Citata apie laime – “Kas vargo neragavo – laimės nepajaus.” (J. V.

Gėtė – Apšvietos
laikotarpio humanistas, politikas, mokslininkas, filosofas.)
Jonas Biliūnas - XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių prozininkas, publicistas, lyrinės
prozos pradininkas Lietuvoje, visuomenės veikėjas. Jo kūriniai pasižymi humanistinėmis
idėjomis, subtiliu žmogaus sielos pažinimu, lyrizmu, elegiška nuotaika, meistrišku stiliumi.
Novelė „Vagis“
apie ūkininko Jokūbo ir vagies susidūrimą. Jokūbas gyveno laimingą gyvenimą, sukūrė šeimą
ir turėjo kumelį, kurį mylėjo ir ne žadėjo parduoti. Vedybų naktį Jokūbas nujautė, kad kas
nors negerai. Išėjęs pamato, jog kažkas įsibrovė į tvarką. Užtikęs vagį, kuris žilas, senas,
rusas, Jokūbas nužudo jį lazda (kūle), norėdamas apginti savo turtą. Ilgainiui, jis pamato, kad
vagis turėjo revolverį, todėl, jeigu taip būtų nepasielgęs, galimai būtų likęs nebegyvas. Kitą
dieną, nuveža į griovį, uždeda apynasrį. Jokūbas jaučia sąžinės graužatį. Jokūbas apie
žmogžudystę pasipasakoja žmonai, kunigui per išpažintį. Nusprendė, jog prisipažinti valdžiai
nėra geras pasirinkimas, nes nori užauginti vaikus, vis dėlto jis šeimos galva.
Moralė - Biliūnas remiasi dekologu, didžiausia vertybė yra žmogaus gyvybė. Sąžinė, atgaila.
Pagrindinė mintis - didžiausia žmogaus teisėja yra sąžinė.
Novelė „Ubagas“
Biliūno novelėje “Ubagas” pagrindinį veikėją Sabaliūną iš namų išvijo sūnus, nes “senas
žmogus visur nemalonus…”, tačiau šį rūpestingą bičių mylėtoją užjaučia sūnaus draugas.
Pasakotojas jaučia kaltę, sąžinės graužatį, jog niekuo negali šiam bičiuliui padėti. Jis jaučiasi
atsakingas, nes praeityje pasakotojo ir Sabaliūno santykiai buvo stiprūs : ir jam yra gėda už
Sabaliūno sūnų, kad jis taip pasielgė su savo artimiausiu žmogumi – tėvu. J. Bilūnas,
pavaizduodamas tokias kilnias Sabaliūno savybes, kaip darbštumas, tvarkingumas, meilė
bitėms, gerumas vaikams, dar ryškiau iškelia tokiam nuostabiam žmogui padarytą skriaudą.
Tad, kaltė ir atgaila yra du neatsiejami dalykai, nes Jono Biliūno novelėje “Ubagas” yra
nuoširdus ir gilus apgailestavimas dėl atliktų nuodėmių.
Moralė - sūnus dvasiškai, perkeltine prasme yra ubagas.
Pagrindinė mintis - žmogus jaučiantis kaltę, neabejingas kito skausmui yra doras.
Novelė „Lazda“
Pasakotojo tėvas nesmerkia buvusio dvaro prievaizdo Dumbraucko, kadaise jį žiauriai
sumušusio su lazda, ir panaikinus baudžiavą skriaudėją priglaudžia savo namuose. Tėvas
neprisiima teisuolio vaidmens, nesiekia sumenkinti Dumbraucko, priešingai, stengiasi
suprasti kitą, pirmiausia yra reiklus sau. Dumbraucko lazda atiduota pasakotojo tėvui tampa
kaip skausmo, kaltės, atgailos ir atleidimo simbolis, pasakotojo šeimos gerbiamas daiktas,
kuri „ir dabar pas brolius tebėra. Guli jinai ant lentynos klėty, ir niekas jos neliečia.“ Kaltės
jausmas, priešingai nei tėvą, Dumbraucko nevaržė, neslėgė, nes jis sumušė tėvą dėl pareigos
ginti pono turtą. Tėvą kaltės jausmas vis slėgė, nes jis pažeidė savo dorovines nuostatas ir
moralinius principus.
Anot Biliūno, literatūros tikslas – mokyti skaitytoją jautrumo, žadinti jo grožio ir gėrio
jausmą, o paskirtis – visapusiškai vertinti tikrovę, todėl reikia vaizduoti ir gerus, ir blogus
gyvenimo reiškinius. Todėl jis savo novelėje „Vagis“ aprėpdamas kaltės, kuri prislegia
nusidėjusį tėvą ir tampa gyvenimo našta, ir atgailos, kuri kiekvienąkart lydi skausmo apimto
žmogaus sielą.
Pagrindinė mintis - patarlė: lazda turi du galus.
Temos – sąžinė
Apysaka „Liūdna pasaka“
Petras Banys ir kiti vyrai išeina į mišką kovoti prieš caro valdžią ir tikisi sulaukti geresnio
gyvenimo. Juozapota nerimauja, kankinanti baimė ir nežinia pakeičia moterį. Tačiau jam ilgai
negrįžus Juozapota išeina ieškoti. Tačiau išvydusi kartuvėse savo vyrą ji nualpsta, jos dvasia
miršta. Tai visiškai pakeičia jos likimą. Ilgai sirgusi, kankinta kalėjime, išvaryta iš namų ji
tampa bename ir klaidžioja tarp žmonių kaip koks klaikus „memento mori“.
Juozapota – svajojanti apie laimingą gyvenimą, vaiką, mylinti, ištikima, po vyro žūties –
dvasiškai palūžusi
Petras Banys – trokštantis laisvės, geresnio gyvenimo, siekiantis aprūpinti savo šeimą, rūpestingas ir
mylintis.
Vienos iš didžiausių gyvenimo vertybių yra ištikimybė, meilė artimam žmoguli gražesnio
gyvenimo siekį reikia derinti su atsakomybe už savo artimuosius.
Temos – laimės trapumas, vertybės
M. K. Sarbievijus. „Telefui Likui”
Odėje „Telefui Likui“ išriškėja baroko epochos literatūros motyvai - poetas rašo apie likimo ir lemties
nepastovumą, materialių dalykų laikinumą. Odės lyrinis subjektas skatina Telefą Liką suvokti, kad
laikas ir likimas yra nepavaldūs žmogui. Taip pat pabrėžia, kad žmogaus dvasinis pasaulis sustiprėja
tik tuomet, jeigu pats žmogus suvokia, kad negali valdyti lemties, ir susitaiko su likimu. Jam gaila, kad
viskas taip greit praeina ir niekas nesugrįš atgal. ,, Nei švilpynė graudi nesugrąžins atgal.“ Autorius
siūlo siekti ne materialių dalykų, nes viskas šiam pasauly laikina, o to, kas stiprina žmogaus vidinį
pasaulį - tobulinti protą, išmintį, siekti laimės.

Temos – susitaikymas, laimė