Lietuvių kalbos ir literatūros įskaita

Tema – Meilės tema lietuvių literatūroje

Meilės tema lietuvių literatūroje

Meilė – dvasinė bei psichologinė būsena, tarpasmeninis jausmas, besireškiantis tam tikrose
situacijose kintančiomis susižavėjimo, džiaugsmo, baimės, pavydo ar nerimo emocijomis. Tai
prisirišimo ir atsidavimo jausmas, kuris be išimties aplanko kiekvieną individą. Meilės tema
aktuali ir daugeliui lietuvių rašytojų kūrinių, tarp kurių ir Vinco Krėvės – Mickevičiaus drama
„Skirgaila“, vaizduojanti, kaip meilė keičia žmogų, Juozo Tumo - Vaižganto apysaka „Dėdės ir
dėdienės“, atskleidžianti poetišką platonišką meilę, bei Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“,
kuriame meilė neleidžia pasiduoti likimui. Taigi remdamasi šių žymių rašytojų kūriniais aptarsiu
meilės temą.
Dažnai meilė žmonių gyvenime kupina aistros ir intrigų, vedančių į pražūtį ir keičianti žmogaus
elgseną. Neretai ji keičia žmogų blogąja arba gerąja prasme, sukelia priklausomybę bei verčia
elgtis neapgalvotai. Panašiai kaip ir Vinco Krėvės – Mickevičiaus, žymaus XX a. I pusės
lietuvių prozininko ir dramaturgo, dramoje „Skirgaila“. Skirgaila, Lietuvos kunigaikštis,
pagrobia bajoraitę Oną Duonutę bei vedamas valstybės išsaugojimo tikslų per prievartą ją veda.
Ona Duonutė stipriai išgyvena šį įvykį, net nenutuokdama, jog pats Skirgaila pradeda kažką jai
jausti. Laikui bėgant bajoraitė pradeda susitaikyti su tokiu savo likimu, iki kol į pilį atvyksta
jaunas vokiečių riteris Keleris, kuris suvilioja pilies tarnaitę Oligę bei pats iš pirmo žvilgsnio
įsimyli Oną Duonutę. Bajoraitė neatstumia riterio, jiedu suartėja ir planuoja pabėgimą iš pilies.
Jaunuoliai jaučia grėsmę, tačiau meilė juos įkvepia rizikuoti. Keleris neapgalvotai pasiuntiniams
paduoda laišką, skirtą Onai perduoti. Tarnai perduoda laišką Skirgailai, kuris būdamas išdidus jo
neskaito. Kunigaikštis sugalvoja išsiaiškinti, kas vyksta iš tiesų, o Keleris stengiasi išsaugoti
mylimosios garbę ir gyvybę. Vokiečių riteris kaltina save dėl neapgalvoto elgesio, tačiau
nesigaili pamilęs Onutę. Būtent tuo metu koplyčioje karste guli Skirgailos brangaus draugo
palaikai, taigi Keleris pasinaudoja proga ir, nubėgęs į koplyčią ir išmetęs palaikus, pasislepia
karste. Jį kankina vidinis konfliktas, verčiantis pasirinkti, ar išsaugoti savo gyvybę, ar vis tik
mylimos moters garbę. Meilė jį sustiprina: Keleris pasirenka meilę ir paaukoja savo gyvybę
likimui. Skirgaila, priešingai pasiduoda įsiūčiui ir užkasa jauną riterį kape taip įvykdydamas savo
kerštą ir labai sukrėsdamas žmoną. Nors kunigaikštis siūlė Onai Duonutei draugystę ir meilę,
tačiau mylėti žmogų, kuris vadovaujasi prievarta ir valdžia, bajoraitė atsisakė. Skirgaila
morališkai žlunga ir kaip valdovas, ir kaip žmogus. Supratęs, kad Ona Duonutė jam jaučia tik
neapykantą, užsidega kerštu, kuris jam pačiam vėliau atneša vien kančią ir pažeminimą. Taigi,
Vinco Krėvės – Mickevičiaus dramoje „Skirgaila“ vaizduojami du mylintys vyrai, tačiau jų meilė
labai skirtinga: Keleris kovoja dėl mylimos moters garbės ir oriai paaukoja gyvybę, tuo tarpu
Skirgaila vadovaujasi prievarta ir meilę nori gauti kaip savaime suprantamą dalyką. Deja ši
intriga nuveda jį į visapusišką žlugimą.
Lietuvių literatūroje vaizduojama ir tyra poetiška ar net platoniška meilė. Apie tai kalbama XIX
a. pab. – XX a. pr. lietuvių rašytojo Juozo Tumo – Vaižganto sukurtoje apysakoje „Dėdės ir
dėdienės“. Šiame kūrinyje rašytojas stengėsi parodyti sodžiaus žmogaus širdies švelnumą, būdo
gerumą ir nelaimingą jo dalią. Pagrindinis kūrinio veikėjas Mykoliukas. Jis eina baudžiavą bei
dirba pas savo brolį bernu: aria žemę, prižiūri gyvulius, daboja vaikus. Atrodo, kad meilė jo visai
nedomina, tačiau pasirodo šis darbų užguitas žmogus moka mylėti poetiška meile. Ta tyra,
švelni, bet pasyvi platoniška meilė. Mykoliukui norisi įsitvirtinti, įgyti turto, sukurti šeimą ir būti
mylimu pilnaverčiu žmogumi, tačiau jis supranta, kad Severjos vesti negalės, nes reali ateitis
jiems laimės nežadėjo. Mykoliukas puikiai žino, kad tomis vedybomis sugriautų brolio ir jo
šeimos gyvenimą, tad savo meilės dainą dainuoja tik širdyje: „Aš tau pačią saulę atiduosiu, nes
tu man skaistesnė už saulę. Aš tau visas žvaigždes nuraškysiu, nes tavo dvi akelės gražesnės ir
meiliau mirksi už visą dangaus skliautą giedrią šaltą žiemos naktį. Tegul sau iškerta visą mielą
mūsų raistelį, - liks man tavo plaukeliai...“ Šiai tyrai meilei atsiskleisti nebuvo lemta.
Materialiniai sumetimai, pasiaukojimas brolio šeimai ir nulėmė Mykoliuko apsisprendimą.
Mykoliukas tyliai ir neprieštaraudamas susitaiko su likimu: toliau dirba brolio ūkyje sunkius ir
varginančius darbus, be kovos savo mylimąją atiduoda kitam vyrui į žmonas. Tačiau pasaulis
Severjai susiruošus tekėti jam tapo svetimas ir niūrus. Taigi tyrai romantiškai meilei, kuriai,
rodos, net žodžių nereikia, išsipildyti gali sutrukdyti aplinkybės, palikdamos širdyje didžiulę
tuštumą.
Sakoma, kad meilė gyvenimui suteikia prasmę, o mylintis žmogus yra pats laimingiausias, tačiau
ji ne tik „suteikia sparnus“, bet ir įvelia į dramatiškas situacijas, gali stipriai sujaukti gyvenimo
ramybę. Būtent tokią situaciją galime pastebėti XX a. vidurio žymaus lietuvių prozininko ir
dramaturgo Antano Škėmos romane „Balta drobulė“. Pagrindinis romano veikėjas Antanas
Garšva per visą savo gyvenimą yra mylėjęs kelias moteris, bet jo jausmai kiekvienai iš jų buvo
skirtingi. Moterys jam buvo tarsi „gyva medžiaga“- įkvėpimas kurti, kadangi pats veikėjas buvo
meno žmogus. Bet tai nesako, kad jos jam nieko nereiškė, pavyzdžiui, Jonė buvo pirmoji
jaunystės meilė, kuri jį išmokė pajusti gyvenimo teikiamus malonumus, meluoti, bet svarbiausia
– mylėti. Ženia vyrui buvo tik laikina paguoda. Jo žodžiai: „Aš mylėjau Jonę ir šiąnakt laikinai
myliu Ženią“ patvirtina, jog santykiai su šia moterimi jam tikrai nieko nereiškė, jie buvo tik
kūniškų malonumų tenkinimas. Dar viena Antano Garšvos moteris buvo Elena. Kai veikėjas ją
sutiko, ji buvo santuokoje su nemylimu vyru. Elena ir Garšva pamilo vienas kitą, tačiau negalėjo
daug laiko leisti kartu, kadangi ji buvo įsipareigojusi moteris. Garšva sutikęs Eleną tarsi iš naujo
atrado save, ši moteris buvo tarsi jo mylimos motinos atvaizdas. Gyvenimas, prieš tai neturėjęs
prasmės, pasidarė šviesesnis bei spalvingesnis. Herojus jautėsi pagaliau net galintis kūrybą
suderinti su šeima, tačiau , kad ir turėjo moterį šalia, jautė sieloje tuštumą ir vienišumą. Garšva
tikėjo, jog Elenos meilė gali jį įkvėpti vėl kurti, tačiau diagnozuota liga sumaišė „visas kortas“ ir
sukėlė sumaištį herojaus gyvenime. Vyras daug mąstė ir plyštančia širdimi nusprendė nutraukti
santykius su Elena, nenorėdamas dėl savo progresuojančios ligos būti jai našta. Šis sprendimas
Garšvai toli gražu nebuvo lengvas – karštos meilės Elenai jis atsisakė tik dėl mylimos moters
gerovės. Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ vaizduojama meilė, kuri nušvietė protagonisto
gyvenimą naujomis spalvomis tačiau kartu jį ir sujaukė, palikdama Garšvą be nieko. Taigi
mylintis žmogus jaučiasi laimingas ir pasirengęs pasipriešinti lemčiai, o meilė, nors ir sujaukusi
žmogaus gyvenimą, daro jį taurų mylimojo atžvilgiu
Apibendrinant galima teigti, jog meilė lietuvių literatūroje vaizduojama įvairiapusiškai. Vinco
Krėvės – Mickevičiaus dramoje „Skirgaila“, meilė parodoma kaip stipri jėga, keičianti žmogų
gerąja ar blogąja prasme. Juozo Tumo -Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ vaizduojama
tyra, romantiška meilė, žmogaus dvasiniam pasauliui daranti didelę įtaką. O Antano Škėmos
romane „Balta drobulė“ meilė kurianti ir kartu griaunanti jėga, galinti sugrąžinti gyvenimui
prasmę tačiau nepadedanti kovoti su likimu. Vis tiek visų šių trijų autorių kūrinių veikėjus sieja
noras mylėti ir būti mylimiems bei jausti laimingo gyvenimo pilnatvę, kas yra kiekvieno
žmogaus didžiausias troškimas.