RADVILO RUDOJO

PAVEIKSLAS
(remiamasi biografijos faktais, laikomasi panegirikos žanro reikalavimų, jau
turi įtakos baroko pasaulėjautos dvelksmas)

 Herojus (tobulas)
 Didikas (neužtenka pasakyti bajoras)
 Patriotas
 Tėvynės gynėjas, karvedys
Tėvynės gynėjo asmenybė buvo ugdoma nuo mažens
(Poetas sukuria alegorinę auklėtojo figūrą – Mūsajo personažą (I d. epizodas)

Jis siūlo vaikui mintyse kopti ant Olimpo viršūnės, apžvelgti žemę ir pamąstyti: kur dingo garsioji
Helada (Antikinė Graikija)? Kur dabar Atėnai? Kur Sparta? Kas liko iš Kretos?
Auklėtojas siekia, jog vaikas suprastų:
viskas, kas materialu, yra laikina,
viskas, kas auga, yra pasmerkta sunykti,
visi žmogaus rankų kūriniai anksčiau ar vėliau virsta dulkėmis.

O KAIP ŽMOGAUS DIDYBĖ?

Kas per žmonijos tuščia didystė ir širdys išpuikę!

Varge, kokia menkysta pasirodo siekimuose jūsų!

Taigi, kokia prasmė siekti valdžios, turtų ar minios garbinimo, kai suvoki, kad visas žmonių
gyvenamas pasaulis tėra vos įžiūrima salelė begaliniame visatos vandenyne?(čia jau jaučiamas
artėjančios baroko pasaulėjautos dvelksmas,išsakomos poeto vertybinės nuostatos)

Galima sakyti, sudėliojama tobulo herojaus gyvenimo būdo ir veiklos programa:

 Tikrasis atlygis laukia tik danguje, todėl stengtis verta ne dėl šio pasaulio blizgučių, o dėl savo
ramios sąžinės ir tyros sielos,
 (Taigi, siekti reikia, kad siela būtų tyra, o sąžinė rami),
 Gyventi – kukliai ir dorai (atskirame epizode poetas tiesiogiai priekaištauja bajorų luomui dėl
išlepimo ir pasipūtimo),
 Veikti nesavanaudiškai,
 Aukšta kilmė – ne pranašumas prieš kt. žmones, ne įv. privilegijos, o didžiulis Dievo siųstas
įsipareigojimas:
1) Privaloma savo gyvenimu įrodyti, kad esi vertas tokios išskirtinės padėties.
(Nesuteršti tėvų duotos garbės, bet ją dar labiau didinti. Knygoje didžiosiomis raidėmis
išspausdinta pagr. mintis: „MIEGOT ANT ŠLOVĖS SVETIMOS – NEGARBINGA“.)
 2) įsipareigojimas ginti šalį (jei bajorai nenori atlikti šios šventos pareigos, jie netenka
moralinės teisės naudotis privilegijomis).

Taigi Radvilos Rudojo savybės:

 Labai pamaldus evangelikas (Lietuvos protestantų vedlys)
 Niekad nesiskundžia, negalvoja apie nepatogumus
 Netinginiauja
 Yra dosnus (patekusią į pavojų tėvynę, paremia turtu)
 Neengia nei smulkesnių bajorų, nei savo pavaldinių
 Uoliai darbuojasi senate
 Principingas ir nepaperkamas
 Ginčus sprendžia ne jėga, o įtikinimu. Kariauja tik tuomet, kai nėra išeities („tik todėl, kad
daugiau baisioniško karo nebūtų“). (Apie karą – žalia kn. 34-35 psl.)
 Svarbiausia – stengiasi „būti geras iš vidaus, o ne išore toks tik atrodyt“.
 Tikras patriotas, nes gina savo tėvynę (rizikuodamas savo gyvybe, su nedideliu kariuomenės būriu,
vadovaudamasis savo gudrumu, išgelbėjo Vilnių Ulos mūšyje; tėvynės reikalus laiko sv. už
asmeninius; aukoja savo turtus dėl tėvynės – savo pinigais remia kariuomenę)
 Visuomeniniai reikalai svarbesni už asmeninį gyvenimą

IŠVADA. Radvila Rudasis – sektinas pavyzdys Lietuvos bajorams.

78 Tarp ariergardo karių Radvila pasirenka vietą:

karo veiksmams jis iš čia vadovauja, ir savo ramybę
80 drumsčia mintim įvairiom, nors paties kovų patyrimas
padeda, remia klotis palanki ir patsai Visagalis.
Žirgas trakėnų veislės kunigaikštį ant nugaros neša,
priešinas žąslams karštai ir aukso brizgilą kramto.
Joja, o Karo Sėkmė didžiulė aplinkui lakioja!
85 Karvedžio šalmas– galvos puošmena – žaižaravo ir ryškiai
saulės skaisčiuos spinduliuos atsigręžęs į dangų žioravo.
Puošnų jo skydą ilga praeities nutikimų grandinė Skyde pavaizduoti svarbiausi
auksino, jį puošdama marginiais geltono metalo. Lietuvos istorijos įvykiai, garsūs
Šitam skyde Lietuvos praeitis ir garbingos senolių LDK kunigaikščiai – aukštinama
pergalės mena laikus, kai į Platelių krantą smėlėtą praeitis.
sykį Libono laivai atkeliavo per Baltijos jūrą, Primindama praeitį, poema
laiminant Dievui žemes, ligi tol nežinotas, priplaukę; palaikė valstybinio
mena Libono vargus ir ant žemės, ir jūroj, kol kojos savarankiškumo siekimą, buvo
atvedė jį prie krantų, pasišiaušusių giriom aukštosiom. atspirtis kovoje su lenkų
95Mena, kaip kėlės krantan iš Italijos vyrų rinktinė, feodalais.
elnius, taurus ir žiaurius stumbrus ant žemės ji vertė,
kaip puikiose žiotyse žydravilnės Dubysos pastatė Prisimenamas Palemono mitas,
Naująją Romą kariai – tą senosios viltingą paguodą. kuriame teigama, jog lietuviai
Vienas po kito štai čia atsiranda garbingi karaliai, kilę iš romėnų, kuriuos čia
garsūs valdovų protu ir kautynių trimitais įžymūs. atplukdė legendinis karvedys
Dvylika smailių skaisčių ant galvos lietuvių karalius Publijus Lemonas (Libonas).
Mindaugas nustelbė juos, nes tik vienas nešiojo vainiką Taigi skatinamas patriotiškumas,
Lacijaus; dviem strėlėmis į totorių valdovo liepimą primenama didinga tautos kilmė.
duoklę mokėti narsus karžygys Erdivilas atsakė. Savo šaknų žinojimas leidžia
Veikiai atėjo eilė sužalotiems totorių žygūnams: žmogui jaustis oriai prieš kitus.
žiaurų atsakymą šį Balaklajus, totorių valdovas,
gavo iš Skirmanto, tad pasikėlė kautynėms kariaunos
ir Kaidanovo raistai nuo kraujo pralieto paplūdo.
Aršūs Vytenio kariai, pralaimėję Lešekui mūšį,
pergalę švęs ir išklos kitose kautynėse lenkus;
grobio teks kiekvienam, kas lietuvių kariuomenėj kovės, –
net ir kareiviui žaliam, – po dvidešimt lenkų belaisvių.
Giesmės ir šokiai skambės ir pagerbs nugalėtojai Ledą,
žmonės džiaugsmingais „valio!“ nepaliaujamai pergalę sveikins.
115 Kalno viršūnė aure suskambėjo nuo vilko staugimo:
šarvu tvaskios geležies apdarytą, šį žvėrį sukūrė
rankios sumanios, kurios panašumo į vilką suteikti
geidė pamėnui gyvam, o šisai kad užstaugė – lyg staugtų
šimtas vilkų jo pilve! „Čia miestas iškils pagarsėjęs“, –
taria žynys Lizdeika, ir lemtingi žodžiai pagimdo
Vilnių– globėją tautų, ir kadaise stovėjusios lūšnos, Vilnius poemoje vaizduojamas
kėlusios juoką kitiems, į didingą sostinę virsta: kaip LDK sostinė.
miestams didžiausiems dabar ji prilygsta dėl galios lietuvių.
Štai Gedimino duktė Aldona – lietuvaitė gražiausia – Vilniaus reikšmė liudijama
žengia į tavo namus, Kazimierai; pulkas jaunosios: prisiminus legendą (per
seniai, garsūs protu, ir tvirčiausi lietuvių kareiviai, pranašingą sapną). Pasak
stumbro didžiulėm rusvais šeriais pasišiaušusiom odom, Radvano Vilnių Gediminas ne
Polocko lokių skrandom užsidengę pečius, atlydėjo įkūręs (kaip teigiama
kraitį – lenkaičių būrius, į nelaisvę patekusius, dartės metraščiuose), o tik pavertęs
laisvus; šie tankiu pulku, neskustom galvom po kepurėm sostine. Miestas toje vietoje jau
žengė laimingi drauge, ir grandinės nespaudė jiems rankų. stovėjęs.
Santuoka ši dvi tautas, vienodom valdysimas teisėm,
bendro likimo plienu sukabina nuo šiol kuo tvirčiausiai. Minima legenda Vilnių
Amžiną taiką, kurios visa širdimi taip norėjo apibūdina kaip lietuvių politinės
Dievas, vedybos atneš į lietuvių ir lenkų valstybę. galios atspindį ir drauge kaip
Teremia nūn Lietuva ir šlovė nemari jos karalių, daugiatautį LDK miestą, tautų
vardas didžių Lietuvos kunigaikščių per amžius teaidi, globėją. “
garbę tereiškia bendrai tam pačiam valdovui dvi tautos, (Žinoti kontekstą: Lietuvoje buvo
mušasi mūšiuos bendrai, ir šlovė jų dangaus tepasiekia! prasidėjusi vadinamoji tolerancijos
epocha. Kai Vakarų Europą siaubė
Štai Gedimino kariai ugnimi ir kardu naikina religiniai karai ir sukilimai, liepsnojo
Brandenburgo laukus, net padangė aptemsta nuo dūmų. inkvizicijos laužai, Lietuvoje kone
Štai jis ir prūsus aršius, ir totorių ordas sutramdo, kiekvienas galėjo nevaržomai skelbti
išbruka jas, nuožmioje kovoje nugalėjęs, už Dono. Savo pažiūras, nebijodamas
Tuoj Lietuvos lygumom paleista žiauriaširdžių kryžiuočių persekiojimo. Lietuva garsėjo
pakantumu, buvo patraukli
vėtra šuorais keliaus: tai magistras Dusmeris veda svetimšaliams šviesuoliams. Daugelis
prūsų galybę ir du karalius: Bohemijos – Joną, atvykėlių, įvairių tautų žmonių lengvai
Liudviką – vengrų. Kartu su karaliais į Lietuvą traukė prigijo Lietuvoje.)
danai, moravai, galvom auksaplaukėm britanai ir galai.
Tai lietuvius visomis jėgomis Germanija puola, LDK tapo galingesnė nei buvo.
Reinas triragis kartu su kitais prieš Lietuvą eina!
Nors ir negali ginklu ar gudrybe palaužti kryžeivių Epitetai „gražusis“, „tirštai
Algirdas su Kęstučiu, bet įveikia alkiu: jie palieka apgyvendintas“, ir, svarbiausia,
plačią dykynę tenai, kur kryžiuočiai keliavo, o patys „globėjas tautų“
prūsų žemes ir pilis Livonijoj dūmais paleidžia.
Tartum širšės pikti į namus parkeliavo kryžiuočiai
ir apraudojo savų, čia patyrusių kruviną pirtį,
žūtį. Beprotis! Tave ši nelaimė ištiko, magistre.
Kitąkart leido atgal Maskvos kunigaikščio žygūną
Algirdas, davęs namo liepsnojantį deglą parnešti.
Paskui žygūną pernakt prie Maskvos atsiradęs, Maskvietį
privertė klauptis ir dar jį pamokė: „Kas rytą ginkluojas?
Liaukis grasinti!“ – Ir čia į tvirtovę įsmeigė ietį.
Veikiai Jogaila drauge su laisvės augintiniais lenkais
ir su lietuvių pulkais prieš kryžiuočių kariuomenę stoja.
Iečių liūtis ir strėlių pilaga germanus paskandina;
veikiai kryžiuočių kariai kas iš mūšio pabėga, kas galą
gauna kautynių lauke nuo galingos rankos sarmatų.
Griunvaldas plūsta kraujais, ir magistrą mirtis čia ištinka:
Griunvaldo smėly jisai atidavė Viešpačiui sielą.