V.

Mačernis “Vizijos”
1.
Pasakojimas pradedamas nuo autoriaus prisiminimų iš vaikystės, kai jis kartu su senole buvo
paliktas saugoti ir prižiūrėti namus. Senolė meldėsi iš didelių maldaknygių, o herojus ilgai
stebėjo “saulės langą grindyse”, mėgavosi gamta, vidudienio kvėpavimu, tačiau tą gerą
momentą jam sugaišo paukštis, pridengus jam “šviesų džiaugsmą ir svajas”. Herojus pradėjo
verkti, tačiau senolė jį nusiramino ir pažadino jį ginti nuo visko, kas jį gąsdina. Baigiasi tuo, kad
po daugelio metų senolė miršta, ir tas paukštis grįžta. Herojus supranta, kad niekas jį ne apgins,
ir praleidžia visą skausmą pro save, be senolės šilumos ir rūpesčio.
2.
Veiksmo laikas yra ypatingas, sakralus:
Kai Mačernio babūnė buvo gyva, aprašomas yra vidudienis, tylus vasaros sekmadienis, pelkynai,
papuošti gėlėmis (laiko erdvė yra pozityvi, šilta). Kai senolė miršta, viskas virsta į negatyvią pusę,
kur nebelieka gėlių, vyrauja vidinis herojaus skausmas; nejaučiamas saugumas, laimė, šiluma.
Veiksmo laikas tiesiogiai atskleidžia herojaus vidinius jausmus, vienišumą, dvasinės tuštumos
jausmą, požiūrį į tai, kas jį apsuka (pvz., paukštis, trukdamas džiaugtis gamta).
3.
Namų erdvė:
Namų erdvė siejama su senole, parodančią “Vizijos” žmogui namų grožį, gerą pasaulį. Herojus
neįsivaizduoja gyvenimo už gimtojo krašto ribų, namuose vyrauja ramybė, savęs jausmas.
Namai yra tarsi herojaus įkvėpimo šaltinis, jie suteikia žmogui gyventi su džiaugsmu, viltimi,
duoda galimybę pažinti save, vidinį ir išorinį pasaulį. Namuose yra tikroji, graži gamta, pilna
pievų, ežerų, pelkynų. Viskas turi tam tikrą atspalvį, kvapą, nuotaiką. Namų erdvė buvo ypač
svarbi poetui.
4.
“Į mano langą krito paukščio išskėstų sparnų šešėlis”:
Mano manymu, šia fraze autorius norėjo pabrėžti tai, kad jį apėmė baimės jausmas,
neramumas, kad lyrinio “aš” įkvėpimas, noras pažinti pasaulį išnyks.
“mano langas” : Aš manau, kad tai yra palyginama su nesaugumo jausmu. Langas – tai tarsi
Achilo kulnas – pavojus prarasti įkvėpimą, norą svajoti, tikėti, džiaugtis.
5.
Senolės vaidmuo:
Senolė – įkvėpimo šaltinis, dvasinių ieškojimų lėmėja ir vertintoja. Ji skatino lyrinį “aš” svajoti,
tikėti, džiaugtis jaunyste, pažinti pasaulį, nebijoti pokyčių.
6.
Antra dalis skiriasi nuo pirmos tuo, kad visiškai keičiasi eilėraščio nuotaika. Herojus lieka
vienišas, jį nebegina senolė, nebėra ir jos palaikymo, šilumos. Nuotaika visiškai keičiasi:
“...širdyje skaistaus anų dienų tikėjimo neliko nė ženklų”; “...ir meta didelių sparnų šešėlį mano
džiaugsmo vidurin”; “Aš skausmo išplėstom akim matau”. Kalbantįjį niekas nebedžiugina, jam
sunku jausti laimę: “Kaip motinos mirties šaltom kaulėtom rankom apglėbia mano darbo ir
kančios dienas”. Anksčiau vidudienis atskleisdavo pozityvumą, o antroje dalyje pradėjo trauktis
nuo subjekto, “paimdamas” su savimi linksmai skambėjusius žingsnius. Lyrinis aš suvokia, kad
tas džiaugsmingas vidudienis daugiau nebegrįš. Nebelieka ir gėlių kambaryje, senų maldaknygių.
7.
Tai reiškia pasitraukiantį džiaugsmą, norą laimingai gyventi, kurti, pažinti pasaulį, jausti buvusį
saugumą namuose. Parodomas nusivylimo jausmas, vienišumas, šaltis viduje.
8.
Šviesos ir tamsos priešprieša:
Pirmoje dalyje vidudienis atskleidžia lyrinio “aš” ramumą, saugumo jausmą, jaučiasi palaikymas,
rūpestis. Antroje dalyje viskas keičiasi – vidudienis traukiasi, paimdamas visą linksmybę, šilumą,
herojaus viduje atsiranda skausmas, jis kenčia, tampa nuskriaustų, praranda norą džiaugtis ir t.t.
9.
Namai – vieta, kurį poetas vadina saugiausia, ten jis nutoldavo nuo miesto triukšmo, panirdavo į
savo regėjimus ir jausmus. Lyrinis “aš” tam ir skiria dėmesį. Pasaulis – tai kažkas baisaus už
namų ribų. Tai yra nepažįstama herojui vieta, kuri griauna saugumo jausmą ir neduoda lyriniam
subjektui gilintis į savo jausmus, grožėtis gamta, kurti.