Vizijos

Ketvirtoji dalis

1. Ketvirtoji vizija – tai be galo graži ir tuo tarpu sunki dalis, kurioje susilieja tikrasis žiaurus
gyvenimas ir vaikystės prisiminimai, kitais žodžiais tariant, lyrinio subjekto jausmai bei gyvenimo
sunkumai. Pirmoje dalyje parodomi vaikystės prisiminimai, meilės bei prisirišimo jausmai. Taip
pat labai svarbų vaidmenį lyrinio subjekto gyvenime turi senolė, kuri saugo vaiką nuo žiauraus
išorinio pasaulio. Pagrindinė šios vizijos erdvė – namai. Pasakotojas daug dėmesio skiria namų
aprašymui: „Didžiajam kambary, prie stalo, pievų, ežerų, pelkynų gėlėmis papuošto...Ir ašen,
supamoj kėdėj sėdėdamas, ilgai stebėjau saulės langą grindyse.“ Antroje dalyje lyrinis subjektas
susiduria su išoriniu pasauliu, kuriame vyrauja tamsa bei gyvenimo sunkumai. Lyrinis subjektas
suvokia, kad labai sunku protestuoti išoriniam pasauliui ir ,kad jo gyvenimas dabar priklauso tik
jam ir niekas negalės jį apginti, todėl jis pats turi viską išgyventi ir iškentėti: „ Ir, kai nėra kur
veido nevilty priglaust, aš skausmo išplestom akim matau...ir meta didelių sparnų šešėlį mano
džiaugsmo vidurin“.

2.1. Veiksmo laikas ypatingas, sakralus: „Tą tylų vasaros sekmadienį, keliavusį pro mus, - kai ašen
ir senolė – dviese – palikę buvom saugot ir dabot namus. „Vizijoje“ vyrauja praeities ir dabarties
laikai, kurie jungia lyrinio subjekto moralinius išgyvenimus. Pirmoje dalyje parodomi lyrinio
herojaus vaikystės prisiminimai, kuriuose vyrauja meilė, džiaugsmas ir viltis. Taip pat pirmoje
dalyje Vytautas Mačernis parodo laiko ramybę, jaukumą, kaip galima laisvai svajoti ir apgalvoti
gyvenimo vertybes: „Tą tylų vasaros sekmadienį, keliavusį pro mus, - kai ašen ir senolė – dviese
– palikę buvom saugot ir dabot namus.‘‘ Veiksmo laiko sakralumą parodo vidudienis, kuris
atneša į žmonių gyvenimą šviesą bei viltį.

2.2. Namai – tai be galo artimas ir jaukus žodis kiekvienam žmogui. Pirmoje ketvirtosios vizijos dalyje
parodomas įspūdingas namų jaukumas, meilė ir prisirišimo jausmai, taip pat vyrauja gyvenimo šviesa:
„Didžiajam kambary, prie stalo, pievų, ežerų, pelkynų gėlėmis papuošto...ilgai stebėjau saulės langą
grindyse. Laukuos girdėjau vasaros vidudienio kvėpavimą...Ji sakė man, kad galime svajot, tikėt ir
džiaugtis: yra pasauly tik jaunystė, saulė ir namai.“ Mano manymu, Vytautas Mačernis norėjo parodyti
šioje dalyje, kad namai – tai tarsi mūsų apsauga nuo žiauraus pasaulio. Antroje ketvirtosios vizijos dalyje
parodomas tamsus namų vaidmuo, kai išnyko viltis, meilė ir laimė.

2.3. Mano manymu, paukščio išskrėstų sparnų šešėlis simbolizuoja išorinio pasaulio kančias, blogąją
įtaką bei pavojų. Įvardis „mano“ turi šiame pasakyme ypatingą reikšmę, nes lyrinis subjektas, būdamas
dar visai mažas, pirmą kartą susiduria su žiaurumu pasauliu, kuris visiškai sunaikina jo vaikystės
džiaugsmingą viltį. Vytautas Mačernis aiškiai parodo, kad mažas vaikas nesitikėjo, kad išoriniame
pasaulyje vyrauja tamsą ir labai išsigando: „Pridengdamas man šviesų džiaugsmą ir svajas.“ Aš manau,
kad poetas norėjo parodyti skaitytojas, kad su pasaulio pavojais galima susidurti ir vaikystėje.

2.4. Ypač daug dėmesio skiriama pasakotojo senolei, kuri atlieka lyrinio subjekto globėjos vaidmenį.
Būtent tai parodoma, pasirodžius juodojo paukščio šešėliui: „Aš suvirpėjau, puoliau prie senolės ir
verkdamas kritau į jos rankas. Patyrus mano nuotykį, senolė prašė nebeverkt, nušluostė ašaras ir
pažadėjo gint mane.“ Ji siekia apginti vaiką nuo žiauraus pasaulio, suteikti jam gražią vaikystę: „Ji sakė
man, kad galime svajot, tikėt ir džiaugtis: yra pasauly tik jaunystė, saulė ir namai, o tolimų, nežinomų
kraštų klajūnai, tie erdvėj paklydę paukščiai, čia žemėj lankosi retai.“ Antroje dalyje senolės mirtis
visiškai pakeičia lyrinio subjekto vidinį pasaulį, nes jis liko vienišas ir dabar jis vienas stoja prieš žiaurų
pasaulį, kuriame vyrauja tamsą bei grėsmė.

3. Antroje dalyje parodoma, kad lyrinis subjektas jau nebe vaikas. Jis jau ne džiaugsmo mato dabartinį
pasaulį, kuriame vyrauja tamsa. Vidinė erdvė jau ne tokia ir jauki, jis prarado savo artimąjį žmogų –
senolę: „Ir senolė mirė. Neliko kambarių gėlių, neliko nė maldaknygių senų...neliko nė ženklų.“ Lyrinis
subjektas vis daugiau dėmesio skiria žiauriam pasauliui, aprašo gyvenimo šešėlius, kurie visąlaik supa jį
gyvenimo keliu. Taip pat keičiasi ir pasakotojo nuotaika: vietoj ramybės, meilės bei džiaugsmo, atsiranda
skausmas, neviltis, kančia:„ Ir, kai nėra kur veido nevilty priglaust, aš skausmą išplėstom akim matau.“

4. Aš manau, kad pasikartojančios figūros visą gyvenimą supa lyrinį subjektą, bet jų reikšmė visada
keičiasi. Pavyzdžiui, pirmoje ketvirtosios vizijos dalyje saulės langas simbolizuoja prisirišimo, meilės
jausmus bei namų jaukumą, tai pabaigoje saulės langas – tai pamiršti vaikystės prisiminimai, tų
prisiminimų trūkumas. Klajūnas paukštis – tai gyvenimo tamsą, išorinio pasaulio grėsmė. Nors primoje
dalyje paukščio šešėlis buvo tarsi sapnas, tai jau antroje dalyje visą pasaulį užgrobė paukštis ir vis
dažniau vyrauja tamsą. Vidudienio reikšmė taip pat labai reikšminga. Pavyzdžiui, primoje dalyje
vidudienis simbolizuoja šviesą, saulę bei džiaugsmą, tai jau antroje dalyje lyrinis subjektas prarado
džiaugsmą viltį ir vis dažniau jo sieloje vyrauja tamsą:„ Kaip traukiamas nuo manęs vidudienis, kaip
slenka jis į vakaro šalis.“ Vakaro vaidmuo irgi turi savo reikšmę. Iš pradžių, vakaras buvo geros dienos
pabaiga, o jau kūrinio pabaigoje parodoma, kad vakare bunda tamsos šešėlis ir žmonių gyvenimas
žiauraus pasaulio rankose: „Ir aš matau, kaip bunda vakaras, slypėjęs miško pakraščių šešėliuos.“

5. Pirmoje dalyje daug dėmesio skiriama laimingam gyvenimui, pasaulio šviesai, kai kiekvienas žmogus
gali laisvai svajoti, mylėti bei džiaugtis gyvenimu. Lyrinis subjektas labai dažnai svajoja, nes ji supa jauki
aplinka bei artimi žmonės:„ Laukuos girdėjau vasaros vidudienio kvėpavimą.- Jaučiau, kaip jis ateina pas
mane pro atviras duris ir lyg sapne matytos karalaitės pirštais lengvai paliečia kaktą, lūpas ir akis.“
Antroje dalyje išorinės erdvės šviesos nebeliko, bet vyrauja pasaulio tamsą: „Neliko kambary gėlių,
neliko nė maldaknygių senų“. Vis dažniau lyrinio subjekto sieloje vyrauja tamsą: „ Ir, kai nėra kur veido
nevilty priglaust, aš skausmo išplėstom akim matau.“ Mano manymu, Vytautas Mačernis tokiu būdu
norėjo parodyti lyrinio subjekto vidinių išgyvenimų pokyčius ir aplinkos priešpriešą.

6. Namai – tai be galo artimas ir jaukus žodis kiekvienam žmogui. Būtent Vytautas Mačernis savo
kūrinyje „Vizijos“ ketvirtojoje dalyje parodo namų svarbą. Namai - tai vidinė erdvė , kuri simbolizuoja
vidinę žmogaus sielos ramybę ir gyvenimo laimę: „Didžiajame kambary, prie stalo, pievų ežerų, pelkynų
gėlėmis papuošto... Laukuos girdėjau vasaros vidudienio kvėpavimą.‘‘. Išorinį pasaulį simbolizuoja
paukščio šešėlis, kuris atneša į žmonių gyvenimą neviltį, tamsą bei kančias.

Puikus, išsamus darbas.Šaunuolė 10