Ramintos Bardzilauskaitės

Aukštosios akimirkos V. Mačernio ,,Vizijose”

Vytautas Mačernis – XX a. egzistencialistas, filosofijos poetas, kadangi jis susidūrė su
nepalankiu ir sunkiu gimtosios šalies laikotarpiu, kuriame vyko sovietinė okupacija, vėliau –
nacistinės Vokietijos įsiveržimai, todėl dėl šių tragiškų įvykių šalies istorijoje dažnai
aptinkami humanistiniai kūrybos bruožai. Vienas iš geriausiai žinomų poeto kūrinių
- ,,Vizijos“ – reikšmingiausias eilėraščių ciklas, kuriame ryškiausiai atskleidžiama namų
svarba ir prasmė. Taigi, kaip ,,aukštosios akimirkos“ vaizduojamos V. Mačernio kūryboje?
Ketvirtoje vizijoje aiškiai atskleidžiama namų prasmė. Tai, ko gero lėmė, kad poetas V.
Mačernis jautė stiprų ryšį, mylėjo ir gerbė savo tėvynę, o dar labiau savo ,,babūnę“, kuri
augino ir rūpinosi jaunuoju poetu. Būtent ir yra tokia, autobiografiškai pateikiama situacija,
ketvirtoje vizijoje. Pirmoje šios ,,Vizijos“ dalyje prisimenama jauki vaikystė, per kurią
eilėraščio žmogus laiką leido su senole: ,,Šiandien prisiminiau aš vieną nuotykį iš savo
bundančios vaikystės metų“. Namų aplinkoje sukuriamas sakralus momentas ir lyrinis ,,aš“
jaučiasi ramus ir saugus: ,,Iš didelių maldaknygių senolė meldėsi, atsidūsėdama slapčia“.
Tačiau visa ramybė buvo sudrumsta netikėto šešėlio, kuris suardė harmoningą laiką: ,,Tiktai
staiga į mano langą krito paukščio išskėstų sparnų šešėlis,/ Pridengdamas man šviesų
džiaugsmą ir svajas.“ Eilėraščio žmogus ieško užjautimo ir prieglobsčio senolės glėbyje, o ji
tuo tarpu: ,,Nušluostė ašaras ir pažadėjo gint mane“. Galima suprasti, kad su senole susieta
viskas, kas ramu, jauku ir harmoninga. Tuo tarpu, antroje eilėraščio dalyje grįžtama į dabartį
ir lyrinis subjektas jaučiasi nesuprastas, svetimoje ir nejaukioje miesto erdvėje: ,,nėra kur
veido neviltį priglaust“. Taip pat, namų aplinkoje nebelieka daiktų, kurie išlaikydavo tyrą
atmosferą: ,,Neliko kambarį gėlių, neliko nė maldaknygių senų,/ Ir širdyje anų dienų
tikėjimo/ Neliko nė ženklų.“ Taigi, antroje dalyje po senolės mirties, eilėraščio žmogus lieka
nesuprastas ir tuščias, nes nebeturi vienintelio brangaus žmogaus – senolės. Dar vertėtų
prisiminti ir šeštąją viziją, kurioje aiškiai atskleidžiama šviesos ir tamsos priešprieša. Praeitis,
senolė ir namų erdvė reprezentuoja šviesą, o negailestingas pasaulis – tamsą. Prisiminimas
prasideda iš sodraus ir šilto jausmo: „sodybą gaubė vasaros šilta naktis“. Tačiau po malonaus
prisiminimo grįžtama į dabartį: ,,ką tik iš tolimos kelionės tėviškėn sugrįžęs,/ Kai iš tolimų
prisiminimų budo, kėlėsi vaikystė tolima“ ir prisimenami protėviai: ,,O iš senų paveikslų
žvelgė į mane veidai senolių rūstūs“. Tarp prisimenamų paveikslų išvysta ir mylimą, ir
gerbiamą žmogų: ,,Ir švietė sutemoj senolės šypsena.“ Sapno erdvėje ir laikė eilėraščio
žmogus vaikšto ir gėrisi aplinkos vaizdiniais: ,,vaikštau dideliam sode,/ Baltučiai žiedlapiai
lyg peteliškės į žolynus krinta“. Šis sapno epizodas lyrinį subjektą svaigina. Vaikštant pastebi
sėdinčią senolę, kuri sapne asocijuojasi su neregėtai nuostabiai atrodančia pasakų fėja: ,,Jos
veidą ir akis nukloja lyg auksiniai siūlai per šakas nusvirę spinduliai,/ Jos baltus plaukus
nežymiai kedena vėjas,/ Ir margina rūbus užkritę obelų žiedai.“ Taip susitikus, senolės ir
subjekto pokalbis nusikelia į dar gilesnę praeitį: ,,Atsimeni, vaikystėje kadais/ Mes
megdavom išeit laukuosna dujen.“ Tačiau iškyla keli išėjimo į pasaulį momentai. Vienas iš jų
– labai svarbus ir įdomus: „kai tik paaugau, tuoj pasaulin išėjau.“ Palikęs namus ir išvykęs
kartu su bendraamžiais patiria pasaulyje laimę, tai, ko gero vienintelis šiltas prisiminimas
apie pasaulį. Tačiau po senolės mirties pamiršta laimės jausmą: ,,Paskui lemtis išskyrė mus, ir
metai pridavė rimtumo“. Vadinasi, šioje ,,Vizijos“ dalyje eilėraščio žmogus antgamtiškai, per
sapnus, sutinka senolę ir prisimena dienas, kurios buvo šiltos ir linksmos. Galiu teigti, jog,
V. Mačernis autobiografiškai vaizdavo aukštąsias akimirkas ketvirtoje vizijų dalyje, kadangi
ir pats poetas susidūrė su panašia likimo situacija, o jo sukurtame ketvirtame eilėraščio cikle
atskleidžiama: tikėjimas, ryšys, rūpestis ir namų erdvė, kuri po senolės mirties nesuteikė
emocinės ir dvasinės atramos. O šeštoje vizijoje svarbūs prisiminimai, kvapai, senolių kartos
sukūrė tipišką priešpriešą tarp šviesos ir tamsos.