Literatūrinis rašinys

Jau niekas tavęs taip giliai nemylės

Paskutiniais XIX a. dešimtmečiais ir pačioje XX a. pradžioje, formuojantis moderniai

lietuvių tautai, sparčiai brendo ir jos kultūra bei literatūra. Nors spaudos draudimo
laikotarpiu sąlygos kultūrai plėtotis buvo itin nepalankios, vis dėlto nelegalūs spaudiniai, jų
sklaida telkė ir brandino tautą. Pagrindinė tautinio sąjūdžio jėga buvo jauni žmonės -
moksleiviai, studentai, mokslus baigę inteligentai. Į lietuviškos spaudos platinimą įsitraukė ir
kaimo gyventojai, dauguma knygnešių buvo kaip tik valstiečiai.
Žymiausias lietuvių romantizmo poetas Jonas Mačiulis-Maironis parašęs daug
literatūrinių kūrinių, kuriais gėrisi ir šių laikų žmonės. Jis dirbo lietuvių tautos labui, skatino
jos savimonę, kėlė patriotinius jausmus. Savo lyrikoje atskleidžia, kad niekas negali mylėti
tėvynės labiau už poetą. Maironis kūrė sudėtingus, tarsi besimainančius vaizdus, kurie
sulieja kelias prasmes. Kalbama ir apie moterį – mūzą įkvėpėją, ir apie tėvynę, keliančią
poetui prakilnius jausmus. Maironiui poezija tapo tvirta atrama pačiam. Kūrybą saugojo
Maironį nuo sustabarėjimo, uždaros kunigo buities. Kartu kūryba pareikalavo daug
žmogiškųjų jėgų, ne kartą skausmingomis spalvomis nudažė eilėraščius. To vidinio
dramatizmo tarsi ir nesimatė. Nuo išorės aprašymo, pasakojimo kreipė poeziją lyrinio
išsisakymo, atsivėrimo linkme. Gamtos vaizdai poeto kūryboje susiklosto iš konkrečių,
aplinką įvardijančių žodžių ir vietovardžių. Jie kūrinyje įgyja poetišką, kilnią prasmę ir tampa
tėvynės ženklais. Maironis tėvynę aprašė eilėraščiuose „Kur bėga Šešupė", „Mano gimtinė",
„Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)" sukūrė iš aukštai apžvelgiamą Lietuvos panoramą.
Svarbiausias elementas - upės: Dubysa, Šešupė, Nemunas, Nevėžis. Nemunas - visos
Lietuvos upė, susijusi ir su tautos ypatybėmis. Konkretūs žodžiai meniniuose vaizduose
išreiškia tėvynės ir jos gamtos, gimtosios žemės brangumą ir grožį. Žodžiai, kuriais Maironis
kalba apie gamtą, tampa tėvynės ženklais. Romantikai mėgo sieti kraštovaizdį su tauta: jis
lemia tautos charakterį ir kartu jį atspindi.
Maironis į poezijos centrą iškėlė žmogaus vidinį gyvenimą. Lyrinis subjektas
išgyvena meilės ir kančios nuotaikas. Meilės reikšmę žmogaus gyvenime poetas išsako
eilėraštyje „Ant Drūkšės ežero“. Meilė tėvynei, gamtai, moteriai — Maironiui didžiosios
žmogiškosios vertybės. Žmogaus dvasios darna galima tik patyrus meilės palaimą. Poetui,
kaip ir apskritai romantikams, meilė eina greta su skausmu. Eilėraštyje garsiai skamba
liūdesio gaidos: „man liūdna buvo ir sunku“; „taip liūdna vienam“. Kai žmogus pasijunta
svetimas tarp žmonių, tik meilė kūrybai gali grąžinti gyvenimo džiaugsmą. Lyrikoje
išgyvenimus sukelia tarsi ir realus, ir fantazijų pasaulis, kuriame glūdi ir šviesa, ir tamsa. Taip
puikiai parodoma, kas yra meilė, jos galia, nemirtingumas. Ji išaukštinama ir čia pat
parodoma, kad meile tikėti reikia ir meilė gali būti kad ir paprasčiausia poeto mūza.
Individualios egistencijos problemos, asmeninės patirties raiška bus pomaironinės kartos
savo kūryboje idealizavo romantinę meilę apie numylėtosios ypatingumą. Taip pat subjektas
yra lyginamas su tobulybės simboliu – žvaigžde. Epitetais įvardijamas jos grožis: „Kas suteikė
tau, numylėta, graži“. Lyrinis subjektas išgyvena meilės ir kančios nuotaikas. Jos eilėraštyje
keičiasi. Maironiui svarbi atminimo tema. Su tuo, kad žmogus gali būti atmenamas, siejama
prasmė – ypač kūrėjo. Kreipiamasi į tėvynę kaip į asmenį. Taip pat lyrinis subjektas
atskleidžia, jog mylimoji ir yra „numylėta“ tėvynė. Būtent taip išaiškėja Maironio
patriotiškumas bei meilė tėvynei.
 Apibendrindama galiu teigti, kad Jonas Mačiulis-Maironis savo poezijoje meilės
jausmus teikia gamtai – Tėvynei. Maironis skatino lietuvius tautiškumo ir patriotizmo. Taip
įrodo, jog literatūros raidoje Maironio poezija tapo klasikiniu pavyzdžiu, moderniosios lietu-
vių poezijos atspirties tašku.

.
.