Kristijono Donelaičio epinė poema „Metai“ yra suskirstyta į keturias dalis pagal keturis metų
laikus: ,,Pavasario linksmybės”, ,,Vasaros darbai”, ,,Rudenio gėrybės” bei ,,Žiemos
rūpesčiai”. Visos dalys, išskyrus ,,Vasaros darbus”, pradedamos gamtos vaizdais, kurie tampa alegoriniu, sektinu pavyzdžiu žmogui ir sukuria metų laikui būdingą nuotaiką. Pavasaris - tai gamtos pabudimo laikas, garsų, spalvų, linksmybių ir pavasarinių darbų metas. Vasara – vasaros darbų metas. Rudens lietūs liūdnai nuteikia būrą, bet kartu tai - sotesnis laikas, kai galima pasidžiaugti vasaros darbų vaisiais, kelti vestuves, pasisvečiuoti. Žiema – poilsio, pasiruošimo pavasario darbams metas. Poemoje atskleidžiama žemdirbių kultūrai būdinga pasaulėjauta. Žmogus suvokiamas kaip visos kūrinijos dalis, todėl jam nevalia nei kaip nors pažeisti jos tvarką, nei išsiskirti iš bendruomenės. Norėdamas išgyventi sunkiomis baudžiavos sąlygomis, būras turi gyventi gamtos rimtu. Kukliai gyvendamas ir daug dirbdamas, jis pritampa prie dieviškojo gamtos pasaulio, neiškrenta iš rėdos rato, o tie, kurie niekina Dievą, nutolsta nuo žemės darbų, praranda dorybes, savotiškai apanka. Pagal tokį moralinį vertinimą poemos veikėjai skirstomi į teigiamus „viežlybuosius“ ir neigiamus, „nenaudėlius“. Pats ryškiausias poemos nenaudėlis-Slunkius. Pelėdos kaimynas, teigiamų veikėjų vadinamas valkata, smirdu ar apsileidėliu, yra tarsi tinginio sinonimas. Jo ideali būsena yra miegas, o savo savitą pasaulio supratimą apibūdina žodžiais: „Ak! kad būt ilgiaus žiema pas mus pasilikus,. Ir kad vis miegot mums būtų sviete paskirta.“ Tinginyste Slunkius didžiuojasi lyg kokia giminės tradicija, stengiasi ją pateisinti įvairiais palyginimais ir tėvų pavyzdžiu. Priešingybė Slunkiui-Krizas. Krizas yra viežlybasis veikėjas, savo gabumais , nagingumu, sumanumu, darbštumu ir taupumu sugebėjęs praturtėti ir prasigyventi. Kaimynų gerbiamas, darbštus bei doras būras vadovaujasi tokiais žodžiais: „Tinginiai negali būti išminčiais, nes išmintis ir dora – du neatsiejami dalykai.“ Krizo paveikslu Kristijonas Donelaitis parodo, kaip turėtų elgtis doras, moralus ir išmintingas žmogus. Taigi, nors poemoje esantys būrai skirtingi, tačiau jie visi gyvena klausydami amžinojo būties ritmo, prisitaikydami prie pasaulio tvarkos ir taip ją palaikydami.