ANTANAS BARANAUSKAS

 Antanas Baranauskas – XIX a. vidurio lietuvių poetas romantikas,

dvasininkas, kalbininkas, matematikas, vertė Bibliją. Miško metaforos
lietuvių literatū roje įprasmintojas.
 Mokėsi žymiuose Europos universitetuose, mokėjo rusų, lenkų
kalbas, pažino lenkų literatū rą.
 Daug dėmesio paskyrė lietuvių kalbos mokslui: tyrinėjo ir aprašinėjo
tarmes, rengė gramatiką.
 1855 m. jis susipažino su ypatinga moterimi savo gyvenime –
Karolina Praniauskaite. Ji šaltiniuose dažnai įvardijama kaip pirmoji
lietuvių literatū roje žinoma moteris poetė. Tik jos dėka Baranauskas
detaliai susipažino su lietuvių literatū ra bei klasikine lenkų poezija.
 1864 m. Sankt Peterburge buvo paskirtas Dvasinės akademijos, kur
mokėsi anksčiau, profesoriumi, pastoralinės teologijos dėstytoju. Po
metų dėl tam tikrų priežasčių buvo atšauktas iš pareigų, tad grįžo į
Lietuvą.
Antano Baranausko kū riniai:
 „Dainų dainelė“
 „Anykščių šilelis“
 „Kelionė Peterburgan“
 „Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva“
„DAINŲ DAINELĖ“
Šis Antano Baranausko kū rinys įtaigiai ir skaitytojui suprantamai perteikia
tautos svarbią istorinę patirtį, kuri sukaupta nuo pat gilios priešistorės iki
šių dienų, kol buvo parašytas pats eilėraštis. Šį Baranausko eilėraštį galima
traktuoti, kaip gana dramatišką ir kiek permainingą aprašytą laisvės
gavimo proceso ciklą ar periodą nuo to meto, kada tauta buvo visiškai
laisva, nepriklausoma ir nieko nevaržoma iki tol, kol tautos gyvenime
pasirodė žiaurioji vergija, supančiojusi žmones ir įstačiusi į tam tikrus
rėmus, kurie vertė kurti ir puoselėti didžiausias viltis bei planus, siekiant tą
brangią laisvę atgauti ir niekad nebepaleisti.
1. Įvadas į kūrinį (1-4 eilutė; 1 posmas) – pirmos keturios kū rinio eilutės
nieko nelaukiant apsako visą tą lietuvybės jausmą, tą norą apie savo kraštą
kaip nors skleisti žinią. Net ir liū dnus, žiaurius dalykus mū sų istorijoje buvo
sugebėta papasakoti per ypatingus metodus.
2. Gamtos peizažas (5-20 eilutės) – toliau, kaip ir dažnuose lietuvių kilmės
autorių kū riniuose, aprašoma magiška ir tobula Lietuvos gamta. Antanas
Baranauskas pasižymėjo savo stipriais jausmais Lietuvai bei visai gamtai
todėl nenuostabu, kad išskiriama gamta kaip ypatingai svarbus aspektas.
Mū sų šalis yra gausi visko, nuo piliakalnių iki nuostabiųjų ąžuolų, kurie taip
pat asocijavosi su stiprybe, galimybėmis ir jėga.
3. Didingos praeities garbinimas, istorijos dramatizavimas (21 – 33
eilutės) – garbinama svetinga, maloni, ir visai kitokia Lietuvos praeitis.
Seniau Lietuva buvo laisva ir nepriklausoma, Sakoma, kad žmonės buvo
turtingi, didingi ir galingi. Viskas taip buvo iki tol, kol Lietuva nebuvo
prispausta vergijos.
4. Optimistinis požiūris į ateitį ir nyki dabartis (34 – 64 eilutės) – dabar
jau šalis prispausta vergijos kenčia, žlunga. Ž monės supančioti, šalis yra
įspausta į tam tikrus rėmus, kurie verčia kurti ir puoselėti vilti, kad bus
siekiama atgauti tai, kas prarasta ir niekada to nepaleisti. Atkrito ne tik
žmonės, bet ir visa gamta, ąžuolai jau nebe tokie galingi, o ir gamta niū ri.
Vis dėlto sakoma, kad bažnyčia ir Dievas tuos vargšus, prispaustus žmones
gelbėja.
5. Dievas ir bažnyčia. (65 – pabaiga) – sakoma., kad iš šitos priespaudos
žmones gali išvesti vien tik Dievo malonė. Taip pat rašoma, kad žmonės tuo
ir tiki – lanko bažnyčią, meldžiasi, giedoja, taip dėkodami Dievui už viską,
ką dėl jų jis daro.