Kristijonas Donelaitis

(1714-1780)

Gamta
poemoje „Metai“
 Gamta
Gamta – tobula, Dievo sukurta tvarka.
KOMENTARAS. Ilgus amžius žmogus kūrė gamtos mitą, t. y.
pasakas, sakmes, legendas apie gamtą, ją sakralizavo, nes
visa, kas gamtiška, buvo suvokiama kaip dieviška tvarka, iš
kurios reikia mokytis. Kur nukreipdavo savo žvilgsnį,
matydavo dievišką gamtos grožį ir tame grožyje plazdančią
gyvybę, nesvarbu, ar tai buvo plaštakės sparnų raštas, ar iš
dangaus gelmės srovenanti žvaigždžių šviesa. Perkeltas į
literatūrą dieviškumas reiškėsi įvairiai, bet pirmiausia kaip
gyvybingumas (Dievo kūrinijos gausa) ir tobulumas.
 Gamta
• Poemoje yra daug gamtos vaizdų aprašymų (ir dinamiškų, ir statiškesnių).
• Kartais gamta – tik veiksmo fonas (pvz., aprašant rudens darganas, gamta tiesiogiai
nevaizduojama, jos vaizdas perteikiamas pasakojant, kokia vargana būro buitis šiuo metų laiku).

• Vaizduojamas tobulai sutvarkytas augalų ir gyvūnų pasaulis, kuris tampa

pavyzdžiu žmogaus gyvenimui (tvarkos steigėjas – Dievas).
• Gamta – žmogaus (būro) mokytoja. Žmogus – gamtos mokinys. Per
darbą žmogus pažįsta gamtą ir iš jos mokosi, gyvena pagal jos dėsnius.
• Gyvybė – didžiausia gamtos ir Dievo dovana. Propaguojamas gamtos
gyvybingumas, cikliškumas. Žmogaus gyvenimas taip pat traktuojamas:
darbas-poilsis-atsinaujinimas.
• Gamta ir Dievas – sinonimai. Vienodai gerbiami būrų, vienodai svarbūs
būrui.
• Į gamtą žvelgiama būro akimis.
 Gamta
Poemos dalių pavadinimai („Pavasario linksmybės“,
„Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos
rūpesčiai“) nusako
• žmogaus nuotaiką,
• darbus (sėją, sodinimą, šienapjūtę, mėšlavežį,
bulviakasį, kūlimą, gėrybių rinkimą ir apsirūpinimą
žiemai)
• poilsį, šventes (vestuvių apeigas, aprašytas „Rudenio
gėrybėse“).
• egzistenciją (gimimą, buvimą ir mirtį).
 Gamta
Kiekvienais metais gamtoje viskas kartojasi, egzistuoja
amžinas laiko ratas, pereinantis 4 ciklus:

„Vei, broleliai, seną vėl nulydėjom metą

Ir visokius jo vargus taip jau nulydėjom.
Ką mums naujas mets ir vėl atkopdama saulė,
Kad mus sviete Dievs laikys, toliaus sudavadys,
Dar ik šiol nenumanom ir žinoti negalim.

Skirtingais metų laikais gamtos vaizdiniams suteikiamas išskirtinis
dėmesys:
„Pavasario linksmybės“
Pavasarį gamta tartum
prabunda iš miego, prisikelia
iš mirusiųjų. Tai garsų,
spalvų, linksmybių ir
pavasarinių darbų metas.
Galimybė kviesti būrus prie
darbų.
SAULĖ kopia į dangų ir
džiaugsmingai praneša apie
atgimimą.
(„Jau saulelė vėl atkopdama
budino svietą“),
Trūksta maisto.
Gamta
„Vasaros darbai“ „Rudenio gėrybės“ „Žiemos
rūpesčiai“
Vasarą vyksta Rudens lietūs liūdnai Žiemą žemei
gamtos darbai, nuteikia būrus, bet kartu tai reikia poilsio,
kuriuose būtinai sotesnis laikas, kai galima miego. Gamta
turi dalyvauti ir pasidžiaugti vasaros darbų apmiršta.
žmogus. vaisiais, pasisvečiuoti,
paplepėti. Rudenį žemė
dosniai atlygina visiems ją
dirbusiems.
SAULĖ jau vaizduojama
melancholiškai besiritanti
tolyn .
(„Ant saulelė vėl nu mūs
atstodama ritas / Irgi
palikusi mus greita vakarop
nusileidžia“)
Daug rudens gėrybių,
kaupiamos atsargos.
 Gamta
Gamta, nuo kurios priklauso būrų gyvenimo ir
darbų ciklas,
• suasmeninama,
• mitologizuojama (suvokiama kaip mitologiška
nekintanti būties tvarka (kosmosas)).
• sudvasinama (maitinanti žemė valstiečiui yra
šventa, nes lemia žmogaus egzistenciją)
 Gamta
Poemai būdingas alegorinis vaizdavimo būdas – būrų
gyvenimas paraleliai vaizduojamas su gamtos vaizdais,
kuriais siekiama pamokyti, pamoralizuoti (pagal
pasakėčios pavyzdį didelę dalį gamtos vaizdų lydi
pamokomas apibendrinimas, „moralas“).

Pvz., iš pradžių gėrimasi lakštingalos balsu, po to kalbama apie pilką, neišvaizdų jos rūbą, kuris
lyginamas su skurdžiu būrų apdaru. Šis palyginimas virsta pamokymu būrams – kukliai
atrodanti, bet puikų balsą turinti lakštingala laikoma sektinu pavyzdžiu. Bet tai taip pat
priminimas, kad neišvaizdus, lyg paprastas būras paukštis vertas ypatingo pagyrimo už savo
giesmes. Vadov. psl. 161., 80-154 eil. poemos
 Gamta
• Alegorinis žmogaus ir gamtos gretinimas nusako, kad Dievo nustatyta tvarka aiški
gamtoje:
gandrai sutvarko lizdą, vėliau pasisotina ir padėkoja dievui,
kuklios išvaizdos ir saikinga maisto lakštingala savo čiulbesiu, panašiu į
giesmę, garbina Dievą.
• Įasmeninti gyvūnai dėkoja Dievui už kiekvieną suteiktą malonumą („Ak, šlovings
Dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms!“).
• Ne tik Dievas, bet ir gamta yra valstiečio gyvenimo mokytoja („Tu niekings žmogau!
mokykis čia pasikakint, / Kad tav kartais tropijas skūpai prisivalgyt. / Į paukščius
žiūrėk!“), būties pagrindas („Taigi matai, kaip žmogiškas trumpintelis amžis /
Žydinčioms ir krintančioms prilygsta žolelėms.“).
• Žmogus ne visada nori gamtos ir Dievo tvarkai paklusti, būrams dažnai primenami
darbai, moralės normos.
• Valstietis yra gamtos, kuri sieja bendruomenę, dalis, jam svetimas miestas, o
žemdirbiškas kolektyviškumas padeda iš kartos į kartą puoselėti protėvių gyvenseną.