Moterų paveikslai romane „Altorių šešėly“

Liucė:
Liucė, turbūt, svarbiausia moteris šiame kūrinyje. Ji savo jaunatviškumu, o gal
greičiau vaikiškumu ir trykštančia energija, pirmoji sužavėjo jaunojo klieriko Vasario širdį. Joje jis
pirmą kartą įžvelgė moterį, patrauklią jam ne tik savo charakteriu, bet ir fiziškai. Pirmosios svajonės
apie ją, atsiradusios už seminarijos sienų, pradėjo griauti jaunuolio pasiryžimą vykdyti tėvų valią –
tapti kunigu. Ji pirmoji pradėjo griauti tas bažnyčios nuostatas, kurios buvo moterų, kaip atskiro
prado, tačiau lygaus vyriškajam, pagrindas. Ji pirmoji tapo ta nuodėmės nešiotoja, apie kurią tiek
daug kalbėjo vyresnieji kunigai. Ji lyg simbolinė pradžia prieš tai, ką šventieji taip ilgai ir
nuosekliai kūrė savo minkomame molyje – kuniguose.
Liucė pas kleboną gyvenusi mergaitė, ji buvo vėjavaikiška, drąsi, pašėlusi laukinukė,
gundytoja, meniškos sielos, kuri jautė potraukį kunigams. Jos charakteryje buvo sukaupta
moteriškumo esmė ir paslaptis. Atsidavusi ir ištikima Liucė, įkūnijanti žmonos idealą, linkusios
pasišvęsti šeimos židinio kurstymui, vyro besąlygiškam garbinimui ir šuniškai ištikimybei.
Visoje dramoje matyti Liucė, ji buvo pirmoji atėjusi į Liudo gyvenimą moteris. Ji
pirmoji parodė ką reiškia jausmai. Liucė užėmė didžiąją dalį vasario apmastymų. Jos atvaizdas
nuolat pasirodydavo kone kiekvienam skyriuje. Tai rodo kaip smarkiai ji dalyvavo Liudo gyvenime.
Liucė buvo pirmoji sukėlusi Vasario dvejones. Jis ėmė dvejoti apie savo pašaukimą, tėvų norą, kad
jis taptu kunigu.
Liucija per visą savo gyvenimą mylėjo tik Liudą Vasarį, buvo jam nuoširdžiai
atsidavusi, tačiau tai buvo uždrausta meilė, nelaiminga meilė
Liucijos įspūdis - buvo įkvėpimo šaltinis. Reikšmingiausias jų susitikimas buvo, kai
Liucė mėgino pabučiuoti Liudą, susitikimas detaliai aprašytas: „Aušrakalnio žaidimų įraudintas
veidas žibalinės lempos ir žvakių šviesoje šešėliavo visais jaunystės, sveikatos ir džiaugsmo tonais.“
Pasakotojas pabrėžia Liucės energiją, sužavėjusią Liudą. Remdamasis susižavėjimu ja
Vasaris pradėjo rašyti, tai buvo jo kūrybos pradžia. Liudas Vasaris susipažindamas su Liucija buvo
paauglys, o paauglystėje didelę įtaką daro aplinka ir žmonės, su kuriais bendraujama. Todėl Liucė
tapo jaunuolio idealu.
Liudui nereikėjo iš Liucės jokių ypatingų būdo savybių ar nuostabaus grožio, tiesiog ji
buvo pirmoji jo sutikta mergina, kuri sužaidė vienu moterišku ginklu — žvilgsniu. Ji buvo
uždraustas vaisius, kurstantis jo fantazijas, kurios vėliau jį įkvėpė rašyti.
Susipažinimo pradžioje buvusi šmaikšti ir guvi mergina, vėliau palaipsniui tampa
ramia nuobodžia mama, tačiau trečioje dalyje matome radikalų perversmą, ji tampa viena didžiausių
Kauno ponių. Jos nekaltas ir malonus flirtavimas išauga į nuodėmingą vyrų viliojimą, linksmas
būdas į gilias sielos kančias, o galiausiai jos tragiškas ir dramatiškas pasitraukimas knygos gale
atskleidžia jos aikštingumą.
Liucės gyvenime Liudas buvo labai svarbus. Paskutiniame laiške, kuris buvo skirtas
Liudui Vasariui, Liucė kreipėsi į Liudą kaip į „seniai mylėtą ir dabar dar tebemylimą žmogų“. Ji
dėkoja Liudui už supratimą, draugystę ir prisipažįsta savo nusižudimo motyvus. Liucė rašė „Daug
kas laikė mane turtinga, išdidžia ponia, o maža kas, gal niekas, nežinojo, kad savo širdy aš
jausdavausi nuskriausta, pažeminta, paniekinta ir ujama kaip laukinė katė...“
 Po pietų Liudas Vasaris gavo priešmirtinį Liucijos laišką, kuriame ji prisipažino
nusižudysianti išėjus svečiams. Pasak jos, ji neturėjusi ko prarasti, neturėjusi dėl ko gyventi: „Esu
klebono dukra, taigi iš esmės visas mano gyvenimas nuo pat pradžių buvo klaida“. Padėkojusi
Liudui už gražius prisiminimus, Liucė atsisveikino visam laikui. Taip tragiškai baigėsi Liucijos ir
Liudo Vasario pažintis.

„Katedros Nepažįstamoji“:
Ji — reali, bet kartu ir įsivaizduota moteris. Apsigaubusi baltu šaliu, visada tolima ir
paslaptinga ji Liudui atrodė labai romantiška. Jaunasis klierikas vogčiomis žvelgdavo į ją ir kurdavo
nuostabiausius paveikslus. Ji tapo nepažįstamo ir traukiančio moteriškumo simboliu. Liudas Vasaris
matė joje ne tiek ją, konkrečią, kiek savo jausmą. Moteris, matoma iš toli, idealizuojama (mato joje
grožį, tylų liūdesį). Taip jis suteikia moteriškumui ir savo jausmui vertės. Kita vertus, tai —
moteriškumas be turinio, jis Liudui Vasariui atrodo esąs nepasiekiamo idealo. Galbūt gerai, kad
jaunuolis atsispyrė pagundai susidurti su ja akis į akį: “Tas jo neišdrįsimas pažvelgti iš arti į jos
veidą, gal būt, išgelbėjo nuo kartaus žlugimo gražiausią jo jaunystės viziją, kuri dar ilgai saugojo
jautrią ir pavojingą jo dvasios kertelę.” Ši beveik nežemiška jaunojo poeto mūza ir paskatino kurti,
apdainuoti jos nuostabų grožį ir paslaptingumą. Ją Liudas regėjo trumpai, bet jos siluetas ir baltu
šalikėliu apjuostas kaklas paliko jam neišdildomą įspūdį. Jis nematė jos veido aiškiai, tačiau jam
užteko tiek kiek jis matė, kad tai būtų antra moteris sukėlusi jam dvejones. Ji buvo mistika, buvo
kažkas ko galbūt nėra, bet mintyse įstrigo giliai. Vasaris ėmė dvejoti netik kunigyste ir poezija, bet
ir apie šias dvi moteris. Jis ėmė jas lyginti, pats baimindamas savo minčių, nes tam prieštaravo jo
pašaukimas. Nepažįstamąją jis regėjo dar kelis syk, bet taip ir neišdrįso pažiūrėti į ją iš arti, nors to
labai troško. Vėliau, ji kaip mistiškai atsirado jo gyvenime taip ir dingo.

Baronienė Rainakienė:
Didelės įtakos Liudo Vasario apsisprendimo kelyje turėjo Kalnynuose pažinta
baronienė Rainakienė. Pirmą kartą jis susitiko Rainakienę, šuoliuojančią lyg amazonę ant žirgo. Ši
daili, grakšti moteris suaudrino poetišką Vasario sielą, Ji nusprendė “rimtai užsiimti” kunigėliu,
parodyti jam tikrą gyvenimą, atverti tikrą pasaulį. Turtinga baronienės biblioteka buvo pirmasis
susidūrimas su pasaulietinės literatūros lobynais. Baronienė jį mokė, kad nevengtų žmogiškųjų
jausmų, nes poetas pirmiausia turi būti žmogus. Turi viską pajusti pats, o tik paskui perteikti savo
išgyvenimus popieriaus lape, priešingu atveju jo eilės bus, netikros, maža vertės turinčios ir
nejaudins kitų. Nuo pat vaikystės Liudą žavėjo dvaras, todėl dabar jis galėjo džiaugtis išsipildžiusia
savo svajone, gėrėtis nuostabia ir rafinuota jo šeimininke. Didžiulę įtaka turinti baronienė
Rainakienė kartą jam pasako: “Dievas tave sutvėrė poetu, o kunigai ir vyskupai — kunigu, todėl
visų pirma tu esi poetas, o po to kunigas.” Taip padrąsintas Liudas Vasaris laisviau rašo eilėraščius,
kuriuose atsispindi vidiniai konfliktai ir kančios. Norėdama, kad nežūtų talentingas poetas,
baronienė Rainakienė, būdama gera psichologė ir puikiai mokanti bendrauti su žmonėmis, visaip
stengiasi įrodyti poeto pranašumą prieš kunigą. Tai ji paragino Vasarį kurti, nes “kunigų jūs turite
daug, o poetų maža. Esi poetas, tai šalin visi kompromisai.” Baronienei Rainakienei, pasibodėjusiai
nuobodžiu provincijos gyvenimu, jauno, nedrąsaus kunigo bičiulystė buvo įdomi. Ji nevengė
valiūkiškai šypsotis ar intriguoti sutanotąjį jaunuolį kalbomis apie meilę ir aistrą, nevengė bučinių ir
glamonių. Ji žavėjo savo moteriškumu, protu ir išmintimi. Jos paskatintas, Vasaris nusprendžia nors
poezijoje būti individualia asmenybe, niekieno neribojama ir nevaržoma. Jo eilėraščiai apgaubti
simbolių šydu, išreiškiančiu jausmus ir svajones. Taip atsiranda Sulės, Žvaigždės, Nepažįstamosios
įvaizdžiai. Nors vis dar ryškūs vidiniai Liudo konfliktai, pastangos pritapti prie kunigų gyvenimo,
vis dažniau jis leidžia prabilti savo vidinio pasaulio balsui.

Auksė:
Lyg apjungianti dvi ankstesniąsias, Liuciją ir baronienę, į Liudo gyvenimą atėjo
modernioji Auksė. Ji buvo talentinga pianistė ir literatūros žinovė, sugebėjusi pareikšti savo
autoritetingą nuomonę apie Vasario kūrybą. Liudas tuo metu buvo jau supasaulėjęs kunigas,
pripažintas literatas, tačiau būtent šis gyvenimo periodas jam buvo pats sunkiausias. Bažnytinė
vyresnybė jį nuolat ragino grįžti į kunigo kelią, tėvai sūnų irgi norėjo matyti “kunigėliu”, o jo siela
veržėsi iš tų gniaužtų. Auksė šiuo kritišku metu turėjo didžiausią įtaką. Ji suprato Vasario abejones,
o kartu reikalavo apsispręsti ir jų meilę apvainikuoti santuoka. Auksės vaidmuo Vasario gyvenime
ėjo visą laiką greta su Liucės įtaka jam. Ji energingai ima vadovauti, keisdama ne tik jo charakterį,
bet ir kūrybos linkmę. Tuo metu kaip tik sprendžiamas kunigystės metimo klausimas. Liudui labai
reikalingas toks žmogus kaip Auksė. Jis “šalia savęs jautė moterį, kuri ne tik gerai jį pažino, bet ir
mylėjo. Jeigu Liudas Vasaris būtų buvęs vienas, galimas daiktas, kad jį vėl būtų apnikusios visokios
abejonės ir baimė. ”Pagaliau meilė Auksei priverčia jį galutinai apsispręsti. Vasaris žino, kad jis
negalės atimti iš Auksės laimės, kaip atėmė iš Liucės. Jis bejėgis tai padaryti

Kūrinio pabaiga:
Visoje dramoje matyti Liucė, ji buvo pirmoji atėjusi į Liudo gyvenimą moteris. Ji
pirmoji parodė ką reiškia jausmai. Liucė užėmė didžiąją dalį vasario apmastymų. Jos atvaizdas
nuolat pasirodydavo kone kiekvienam skyriuje. Tai rodo kaip smarkiai ji dalyvavo Liudo gyvenime.
Tačiau jiems išsiskyrus, jie susikūrė atskirus gyvenimus, nors nuolatos ir gyveno vienas kito
prisiminimais. Dramos pabaigoje, Auksė, būdama pati it tobulos moters simbolis, ji sugebėjo padėti
Liudui atrasti save ir suprasti ko jis iš tikrųjų nori ir kas jam iš tikrųjų svarbiausia. Jos dėka jis
pasirinko meilę ir poeziją.