Liudo Vasario paveikslas

Liudas Vasaris jautri asmenybė. Jam pačiam neramu, kad kartais elgiasi
netinkamai. Taip pat jis yra uždaras žmogus. Jis viską pergyvena vienas. Jo
gyvenime atsiradusios moterys sužadina jo sieloje kažką naujo, gero, šilto. Viena iš
moterų buvo Liucė. Jis nori jai patikti, nori patirti meilę, bet jam tai uždrausta, to
jam negalima patirti. Vasaris jaudindavosi jai artinantis, taip pat kai prašnekėdavo.
Bet jo viduje vis dėlto tas noras jai patikti nepraėjo ir dėl to kaltino save dėl
klierikui netinkamų jausmų, poelgių. Liudo Vasario sąmonėje nepajudinamai buvo
įsitvirtinęs tėvų mokymas – jis esąs doras Lietuvos pilietis ir krikščionis. Jis, kurio
prigimtis siekia tobulybės, pajutęs atšalimą savo sieloje, įstojo į kunigų seminariją,
nors instinktyviai jautė, kad bus pasaulietis. Taip, jis pasielgė teisingai – to
reikalavo ir tėvai, ir noras tarnauti Lietuvai, ir prigimtis, ir poeto talentas, kuriam
reikia peno – dvasinių išgyvenimų. Tačiau jau pirmosiomis seminarijoje
išgyventomis dienomis jis ieško pasiteisinimų išėjimui: ,,A pabėgčiau i seminarijos,
nelaukęs nė vienos dienos“. Pabėgtų, jei žinotų, kad netaps geru kunigu. Daugiau
Liudas seminarijoje negalvojo šia tema – jis nepajėgė galvoti apie išėjimą,
nepajėgė ir vėliau savęs suvokti ekskunigu, tačiau visi šie prieštaravimai kėlė
audras jo sieloje. Ypač jos imdavo siausti po susitikimų su Liuce, kuri traukė uždaro
būdo klierikėlį, bet protas neatplėšiamai laikė Liudą prikaustytą prie altoriaus.
Neįmanoma buvo net pagalvoti apie pasitraukimą dėl Liucės, bet taip pat nebuvo
įmanoma sunaikinti jausmų, sulaužyti nebylaus pasižadėjimo, duoto ant
aukakalnio skinant katpėdėles, todėl jis, norėdamas save apgauti, įsileidžia į savo
gyvenimą nepažįstamąją, tačiau tai negelbsti. Prigimtis ir protas bando Vasaryje
suderinti kunigą ir poetą – gerą kunigą ir talentingą poetą. Kunigo protas ir poeto
siela pradeda kovoti, ir ta kova vis aštrėja. Liudas ima suvokti, kad tik būdamas
poetu jis būna savimi, niekam nemeluojantis ir prieš nieką neveidmainiaujantis,
bet galutinį tašką padeda baimė ir neryžtingumas – Vasaris priima šventimus,
galvodamas, kad svyravimai tuo ir pasibaigs. Tačiau jie nenurimsta – jie sustiprėja.
Liudas Vasaris jau nebe drovus klierikėlis, bet subrendęs vyras, kurį vis stipriau
ima kviesti prigimtis, vidinis balsas: ,,A būsiu pasaulietis poetas ir niekas daugiau“.