Asmeninės laimės ir pareigos konfliktas lietuvių literatūroje

(V. Krėvė, V. Mykolaitis-Putinas, J. Marcinkevičius)

Pareiga – būtinas pagal įstatymą, paprotį, dorovę veiksmas. Kitaip tariant, tai veiksmas, kurį
žmogus privalo atlikti. Tai reiškia, jog dėl jo reikia daug ką paaukoti. Kartais netgi asmeninę
laimę. Apie asmeninės laimės ir pareigos konfliktą rašo ir lietuvių literatūros atstovai. XX a.
pradžios neoromantiko, aktyvaus politinio veikėjo, literatūros profesoriaus bei dramaturgo
Vinco Krėvės tragedijoje „Skirgaila“ aprašoma LDK kunigaikščio Skirgailos vidinė drama –
siekdamas suderinti asmeninę laimę ir pareigą Lietuvai bei jos žmonėms, kunigaikštis
blaškosi, nesugeba priimti sprendimo ir palūžta. Asmeninės pareigos ir laimės tematiką
nagrinėja ir žymiausias lietuvių prozininkas, dramaturgas, poetas simbolistas Vincas
Mykolaitis-Putinas romane „Altorių šešėly“. Asmeninės laimės ir pareigos Lietuvai temą
aprašo ir XX a. antrosios pusės rašytojas, poetas, visuomenės veikėjas Justinas
Marcinkevičius dramoje „Mažvydas“. Asmeninės laimės ir pareigos konfliktą nagrinėja
vienas žymiausių lietuvių dramaturgų

Vincas Krėvė. XX a. pradžios lietuvių prozininkas, literatūros profesorius, aktyvus politinio

ir visuomeninio gyvenimo veikėjas. Keturių dalių dramoje „Skirgaila“, kuri literatūros
istorikų vadinama pirmąja klasikine lietuvių tragedija, aprašoma LDK kunigaikščio
Skirgailos asmeninės laimės ir pareigos problematika. Šekspyrišką dramą primenantis
kūrinys vaizduoja Skirgailą kaip tragišką valdovą, nesugebantį suderinti asmeninės laimės ir
politinio gyvenimo. Didysis Lietuvos kunigaikštis Skirgaila atsidūria politinių alternatyvų
kryžkelėje. Aštraus proto, valingas, ryžtingas kunigaikštis Skirgaila savo mąstysena ir
veiksmais pranoksta aplinką, mąsliai vertina istorinius procesus, jaučia permainų būtinybę ir
ieško pažangesnio, europietiškesnio būdo keisti įsisenėjusias pažiūrų normas. Tiesa,
rinkdamasis naujas tautos gyvenimo gaires, Skirgaila kovoja ne tik su išorės priešais, kurie
prisidengdami krikščionybe kėsinasi į Lietuvos žemes bei į jos politinę galią, tačiau ir su
savąja aplinka – tradiciniu mąstymu, sena papročių ir tikėjimų sistema, kurią konservatyviai
gina kriviai, vaidilos bei juos palaikantys bajorai. Kunigaikščio pagrindinis tikslas – suderinti
tautos dvasinę būseną su naujomis idėjomis, išsaugojant kultūrinę valstybės tapatybę,
garbingai įsijungti į Europos valstybių bendriją. Senieji papročiai ir tradicijos, kurie yra tokie
artimi vaidilų mąstymui, jau yra netekę galios, tad visa atsakomybė dėl tautos ateities krenta
ant kunigaikščio Skirgailos pečių. Tokios įvykių aplinkybės dramos veikėjui suteikia ir
didybės, ir tragizmo. Jis nėra visažinis ir negali numatyti savo veiksmų pasekmių, be to, jam
tenka kaltė dėl senųjų tradicijų laužymo. Šiuo atveju Skirgaila gali būti tapatinamas su graikų
mitologijos titanu Prometėju (mitinis veikėjas padeda žmonėms, tačiau sulaužo dievų
nustatytą tvarką ir už tai yra baudžiamas). Skirgaila, kad ir koks rūstus bepasirodytų,
žmonėms nori gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo veiksmais, griaudamas
nusistovėjusias normas, atneša žmonėms tik sukrėtimus. Skirgaila yra žinomas dėl jo
sugebėjimo blaiviai vertinti situaciją, todėl suprasdamas, jog jis, kaip valdovas, nieko
negalėdamas pakeisti, yra pasiryžęs perleisti sostą („Valdymo naštą tepasiima savo pečiams
Kęstučio sūnus“). Skirgaila, atsisakęs svarbių valstybinių reikalų, bando rasti laimę ir ramybę
bent asmeniniame gyvenime.
Valdovas ateina pas Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę išskėstomis rankomis ir atvira širdimi,
nuslopinęs savąjį egoizmą. Pravėręs duris, jis pamato besišypsančią Oną Duonutę ir, kaip
būdinga mylinčiam žmogui, mėgina apgauti save, jos šypseną priimdamas kaip palankumą
sau. Entuziazmas ir geranoriškumas dingsta, kai Skirgaila supranta, jog ji tokia laiminga dėl
riterio Kelerio laiške rodomų jausmų. Neabejingumą riteriui paaiškina ir valdovui Skirgailai
(„Jei Dievo būtų lemta man pačiai iš jūsų dviejų pasirinkti, aš jį, o ne tave pasirinktau“).
Paaiškėjus tiesai, Skirgaila išeina rūstus ir nusivylęs, nes viskas per akimirką apsivertė
aukštyn kojomis. Nesulaukęs draugystės ir palaikančio žodžio, jis išeina tarsi priešas.
Valdovo dvasinė bedugnė vis gilėja. Dramos atomazgoje Keleris, Onos Duonutės mylimasis
riteris, pasiaukoja dėl savo mylimosios garbės – neišduoda, jog buvo jos miegamajame ir
leidžiasi užkasamas gyvas. Šis įvykis tarsi patvirtina Skirgailos, kaip valdovo ir žmogaus,
žlugimą, parodo, jog neapykanta yra žmogiškumo praradimo priežastis. Ribinė situacija
žmogų paverčia bejėgiu įvykių dalyviu. Kunigaikštis Skirgaila tragiškų įvykių aplinkybėse
žlugo ir kaip valdovas, ir kaip žmogus, išsižadėjo visų protėvių aukštinamų vertybių. Tai
leidžia prieiti prie išvados, kad V. Krėvės tragedijoje Skirgaila nesugeba suderinti politinio
gyvenimo, blaškosi, o kūrinio atomazgoje žlunga ir kaip valdovas, ir kaip žmogus. Jam
nepavyksta suderinti asmeninės laimės ir pareigos.