Marius Katiliškis – XX amžiaus, vienas ryškiausių egzodo prozininkų, savo epiniame,

realistiniame romane ,,Miškais ateina ruduo“ meilę pavaizdavo kaip naujų potyrių ir gaivališkos
aistros šaltinį, vedantį į pražūtį. Todėl tarp veikėjų atsiradusi meilė svaigina ir verčia elgtis
neapgalvotai.

Pavyzdžiui, Marius Katiliškis romane „Miškais ateina ruduo“ parodo, kad žmogus negali
kontroliuoti savo gaivališkos prigimties – aistros, jei neturi moralinių principų.
visų pirma, XX a. II pus. išeivijos rašytojas Marius Katiliškis romane „Miškais ateina ruduo“
vaizduoja žmogų, kuris neturėdamas tvirtų moralinių principų, nesugeba kontroliuoti savo
gaivališkumo – aistros.
tačiau kartu pasikeičia ir žmogaus požiūris į gamtą: nuo jos yra atitolstama, ji yra išnaudojama,
tampa pasipelnymo šaltiniu. Todėl žmogaus ir gamtos ryšys nutrūksta. Individas praranda
dvasinę pusiausvyrą, vidinę harmoniją. Dėl šios priežasties jis nesugeba kontroliuoti geismo ir
gaivališkos prigimties. Būtent tokia yra Monika Doveikienė (gamta jai atrodo svetima ir
bauginanti, gyvenimas tarpmiškėje prilygsta kalėjimui, ji galvoja tik apie savo gerovę).
Lietuvių literatūroje dažna žmogaus meilė tėvynei bei gamtai, tačiau dažniausiai kūriniuose
atskleidžiami ypatingi vyro ir moters santykiai. Taigi, tokią meilę atskleidžia xx. a. rašytojai M.
Katiliškis ir V. M. Putinas savo kūryboje.
Dažnai meilė lietuvių literatūroje parodoma kupina aistros ir intrigų, vedančių į pražūtį. Visgi
meilė – tai toks jausmas, kuris apakina, žmogus atrodo lyg su rožiniais akiniais. Ji pakeičia
žmogų ir sukelia priklausomybę, verčia elgtis neapgalvotai. Panašiai kaip ir Mariaus Katiliškio
xx. a. vidurio Lietuvos išeivijos rašytojo romane „Miškais ateina ruduo“ . Tilius blaškosi tarp
aistros Monikai ir meilės Agnei. Agnė Tilių labai pakeičia, tai pirmoji jo meilė. Kartu jie
išgyvena pačius tyriausius jausmus. Agnė Tiliui tampa artimiausiu žmogumi, į kurį visada jis gali
atsiremti, sulaukti supratimo ir palaikymo. Jie jau gyvena ateities svajonėmis, be vienas kito
neįsivaizduoja savo gyvenimų, svajoja apie vaikus ir didelę šeimą. Tačiau netrukus Tiliaus
gyvenime atsiranda Monika Doveikienė. Apakintas jos grožiu, bruožais Tilius ne tik palieka
Agnę, savo pirmąją meilę, bet ir pamiršta savo didžiausias gyvenimo svajones. Kai būna su
Monika, jo mintys sukasi tik apie ją. Jis save nekaltina dėl to pasirinkimo, nes jį vaikystėje nieks
nepamokė kontroliuoti savo likimą ir norus. Monika jam yra visas pasaulis, moters idealas.
Tiliaus aistra Monikai žlugdo ir panaikina jo siekimus. Monika jaučiasi visai kitaip. Ji įsimyli
jauną, aukštą, gražų, samdinį Tilių. Ji duoda Tiliui tai, ko negalėjo duoti Agnė, patyrusios ir
subrendusios moters patirtį. Taigi šiame romane „Miškais ateina ruduo“ meilė turi didžiulę aistrą,
vienus verčia kerštauti, kitus susitaikyti su likimu o trečius tiesiog atsiduoti instinktams ir
galiausiai tampa pražūtimi.
Pirmieji meilės išgyvenimai patiriami seminarijoje, meilės ir trokštamą ir bijoma. Pirmiausiai
susiduriama su gundančia Liuce, vėliau su romantiška nepažįstamąja. Rašytojas giliai
psichologiškai ir lyriškai vaizduoja bundančia meilę. Liudas Vasaris jaučia džiaugsmą, kad
patinka moterims, tai suteikia pasitikėjimo, jis vyriškėja. Liucė ir nepažįstamoji, tai du –
moteriškumo pradai. Klierikas suvokia, kad Liucė jam yra pavojinga, o nepažįstamoji, tai tarsi
svajonė, todėl jis realybę pakeičia iliuzija. Jis klauso proto balso, nes taip auklėtas tėvų ir
mokytas seminarijoje. Pirmoje dalyje meilė pralaimi kunigystei.
Vinco Mykolaičio – Putino kūryboje meilė suvokiama, kaip svarbiausia vertybė. Meilė yra
iracionali jėga verčianti sukilti prieš Dievą ir neigti savo pažadus. Santykis su moterims perteikia
protagonisto brendimą. Meilė glaudžiai susijusi su poeto ir kunigo konfliktu, ji tą konfliktą
aštrina, bet ji nėra pagrindinė priežastis, kodėl Vasaris palieka kunigų luomą. Pirmieji erotiniai
išgyvenimai sukelia jam jausmus. Išsiskverbia žemiškas, linksmas, klebono giminaitės Liucės
paveikslas. Liucė ir Katedros Nepažįstamoji savaip veikia Vasarį, jo prigimtį ir meninį talentą.
Liudas Vasaris pamažu įpranta realybe pakeisti iliuzija. Juk pirmąjį eilėraštį parašo įkvėptas
nepažįstamosios ir ją, o ne Liucę laiko pirmąja meile. Seminarijoje Vasaris nesunkiai išbrenda iš
sudėtingų situacijų, nes klauso proto balso, kuriam didelę įtaką daro tėvų auklėjimas ir
seminarijos mokymas. Poeto siela labiau trokšta pojūčių, o ne realių sprendimų.
Visai kitokia meilė vaizduojama XXa. pirmosios pusės lietuvių poeto, prozininko, dramaturgo,
filosofinės pasaulėjautos kūrėjo Vinco Mykolaičio – Putino psichologiniame intelektualiniame
romane ,,Altorių šešėly“. Kūrinyje vaizduojama meilė, atskleidžia jos svarbą gyvenimo kelio
paieškose ir parodo, jog meilė yra viena iš priežasčių, įkvepiančių kurti. Romanas ,,Altorių
šešėly‘‘ buvo pirmasis tokio pobūdžio kūrinys lietuvių literatūroje. Šis kūrinys neabejotinai yra
vienas žymiausių lietuvių romanų apskritai. Jame aprašomas pagrindinio veikėjo - Liudo Vasario
– jauno kunigo gyvenimas, jausmai ir vidiniai konfliktai. Sprendžiamos kunigystės, gyvenimo
kelio ieškojimo, menininko asmenybės laisvės problemos. Romanas itin autentiškas, nes jame iš
dalies galima įžvelgti ir paties autoriaus gyvenimą. Jis lygiai taip pat abejojo, dėl pašaukimo į
kunigus. Tačiau tarp šių problemų yra įsiterpusi meilė, kuri romano pagrindinio veikėjo
gyvenime pasidaro labai reikšminga. Liudas Vasaris savo gyvenime sutiko keturias moteris,
kurios buvo jo mūzomis, įkvėpimo šaltiniais, taip pat ir keturiais postūmiais savęs realizavimo
link. Būdamas dar jaunas kunigėlis jis pažino Liucę, pas kleboną gyvenusią mergaitę. Tuo metu
Liucė buvo pirmoji Liudo Vasario sutikta moteris, kuri įkvėpė pirmuosius, moterišku žavesiu
sužadintus, jausmus. Liucė nebuvo eilinė mergaitė, ji buvo vėjavaikiška, drąsi, pašėlusi
laukinukė. Liucė buvo pirmoji sukėlusi Vasario dvejones. Jis ėmė dvejoti dėl savo pašaukimo,
tėvų noro, kad jis taptų kunigu, moterų ir poezijos. Tuo tarpu, kai Vasaris nesimatė su Liuce ir
jau dvejonės buvo nurimusios, mišiose pasirodė Nepažįstamoji. Ją Liudas regėjo trumpai, bet jos
siluetas ir baltu šalikėliu apjuostas kaklas paliko jam neišdildomą įspūdį. Jis nematė jos veido
aiškiai, tačiau jam užteko tiek, kiek jis matė, kad tai būtų antroji moteris, sukėlusi jam dvejones.

Auksė, būdama pati it tobulos moters simbolis, sugebėjo padėti Liudui atrasti
save ir suprasti, ko jis iš tikrųjų nori, ir kas jam iš tikrųjų svarbiausia. Jos dėka
jis pasirinko meilę ir poeziją
Kita moteris – baronienė Rainakienė – tarsi Renesanso dvasios moteris, kuri
paskatino Liudo domėjimąsi literatūra, knygomis
 Tik tada 23 m. suprato, kad BUS rašytojas. Griežtai atskirs kunigo
darbą nuo poeto, kad sieks pažinti gyvenimą dėl kūrybos, kad joje
nebūtų didaktikos, sentimentalumo ir kitokių „kunigiškos dvasios“
požymių.
Jeigu nori būti rašytojas — pažink ir studijuok gyvenimą. Jokios knygos ir
jokie pasakojimai neatstos realybės.“