Tėvų ir vaikų santykiai J.

Grušo tragikomedijoje „Meilė, džiazas ir

velnias”.

Augustė Kulbokaitė
Tėvų ir vaikų santykiai visada buvo labai svarbūs. Juk vaikai mokosi iš savo tėvų,
žiūri į juos lyg į autoritetą. Tačiau tie santykiai ne visada yra geri. Šiuolaikinėje visuomenėje
tėvų ir vaikų santykiai vis blogėja. Tėvai nebemoka komunikuoti su savo vaikais ir dėl to
nukenčia tarpusavio santykiai. Taip iš kartos į kartą nueina nesutarimai. Apie šiuos santykius
kalbama ir Juozo Grušo tragikomedijoje „Meilė, džiazas ir velnias“. Pagrindiniai veikėjai
nėra patyrė savo tėvų meilės, daug pykstasi ir yra nesuprasti. Kadangi tėvai jų neauklėjo, jie
nemoka komunikuoti su kitais žmonėmis ir elgiasi su jais grubiai. Tai galime matyti tarp jų
bendravimo tarpusavyje. Tačiau kaip dar tėvų ir vaikų santykiai gali paveikti vaikus?
Pagrindinė veikėja Beatričė, arba kitaip Beata, turėjo blogus santykius su savo
tėvais. Knygoje rašoma kaip ji troško, kad jos mama būtų šalia ir ją palaikytų. Deja, jos
motina paliko ją dėl kito vyro ir išvažiavo gyventi kitur, o apie jos tėvą net nėra užsimenama.
Vienintelis žmogus, kurį Beatričė beturi, yra jos močiutė. Beatričė dažnai grįžta labai vėlai
vakare ir senelė jos nebeįsileidžia. Dėl to vargšei Beatai tenka miegoti kieme, tačiau kartais,
kai yra labai šalta, senelė jos pagaili ir įsileidžia. Gyvenimas be mamos psichologiškai labai
paveikia Beatričę, ji patenka į psichiatrijos ligoninę, tačiau ši vis išlieka pozityvi ir tiki, kad
mama kada nors pas ją grįš. Taigi, nors ir Beatričės gyvenimas yra kupinas sunkumų ir
emocinių išbandymų, ji nepasiduoda ir nepuola šlykštėtis pasauliu ir juo nusivilti kaip jos
bendraamžiai ir draugai.
Andrius patiria savo tėvo šaltą elgesį. Jie abu negali susikalbėti vienas su kitu, nes
vienas galvoja vienaip, kitas – kitaip. Tačiau Andriaus tėvas su juo elgiasi iš ties grubiai, kai
tik sužinojo, kad šis pavogė jo automobilį, iškviečia policiją Andriui. Ir nors nežinome, ką yra
patyręs Andriaus tėvas, tačiau tai yra jo vaikas ir gal šį kartą jis persistengia iškviesdamas
policija savo sūnui. Iš Andriaus elgesio mes galime suprasti, kad jis nejaučia pagarbos savo
tėvui, neklauso jo. Taip elgdamasis jis protestuoja prieš savo tėvą. Prie šio Andriaus elgesio
gali prisidėti tai, kad Andriaus mama nedalyvavo jo gyvenime ir jam trūko moteriško
pavyzdžio, kuris parodytų, kaip reikia elgtis, kaip reikia kanors mylėti, parodyti pagarbą ir
daug kitų dalykų, kuriuos savo vaikui gali parodyti tik motina. Taigi, Andriaus protestavimas
prieš tėva gali būti paaiškintas motinos nebuvimu jo gyvenime. Trūkstant moteriško
pavyzdžio, jam gali trūkti įgūdžių parodyti pagarbą ir meilę, o tai atsispindi jo santykiuose su
savo tėvu.
Našlaičio Luko charakjterį suformuoja tėvų neturėjimas. Lukas jaučiasi niekam
nereikalingas, nes jį paliko tėvai. Jis mano, kad jis nėra vertas meilės, nes kaip kažkas gali jį
mylėti, jei net jo tėvai, žmonės, kurie turėtų jį labiausiai mylėti, paliko jį. Jis pasakoja, kaip
vaikų namuose žiūrėdavo pro langą ir spėliodavo, ar praėjo jo mama. Iš šių įvykių Lukui
susiformuoja nepilnavertiškumo kompleksas. Jis labai kompleksuoja dėl savo egzistencijos ir
jam yra labai sunku. Lukas išsigalvoja turtingą dėdę, kuris atstotų jam mamą. Tai jam truputį
padeda, tačiau pagalvojus realybėje jo nėra. Taigi, Luko charakterį suformuoja jo skaudūs
santykiai su tėvais, kurie jį paliko. Neturint tėvų paramos, Lukas ieško emocinio stabilumo
kituose esmenyse. Jis jaučiasi nereikalingas ir nepilnavertis, o tai kelia sunkumus jo
gyvenime.
Galime daryti išvadą, kad šioje tragikomedijoje nei vienas veikėjas neturi gerų
santykių su savo tėvais. Ir nors kiekvienas yra savotiškai skirtingi, tačiau visi turi vieną
panašumą – jie visi užaugo be motinos. Jie niekada nesuprato, ką reiškia būti mylimiems
mamos. Tai pakeičia juos ir jie nebegali sutarti su savo tėvais ar net su kitais žmonėmis.