Apšvieta K.

Donelaičio "Metuose"

Apšvieta - XVII–XVIII a. Europos kultūrinio sąjūdžio laikotarpis, kurio tikslai: aukštinti žmogaus protą,
skleisti tikėjimo ir švietimo tiesas, siekti žmonių laisvės ir lygybės, rūpintis nacionaline kalbų ir
tautosakos reikšme. Žymiausias Švietimo amžiaus atstovas Lietuvoje, lietuvių literatūros klasikas,
lietuvių grožinės literatūros pradininkas, choro vadovas, evangelikų liuteronų pastorius, pietizmo
idėjų paveiktasis K.Donelaitis sukūrė didaktinę epinę poemą "Metai", persunktą Apšvietos amžiaus
pamokymų, idėjų.

Viena iš K.Donelaičio poemos "Metai" idėjų yra tai, kad gamta - žmogaus gyvenimo mokytoja. Ji yra
tobulas Dievo kūrinys, iš kurio reikia imti pavyzdį: "Tu niekings žmogau! mokykis čia pasikakint, / Kad
tav kartais tropijas skūpai prisivalgyt. / Į paukščius žiūrėk!“). Keturi metų laikai: pavasaris, vasara,
ruduo ir žiema diktuoja Mažosios Lietuvos valstiečiams (būrams) gyvenimo ritmą, nuo jos priklauso
darbų ciklas: sėja, sodinimas, šienapjūtė, mėšlavežys, bulviakasys, kūlimas, gėrybių rinkimas ir
apsirūpinimas žiemai. Alegorinis žmogaus ir gamtos gretinimas nusako, kad Dievo nustatyta tvarka
aiški gamtoje: gandrai sutvarko lizdą, vėliau pasisotina ir padėkoja dievui, kuklios išvaizdos ir saikinga
maisto lakštingala savo čiulbesiu, panašiu į giesmę, garbina Dievą. Įasmeninti gyvūnai dėkoja Dievui
už kiekvieną suteiktą malonumą („Ak, šlovings Dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms!“). Kadangi žmogus
taip pat yra Dieviškojo plano dalis, jis turi imti pavyzdį iš gamtoje gyvenančių būtybių ir mokytis:
darbštumo, kuklumo, saikingumo, religingumo. Taigi M.Donelaičio didaktinės epinės poemos
"Metai" vaizduojama gamta yra amžinųjų vertybių puoselėtoja, todėl žmogus turi iš jos imti pavyzdį.

Dar viena mintis, atsispindi epinėje poemoje "Metai", tai - tautiškumo puoselėjimo svarba.
Nutautėjimas yra asocijuojamas su yda, kurios reikia atsikratyti, todėl lietuviai, kurie bando
pamėgdžioti kitataučius, yra kritikuojami, pašiepiami: “Klumpės, kaip mes vokiškai kalbėdami
sakom,/ Rods taip jau lietuvninkams nešiot nepritinka;/ Nės ir jas mūsų tėvų tėvai girt nenorėjo".
K.Donelaičio poemos pasakotojas smerkia valstiečius dėl nutautėjimo, nenori, kad jie susitapatintų
su kitataučiais, siekia išsaugoti protėvių paveldą: "Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės, / Kaip dar
prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo / Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino, / Bet vyžas, kaip būrams
reik, nešiodami gyrės." Poemos autorius, išryškina svetimšalių ydas, juos gretima su lietuviais, taip
įrodydamas, kad lietuviai yra ne ką prastesni už kitataučius : “Vokiečiai lietuvninką per drimelį laiko,/
O prancūzpalaikiai į jį žiūrėdami šypsos./ Šypsos rods, o tik mūsų šauną garbina duoną/ Ir dešras
rūkytas su pasimėgimu valgo./ O štai, jau lašinių lietuviškų prisiėdę/ Ir mūs alų su gvoltu jau visą
sugėrę,/Viežlybus lietuvninkus išpeikt nesigėdi. “ Nors lietuvių gretinimasis su svetimšaliais yra
neginčijamai nepageidaujamas elgesys, kai kurios tautos yra vaizduojamos, kaip pavyzdys lietuviams:
“Bet ir su riešutais saldžiais taip jau pasidarė./Vokietės tokių daiktų bačkas prisirinko,/Ir jau kelios jų
parduot žakus prisipylė./O štai mūsų nenaudėlės dar nei riešutytį,/ Ir nei vieną, nei mackiurniką
riešutytį/ Žiemai perkąst ir kramtyt dar nenusiskynė. “ Tuo yra siekiama kad lietuvių tauta taptų dar
labiau darbšti, kruopšti, geresnė už svetimšalius. Nereiktų pamiršti ir vieno svarbiausio poemos
veikėjų vardu Pričkus, kuris išsakė meilę lietuviui, puoselėjančiam tautiškumą: „Taip Dieve duok
kožnam, kurs mūsų Lietuvą garbin / Ir lietuviškai kalbėdams baudžiavą seka. / Tam Dieve duok!
Sulaukt kasmets pavasarį sveiką.“ Tokiu požiūriu valsčiaus seniūnas Pričkus net baudžiavos pavergtus
būrus skatina gerbti gimtąją kalbą bei kultūrą. Taigi K.Donelaitis, siekdamas lietuviams parodyti
tautiškumo puoselėjimo svarbą, juos savo poemoje lygino su kitataučiais tam, kad įrodytų, jog
svetimybių pamėgdžiojimas yra neigiama savybė, o, kritikuodamas kitas tautas, parodyti, jog lietuviai
yra ne ką prastesni už užsieniečius.
Taip pat dėmesys yra atkreipiamas ir į darbo svarbą. Nors kūrinyje yra kritikuojamas baudžiavinis
žmogaus išnaudojimas, būrams darbas yra vertybė, padedanti išlikti oriam, gyvenimo būdas,
pasaulėžiūra, jų prigimtis: "Rods sveiks kūns, kur vis šokinėdams nutveria darbus, / Yr didžiausi bei
brangiausi dovana Dievo.“ Darbas padeda Mažosios Lietuvos valstiečiams jaustis bendruomenės
dalimi, juos jungia į bendrą kolektyvą. Darbštumo juos moko gamta: gandrai, kurie sugrįžę pavasarį
randa sudraskytą lizdą, pirmiausiai imasi jo tvarkymo, o tik vėliau maisto ieškojimo. Šiuo epizodo yra
siekiama pamokyti lietuvius, jog šeimos gerovę užtikrina darbštumas, o ne pilnas skrandis.
Svetimšalių ponų santykis su darbu yra kitoks nei būrų: jie nevertina darbštumo, yra apsiriję, tyčiojasi
iš jiems dirbančių valstiečių: "... jie būriškus išjuokdami darbus / Su griekais kasdien ir vis tingėdami
penis.“ Taigi K.Donelaičio poemoje "Metai" vaizduojamas darbas yra vertybė, kuri Mažosios Lietuvos
valstiečiams padeda neprarasti orumo, jungia juos į bendruomenę, yra reikalingas šeimai aprūpinti.

Viską apibendrindama galiu teigti, jog Švietimo epochos rašytojas, evangelikų liuteronų pastorius
K.Donelaitis savo didaktinėje poemoje "Metai" siekė pamokyti, šviesti tuometinę visuomenę,
aptardamas jų vertybes bei ydas bei skirdamas jiems naudingus patarimus. Didžiausia dėmesį
rašytojas skyrė gamtos tobulumo atskleidimui, darbo svarbai bei tautiškumo puoselėjimo
išaukštinimui.