Vaiko pasaulis lietuvių literatūroje

Vaikai gyvenime yra labai svarbūs. Jie užtikrina ilgaamžį, nenutrūkstamą kartų tęstinumą.
Būtent todėl yra svarbu juos ugdyti, jiems suteikti tai, ką galime geriausiai. Apie vaikus ir jų
regimą bei jaučiamą pasaulį galima rasti nemažai lietuvių literatūros kūrinių. Juose vaizduojamas
tiesiog nuostabus ir šilumos bei meilės kupinas šeimos pasaulis, kuriame vaikas jaučiasi gerai ir
yra mylimas. Tačiau norint pabrėžti svarbesnes problemas lietuvių literatūroje, dažnai vaikas yra
vaizduojamas , kaip aplinkybių auką, arba kaip savotišką skausmą išgyvenantis žmogus
Pavyzdžiui, Šatrijos Raganos kūrinyje „Sename dvare" vaikas vaizduojamas laimingas ir
mylintis, kai Jurgio Savickio kūryboje vaikas mato kiek kitokį šeimos pasaulį ir jį suvokia
priešingai. Remdamasis šiais lietuvių literatūros rašytojų kūriniais, argumentuotai pristatysiu,
kaip yra vaizduojamas vaiko pasaulis ir kuo jis yra ypatingas.

Vaiko pasaulis lietuvių literatūroje vaizduojamas, kaip šilumos bei meilės kupinas
pasaulis. Jis XX a. pradž. lietuvių rašytojos, neoromantikės Šatrijos Raganos kūrinyje „Sename
dvare" atsiskleidžia, kaip vieta, kurioje viskas aplink šviesu ir gražu, nes šalia yra brangūs tėvai,
kurie yra atsidavę savo šeimai. Šis kūrinys tarsi įkūnija mažos mergaitės, Irusios, atsiminimus
apie gražią, šviesią ir visgi daug gyvenimiškos patirties jai suteikusią vaikystę, kurią skatina
prisiminti jos mama - mamatė Marija. Iš to galima spręsti, kad šiame kūrinyje pasakojama ne tik
šviesi vaikystė, tačiau ir jai didelės įtakos turėję glaudūs ir ypač tvirti motinos bei dukros
santykiai. Apysakoje taip pat yra aprašomas dvaro gyvenimas, tačiau, kaip ir minėjau,
daugiausiai nagrinėjami dukros bei motinos santykiai. Jų šeima (šiuo atveju mamatė ir dukra)
priklausė smulkiai Žemaitijos bajorų šeimai, gyvenančiai nedideliame dvare. Šatrijos Raganos
dvaras – grožio ir žmogiškumo ilgesio vieta, kuri subtiliai atskleidžia motinos ir dukters
bendravimą. Šių pagrindinių veikėjų santykiai paremti meile, draugyste, tarpusavio pasitikėjimu
bei šiltu rūpesčiu. Kadangi pasakojama iš dukros pozicijos, jausmai motinai tampa ryškesni ir
stipresni, kai Irusia prisimena viską ir pasakoja, kaip negalėdavo nuo mamos atsitraukti nei
minutei, nes buvo labai prisirišusi prie jos, tiesiog žavėjosi ja. Ji jaučia neapsakomą džiaugsmą
būdama su ja, netgi bijo ją prarasti ir nusiramina tik apkabinta mamos. Ji tokia prisirišusi prie
mamos, kad nepalieka motinos netgi jai apžiūrint ligonius, dirbant svarbius buities darbus,
susitinkant su draugais ar keliaujant po kaimą. Toks motinos ir dukters bendravimas kūrinyje vis
tik įrodo jų sielų artumą. Mamate įprasmina mergaitės šviesią vaikystę, nes nevengia paguosti ir
nuraminti Irutės, pasakoja jai apie paprastuose dalykuose glūdinčius gilesnius dalykus bei ugdo
ją. Dukra nebijo dalintis savo svajonėmis su mama, paprašyti pagalbos ar patarimų. Motina jai
pats artimiausias žmogus, kuriam ji gali atverti savo širdį bei išlieti jausmus. Tokiam itin
glaudžiam ryšiui tarp motinos ir dukros, įtakos turėjo ir tuo metu moterims būdingas atsidavimas
šeimai, jos ugdymui, kartais net paaukojant slapčiausius savo pomėgius, kaip kad ir darė Irusios
mama. Pasakodama apie mielus jos širdžiai laikus, Irusia tarsi įrodo, kad jos vaikystė buvo šviesi
ir laiminga, nes buvo mamos mylima. Taigi, galima teigti, kad vaiko pasaulis literatūroje yra
šviesus ir laimingas, jei jis turi tėvus, kurie tą vaiką be galo myli, juo rūpinasi, palaiko glaudžius
santykius. Būtent tai įrodo Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare- pagrindinių veikėjų –
mamatės ir Irusios – artimas tarpusavio ryšys.

Vaiko pasaulis kartais būna ir liūdnas, nes skirtingai nei Šatrijos Raganos apysakoje
„Sename dvare", vaikas šeimoje jaučiasi nelaimingas ir niekam nereikalingas. Tokius vaiko
išgyvenimus aprašė XX a. lietuvių rašytojas, diplomatas ir ironijos meistras J. Savickis novelėje
„Kova". Šiame kūrinyje išreiškiamas itin aiškus tėvų ir vaikų santykis. Skaitant kūrinį, galima
įžvelgti, kad jame vaikas vaizduojamas, kaip mažas suaugęs, į viską gana rimtai žiūrintis,
protingas žmogus, kuris inirtingai kovoja už geresnį savo gyvenimą bei motiną, kurią labai myli.
Tačiau vaikas visgi svajoja apie normalią šeimą, kurioje ir mama, ir tėtis, ir pats vaikas būtų
laimingi, nes vaikas nuo pat mažų dienų mato tėvo ydas. Jos jį parodo kaip girtuoklį ir visišką
silpnavalį žmogų, kurio, iš vaiko pasakymų matyti, visiškai negerbia, nes jį vadina labai durnu.
Galima suprasti, kodėl vaikas šeimoje yra nelaimingas, kodėl jo pasaulis gana niūrus. Taip pat
tėvas vaiką muša, vadina benkartu ir nei trupučio nemyli. Nepaisant visko, vaikas giliai širdyje
žino ir jaučia, kad jeigu jo tėvui duotų kas valią ir aplinkybės būtų kitos, jis nei tiek gertų, nei
muštų vaiką, nei būtų toks silpnavalis žmogus, koks šiuo atveju yra, tėvas būtų visiškai kitoks.
Vaikas nors tai ir puikiai supranta, vis dėlto ir toliau aršiai kovoja už savo vertybes bei
įsitikinimus atleisdamas savo prasigėrusiam tėvui visas skriaudas. Žinoma, kaip ir minėjau, labai
svarbų vaidmenį vaiko gyvenime taip pat atlieka ir mama. Jis, kaip ir visi vaikai, savo
„mamanką", t. y. mamą laiko „geriausia pasaulyje mama". Tačiau jis žino ir mato, kad ji yra
nedora moteris, dažnai mėgsta paleistuvauti ypač per išgėrimus smuklėse. Vaikas įvertina jos tokį
elgesį, kaip ir tėvo elgesį, laikydamas ją tiesiog durna. Berniukas suvokia savo realybę ir ją
skaudžiai išgyvena. Jam sunku gyventi tokioje šeimoje, nes jis jaučiasi liūdnas, vienišas,
atstumtas, tačiau, vaikiškas entuziazmas ir nekaltumas, besąlygiška vaiko meilė tėvams yra tai,
kas jam padeda išlikti nors šiek tiek stipriu. Taigi, galima teigti, kad vaiko pasaulis neretai būna
ir kupinas liūdesio. Tai parodo J. Savickio novelės „Kova-"pagrindinio veikėjo, berniuko, kurio
tėvai ydingi, išgyvenimai ir apmąstymai, atskleidžiami pačioje novelėje.
Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad vaiko pasaulis lietuvių literatūroje yra
vaizduojamas gana dinamiškai. Kai kuriuose kūriniuose vaiko pasaulis kupinas šilumos ir
meilės, o kituose vaikas nelaimingas ir tos meilės negauna. Tai puikiai parodoma tiek Šatrijos
Raganos, tiek J. Savickio kūryboje.