Augutė Liutkevičienė

METODINIAI PATARIMAI, RENGIANT(IS) RAŠINIAMS 9-10 KLASĖJE

1. Teiginių formulavimas
Teiginys
 atsako į temą,
 aiškus, konkretus,
 lengvai įrodomas. (Pagal R.Koženiauskienę)
Veikla: mokiniams paskirtos dvi panašios temos. Trys grupės formuoja teiginius vienai temai, trys
kitos grupės – kitai temai. Mokinių pateiktus teiginius aptariam, vertinam pagal kriterijus ir
išsirenkam du tinkamus būsimam rašiniui (pasirinkti teiginiai lentelėje pabraukti).

Kodėl žmonės praranda tautinę tapatybę? Kaip išsaugoti tautinę tapatybę?

1. [Žmonės praranda tautinę tapatybę todėl, kad....]
Gyvendami svetimoje aplinkoje žmonės perima
svetimų kultūrų papročius ir kalbą.
2. Būna tokių žmonių, kurie gyvena savam krašte,
bet jiems nerūpi tautos istorija, nerūpi, kas vyksta
jo šalyje, gyvena tik kad valgytų. („Ne vien
duona žmogus gyvas...“)
3. Mišrių šeimų kūrimas taip pat gali būti priežastis
prarasti tautinę tapatybę.
4. Žmonės praranda tautinę tapatybę ir todėl, kad ji
neugdoma šeimoje.
5. Tautinė tapatybė išnyksta, nes žmogui nesvarbu,
kas jis yra.
1. [ Kad išsaugotų tautinę tapatybę...] Visų pirma
žmogus privalo neužmiršti savo gimtosios
kalbos.
2. Labai svarbu ne tik kalbą puoselėti, bet ir
ugdytis tradicines vertybes, būti doru žmogumi.
3. Norint išsaugoti tautinę tapatybę, labai svarbus
sąmoningas žmogaus apsisprendimas,
domėjimasis savo tautos istorija, papročiais.
4. Svarbu turėti tvirtas moralines nuostatas,
sąmoningai rinktis būti lietuviu.
5. Tautinės tapatybės išsaugojimas prasideda
šeimoje.

2. Įžangos kūrimas. Problema atsiranda susidūrus dviem priešingiems dalykams.

Tautinis savitumas - išskirtinumas, Globalizacija daro pasaulį vienodą.
unikalumas. Iškyla didžiausios tarptautinio bendravimo
kalbos. Žmonės perima kitų tautų kalbą,
Tautų įvairovė yra vertybė, nes kiekviena kultūrą.
tauta unikali, įdomi savo istorija, kultūra.
Kaip nenutautėti? Kaip išsaugoti tautinę tapatybę?

3.Pabaigos (rašinio išvadų) kūrimas

Dėstymo dalių teiginiai pabaigoje ........ ...... tarsi pakartojami kitais žodžiais, išplečiant
mintį. Formuluojame pagrindinę mintį.

Apibendrinant galima teigti, kad tautinės

 Visų pirma žmogus privalo neužmiršti
savo gimtosios kalbos.
 Labai svarbu ne tik kalbą puoselėti, bet
ir ugdytis tradicines vertybes, būti doru
žmogumi.
tapatybės išsaugojimas – kiekvieno žmogaus
sąmoningas pasirinkimas. Svarbiausia suvokti, kad
gimtoji kalba yra pati svarbiausia, gražiausia, ir
ją reikia vartoti. Dar labai svarbu visais gyvenimo
atvejais būti doru žmogumi. Taip išsaugodamas
savo tautinę tapatybę žmogus išsaugos ir tautą,
kokia maža ji bebūtų, kokiomis sudėtingomis
sąlygomis ji begyventų.
 Augutė Liutkevičienė

Rašinio pavyzdys. Kaip išsaugoti tautinę tapatybę? Aušrinė

Tautinė tapatybė yra asmens, kaip tautos atstovo, išskirtinumas, savitumas. Tautų įvairovė yra
vertybė, nes kiekviena tauta unikali, įdomi savo istorija, kultūra. Bet šiandieniame pasaulyje vykstant
globalizacijos procesui, tautos labai artimai bendrauja, atsiranda bendra kalba, pasaulis darosi vienodas.
Kaipgi tokiomis sąlygomis išsaugoti tautinę tapatybę?
Norėdamas išsaugoti tautinę tapatybę, visų pirma žmogus privalo neužmiršti savo gimtosios kalbos.
Kaip sako Mikalojus Daukša, pirmųjų lietuviškų knygų LDK kūrėjas, tautos išlieka ne todėl, kad žemės
derlingos ar pilys stiprios, o todėl, kad vartoja savo kalbą. Gyvendamas šiuolaikiniame globaliame pasaulyje
dažnai žmogus dažnai žavisi anglų kalba ir mano, kad ji ateityje bus svarbesnė nei gimtoji kalba. Toks
požiūris pavojingas, nes žmogus gali prarasti tautinę tapatybę. Kad gimtosios kalbos išsaugojimas svarbus
mūsų tautinei tapatybei, atskleidžia XX amžiaus Mažosios (Prūsų) Lietuvos rašytoja Ieva Simonaitytė
savo romane „Aukštujų Šimonių likimas“. Pati rašytoja kilusi iš Klaipėdos krašto, kur seniau gyveno gana
daug vokiečių. Pasakodama apie ten gyvenusius žmones, rašytoja parodo, kaip svarbu kalbėti savo tautos
kalba. Jokūbo Šimonio sūnus Mikėlis grįžta iš Karaliaučiaus labai pasikeitęs. Jis ne tik atrodo kaip vokietis,
bet kalba svetima kalba. Savo sūnų pavadinęs vokišku vardu – Heinc Joachim. Be to, brolį Krizą bando
įtikinti, kad labai svarbu mokyti vaikus vokiečių kalbos, kad vis tiek visi suvokietės. Visai kitokios
nuomonės yra brolis Krizas. Jam svarbu kalbėti savo gimtąja kalba. Brolį jis pavadino „paiku vokiečiu“.
Tėvas Šimonis Mikėlį laiko prapuolusiuoju sūnumi. Tokia užuomina į biblinį sūnų palaidūną atskleidžia,
kad, tėvo nuomone, sūnus nedoras, nuėjo klystkeliais. Tik senatvėje Mikėlis susiprato, kad labai svarbu
išsaugoti savo kilmę, savo šaknis, svarbu kalbėti savo tautos kalba. Prisiminus jaunystės metus Mikėlį
apimdavo gėdos jausmas. Skaitydami romaną šių laikų žmonės taip pat apmąsto savo pasirinkimą: kas
svarbiau – gimtoji kalba ar anglų kalba? Simonaitytės papasakotos istorijos verčia mus grįžti prie savo
šaknų, nepamiršti savo kalbos. Taigi tautinė tapatybė neįmanoma, neišsaugant gimtosios kalbos, kuri, anot
J.Jablonskio, yra didis tautos pastatytas paminklas.
Dar labai svarbu būti dorais žmonėmis. Kad tauta gali pražūti, jei žmonės bus nedori, išsakė XIX a.
pabaigos – XXa. pradžios lietuvių filosofas Vydūnas. Anot jo, morališkai sunykęs žmogus nepuoselėja
tradicinių tautos vertybių, o išsaugodamas žmogiškumą žmogus išsaugo ir tautinę tapatybę bei visą tautą.
Vadinasi, kiekvienas iš mūsų turi stengtis būti doru žmogumi. Kad lietuvio dora svarbi išsaugant tautinę
tapatybę, taip pat kalba Ieva Simonaitytė minėtame romane. Visose Šimonių giminės kartose būta
žmonių, kurie pasižymi aukša morale. Tokie buvo senoji Šimonių karta. Pavyzdžiui, Matas gina Dabarą nuo
vokiečių sakydamas, kad lietuvis neskriaudžia žmonių ir neleidžia skriausti kitiems. Be to, Matas, praradęs
tėvą ir brolį, bando užgniaužti neapykantą vokiečiams, nori išaugoti švarias rankas. Matome, jog Šimoniai
teisingi, dori žmonės. Toks pats doras yra Mato palikuonis Jokūbas Šimonis. Saugodamas gerą Šimonių
šeimos vardą, Jokūbas neišduoda savo brolio Anskio, kuris padegė jo namus. Jokūbas sako, kad jie abu
vienų tėvų vaikai, kad jis, Jokūbas, nenori būti niekšu, jam svarbu, jog Šimonių vardas nebūtų valkiojamas
po kalėjimus. Tai atskleidžia, kaip svarbu Šimoniams išlikti aukštesnės moralės žmonėmis. Vis dėlto Viliaus
Šimonio šeimos moralinis nuosmukis pražudė visą giminę. Vilius ir jo žmona Etmė prarado tradicines
vertybes. Jie negerbė senų tėvų, nepagarbiai elgėsi su kitais savo giminės žmonėmis, juos užvaldė turto
godulys, o Etmė netgi tapo žmogžude – nuonuodijo senąjį Krizą Šimonį ir savo vaiką. Taip išnyko Šimonių
giminė. Liūdna kūrinio pabaiga parodo, kad dėl žemos moralės susinaikindamos giminės sunaikins ir visą
tautą. Taigi tautinės tapatybės išsaugojimui labai svarbios tradicinės vertybės, žmogaus dora.
Apibendrinant galima teigti, kad tautinės tapatybės išsaugojimas – kiekvieno žmogaus sąmoningas
pasirinkimas. Svarbiausia suvokti, kad gimtoji kalba yra pati svarbiausia, gražiausia, ir būti doru žmogumi.
Taip išsaugodamas savo tautinę tapatybę žmogus išsaugos ir tautą, kokia maža ji bebūtų, kokiomis
sudėtingomis sąlygomis ji begyventų.
 Augutė Liutkevičienė

MOKINIŲ RAŠINIŲ ANALIZĖ TURINIO ASPEKTU

Siekiant ugdyti gebėjimą atsakyti į temą, pagrįsti teiginius tinkamais argumentais, labai
svarbu analizuoti mokinių darbus, išsiaiškinti trūkumus ir rašinius redaguoti.

Mokinių darbų analizės pavyzdžiai.

I. Užduotis Parašyti Sofoklio tragedijos „Antigonė“ pasirinkto veikėjo

charakteristiką.

Ištaisius darbą, akivaizdūs teiginių formulavimo trūkumai.

1. Mokiniams pateikiami Pastraipos įsivertinimo klausimai:

• Ar pradžioje yra sakinys-teiginys apie vieną veikėją?

• Ar tas sakinys-teiginys nurodo mintį, kuri bus įrodyta pastraipoje?
• Ar to sakinio-teiginio mintis nesuskaidyta į smulkias vienarūšes dalis?
• Ar tas sakinys-teiginys atspindi pasirinkto veikėjo charakterio (paveikslo) esmę?

2. Remdamiesi įsivertinimo klausimais mokiniai įvertina pastraipų teiginius. Nuomonė

pagrindžiama.

A. Sofoklio kūrinyje „Antigonė” yra vaizdingai aprašomas Antigonės, vienos iš pagrindinių

veikėjų, paveikslas.

B. Sofoklis – turbūt garsiausias antikinio teatro atstovas. Savo kūrinyje „Antigonė”

dramaturgas puikiai atskleidžia veikėjų charakterius, pavyzdžiui, Haimono, karaliaus
Kreonto sūnaus.

C. Sofoklio kūrinyje „Antigonė” aprašo veikėjų bruožus, jų gyvenimo būdą, tikėjimą,

įsitikinimus.

D. Sofoklio kūrinio pagrindinė veikėja Antigonė – drąsi, ryžtinga mergina, nepaklūstanti

Kreonto įsakymams. Ji labai mylėjo savo brolį, todėl jam žuvus, ryžtasi jį palaidoti... <....>
Be to, Antigonė labai jautri. Kai ją nuteisė mirti, Antigonė liūdėjo, kad niekada neištekės,
kad neaugins vaikų...

3. Raskite Antigonės bruožus apibendrinančius žodžius.

 Drąsi
 Ryžtinga
 Mylinti
 Turinti tvirtus įsitikinimus
 Pasiaukojanti
 Teisinga
 Laisva, nepaklūstanti tironui

Šviesi, kilni, tauri, dora

 Augutė Liutkevičienė

4. Įvertinkite Gerdos redaguotos pastraipos teiginį ir argumentavimą.

Sofoklio tragedijos „Antigonė“ pagrindinė veikėja Antigonė aprašoma kaip šviesi, tauri
asmenybė. Kūrinio pradžioje atsiskleidžia drąsus ir ryžtingas merginos charakterio būdas — ji
nepaklūsta karaliaus Kreonto įsakymui, draudžiančiam laidoti brolį Polineiką, ir žinodama, koks
atpildas už tai laukia vis tiek įgyvendina savo ketinimus. Herojė pasipriešinimą karaliaus įsakymui
pateisina kaip pareigą, šventą priedermę, taip įrodydama meilę artimam žmogui, pagarbą
tradicijoms. Antigonė – atkakli mergina, siekianti savo tikslo. Nors sesuo Ismenė bando ją atkalbėti
nuo pražūtingo poelgio, ji pasiryžusi aukotis. Akistatoje su karaliumi atsiskleidžia Antigonės
sąžiningumas — Kreontui paklausus, ar mergina drįso nepaklusti jo įsakymui ir bandė palaidoti
Polineiką, ji neneigia, prisipažįsta: ,, ...padariau, ir nesakau, jog ne.“ Antigonė jaučiasi teisi, nes
pasielgė pagal dievų įsakymą, kuris liepia palaidoti kiekvieną mirusįjį, ji nelaiko Kreonto įsakymo
tokiu galingu kaip amžino dievų įsakymo, o tai įrodo stiprius herojės įsitikinimus, jog aukšta
moralė yra svarbiau už įstatymus. Taip elgiasi tik laisvos sielos žmogus, kurio neįmanoma pavergti.
Vis dėlto toks drąsus merginos neklusnumas tik dar labiau užrūstina karalių ir ji pasmerkiama
amžiams kalėti oloje. Paskutinėse kūrinio scenose matome Antigonę jautrią, bet nepalaužtą.
Mergina supranta, jog nepaklusimas tironijai, laisvės troškimas jai kainavo gyvenimą, kurį mergina
mylėjo ir brangino. Apibendrindami galime teigti, jog pagrindinė veikėja Antigonė kūrinyje
atsiskleidžia kaip kilni ir dora asmenybė, laisvo žmogaus pavyzdys.

II. Užduotis Parašyti rašinį „Kodėl reikia skaityti tautosaką?“

Ištaisius darbą, akivaizdūs teiginių formulavimo trūkumai.

1. Mokiniai dirba grupėmis. Grupės susikuria po tris teiginių vertinimo kriterijus. Kriterijai
aptariami.
1) ................................................................................................................................................
2) ................................................................................................................................................
3) ................................................................................................................................................
2. Grupėms pateikiama lentelė su mokinių teiginiais. Grupės pateikia, kokių vertinimo kriterijų
nesilaikoma.

Eil. Teiginiai Teiginių vertinimas

nr.
1. Tautosaka – mūsų tautos lobis.

2. Tautosaka padeda pažinti praeitį.

3. Tautosaka pasakoja apie protėvius.

4. Skaitydami tautosaką susipažįstame su

protėvių gyvenimo būdu.

5. Tautosaka ugdo žmogaus vertybes ir

moko teisingai pasirinkti.
 Augutė Liutkevičienė

6. Jei neskaitysime pasakų, nesiugdysime

vertybių.

7. Pasakos ir mitai mus moko gyventi.

 Aptardami argumentavimą, dar kartą prisiminkime, ką skaitėme:

 Sovijaus mitas
 Pasakojimas apie Vaidevutį
 Padavimai apie.........
 Sakmės apie..........
 Pasakos: „Eglė žalčių karalienė“, „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“.........

 Ruošdamiesi rašiniui, pagalvokime, kuriems teiginiams pagrįsti tiktų patarlės? Kokios?

 Nekask kitam duobės, nes pats įkrisi.
 Kas nedirba, tas nevalgo.
 Savam krašte ir tvoros žydi.
 Baimė su meile drauge nevaikšto.
 Draugą bėdoje pažinsi.

III Užduotis Įvertinti rašinį.

Vertininmo aspektai Blogai - 0 Patenkin. -1 Gerai - 2 Labai Ką tobulinti?

gerai -3
1. Ar įžanga
tinkama?
3. Ar teiginiai atsako į
temą? Ar aiškūs,
konkretūs, lengvai
įrodomi?
4. Ar pirmos
pastraipos
argumentai tinkami
ir svarūs?
5. Ar antros
pastraipos
argumentai tinkami
ir svarūs?
6. Ar pabaiga
apibendrina visą
dėstymą?
 Augutė Liutkevičienė

Kodėl reikia skaityti tautosaką? Rasa

Turbūt nerasime žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs nei vienos pasakos, nežinotų legendų, nebūtų
skaitęs padavimų. Visus šiuos kūrinius — sakmes, padavimus, pasakas, legendas, mitus — apibendrina
vienas žodis „tautosaka“. Ji tautos sielos veidrodis. Iškelkime sau klausimą — kodėl gi reikia skaityti
tautosaką?
Visų pirma, tautosaka ugdo žmogaus vertybes. Ypač tai pastebime skaitydami pasakas. Kūrinyje
„Eglė žalčių karalienė“ kalbama apie sūnų ištikimybę tėvui — žodžiu ir rykšte gąsdinami berniukai
laikos duoto žodžio ir neišduoda paslapties, kaip sugrįžusi prie jūros motina tėvą šauks. Pasakoje taip
pat parodoma žmonos ištikimybė vyrui. Sužinojusi apie mylimojo Žilvino mirtį Eglė negrįžta į tėvų
namus, taip įrodydama meilę ir ištikimybę. Taigi, šeima — viena iš vertybių, atskleidžiama šiame
kūrinyje. Pasakoje „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“ kalbama apie kitą vertybę — pasiaukojimą.
Norėdama išlaisvinti brolius iš baisaus prakeiksmo sesuo pasiryžta dvylika metų nekalbėti. Taip
pasiaukodama ji rizikavo savo gyvybe — žmonės manė, jog ji esanti ragana ir reikia ją sudeginti.
Sakoma, kad vaikai — tai didžiausias motinos turtas. Net ir tai, kad iš seselės atimdavo vaikus, o vietoj
jų padėdavo kačiuką ar šuniuką, nepalaužė jos pasiaukojimo tylėti dėl brolių. Ji kantriai kentė visas
negandas, kad išvaduotų brolius. Sesers tyla nulemia laimingą pasakos baigtį — išvaduoja brolius nuo
prakeiksmo, o šie išgelbsti ją nuo baisios mirties. Taigi, skaitydami tautosaką atrandame tokias vertybes,
kaip ištikimybė, meilė šeimai, pasiaukojimas, kurios visais laikais yra doro gyvenimo požymiai.
Be to, skaitydami tautosaką sužinome apie protėvių gyvenimo būdą. Tautosakos kūriniai lyg
tiltas, jungiantis praeitį su dabartimi. Pasakojimas apie Vaidevutį mus nukelia į tuos laikus, kai žmonės
gyveno necivilizuotą gyvenimą. Nuo seno mes, lietuviai, esame apibūdinami kaip žemdirbių tauta,
tačiau ar kada nors susimąstėme, kas pasėjo pasėjo pirmąjį grūdelį mūsų žemėje? Vaidevutis, pirmasis
senovės lietuvių karalius, išmokė mus gyventi civilizuotai: tuoktis su vienu asmeniu, gyventi sėsliai,
verstis žemdirbyste, gyvulininkyste, būti taikiems, bet prireikus ginti savo žemes — viso to, kas dabar
yra tapę mūsų kasdienybe, gyvenimo būdu. Iš šio kūrinio mes sužinome, kas buvo pirmas mūsų
įstatymų kūrėjas ir kieno dėka gyvename civilizuotą gyvenimą. Protėvių kasdienybė nebuvo vien
darbas. Mitologinės sakmės mus supažindina su protėvių tikėjimu. To meto senovės lietuviai garbino
gamtos dievus. Iki šių dienų girdime miškų globėjos Medeinos vardą, dažnai juokaujama apie mirtį
sėjančią Giltinę, ne vienas iš mūsų laukiame turtus nešiančių aitvarų. Šiandien muziejuose galime
pamatyti kadaise garbintų dievų skulptūras. Taigi, tautosaka tarsi gidas, supažindinantis mus su protėvių
gyvenimo būdu.
Apibendrinant galima teigti, jog tautosaka tai vertybių šaltinis, ugdantis mūsų kiekvieno
asmenybę. Taip pat tai yra paveldas, pasakojantis apie protėvių istoriją, atskleidžiantis jų pasaulėjautą ir
šį paveldą turime saugoti ir perduoti iš kartos į kartą. Tautosaka — tai tautos dvasinis turtas. 416ž.
 Augutė Liutkevičienė
IV užduotis Įvertinkite Ugnės ir Giedrės pastraipas argumentavimo aspektu.
Ar žmogus jaučia atsakomybę už savo veiksmus, priklauso nuo jo
auklėjimo. Jei vaikas auga tvarkingoje, darbus pasiskirsčiusioje šeimoje, jis
būtinai beaugdamas įgis atsakingumo ir pareigos jausmą. Tačiau jei šeima yra
apsileidusi ar rodo savo atžaloms blogą pavyzdį, labai abejotina, kad vaikas
savaime išsiugdys tas savybes. Kad jauno žmogaus atsakomybė priklauso nuo
šeimos, atskleidžiama Juozo Grušo pjesėje „Meilė, džiazas ir velnias“.
Pagrindiniai kūrinio veikėjai yra keturi jaunuoliai, kurie visi augo sudėtingomis
sąlygomis – be tėvų ar bent be artimo meilės. O labiausiai iš jų išsiskiria Andrius,
kuris būdamas vaikas lyg ir buvo apsuptas tėvų šilumos, juo rūpinosi, tačiau tėvai
per daug jį išlepino ir sūnus neišmokė atsakingumo. Vaikystėje mama dėl
Andriaus pykosi su jo mokytojais ir net, kaip buvo rašoma knygoje, draskė jiems
akis, o tėvas, sovietmečiu dirbdamas ir turėdamas ryšių valdžios organuose,
nuolat išsukdavo jį nuo bėdos – ištraukdavo iš kalėjimo. Šitaip ir išaugo vaikinas
įsivaizduodamas, kad jį visuomet nuo problemų apsaugos tėvai. Būdamas jau
jaunuolis Andrius „pasiskolina“ automobilius, be jokios sąžinės graužaties
meluoja apie tokius dalykus kaip žmogžudystės ir vagystės, net nepagalvodamas,
kaip tokie pasakojimai paveiks draugus ir artimuosius. Galiausiai vaikinas
visiškai peržengia ribas ir kartu su bičiuliais išprievartauja savo mylimąją
Beatričę. Tačiau net ir po tokio siaubingo poelgio jis nesupranta, kad už tai turėtų
būti nubaustas. Po tokių istorijų į galvą ateina mintys, kad ne veltui sakoma, jog
žmogų reikia auklėti nuo mažumės, nes suaugusių jau niekas nepakeis – nei
meilė, nei bausmė. Nuo mažens reikia visiems vaikams diegti tikrąsias vertybes:
atsakomybės, pareigos bei gerumo ir supratingumo jausmus, kad užaugtų gerais
žmonėmis ir žinotų, jog už kiekvieną poelgį reikia atsakyti. Ugnė
Kartais gerų troškimų ir norų neužtenka nugalėti blogį. Dažnai mes įpratę
žmones skirstyti į du tipus: geri ir blogi. Aš manau, kad negalima žmonių
vadinti tik gerais ar tik blogais. Visais laikais atsiranda donkichotiškų
asmenybių, kurios tiki, jog kiekvienas žmogus yra kažkuo gražus ir geras.
Jie mano, kad net ir patį blogiausią žmogų gali atvesti į doros kelią. Dažnai
taip ir nutinka. Pavyzdžiui, narkomanų pagalbos centruose yra teikiama
pagalba „dugną“ pasiekusiems žmonėms, su jais bendraujama, gilinamasi
į jų jausmus ir tai jiems suteikia jėgų viską pradėti iš naujo. Tačiau yra ir
tokių žmonių, kurie nenori keistis, ir bandymas jiems padėti, tikėjimas, kad
jie pasikeis, yra kova su vėjo malūnais. Apie tokią kovą su blogiu yra
kalbama Juozo Grušo tragikomedijoje „Meilė, džiazas ir velnias“. Kūrinyje
pasakojama apie Beatričės norą pakeisti savo draugus, kurie gyvena nedorą
gyvenimą. Mergina yra įsitikinusi, jog meilė bei gėris gali pakeisti
draugus, nes jie iš esmės yra geri. Deja, mergina klydo. Jai ne tik nepavyko
paversti savo draugų geresniais žmonėmis, bet ir pati nukentėjo. Juk kai ji
suabejojusi, ar jos draugas Andrius neapvogė parduotuvės, nuėjo pas jo
tėvą išsiaiškinti tiesos, Beatričės rūpestis liko nesuprastas, ji buvo
apkaltinta kišimusi ne į savo reikalus ir paniekinta Andriaus.Jis netgi
keršijo Beatričei, atiduodamas jos dienoraštį direktorės pavaduotojai. Taigi
ne visada gerų troškimų pakanka nugalėti blogį, nes kartais žmogus yra
priėjęs tokią ribą, kai niekas nebegali jam padėti, nes jis nesupranta, kad
elgiasi neteisingai ir, kol jis pats nenorės keistis, tol niekas kitas negalės
jam padėti. Giedrė
1.Perskaitę pastraipos
teiginį, pasakykite, kokią
temą mokinė rašo.
..............................................
..............................................
..............................................
..............................................
..............................................
.....
2. Skaitydami pastraipą,
įvertinkite, ar mintis
tęsiama, ar nuosekliai
dėstomos mintys, ar įrodytas
teiginys.
..............................................
..............................................
..............................................
... 3. Ar tinkama pastraipos
užsklanda?
..............................................
..............................................
..............................................
..............................................
1.Perskaitę pastraipos
..............................................
teiginį,
.... pasakykite, kokią
temą mokinė rašo.
..............................................
..............................................
..............................................
..............................................
..............................................
2. Ar 2-4 sakiniai tęsia
teiginio mintį? Ar
įrodinėjamas teiginys?
..............................................
..............................................
..............................................
..............................................
3. Ar kūriniu remiamasi
tikslingai? Ar argumentas
svarus? .................................
..............................................
..............................................