Žmogaus laikysena ribinėse situacijose

Prancūzų tragikas, vienas iš trijų didžiųjų XVII a. dramaturgų – Pjeras Kornelis yra pasakęs:
„Aš galiu būti priverstas gyventi be laimės, bet aš niekada nesutiksiu gyventi be garbės“ – šie jo žodžiai
leidžia suprasti, kokią svarbią reikšmę garbė ir teisingas apsisprendimas turi kiekvieno žmogaus gyvenime.
Manau, kad viena iš pačių svarbiausių žmogiškųjų savybių – tai stiprybė ir atkaklumas kovoti už tai, kas
kiekvienam iš mūsų yra svarbu. Vis dėlto gyvenime ne viskas yra taip paprasta. Pasitaiko situacijų, kurios
akimirksniu sunaikina visą žmoguje slypinčią stiprybę ir priverčia individą keisti savo gyvenimą. Tada kyla
rimtas pavojus vertybėms. Dvasinis sukrėtimas, nežmoniškos gyvenimo sąlygos ar skaudi patirtis gali
netikėtai užklupti žmogų jo laimingo gyvenimo kelyje ir ne tik padaryti nepaprastą žalą individo sąmonei,
bet ir jo dvasiniam pasauliui – dingsta pasitikėjimas savimi, prarandamas noras kovoti ir galiausiai, užgęsta
viltis, žadanti šviesią individo ateitį. Tokios situacijos turi itin reikšmingas pasekmes, žlugdančias žmonių
gyvenimus, keičiančius jų egzistencijos suvokimą. Būtent tuomet iškyla klausimas: ar įmanoma išlikti
žmogumi tokioje nužmogėjusioje visuomenėje, kai nėra paisomos jokios moralės normos? Šiandien savo
kalboje pristatysiu, kaip individas elgiasi ribinėse situacijose ir kokius reikšmingus sprendimus priima.
Visų pirma, atsilaikyti prieš blogį ribinėje situacijoje padeda žmogiškumas. Svarbu suprasti,
kad tas individas, kuris yra nuolankus ir supratingas, stengiasi nepasiduoti ir išlikti savimi net tada, kai
griūva aplinkinis pasaulis. Puikų to pavyzdį galima rasti ir lietuvių literatūroje. Katastrofų laikotarpio
lietuvių literatūroje galima aptikti dvasiškai stiprios ir ryžtingos asmenybės laikysenos pavyzdį – tai Balys
Sruoga. Balio Sruogos ginklas ribinėje situacijoje buvo žmogiškumas ir ironija, kuria remiantis vėliau buvo
sukurtas memorialinis kūrinys „Dievų miškas“. 1945 m. grįžęs iš koncentracijos stovyklos Sruoga
profesoriavo universitete, sunkiai išgyveno vienatvę, ideologinius kūrybos varžymus, viešą menininko
pažeminimą. Nepakenčiamos gyvenimo sąlygos pakirto sveikatą. Gydydamasis Birštono sanatorijoje per tris
mėnesius parašė atsiminimų knygą „Dievų miškas“, kuri buvo pasmerkta kaip neatitinkanti sovietinės
ideologijos ir dėl to nespausdintina, tačiau joje kaip niekur kitur atsiskleidžia laisvės ir prievartos tema,
patiriamas dvasinis siaubas ir vidinė žmogaus stiprybė, leidžianti išlikti žmogumi nežmoniškoje situacijoje.
Kūrinyje rašoma: ,,Gavau ir aš pavadinimą ir dvi lazdas per sprandą“, taip pat skamba tokie žodžiai: ,,Niekas
tavęs neatjaus, nepaguos, į mirties paslaptį pakeleivingos meilės žodžiu nepalydės“, – tai rodo, kad
koncentracijos stovyklos politika stengiasi naikinti žmogiškumą, tačiau jeigu žmogus puoselėja šią vertybę,
jos atimti neįmanoma. Reikšminga tai, kad autorius kūrinyje pasitelkia ironiją, sarkazmą ir groteską taip
sukurdamas vertybinį pamatą, kuris neleidžia prarasti žmogiškumo. ,,Ten-turi ginklą. Gali gintis“, – rašoma
kūrinyje. Tuo ginklu ir tampa žmogiškumas, kuris leidžia išgyventi ribinę situaciją. Taigi žmogiškumo dėka
individas gali išlikti orus ir didis ribinėje situacijoje.
Kita vertus, ne kiekvienas geba išlikti narsus ir didis ribinėje situacijoje – mat ši gali sugriauti
visas jo svajones. Modernėjančioje visuomenėje imta kalbėti apie žmogų, kuris patiria dvasinę kančią dėl
reikšmingo istorinio įvykio – emigracijos į kitas pasaulio šalis, kuri neigiamai veikia tautinį tapatumą. Mat
katastrofų metu, kai vyko Antrasis pasaulinis karas ir kiti istoriniai išbandymai, ypač svarbu tapo pasirūpinti
savo paties gerove. Dėl šios priežasties ne vienas žmogus ieškojo geresnio gyvenimo svetimoje šalyje – taip
prasidėjo aktyvi emigracija, kuri daug kam tapo neišvengiama ribine situacija. Mūsų analizuojamos
situacijos pavyzdį pateikia žymus egzodo literatūros atstovas Antanas Škėma. Savo kūryboje jis išreiškė
emigranto pasaulėvoką – vertybių griūties, žmogaus vidinio suskilimo, baimės, grėsmės, nevilties
išgyvenimus, kurie pasireiškia ribinėje situacijoje. Šiai krizinei patirčiai jis rado ir tinkamą meninę kalbą –
suaižytą, daugiasluoksnę, ataustą metaforomis ir simbolinėmis nuorodomis. „Balta drobulė“ – vienas pačių
žymiausių XX a. lietuvių romanų, parašytas 1954 m., šis kūrinys keletą metų nerado leidėjo, o pasirodęs
1958 m. išeivijos spaudoje iš karto sukėlė aistringą polemiką. Kad ir kaip bebūtų, šio kūrinio pasakojimas
sukasi apie skausimingą lietuvio išeivio Antano Garšvos gyvenimą, kuris netekęs tautinį tapatumą
gaivinančių elementų, prarado ir savo paties sąmoningumą, galimybę vadintis lietuviu ir žmogumi. Atvykęs į
Jungtines Amerikos Valstijas pagrindinis kūrinio veikėjas dirbo sunkų liftininko darbą – nors jis nebuvo
sudėtingas fiziškai, tačiau kasdien pagrindinio veikėjo dvasia, tautinė savimonė ir noras gyventi tokioje
siaubingoje aplinkoje blėso. Kodėl JAV kasdieninį gyvenimą vadinu siaubingu? Lietuviškąją kultūrą
puoselėjančiam žmogui gyvenimas materialinių vertybių pilname, skubančiame pasaulyje yra sudėtingas.
Pagrindinis kūrinio veikėjas nuolat ilgisi gimtojo krašto vaizdinių, tautinių tapatybės elementų, pvz., liaudies
dainų, pasakojimų ir kt. ir be viso to svetimoje kultūroje jis jaučiasi vienišas ir niekam nereikalingas.
Romano pabaigoje Antanas Garšva praranda savo paties kaip šviesios asmenybės sąmoningumą ir šviesų
protą – jis išprotėja. Akivaizdu, jog emigracija tampa ribine situacija, kurią įveikti Garšva yra per silpnas.
Taigi ribinėje situacijoje asmuo gali palūžti.
Galiausiai, ribinėje situacijoje individas gali tapti svetimas visam pasauliui. Šiuo atveju
kalbama apie dar vieną žmogaus dvasinio silpnumo pavyzdį, kai šis jį apnikus nelaimėms ir problemoms
stengiasi ne jas spręsti, o atsiriboti nuo aplinkinio pasaulio. Apie tai kalbėjo XX a. prancūzų rašytojas,
filosofas egzistencialistas Alberas Camiu. Gyvendamas ir rašydamas žmonijos krizės laiku, buvo tarsi
skatinamas mąstyti apie žmogaus gyvenimo duobes, apie klausimus, kurių neįmanoma išspręsti, bet kurių
nespręsti irgi neįmanoma. Atsiskyrimo nuo kitų ribinėje situacijoje tema analizuojama žymiausiame jo
romane „Svetimas“. Čia viskas pasakojama pirmuoju asmeniu, Merso vardu, ir parodoma, kaip jaučiasi
veikėjas. Merso yra vienišas ir nelaimingas, tačiau taip jaučiasi dėl savo paties kaltės. Jo dvasioje pradingęs
žmogiškųjų santykių suvokimas, noras puoselėti tikrąsias gyvenimo vertybes ir ieškoti gyvenimo prasmės.
Motinos mirtis nesukrečia Merso taip, kaip tikisi skaitytojas, kur kas labiau jį jaudina aplinkinių žvilgsniai,
nuotaikos. Jis ne kartą mėgina pamiršti motinos mirties faktą, dažnai teisinasi, kad ne dėl jo kaltės visi turi
liūdėti. Abejingumą artimiausiajam šeimos nariui jis įrodo sakydamas: „prastūmiau dar vieną sekmadienį,
palaidojau mamą, rytoj vėl grįšiu į darbą ir, apskritai kalbant, niekas nepasikeitė“. Iš karto po motinos mirties
jis atsiduoda aistrai ir ima tenkinti lytinius poreikius su nepažįstamąja. Akivaizdu, kad jam nėra nieko
švento. Rimčiausias abejingumo įrodymas – žmogaus nužudymas ir savos kaltės nepripažinimas. Sulaikytas
Merso pokalbio su advokatu metu pasako: „esu kiek atpratęs analizuoti savo jausmus“. Akivaizdu, kad
susiklosčius sudėtingoms gyvenimo aplinkybėms Merso tampa viskam abejingas ir nusigręžia nuo jausmų,
nenori jų analizuoti ir suprasti pats savęs. Taigi ribinėje situacijoje asmuo gali pasiduoti ir nesistengti
suprasti savęs ir kitų.
Viską apibendrinant, galima prieiti prie išvados, kad bet kokia ribinė situacija negali nugalėti
žmogaus, jeigu šis yra pasiryžęs priešintis absurdiškumui ir patiriamam siaubui. Net pats menkiausias noras
nepasiduoti tokiai kritinei situacijai suteikia individui pasitikėjimo savimi ir noro kovoti už šviesią ateitį.
Svarbu suprasti, kad tik dvasiškai stiprus žmogus morališkai nepalūš net pačiose sudėtingiausiose situacijose
– mat jis žinos, kad bet kokie sunkumai gali atnešti džiaugsmo ir reikšmingų pamokų. Dažniausiai garbę ir
moralinį orumą žmogui suteikia amžinųjų vertybių puoselėjimas pačiomis sudėtingiausiomis gyvenimo
akimirkomis, kai individas turi priimti rimtą sprendimą. Kita vertus, ne kiekvienas geba išlaikyti šį
išbandymą ir pasiduoda baisioms aplinkybėms – jis arba palūžta, arba tampa svetimas ir viskam abejingas.

Informacijos šaltiniai:
1. Citata iš interneto tinklalapio http://kabutes.kasvyksta.lt/kategorija/garbe/46/7;
2. Gitana Liaudinskienė Lietuvių kalba (prieš egzaminą), Kaunas, 2013;
3. Balys Sruoga „Dievų miškas“;
4. Antanas Škėma „Balta drobulė“;
5. Manfredas Žvirgždas, Viktorija Šeina „Škėma“ http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1410;
6. Antanas Škėma https://mokovas.wordpress.com/2010/12/06/antanas-skema-1911-1961-gyvenimas-
ir-kuryba/;
7. Alberas Camiu „Svetimas“.