Ramintos Bardzilauskaitės

Vyro ir moters meilė I. Šeiniaus, A. Škėmos ir V. Mykolaičio-Putino literatūroje

Meilė tai psichologinė, dvasinė būsena, kai tarp artimų ar pažįstamų žmonių jaučiamas stiprus ryšys
ir susižavėjimas vienas kitu. Šis jausmas yra nesuvaldomas ir paveikiamas emocijomis, kurios
pakeičia gyvenimus ir sugriauna nusistovėjusį balansą, tačiau taip galime tobulėti, įgyti patirtį ir
atrasti save. Galbūt šiandieniniame pasaulyje meilė tarp vyro ir moters gali būti suprantama kaip
egoistinė ar erotinė kūno meilė. Tačiau mano nuomone, meilė apima daug daugiau įvairių šakų -
išgyvenimų, nevilties ir praradimų, kurie egzistuoja nuo senųjų laikų ir toliau egzistuos. Taigi, kokia
yra meilė tarp vyro ir moters?
Visų pirma, apie vyro ir moters meilę, kaip idealo siekimą, svajingą ir nekaltą mąstė XX a. pradžios
lietuvių ir Lietuvos diplomatas, rašytojas Ignas Šeinius, sukūręs pirmąjį ir aiškiausiai suvokiamą
impresionizmo epochos tipo romaną ,,Kuprelis“. Jame autorius vaizduoja Olesį, neišvaizdų, turintį
įgimtą ydą vaikiną, kuris įsimyli nuostabaus grožio merginą: ,,myli ją taip kaip naktis myli
lakštingalos dainą“. Jis paprastas našlaitis dirbantis vargonininku, o Kunigunda lyg gražioji graikų
mitologijos deivė, kurios tėvas knygnešys, galbūt todėl ji domėjosi literatūra. Šis išvaizdos ir
socialinis skirtumas nesutrukdė jiems užmegzti draugystės, nes abu domėjosi menu ir lietuviška
spauda. Tačiau meilei įtaką sukėlė grįžęs Gundės vaikystės draugas, kuris norėjo atkurti prarastus
ryšius su mergina. Ši romano veikėja išduoda kuprelį ir pabėga su vaikystės draugu lenku, nes jis
išvaizdesnis ir turintis geresnį pragyvenimo šaltinį. Po šios išdavystės Olesis pradeda dirbti
malūnininku, atsiskiria nuo žmonių ir užsiima filosofinių knygų skaitymu. Nors ir užsidaręs savyje
jis vis tiek laiko šiltus jausmus Kunigundai savo prisiminimuose. Vadinasi, meilė išlieka net ir po
sunkių išgyvenimų ir išdavysčių, bet visiškai pakeičia jo gyvenimą.
Šiek tiek kitaip nei I. Šeinius meilę tarp vyro ir moters atskleidžia lietuvių poetas ir prozininkas
Vincas Mykolaitis-Putinas. Jis vienas pirmųjų sukūrė psichologinį - intelektualinį romaną „Altorių
šešėly“. Šiame romane daug dėmesio skiriama vidiniams pagrindinio veikėjo apmąstymams ir
moterų įtaką jo kaip poeto - kunigo likimui. Pirmoji Liudo Vasario pažintis su išdykusia mergina
Liuce sukėlė pirmuosius šiltus jausmus ir atvėrė naujas duris į kūrybą. Liucija atliko svarbiausią
vaidmenį Liudo gyvenime, nes ji palaikė šiltus draugiškus ryšius nuo jaunystės dienų iki mirties.
Jos paskutinis laiškas kunigui Vasariui padėjo apsispręsti dėl savo ateities: ,,nors desperatiškas ir
žiaurus, jį tarsi paguodė ir nuramino“. Dar klierikavimo metais Liudas susidūrė su antrąja moterimi
– Nepažįstamąja. Nors ji ir liko nepažįstama moterimi, kurios veido neišvydo, bet jautė stiprų ryšį ir
sukėlė: ,,mistišką idealo ilgesį“ tai vėl paskatino jį kurti. Antroje dalyje ,,Eina gyvenimas“ Liudas
Vasaris susipažįsta su išsilavinusia ir vedusia moterimi Rainakiene, kuri tobulino ir gilino jo dvasinį
gyvenimą: ,,Jeigu nori būti rašytojas – pažink ir studijuok gyvenimą. Jokios knygos neatstos
realybės“. Ši pažintis paskatino Liudą apsvarstyti kunigavimo kelią ar jis būsiąs toks teisingas.
Paskutinė moteris Auksė traukė Vasarį savo požiūriu į gyvenimą ir jautė: ,,nepaprastą žavesį“
ir ,,neaiškinamą jėgą“ jai. Vadinasi, šiame romane meilė tarp vyro ir moters turėjo didelę įtaką
Liudo Vasario kūrybai, kunigavimui ir likimui. Visos pažintys padėjo jam susiformuoti kaip poetui.
Viena iš panašiausių santykių tarp vyro ir moters į dabartinių laikų meilę vaizdavo vienas iš
žymiausių XX a. vidurio lietuvių prozininkų, išeivių ir dramaturgų - Antanas Škėma. Jo
romane ,,Balta drobulė“ pagrindinis veikėjas Antanas Garšva vaizduojamas kaip kitoniškas,
išsiskiriantis iš kitų veikėjų vienišius. Šis turintis kūrybai talentą veikėjas labiau vertino lytinius
santykius ir moterys nelabai turėjo įtakos jo kūrybai. Pirmoji jaučiama meilė Jonei dar jaunystėje
buvo maišoma su aistra: ,,Aš mylėjau Jonę ir šiąnakt laikinai mylėjau Ženią“. Praradus Jonę
Antanas prisimindavo ją kaip idealiąją moterį. Tokia pat lemtis buvo ir su svarbiausia romano
moterimi – Elena, kuri buvo savotiška mūza, ją nuolat prisimindavo ir dėl kurios norėdavo kurti, bet
pasunkėjus ligai išsiskyrė ir atsisakė žmogiškosios laimės. Vadinasi, Antanas Garšva liguistai
vertino moteris, buvo paveikiamas nesuvaldomomis emocijomis todėl negalėjo tobulėti.
Apibendrindama galiu teigti, kad vyro ir moters tarpusavio meilė skirtingai vaizduojama visuose
minėtuose romanuose. Romane ,,Kuprelis“ meilė vaizduojama kaip vienintelis išgyvenimo šaltinis.
O prieštaringiausiai meilė vaizduojama ,,Altorių šešėly“ ir ,,Balta drobulė“ kadangi abu veikėjai
poetai, tačiau kūrybą supranta skirtingai. Liudui moterys padėjo apsispręsti ir tobulėti ties kūryba, o
Antanas Garšva nevertino gyvenimo ir meilę suprato abstrakčiai kaip egoistišką.