Koks žmogus yra laisvas?

Laisvė individo gyvenime igyja įtin reikšmingą vietą, ir kiekvienas turi savitą
paaiškinimą šios savokos, bet be abejo jos trokšta visi. Laisvė atneša laimę, stipri asmenybe
tvirtai siekia laisvės, nekreipdamas dėmesio į kitų nuomonę, bei kliutis, o silpna asmenybe
blaškosi nežinodama kaip pasiekti tos laisves. O vis delto koks žmogus yra laisvas? O gal tai tas,
kuris savarankiškai gyvena be jokiu apribojimu, o gal tai tas individas kuris laisvas mentališkai,
kuris atrado save ir nepriklauso nuo sociumo nuomones.
Laisvas žmogus tai tas kuris gyvena ir priklauso nuo saves bei savo pasirinkimu. Daryti
tai, ko trokšta širdis, pačiam klysti ir atlikti savo žygdarbius-štai gyvenimo laisvė. Nuo mūsų
pačių priklauso, ar leisime sau būti savimi ir alsuoti visaverčiu gyvenimu. Šią problemą kėlė ir
rašytojas modernistas V. Mykolaitis –Putinas psichologiniame intelektualiniame romane
,,Altorių šešėly“ pavaizdavo žmogų, kuris sprendžiantis pareigos ir pašaukimo problemą neteko
savo individualybes bei laisvės. Pagrindinis kūrinio veikėjas Liudas Vasaris ieško, kaip suderinti
kunigo ir poeto kelius. Dėl nuolankumo tėvams, įstoja į kunigų seminariją, tačiau greit supranta,
kad norint būti geru kunigu, reikia pašaukimo, o pašaukimą Vasaris jautė ne kunigystei, o
kūrybai. Atsižadėjęs savo norų, jis atsižadėjo savęs ir savo laimės, nes ateitį kūręs kitų žmonių
troškimų pagrindu, jis savo sielą tarsi įkalino tamsiame požemyje. Kunigo gyvenimo būdas,
mąstysena jam, poetiškos prigimties žmogui, yra svetima. Prisitaikyti, pritapti prie dvasininkų,
reiškia pasmerkti dvasinei mirčiai. Dėl polinkio paisyti artimųjų lūkesčių, jis tampa nuolat
abejojančia dvilype asmenybe. Vasarį tik kančia paskatino kurti, gyvenimo išbandymas skatino
rašyti. Tačiau jis suprato, jog norint būti geru kunigu, reikia atsisakyti kūrybos, o kunigo
gyvenimo būdas, mąstysena, įpročiai Vasariui, poetiškos prigimties žmogui, yra svetimi. Jis
negali prisitaikyti prie kunigų luomo, tačiau nesiryžta ir pasipriešinti. Kai žmogus atsisako savo
pašaukimo, bei keičia savo pasirinkimus ne savo valia, o dėl kitu, tai toks žmogus praranda savo
laimę, vidinę harmoniją ir asmenine laisve. Tik praradęs asmeninę laisvę individas praranda savo
individualumą, be kurio neįmanomas prasmingas gyvenimas. Taigi, laisvas žmogus tai individas,
kuris kuria savo gyvenimą bei likimą savo valia.
Žmogus gyvenantys be apribojimu ir darantys ką nori yra laisvas. Be abejo tai begalinė
laisvė, bet jinai ne visada yra gera kitiems, jinai taip pat gali buti kankinanti. Laisvės samprata
yra skirtinga, bet jinai gali interpretuotis neteisingai. Balys Sruoga romane ,,Dievų miškas“ kalba
apie vienos svarbiausių vertybių-laisvės atėmimą. Sruogos memuarinio romano pagrindinis
veikėjas, patekęs į Štuthofo lagerį, netenka savo individualybės. Jis tampa brutalios sistemos
dalimi: praranda laisvę, vardą, tautybę, bet gauna numerį (atpažinimo kodą), rodantį, kad toks
žmogus dar egzistuoja. Kalėjimo prižiūrėtojai kaliniams nuolat primena, kad prarasti tą numerį
blogiau, negu pamesti galvą. Dehumanizuoto lagerio tvarka yra svarbesnė už asmens laisvę.
Pasakotojas, ironiškai vaizduodamas šią tvarką, skaudžiai išgyvena dėl to, kad žmogus
priverčiamas tapti beteisiu klipata: kaliniai pliekiami lazdomis už menkiausią „pagarbos“
nerodymą valdžiai, jie miega utėlių pilnuose skuduruose, nusilpę ir sergantys katorgininkai,
klipatos yra varomi į darbą. Tokia aplinka nužmogina, o nužmoginimo epizodas vaizdžiai
aprašomas ,,Prausyklos“ scenoje, kur atskleidžiama prižiūrėtojų moralinė degradacija ir lagerio
sistemos absurdiškumas: kaliniai verčiami praustis su rūbais ir yra mušami. Baudžiami rūbus
praradę, o ne tie, kurie juos pavogė. Lageryje galioja stipresniojo, tačiau vertybes praradusio
žmogaus teisė. Tačiau kūrinio pasakotojas į viską žvelgia ironiškai, nes tai buvo vienintelė
priemonė, leidžianti išlikti žmogumi ir suteikianti individui stiprybės atsispirti sielą
griaunančiam žiaurumui. Jis piešia groteskiškus lagerio prižiūrėtojų paveikslus, vadina juos
„pavyzdingais“ savo srities ekspertais ir yra giriami už „neišpasakytą skonį“, nes šv. Kalėdų rytą
yra kariami kaliniai. Pats romano autorius, patyręs gniuždantį lagerio poveikį, asmens
nužmoginimą, sunkiomis sąlygomis bandė būti savimi: nenešiojo kalinio kepurės. Kalinių
atmintyje tas aukštas, liesas, išdidus žmogus išliko tarsi keršto, pasipriešinimo nežmoniškai
aplinkai simbolis. Balio Sruogos atsiminimai-tai liudijimas apie homo sapiens genties atstovus,
žudžiusius nekaltas sielas, leidusius sau klaidingai interpretuoti laisvės sampratą, mat esu laisvas
ir galiu daryti ką noriu, net žudyti kitus.