žeme gimtoji,

Kad jaudini sielą ir ilgesiu širdį kuri, –

Ir skausmo atobalsiais mano krūtinėj vaitoji,

Ir virpančioj ašaroj gęstančia saule žėri.

● Tema: žmogaus būties prieštaringumas ir dramatiškumas, jo blaškymasis tarp „viršūnių“

ir „gelmių“, tarp idealaus dvasingumo bei fizinio gaivalingumo.
● Problema: kaip žmogus gali rasti nusiraminimą, dvasios harmoniją?
● Erdvė: Vaizduojamas didelių erdvių kosminis pasaulis, juntamas visatos alsavimas. Eilėraštyje
erdvė skyla į du prieštaringus, turinčius skirtingą semantinę reikšmę, polius – dangaus ir
žemės.Žemė – ne tik lyrinio „aš“ ilgesio, meilės objektas, bet ir kūrybos šaltinis. Jaudinama,
skaudaus ilgesio apimta ssiela verčia žmogų imtis kūrybos. Patvirtinama „skausmingoji“ meno
prigimtis.
● Laikas: Eilėraštyje piešiamas tapybiškas saulėlydžio vaizdas, kuris jaudina lyrinį žmogų,
regimas vaizdas „virpa, ir dega drauge“ su juo. Būsimojo laiko veiksmažodžių vartojimas rodo,
jog buvimas žemėje dar nėra realus, o trokštamas.
● L y r i n i s „aš“ ryškus visuose trijuose eilėraščio posmuose. Dvilypės, bei meninės prigimties,
dramatiško likimo, krikščioniškos pasaulėjautos.
● Pagrindinė idėja ir vertybės: Dvilypės kūrybingos prigimties žmogui nelemta patirti
dvasinės harmonijos jausmo, t. y. tuo pačiu metu patenkinti ir savo žmogiškąją, ir dieviškąją
pusę. Tad jo situacija tarpinė, vadinasi, amžiams pasmerktas dramatiškam blaškymuisi,
nuolatinės kaitos ir tapsmo būklei, ieškojimui.