Pastraipa

„Ar sunku pažinti save?“

Suvokti savo tapatybę, atrasti tikrąjį save yra bene sunkiausia kiekvieno žmogaus užduotis, bet tai
yra būtina, nes tik tada asmuo gali prasmingai gyventi. Savęs pažinimo kelionė yra svarbus kiekvieno
žmogaus etapas jo gyvenime. Dažnai, norėdamas kurti save, asmuo turi išgyventi tam tikrus vidinius
konfliktus savo sieloje bei įgauti gyvenimiškos patirties. Tokią asmenybę vaizduoja rašytojas Vincas
Mykolaitis – Putinas. Jis pirmą kartą lietuvių literatūros istorijoje parašė psichologinį intelektualinį
romaną „Altorių šešėly“, kuriame susipina pagrindinio veikėjo vidiniai ir išoriniai konfliktai bei
sprendžiamos savęs atradimo ir savo tikrojo gyvenimo kelio ieškojimo problemos. Panaši situacija
susiklostė ir ekskunigo Vinco Mykolaičio – Putino gyvenime. Jis Vaižgantui rašė, kad gal kas ir gali
savyje sutalpinti kunigą ir poetą, tačiau jis nesugeba ištverti tokios dvilypės būties. Rašytojas pasirinko
maištininko poziciją. Jis nusprendė dirbti humanitarinių mokslų fakultete – tai šokiravo aplinkinius,
tačiau tai buvo rašytojo pastanga išlikti savimi. Jis suvokė, kad negali daugiau kentėti kūrybinių
suvaržymų, todėl paliko dvasininkų luomą ir tapo laisvas. Apie panašių išgyvenimų kankinamą asmenybę
kalbama ir jo psichologiniame romane „Altorių šešėly“. Kūrinio pirmoje dalyje „Bandymų dienos“
vaizduojami Liudo Vasario gyvenimo seminarijoje metai. Čia jis pratinasi prie asketiško gyvenimo,
niūrios dienotvarkės. Naivus, kupinas idealizmo klierikas tikisi būsiąs geru kunigu kaip Maironis ar
Antanas Baranauskas. Tačiau jam sunku atrasti savyje gyvą tikėjimą Dievu. Jau pirmųjų dienų
seminarijoje metu Liudas pajunta, kad yra nelaisvas. Religinė praktika jam netapo dvasinio tobulėjimo
priemonė. Dvasine atrama Vasariui tampa kūryba, kurią turi slėpti, nes negali laisvai rašyti apie savo
svajones, patyrimus. Jam rūpi žmogaus siela, tačiau savąją asmenybę turi nuslopinti, jeigu nori būti geras
kunigas. Visus tuos metus Vasaris bando pažinti save ir sprendžia pagrindinį sielos konfliktą: kaip
suderinti kunigo ir poeto kelią. Kunigo gyvenimo būdas, mąstysena, įpročiai jam, poetinės prigimties
žmogui, yra svetimi. Prisitaikyti, pritapti prie jų – vadinasi, išsižadėti savęs, pasmerkti save lėtai dvasinei
mirčiai. Jis puikiai supranta, kad kunigystė yra visiška priešingybė jo asmenybei ir jo tikrajam
pašaukimui. „Kunigystė – jo prigimties ir jo talento priešas,“ – teigia pasakotojas. Tai yra dar vienas
įrodymas, kad tokiu svarbiu gyvenimo laikotarpiu Vasaris mąsto apie prarandamas svajones, o ne apie
kunigystės reikalus. Nepaisant vis maištingesnių jausmų sieloje (noro nevaržomai kurti, bodėjimosi
kunigų veidmainiškumu) jis priima skaistybės įžadus ir netrukus tampa tikru kunigu. Manau, savęs
pažinimas prieštaringai asmenybei gali tapti tikru iššūkiu. Individas turi nuolat savyje derinti priešingus
polius (galimybes ir siekius, tikrovę ir idealus), todėl nuolat jaučia dramatišką vidinį konfliktą. Vis dėlto
ne kiekvienas žmogus sugeba įveikti jį kankinančias abejones ir pasirinkti tinkamą gyvenimo kelią. Taigi,
dramatišką dualizmą išgyvenančiai asmenybei savęs pažinimas virsta sunkia dvasine kova.