Ar sąžinė - griežčiausia žmogaus poelgių teisėja?

Pastraipa

Sąžinė – dorovinis atsakomybės už savo veiksmus vidinis balsas, padedantis žmogui

kritinėje situacijoje priimti teisingus sprendimus. Manau, dėl jos žmogus suvokia konkretaus
veiksmo moralinę vertę, todėl gali prisiimti už jį atsakomybę. Nuo sąžinės neįmanoma pabėgti,
nes ji yra žmogaus teisėja, kuri baudžia už pažeistas moralines nuostatas ir pasmerkia individą
dvasinei kančiai. Sąžinės graužatis ir kaltės jausmas kankina ne vieną, todėl asmuo turi išpirkti
nuodėmę atgailaudamas, nes atgaila – būtina sąlyga siekiant sielos išganymo. Apie tai kalbama
literatūroje. XX a. pr. realizmo literatūros kūriniuose vaizduojama tikrovė,
rodomos ,,kasdieniško gyvenimo scenos”. Realistinio kūrinio centre – charakteris, kurį lemia
aplinkybės. Lietuvių prozininkas Jonas Biliūnas – lyrinės ir psichologinės literatūros pradininkas,
kuris gilinasi į veikėjų vidinį pasaulį ir išgyvenimus. Anot Biliūno, literatūros tikslas – mokyti
skaitytoją jautrumo, žadinti jo grožio ir gėrio jausmą, o paskirtis – visapusiškai parodyti tikrovę.
Jis atskleidė žmogaus santykius su kitu žmogumi, todėl rašytojo kūryboje vyrauja sąžinės,
skriaudos, atsakomybės, kaltės ir atgailos tematika, kuri siejama su krikščioniškomis vertybėmis.
Kaltės jausmo slegiamo žmogaus paveikslą J. Biliūnas sukūrė novelėje ,,Vagis”. Būdamas
jaunas, Jokūbas netyčia nužudo arkliavagį. Jis suvokia, kad nusikalto, todėl sąžinė neleidžia
susitaikyti su lemtimi. Tačiau viešai prisipažinęs prarastų ūkį, mylimą merginą ir savo ateitį,
todėl bijo atskleisti tiesą. Savo gyvenimu vėliau jis įrodo, kad yra sąžiningas ir doras žmogus,
įtikina, kad vagis žuvo atsitiktinai, tačiau neranda ramybės. Jokūbas yra tikintis žmogus,
vadovaujasi krikščioniškomis vertybėmis, todėl sąžinė/220ž tampa vidine teisėja. Pažeidęs Dievo
įsakymą ,,Nežudyk”, Jokūbas negali ramiai gyventi: jis abejoja savo teisumu, jį kamuoja kaltė.
Vėliau Jokūbas prisipažįsta artimiesiems ir kunigui, tačiau išpažintis nesuteikia ramybės, nes
Jokūbas suvokia, kad atimti kito gyvybę, net ginantis, yra sunkus nusikaltimas. Senatvėje jį
kamuoja sąžinės graužatis dėl neišpirktos kaltės: ,,Ir nežinau dar, ką pasakys man už tą
Visagalis…” Kritinėje situacijoje atsidūręs doras žmogus turi paklusti savo sąžinei, nes,
pasielgus priešingai, laisva valia pats save pasmerkia kančiai. Tokiam individui gresia dvasinė
pražūtis, tačiau vidinė stiprybė padeda neprarasti žmogiškumo ir padorumo. Taigi, griežčiausia
žmogaus poelgių teisėja yra sąžinė, nes ji yra svarbus dorovinis orientyras, dėl kurio žmogus
išlieka žmogumi.