01. J.Aistis – XX a. poetas išeivis. Per II pasaulinį istas ir vertėjas.
tėjas. Savo tekstuose derino tradiciją ir mo- pasididžiavimą jos istorija, gražia gamta. Dauguma
ka-rą pasitraukė iš Lietuvos, apsigyveno JAV.
Eilėraštyje „Peizažas“ poetas išdainavo be-galinį
tėvynės ilgesį, gimtinės gamtos grožį, kur gera ne tik
gyventi, bet ir mirti.
2. J.Aputis – XX a. pab. – XXI a. pr. novelistas, auk-
štinęs darnią šeimą, teisingumą – tikrąsias vertybes,
kritikavęs sovietmetį, jaudinęsis dėl nykstančios kai-
mo kultūros. Novelėje „Erčia, kur gaivus vanduo“
vaizduojama į mokslus išlydinti dukterį darni šeima.
Novelėje „Dobilė. 1954 metų naktį“ kalbama apie
sunkius pokario laikus, kai buvo sunku gyventi, bet
šeima buvo itin branginama. Berniukas Martynas
rūpinasi sergančia mama, karvute Dobile. Jo tėvelis
žuvęs, bet gyvas berniuko širdyje. Jam atrodo, tėvelis
pasakytų: „Toks gyvenimas, Marčiau“. Berniukas per
audrą ieško nutrūkusios karvutės, galvoja, kad nespės
į miestelį, kur pagal talonus parduodama duona.
3. A.Baranauskas – įžymusis XIX a. poetas roman-
tikas, sukūręs Lietuvos mišką, gamtą išaukštinusią
poemą „Anykščių šilelis“. Poemos žmogus miške
jausdavosi lyg rojuje. Tik carinės Rusijos okupantai
paniekino šilelį, jį iškirto, palikdami vien kelmus ir
plikas pakalnes.
4. J.Biliūnas – XX a. pr. prozininkas lyrikas, parašęs
noveles: „Kliudžiau“, „Ubagas“, „Joniukas“,
„Lazda“, apysaką „Liūdna pasaka“, psichologinio
realizmo pra-dininkas. Rašytojo kūriniuose
vaizduojamas jausmin-gas, nuoširdus, dažnai
nuskriaustas žmogus. Novelėje „Ubagas“ jautriai
kalbama apie sūnaus elgetauti išva-rytą senuką.
Novelėje „Joniukas“ pasakojama apie mažo berniuko,
turinčio dirbti pas svetimus, namų il-gesį. Apysakoje
„Liūdna pasaka“ papasakota jaunos Juozapotos ir
Petro Banių šeimos istorija: Petras, 1863 metų
sukilėlis, suimamas ir pakariamas, o Juo-zapota iš
sielvarto išprotėja.
5. M.Daukša – XVI a. kunigas, skatinęs bajorus ir
dvasininkus kalbėti lietuviškai, nesigėdyti gimtosios
lietuvių kalbos, priekaištavęs, kad kalbama lenkiškai.
Jis išleido pamokslų rinkinį „Postilė“, kurio
pradžioje, „Prakalboje į malonųjį skaitytoją, rašė apie
svarbą gimtosios kalbos, kurią jis vadino „vienybės
motina“.
6. S. Geda XX a.pab. – XXI a.pr. garsus lietuvių poe-
tas, dramaturgas, scenaristas, literatūros kritikas, ese-
tamas jo trapumas, prasmingumas, todėl teigiama,
dernumą. Eilėraščių cikle „Maironio mirtis“ iš pra-
džių, atrodo, kalba Maironis, liūdi žvelgdamas į mo-
dernių laikų žmogaus gyvenimą, kuriame išsižadama
idealų, vertybių, kad žmonės susvetimėję. Bet
keičiasi kalbėjimo būdas, išsakoma pagarba
Maironiui, jo veiklai, patriotizmui.
7. Kr.Donelaitis – XVIII a. rašytojas, gyvenęs Mažo-
joje Lietuvoje. Jo „Metai“ – pirmasis lietuvių literatū-
ros grožinis kūrinys. Poemoje pavaizduotas VIII a.
valstiečių baudžiauninkų, būrų, gyvenimas, darbai,
papročiai visais metų laikais. Geri, dori, darbštūs,
pamaldūs būrai (Krizas, Pričkus, Selmas) giriami, o
tinginiai, girtuokliai, svetimų papročių mėgdžiotojai,
smurtautojai (Dočys, Plaučiūnas, Slunkius) peikiami
ir barami.
8. M.Katiliškis – XX a.išeivijos prozininkas. Ro-mane
„Miškais ateina ruduo“ vaizduojama tarpukario
Lietuva. Pagrindinis veikėjas Tilius iš pradžių vaiz-
duojamas kaip doras jaunuolis, dirbantis pas ūkininką
Doveiką, turi mylimąją Agnę. Vėliau jis ima ištvir-
kauti su ūkininko žmona Monika. Doveika sužino apie
žmonos neištikimybę, įtūžta ir Tilių nušauna.
9. V.Krėvė – XX a. 1-osios pusės lietuvių prozinin-
kas ir dramaturgas. Jo tragedija „Skirgaila“ byloja
apie Lietuvos praeitį. Kunigaikštis Skirgaila, nors ir
siekė Lietuvos nepriklausomybės, bet pasirinko netin-
kamus būdus ir tapo žiauriu tironu. Jis prievarta veda
Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, kad jos žemės
neatitektų svetimšaliui sužadėtiniui. Vėliau jis gyvą
palaidoja riterį Kelerį, kuris merginą mylėjo, norėjo
ją išvaduoti.
10. V.Kudirka - XIX a.lietuvių publicistas ir rašyto-
jas. Carinei Rusijai uždraudus lietuvišką spaudą jis
Prūsijoje nelegaliai leido laikraštį „Varpas“, jame
spausdino savo ir kitų rašytojų kūrybą. „Varpe“ buvo
išspausdintas eilėraštis „Tautiška giesmė“, šiandien
esantis mūsų šalies himnas, jame išsakytos mūsų
tautinės ir moralinės vertybės. Kudirka - patriotas,
skatinęs mylėti tėvynę, kovoti už jos laisvę. Eilėraš-
čiuose „Varpas“, „Labora“ aukštinama veikla tautos
labui.
11. Maironis XIX a.pabaigos-XX a.pradžios lietuvių
poetas romantikas. Jis išleido eilėraščių rinkinį „Pa-
vasario balsai“, kuriame išdainavo meilę tėvynei,
moka poeto eilėraščius „Lietuva brangi“, „Kur bėga
Šešupė“, „Trakų pilis“, „Milžinų kapai“. Eilėraštyje
„Lietuva brangi“ išsakoma meilė tėvynei, jos grožiui:
„Graži tu, mano brangi tėvyne/ šalis, kur miega
kapuos didvyriai“.
13. M.Mažvydas – XVI a.šviesuolis, parašęs pirmąją
lietuvišką knygą. Mažvydas, matydamas, kad jo
tautiečiai lietuviai yra beraščiai, siekė juos mokyti,
šviesti, todėl lietuvių kalbai pritaikė abėcėlę, kurią
įdėjo į savo knygą „Katekizmas“. Knygoje buvo ne
tik tikėjimo dalykai, bet ir skaitymo vadovėlis.
12. Just.Marcinkevičius – XX a.pabaigos-XXI
a.pra-džios lietuvių poetas, prozininkas, dramaturgas.
Dra-moje „Mažvydas“ jis vaizduoja pirmosios
lietuviškos knygos autorių, gyvenusį XVI a., tačiau
vaizduoja jį ne tik kaip knygos kūrėją, bet ir kaip
paprastą žmogų, kurį graužia neįvykdyta tėvystės
pareiga (neaugino sūnaus Kasparo, neįstengė jo
apginti). Dramos pabaigoje jis nepalūžta, o moko
žmones skaityti, skie-menimis sudėti žodį „Lie-tu-
va“.
14. A.Mickevičius – garsus XIX a. poetas ro-
mantikas, rašęs lenkų kalba. Jam rūpėjo didinga
Lietuvos istorija, nuostabi krašto gamta, žmogaus
jausmai. Poemoje „Gražina“ jis pavaizdavo drąsią
kunigaikštienę Gražiną, kuri gelbėdama vyro garbę
išvedė lietuvių karius į kovą su kryžiuočiais. Gražina
žuvo, bet garsas apie jos kilnumą pasklido po visą
šalį.
15. V. Mykolaitis-Putinas – XX a. lietuvių prozinin-
kas, parašęs pirmąjį lietuvių psichologinį romaną
„Altorių šešėly“. Romane vaizduojamas Liudo Vasa-
rio brendimo ir apsisprendimo kelias. Tėvų paragintas
jis tampa kunigu, bet vėliau suvokia, kad juo būti
nenori, bet bijo įskaudinti tėvus. Jis nori būti kūrėjas.
Liudas patiria ir meilės išgyvenimų. Romanas baigia-
mas jo prašymu vyskupijai atleisti iš kunigų luomo.
16. S.Nėris – XX a.pradžios rašytoja. Parašė eilė-
raščių rinkinius „Anksti rytą“, „Per lūžtantį ledą“,
„Diemedžiu žydėsiu“, „Dainuok, širdie, gyvenimą“,
„Prie didelio kelio“, „Lakštingala negali nečiulbėti“.
Ryšio su gimtąja žeme teigimas, tėvynės ilgesys –
vyraujančios temos karo metų eilėraščiuose, visų
pirma rinkinyje „Prie didelio kelio“. Eilėraštyje „Kaip
žydėjimas vyšnios“ džiaugiamasi gyvenimu, supran-
kad kiekviena gyvenimo diena – kaip šventė.
17. H.Radauskas – labai originalus XX a. išeivijos
poetas, dar vadintas „menų alkoholiku“, nes jo
kūryboje itin gausu kūrybos ženklų. Eilėraštyje
„Pasaka“ kalbama apie modernų pasaulį, kuris galbūt
šiek tiek gąsdina. Atgaivos dvasiai teikia menas, kurį
simbolizuoja pasaka, todėl žmogus netiki susvetimė-
jusiu pasauliu: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“
18. J.RADVANAS – XVI a.rašytojas, lotynų kalba
sukūręs epą „Radviliada“, kuriame išaukštino
Lietuvos grožį, didingą istoriją ir puikų karvedį
Radvilą Rudąjį, kuris iškovojo pergalę Livonijos
kare.
19. J.Savickis – XX a. vidurio lietuvių novelistas,
rašęs apie žmonių moralines ydas, vertybių ilgesį.
Novelėje „Kova“ kalbama apie berniuką, kovojantį už
savo šeimą. Jo tėvai – degraduojantys žmonės: tėvas
girtuoklis, motina paleistuvė. Vaikas vis eina į
smuklę parsivesti tėvų. Jis norėtų, kad šeima būtų
darni ir dora. Novelėje „Didelė nuodėmė“
pasakojama apie vyrą, kuris senatvėje pajuto sąžinės
graužatį, jog jaunystėje paliko mylimąją, ją nuvylė
vesdamas kitą. Jis grįžo į savo tėviškę atsiprašyti
moters ir suprato, kad ji visą laiką jį mylėjo.
20. B.SRUOGA – XX a. pirmosios pusės lietuvių
poetas, dramaturgas ir prozininkas. Rašytojas per
Antrąjį pasaulinį karą vokiečių buvo išvežtas į
Štuthofo koncentracijos stovyklą. Ten jis išbuvo dve-
jus metus, kuriuos aprašė prisiminimų knygoje „Die-
vų miškas“. Autorius pasmerkė nežmonišką fašistinę
sistemą ir karą – tai liudija ironija; šaipomasi iš nu-
žmogėjusių esesininkų ir kai kurių kalinių, praradusių
vertybes. Itin baisus 30 barako vaizdas – ten suvarė
žydes moteris ir jų nemaitino, jų mirtis itin
skausminga.
21. A. ŠKĖMA – XX a. vidurio išeivijos rašytojas,
kūręs noveles ir romanus. Itin moderniame romane
„Balta drobulė“ vaizduojamas žmogus, išgyvenantis
psichologinę įtampą. Pagrindinis veikėjas Antanas
Garšva yra emigrantas, gyvenantis JAV. Jis
nelaimingas, ligotas ir vienišas žmogus, dirbantis
nemėgstamą darbą. Jis net atsisakė draugystės su
mylima moterimi, nes nenorėjo jai būti našta. Vyras
yra poetas, bet kartais liūdesio minutę sudrasko savo
eilėraščius, meldžiasi. Teksto pabaigoje jis išprotėjo,
nes negalėjo pritapti svetimame krašte.
22. J. Tumas-Vaižgantas – XX a. pradžios tautinio
atgimimo laikotarpio rašytojas, kuris vaizdavo
Lietuvos gyventojų papročius, darbus, sukūrė tautinio
charakterio pavyzdį. Apysakoje „Dėdės ir dėdienės“
kritikuojami senieji papročiai, socialinė neteisybė.
Mykoliukas gyvena su brolio šeima, dirba jai lyg
koks samdinys. Jis myli Severiutę, griežia jai
smuikeliu, bet nedrįsta prisipažinti mylįs. Merginą
tėvai ištekina už dvaro ūkvedžio Rapolo. Mykoliukas
lieka nelaimingas, užsisklendžia savy. Nelaiminga ir
Severiutė. Tokia sunki dėdžių ir dėdienių dalia buvo
senovėje.