Kodėl lengviau nuteisti nei atleisti?

Mūsų pasaulis yra pilnas įvairiausių įvykių, kad kažkas įvyktų mums reikia priimti
sprendimus, kartais tai būna labai lengva, kartais atvirkščiai - sunku. Bet visiems mums
gyvenime tenka kažką nuteisti, tai padaryti būna lengva. O jeigu žiūrėti iš kitos pusės tai
atleisti būna žymiai sunkiau, kodėl taip yra? Kodėl lengviau nuteisti nei atleisti?

Turbut kiekvienas gyvenime yra susiduręs su pasirinkimu atleisti žmogui ar ne. Daugeliui ir
taip pat ir man tai yra sunkus pasirinkimas, nes kartais viskas kas buvo padaryto blogo
nusveria atleidimo pasirinkimą. Panaši situacija su tokiu pasirinkimu yra pavaizduota
Sofoklio tragedijoje ,,Antigonė”. Polineikis, ryžtingos Antigonės brolis, turėdamas didelę
valią, išdavė savo artimuosius Tėbus ir žuvo kovoje su miestą gynusiu broliu Eteokliu.
Karalius Kreonas uždraudė išdaviką palaidoti ir liepė atiduoti jo kūną paukščiams ir šunims.
Kreonas negerbė tradicinių protėvių įstatymų, skirtingai nei Antigonė. Kuri vėliau visgi atliko
religinę laidojimo ceremoniją. Už tai Kreonas įsakė įamžinti Antigonę oloje. Antigonė
pasirinko mirtį, o ne paklusimą karaliui, ir nusižudė. Taigi tai parodo, kad Kreonui buvo
lengviau nuteisti Polineikį, bet ne atleisti ir leisti normaliai jį palaiduoti. Antigonės brolio
išdavystė buvo per didelė kaina, kuri niekaip neleido jam pasirinkti atleidimo kelią.

Žmogaus gyvenime dažniausiai atsitinka tokių dalykų, už kuriuos jie negali atleisti net patys
sau, jie jaučia kaltę už padaryta dalyką ir jiems ji atrodo neatleistina. Tokios situacijos įvyksta
Jono Biliūno novelėje „Kliudžiau“. Antros klasės mokinys rado lauke nelaimingą katytę, kuri
atrodė labai gailiai, visa sudžiūvusi. Jam ji pasirodė niekam nereikalinga ir jis nusprendė ją
nužudyti. Jis paemė lanką ir strelės, atmatavo dešimt žingsnių ir šovė. Prięjes prie katytės jis
pamatė jos nelaiminga veidą, pajunta širdyje šaltį. Jis supranta savo kaltę, Dabar jam ta
katytė jau nėra niekam nereikalinga. Šis įvykis slegia jam krūtinę, jis jaučia naštą ir skausmą.
Jam tai atrodo neatleistinas dalykas ir jis iki šiol negali sau atleisti jo, tai buvo jo vienintelis
gyvenime šūvis, bet laimingas.

Dar vienoje Jono Biliūno novelėje „Brisiaus galas“ yra aprašoma panaši situacija, kai atleisti
sau yra neįmanoma. Šuns šeiminkas nusprendžia nušauti savo šunį. Po to kai jis nušauna
šunį, jis pabėga tarsi bijodamas šuns žvilgsnio. Bet atrodo šuo jo niekaip nekaltina, jis
supranta kodėl šeimininkas tai padarė. Tokio įvykio mūsų veikėjas irgi negali sau atleisti.
To pačio autoriaus novelėje „Vagis“, aprašomas stiprus, mėgstantis pasilinksminti, kuris po
vieno įvykio labai pasikeičia. Vieną naktį jis kažką išgirsta, eidamas patikrinti kas taim jis
pamato vagį kuri nenorėdamas užmuša. Nors tai gali atrodyti kaip tiesiog savo turto ginymas
,bet mūsų veikėjas dėl to labai susikrimta ir visą likusį gyvenimą negali atleisti sau šio įvykio.

Apibendrinamas, galiu pasakyti, kad atleisti yra daug sunkiau nei nuteisti. Kažkam atleisti yra
sunku, nes padarytas darbas už kurį kažkas buvo nuteistas, persveria norą atleisti. Kartais
žmonės negali atleisti net patys sau. Jų padarytas įvykis padarytas lengvai, bet atleisti sau
tai jiems yra neįmanoma.