Literatūrinis rašinys „Tėvynės ilgesys lietuvių literatūroje“

Lietuvių literatūroje dažnai vaizduojamas tėvynės ilgesys. Tėvynė – viena iš svarbiausių vertybių,
lemiančių individo tapatybę. Praradęs namus žmogus jaučia stiprų kančios jausmą, širdgėlą. Todėl
nenuostabu, jog tėvynės ilgesio tema yra gan dažnai pasikartojanti lietuvių literatūroje. Apie tėvynės ilgesį
rašė XX a. VIDURIO poetė, neoromantikė Salomėja Nėris eilėraščių rinkinyje „Prie didelio kelio“. Taip pat
apie tai rašė poetas, dramaturgas Adomas Mickevičius sonete „Akermano stepės“. Taigi, kaip šie autoriai
kūrė apie tėvynės ilgesį savo kūriniuose?

Apie tėvynės ilgesį rašė XX a. VIDURIO žymi poetė neoromantikė Salomėja Nėris. Savo kūryboje ji
pavaizdavo žmogaus, išdavusio tėvynę bei paniekinusio vertybes, likimą. Propagandos paveikta ir savo noru
nuo tėvynės nusigręžusi poetė vos tik prasidėjus karui pasitraukė į Rytus. Tačiau GYVENDAMA svetimame
krašte be artimųjų ji suprato, kokią klaidą padarė. Gyvenimas toli nuo namų ją paskatino kurti eilėraščius
apie tėvynę. Ypatingas kaltės jausmas yra jaučiamas eilėraštyje „Tolimas sapnas“. Kūrinio pavadinimas
nusako, kad viskas aplinkui ją yra tolima ir nesugrąžinama. Lyrinis subjektas trokšta atleidimo, atgailauja,
svajoja apie grįžimą namo, svajoja, kad jį suprastų ir atleistų, tačiau būtent sapno reikšmė nusako, kad tai
yra netikra, tai lyg tolima neišsipildžiusi svajonė. Eilėraštyje „Lietuvai“ lyriniam subjektui tėvynė labai svarbi
ir jis yra pasiruošęs ją apginti kiek galėdamas. Eilėraštyje „Lietuvai“ iškeliama laisvė bei tėvynės svarba
žmogui. Taigi, Salomėjos Nėries kūriniuose yra vaizduojama, kaip žmogus pasiilgsta ir yra pasiruošęs mirti
dėl tėvynės. Ji patvirtina mintį, kad žmogus be tėvynės negali jaustis laimingas.