Juoda – mintys apie meilę Žalia – kontekstai(knygos, dainos) Mėlyna – asmeninė

patirtis/išgyvenimai
1. Meilė sau
Visko pagrindas – meilė sau. Dažnam tai gali pasirodyti labai paprasta ir nereikšminga
smulkmena, tačiau viskas būtent nuo jos ir prasideda. Gal jums pasirodys keista, kaip
kažkas gali sau nepatikti, savęs nemėgti? Deja, tai labai dažnas atvejis, ypač šiame
amžiuje, šioje jaunoje augančioje kartoje. Mums patinka mintis, jog kas nors mus myli ir
mumis rūpinasi, o tada mes manome, kad ir patiems mylėti kitą bus lengva ir visai
nesudėtinga. Tačiau pamilti kitą žmogų nemylint savęs nėra teisingas pasirinkimo kelias.
Atrodo tai nieko neįtakoja, rūpinantis kitu, pradėsi rūpintis savimi. Ne, taip nebus,
neapykanta, išaugusi sau pačiam, persilies į mylimojo sielą lyg rašalas per ploną
sąsiuvinio lapą. Tokie žmonės kaip mes, kaip aš, esame lyg senas žaislas, kuris sulūžęs,
bet nepakankamai, kad jį būtų galima išmesti. Tada atsirandas vaikas, kuris tą žaislą
apžiūri, tada su juo žaidžia, jį prižiūri, po kurio laiko vis labiau ir labiau į akis jam
pradeda kristi jo trūkumai ir netobulumai, kol galiausiai atsibosta ir mažylis jį numeta į
kambario kampą toliau dūlėti. Štai kas mes. Bet kam, kas yra įskilę ir dūžę, anksčiau ar
vėliau tampa nebereikalinga. Bet mes neturėtume būti tokiais žaislais,kuriuos kažkas turi
sutaisyti ir sulopyti, tai mes patys turime prisisiųti naujas sagas, suklijuoti pabirusias dalis
ir laukti, kol klijai nudžius. Laukti tol, kol patys norėsime vėl atsidurti parduotuvės
vitrinoje, kol patys norėsime būti to vienintelio vaiko šiltame glėbyje iki pat gyvenimo
galo. Kai buvau maža, niekada nemaniau, kad man ko nors trūksta ar kad iš vis yra tokie
dalykai kaip trūkumai. Augant suprantame tai iš mus supančios aplinkos, iš replikų,
žodžių, kurie lyg strėlės lekia į mūsų saugų ir naivų gyvenimo lizdą. Būdama vienuolikos
metų pati pirmą kartą pajutau tas srėlytes. Ir pradėjau klausti savęs, kodėl nesu kaip kiti,
kodėl neturiu tiesių pečių ar negaliu praleisti vasaros pas mylimus senelius kaime kaip
mano bendraamžiai. Taip žodis po žodžio, mintis po minties, žvilgsnis po žvilgsnio ir
savivertė krenta vis žemiau. Atrodo, jog nebegali niekuo džiaugtis, nes būsi išsišokėlė,
negali pasiguosti, nes kitų problemos rimtesnės ir svarbesnės. Tad ar aš turiu nors kiek
vertės, ar aš nusipelniau rūpesčio ir meilės, draugystės ir kitų gyvenimo suteikiamų
dovanų? Galbūt reiktų pabandyti ir sužinoti, ką reiškia justi raudonus kaspinus,
apsivijusius manus riešus? Štai kas dedasi mano galvoje tomis tamsiomis, mėnesienos
šviesos neregėjusiomis naktimis. Taigi, kaip žmogus, kupinas tokių raizgalynių savoje
galvoje, gali mylėti kitą būtybę? Leidžiant sau mylėti kitą, tam mylimam žmogui tai būtų
lyg peilio susmeigimas į krutinę jam bemiegant. Todėl svarbiausia yra rasti kibirkštėlę
meilės sau, kuri ten giliai viduje slepiasi tankiuose pasimetimo ir nežinios miškuose, ir tik
nuoširdžiai pamilus save, šiuo jausmu apgaubti ir kitą.
Nei Viljamo Šekspyro Hamletas, nei Hanjos Janagiharos Džudas iš „Mažo gyvenimo“
niekada netryško noru gyventi. Abu veikėjai patyrė savas traumas, abu prieš kitus atrodė
tik žmonės, kuriuos kankina netekties skausmas. Tačiau šių žmonių mintyse tebuvo tik
viena – mirtis. Hamletas troško keršto, mirties kitam, o tada ir sau, Džudas – užsisklendė
savyje, savidestrukcija ir gyvybės sau atėmimas atrodė vienintelė išeitis. Ir galbūt su
manimi nesutiksite, bet manau, kad nemeilė sau dėl vienokių ar kitokių priežasčių tapo
pagrindu tokių minčių atsiradimo šių vyrų sąmonėje.
2. Meilė kitam
Negaliu sakyti jog visi, tačiau didžioji dalis mūsų nors kartą gyvenime norime patirtį
meilę. Kai kurie ją norime turėti vienintelę gyvenime, o kiti negalvojame ir leidžiamės
 likimo upių vingių nešami. Meilė, santykiai žmonijos yra apipinti įvairių legendų ir mitų.
Mylėti reikia taip, gerbti kitaip, palaikyti santykius dar kitaip. Kiekvienas turime
nusipiešę savo santykių paveikslą, kiekvieno drobė skirtinga ir tuo met, kai žmonės
pradeda savąjį šedevrą demonstruoti kaip standartą, mes pasimetame tarp daugybės
pavyzdžių, tarp daugybės rėmų. Tačiau meilę mes ir turėtume suprasti kaip meno kūrinį,
kur kiekvieno menininko šedevras bus vis kitoks, bet jis bus jo ir niekieno kito. Toks ir
meilės pavidalas kiekvienuose santykiuose – pas visus skirtingas, bet unikalus ir skirtas
būtent jiems. Vienų meilė aistringa ir kaitri kaip ugnis, kaip lenktyninis automobilis,
skriejantis lenktyniu trasa žaibišku greičiu, kitų – švelni lyg pūkas, lyg palengva
tirpstantis, pavasario pagaliau sulaukęs ledas. Pati nuo mažens svajojau kaip užaugusi
visa savo širdimi mylėsiu tą vienintelį. Maniau, kad ir visos pasaulio poros mąsto taip,
susijungia šiluma ir ilgesiu, žavesiu išgraviruotomis aukso grandinėmis, o jų raktą išmeta
į jūrą ir lieka kartu tiek, kiek jiems leidžia amžinybė. Meilę, kuri sups mane, kai
užaugsiu, įsivaizdavau lėtą ir sirpstančią lyg vyšnią. Tos svajonės nedingo, ir dabar jos
tokios pačios, tik galbūt žymiai daugiau pilnesnės baimių. Bet aš tikiu šiuo jausmu. Tikiu,
kad jis ateis, kai bus pasiruošęs. Ir nesvarbus ar tai bus tada, kai man sukaks aštuoniolika,
dvidešimt, keturiasdešimt ar net šešiasdešimt. Ji ateis, aš tikiu tuo. Ir tikiuosi, jog ji bus
tokia, kad kaip Tautvydo Gaudešiaus (FC Baseball) dainoje „Pažadėti viską“, norėsiu
tam žmogui žiūrėti į akis, kol satelitai tviska ir pažadėti viską.
Koks kupinas šiltų ir nuoširdžių jausmų taptų pasaulis, jei visi šios žemės žmonės būtų
kaip Mažojo princo draugė lapė ir viską, kas gražiausia, regėtų tik širdimi.
Įvairiuose meilės romanuose rašo, jog meilė stipriausia tada, kai dėl jos galėtum mirti,
tikriausia, kai dėl jos galėtum net nužudyti. Bet iš tikrųjų ji stipriausia tada, kai dėl jos tu
trokšti gyventi.

3. Meilės skausmas
Ikaras kildamas vis arčiau saulės žinojo, kas jo laukia. Tačiau galbūt vaškui tirpstant ir
plunksnoms byrant, ašaros ant Ikaro skruostų nebuvo nevilties. Gal tai meilės, džiaugsmo
ašaros? Galbūt pasiekęs deginančius šviesos spindulius, jis bent menką akimirką pagaliau buvo
laimingas?
Ne kartą jaučiausi kaip ta skudurinė Onutė iš mamos vaikystės pasakojimų. Bet labiausiai, kai
man sukako septyniolika. Pagaliau tam, kad pamatyčiau pasaulį, išvysčiau kitą šalį, man reikėjo
laukti visą savo gyvenimą, o tam, kad mano siela sudužtų, užteko vos kelių minučių.

Augdami ir bresdami mes savo galvoje susideliojame dėlionę, kaip mūsų ryšiai ir santykiai turės
atrodyti, kas mus tenkins, o nuo ko mes bėgsime ir saugosimės. Bet ne veltui yra sakoma, kad
meilė apakina ir nebemato nieko. Lilė irgi nieko nebematė, o tiksliau ji tiesiog nenorėjo matyti.
Augdama Colleen Hoover knygos „Mes dedame tašką“ veikėja augo šeimoje, kur vyriškokios
lyties atstovas nevengė smurto. Ir nuo tada mergina žinojo, kad tokių santykių ji niekada neturės
ir netoleruos. Bet, kai jos santykiai su Railiu pradėjo krypti tokia pat linkme kaip ir jos tėvų
kadaise, ji save įtikinėjo, jog jis kitoks nei jos tėvas, jis netyčia, jis juk atsiprašė. Vaikinas, o
vėliaus ir sutuoktinis, juk ją myli ir jis laimingas. Ir tik dukros gimimas jai leido susivokti, jog ji
leido peržengti savo pačios nubrėžtas ribas. Ir aš kaip Lilė, esu dėl kito laimės, paaukojusi
savąją. Gal skamba ir per daug dramatiškai, tačiau niekada nebenorėčiau jausti to, ką teko
tuomet, nenoriu dar kartą stengtis pateisinti kitą žmogų ir dėl visko bandyti kaltinti tik save.
Patroklas „Achilo giesmėje“ irgi stengėsi nematyti ir ignoruoti Achilo išdidumą ir aroganciją,
beprasmių principų laikymąsi, nes jį mylėjo, nes jis jam buvo pats brangiausias žmogus visoje
visatoje.
Vis dėlto ateina diena, kai suprantame, jog pavojingiausia, ką šioje žemėje galime daryti, tai
mylėti.

G.G. 3a