Tėvų ir vaikų santykiai Juozo Grušo tragikomedijoje ,,Meilė, džiazas ir velnias”

KALBĖJIMAS

Juozas Grušas - įžymiausias XX a. II pusės sovietų Lietuvos dramaturgas,

prozininkas, vertėjas, eseistas, kultūros veikėjas. Rašytoją domino žmogaus prigimtis ir jos
atskleidimas stiprių konfliktų atvejais. Vienas iš pačių reikšmingiausių kūrinių - tai
tragikomedija "Meilė, džiazas ir velnias", parašyta dar 1967metais. Dramoje vaizduojamas
keturių jaunuolių gyvenimas skatina mąstyti apie žmogaus vertybes, gerumą ir nužmogėjimo
priežastis. Rašytojas teigia, kad šeimos vaidmuo formuojantis jauno žmogaus vertybėms yra
be galo svarbus. Tad šiandien savo kalboje aš aptarsiu, kokie vaikų ir tėvų santykiai
atskleidžiami tragikomedijoje ""Meilė, džiazas ir velnias".
Tėvų ir vaikų santykiai Juozo Grušo kūrinyje yra vaizduojami, kaip santykiai, kurie yra
pagrįsti nepykanta, kivirčais, nusivylimais. Šie sugadinti santykiai paženklinti skausmo bei
liūdesio. Vaikai maištauja prieš tėvus, nejaučia pagarbos jiems.
Būtent tokius skausmu ir liūdesiu paženklintus santykius su tėvais įprasmina vieno iš
pagrindinio veikėjo Luko paveikslas. Luko ir jo tėvu santykiai kūrinyje, galima sakyti, yra
prasčiausi, o ir jo patirtis šiuose santykiuose yra skaudžiausia. Šį faktą pagrindžia tai, jog Luką
tėvai neaugino, atsisakė, jis gyveno vaikų namuose. Lukas suvokęs šį faktą, jog tėvai
išsižadėjo jo, tarsi pats išsižada savo tikrų tėvų, nenori net mintyse jų turėti, nes jam per
skaudu. Visos vaikystės nuoskaudos, išgyvenimai atsispindi jo asmenybėje, kai jis užauga.
Visa tai sukuria Luko tarsi monstro paveikslą. Jis save sumenkina, niekina vien dėl to jog
augo be savo biologinių tėvų. Kaltina juos, kad atėmė galimybę būti mylimu ir laimingu.
Sukaupęs visas neigiamas emocijas jis pradeda maištauti, nekęsti viso likusio pasaulio,
atrodo jog niekas nebegali užpildyti tuštumos, kuri atsirado dėl vaikystės nuoskaudų.