Skriauda ir atjauta J.

Biliūno kūryboje
Atjauta ir gailestis tai yra vienos iš svarbiausių žmogiškumo vertybių. Tačiau užjauta ir gailestis
negalėtų egzistuoti be skriaudų ir nelaimių. Literatūroje dažnai atsispindi tokios tematikos.
Realizmo krypties rašytojai labai gerai sugeba perteikti skriaudos ir atjautos prasmę. Būtent
Jonas Biliūnas, XIX a. pradžios rašytojas, yra vienas iš tokių. Savo kūryboje jis dažniausiai
parodo nuskriaustųjų likimą, neteisybę ir jautrumą dėl kito žmogaus nelaimės. Apie visa tai jis
rašo daugumoje savo novelių „Lazda“, „Ubagas“, apysakoje „Liūdna pasaka“.
Jonui Biliūnui didelę įtaką darė gyvenimo našta, kuri rašytoją spaudžia visą jo gyvenimą.
Rašytojas aplinkui matė skriaudžiamus ir niekinamus žmones, kurios ir aprašė savo kūriniuose.
Biliūno novelėje „Lazda“ pagrindinis veikėjas tėvas, apie kuri pasakoja pasakotojas, yra doras ir
geras žmogus, jis yra nuskriaustas, bet vis tiek lieka jautrus kito žmogaus, jo skriaudėjo,
nelaimei. Pagal pasakotojo pasakojimą, tėvas buvo nuolat bartas, ragintas kažką daryti dvaro
prievaizdo Dumbraucko. Jis supranta, kad tai toks jo darbas ir nekaltiną jo. Tėvas savo vaikams
pasakoja, kaip Dumbrauckas sumušė jį lazda, už tai kad jis nepaklausė ar gali pašerti jaučių
pono dobilais. Bet tėvas visada užstodavo poną, niekada ant jo nepigdavo. Sako vaikams, kad
nereikia ant jo piktys, nes jį patį buvo kazokai stipriai primušę. Taigi žiauriai nuskriaudžiamas
tėvas suvokia ir nekaltina Dumbraucką už jo smurtą. Jis atjaučia jam ir kai ponas lieka be darbo
ištiesia pagalbos ranką Dumbrauckui ir priima jį gyventi kartu.
Savo kūryboje J. Biliūnas skriauda sieja su fizinė arba moralinė nuoskauda, taip pat aprašo
nuskriausto žmogaus jausmus, išorinį gyvenimą. Jis moko, kad nereikia smerkti tu, kurie tave
nuskriaudė. Autorius nesmerkia tu, kurie padarė skriaudą. Biliūnui buvo svarbu parodyti
žmogaus vidinį išgyvenimą, todėl jis akcentuoja ir labai aiškiai vaizduoja veikėjų jausmus. Šalia
to visada atsiranda geraširdis žmogus, kuris atjaučia nuskriaustam. Apsakyme „Ubagas“
pavaizduotas geras senelis Petras Sabaliūnas. Jis buvo turtingas kaimo gyventojas, turėjo daug
bičių, mylėjo vaikus. Šiam seneliui skriauda padarė artimas žmogus, jo sūnus išvarė jį iš namų.
Pasakotojas sužinojęs apie nelaimė, labai atjaučia seneliui, netgi jaučia savo kaltė. Sabaliūnas
nepyksta ant sūnaus, jam gaila, kad jo anūkai augs aplinkoje kurioje nėra atjautos ir šilumos.
Taigi, apibendrinant galima teigti jog Biliūnui buvo svarbu išreikšti žmogaus jausmus, į juos
įsigilinti. Tai yra vienas iš svarbiausių bruožų Jono Biliūno kūryboje.
„Liūdna pasaka“ yra vienas iš vėlyvųjų rašytojo kūrinių. Šią apysaką J. Biliūnas rašė
Zakopanėje, jau sunkiai sirgdamas. Socialinė skriauda ir skausmas yra dėmesio centre. Kūrinio
veiksmas vyko 1863 m. sukilimo laikotarpį. Ryškiai aprašyta nuoskauda, kuri jautė nekalti
žmonės, kurie neturėjo teisių kokius turėjo ponai, jie turėjo dirbti ponams ir kentėti dėl to.
Sukilėliai buvo sušaudyti, nekalti žmonės sumušami, moteris buvo uždaromi į kalėjimus.
Užuominas apie sukilimo žiaurias pasekmes sužinome iš senosios ubagės pasakojimo, kuri tvirtai
įsitikinusi, kad sukilėliai tik “suguldys savo jaunas galvas, o vargų vargai kaip buvo, taip ir bus.”
Giliai sukrečia ir žiaurus kazokų elgesys su Damuliu, kuris “taip buvo sumuštas ir sudaužytas,
kad žmogaus negalima buvo bepažinti…” Taigi, Biliūnas rašė apie tikroviškas įvykius, kaip
žiauriai žmonės elgėsi su kitais ir kad ne visada žmones vertina kitų gyvenimą. Kai kurie gali
būti abejingi kitiems.
Apibendrinant galima teigti, kad visus jausmus Biliūnas aprašo realiai. Su užuojauta parodo
skriaudžiamų, nelaimingų žmonių likimus. Savo novelėse Biliūnas analizuoja nuskriaustųjų ir
skriaudėjų jausmus. Jis savo kūriniuose puikiai atskleidė, kad net stipriai nuskriausti žmonės,
gali suprasti i atjausti savo skriaudėjui.