 Jonas Biliūnas yra XIX a. pabaigos ir XX a.

pradžios lietuvių prozininkas, publicistas, lyrinės prozos

pradininkas Lietuvoje, visuomenės veikėjas. Jis gimė 1879 m. balandžio 11 d. Niūronyse, Anykščių
valsčiuje, o mirė 1907 m. gruodžio 8 d. Zakopanėje, Lenkijoje.

 Jis parašė daug novelių, tokių kaip „Vagis“, „Lazda“, „Ubagas“ ir kt., kuriose atskleidė žmonių
psichologiją, jausmus ir išgyvenimus. Jis taip pat buvo aktyvus socialdemokratų partijos narys ir laikraščių
redaktorius.

Ant aukštos, stačios kalvos pasirodė nuostabi šviesa.

Šviesa simbolizavo žmogaus laimę.

Keletas drąsuolių nusprendė paaukoti savo gyvybes dėl žmonių laimės ir pradėjo kopti į kalną.

Nukritę vyrai virto akmenimis, tačiau tai nesustabdė kitų drąsuolių nuo kelionės.

Vieną dieną vienam vyrui pavyko pasiekti viršūnę. Jis virto akmeniu, o šviesa išnyko.

Pasiaukojęs šis vyras suteikė žmonėms laimę.

Pagrindinis veikėjas pastebi žilą senelį, kuris priėjo prie vartų. Senelis prašo leidimo įeiti į kiemą.

Pagrindinis veikėjas leido senelį į kiemą.

Senelis sako, kad jo sūnus jį išvarė iš namų.

Tai buvo po to, kai jis visą savo turtą perleido sūnui.

Senolis nesipiktina sūnumi, bet labai pasiilgsta anūkų ir bičių.

Pasakojimo pabaigoje senelis padėkoja pagrindiniam veikėjui ir išeina.

Vieną naktį jis pastebi, kad kažkas bando pavogti jo brangią kumelę.

Pagrindinis veikėjas užpuola plėšiką ir...

jį nužudo.

Policija nenustato, kad jis yra žudikas.

Senolis nesipiktina sūnumi, bet labai pasiilgsta anūkų ir bičių.

Pasakojimo pabaigoje senelis padėkoja pagrindiniam veikėjui ir išeina.

Pasakotojo tėvas nesmerkia buvusio dvaro valdytojo Dumbrauco, kuris žiauriai sumušė jį lazda.

Dumbrako neslegia kaltės jausmas, nes jis sumušė tėvą dėl pareigos saugoti dvarą.

Jo tėvą visada slėgė kaltė, nes jis nusižengė moralei ir Dekalogui.

Kaimelyje gyveno baudžiavos Petras Banys ir Juozapota.

Petras Banys sužinojo apie sukilimą prieš Rusiją ir išėjo, siekdamas suteikti sau ir žmonai geresnį gyvenimą.

Juozapota išvyko ieškoti jo ir rado jį viešai nuteistą mieste.

Ji išprotėjo ir klaidžiojo iki savo dienų pabaigos, bormočiama „Kur mano Petriukas...“