Kaip gyvenimas išbando žmogaus dvasinę stiprybę?

Visais laikais kiekvienas žmogus kasdieniniame gyvenime susiduria su gyvenimo išbandymais.

Istoriniame kontekste tai dažniausiai būna visiškai skirtingos problemos, tai galima suprasti iš įvairių
rašytojų kūrinių. Jonas Biliūnas – aprašo netekties skausmą dėl kurio kaltas tuo metu vykęs sukilimas, E. M.
Remarkas savo kūriniuose nagrinėja pokarinės Vokietijos, Prarastosios kartos problemas. Žinoma, jos yra
visiškai skirtingos, bet visos išbando žmogaus dvasinę stiprybę. Taigi kyla klausimas: kas išbando žmogaus
dvasinę stiprybę.

Visu pirma gyvenimas išbando žmogaus dvasinę stiprybę versdamas žmogų priimti sunkius,
skausmingus sprendimus. Kiekvienas žmogus tam tikru gyvenimo momentu yra priverstas priimti sunkų
sprendimą, pasirinkus netinkamą arba sunkesnį kelią, visą laiką yra išbandoma žmogaus vidinė stiprybė. Šį
teiginį puikiai galima pagrįsti XX a. poetės, garsiausios Lietuvos neoromantikės Salomėjos Nėries gyvenimu
ir kūryba. Verta paminėti, kad visuose garsiausiuose poetės eilėraščiuose atsispindi asmeniniai išgyvenimai,
eilėraščiai yra tarsi pačios autorės lyrinė išpažintis. Poetės sunkus likimas atsiskleidžia eilėraštyje
„Maironiui“, kuriame vaizduojamas lyrinio subjekto pokalbis su Maironiu, tarsi rašytojos išpažintis dėl
gyvenime padarytų klaidų. Prieš tolesnę kūrinio analizę verta prisiminti kelis S. Nėries gyvenimo faktus.
Poetė atliko didelį vaidmenį per antrąją SSRS okupaciją: tapo marionetinės Liaudies vyriausybės nare, vyko į
Maksva prašyti, kad Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungą, parašė kelis sovietų ideologiją palaikančius
kūrinius, apibendrinant – palaikė sovietų ideologiją. Dėl to vėlesniais laikais sulaukė daugybė aštrios kritikos
ir galu gale jai teko palikti Lietuvą, prasidėjus SSRS karui su Vokietija. Grįžtant prie eilėraščio, jame
atsiskleidžia autorės kaltės jausmas, atgaila bei skausmas dėl tėvynės palikimo. Retoriniais klausimais: „Ar
galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?/Ar galėjau – tais pačiais keliais?“ lyrinis „aš“ bando pasiteisinti, kad paliko
tėvynę. Jeigu teisinasi, tai reiškia, kad taip pat jaučia kaltę dėl savo praeityje priimtų sprendimų. „Aplink
žemę skridusi su vėtrom“ simbolizuoja skausmingą patirtį išvykus iš tėvynės. Taip pat iš eilėraščio galima
suprasti, kad lyrinis subjektas trokšta grįžti į tėvynę, supranta, kad nenusipelnė atgailos, bet vistiek jos
trokšta. Šis eilėraštis puikiai apibūdina sunkią S. Nėries dalią, jos išgyvenimus, dvasinius skaumus. Jos
priimtas sunkus sprendimas prisidėti prie SSRS okupacijos pradžios jai sukėlė daugybę skausmų ir abejonių
ateityje: emigracija iš Lietuvos, blogas visuomenės požiūris ir t.t.. Taigi žmogaus dvasinė stiprybė yra
išbandoma, kai žmogus turi atlaikyti visus sunkumus, kilusius dėl kažkurio praeities sprendimo.