Ar lengva atleisti ?

Atleidimas nepakeičia praeities, bet praplečia ateitį. Atlaidumas tai žmogaus gebėjimas atleisti už
padarytą nuoskaudą ar sukeltą skausmą. Visais laikais atlaidumas vertintas skirtingai: vieniems tai
didžiausia vertybė, kitiems silpnumo ir bejėgiškumo bruožas. Gebėjimas atleisti, susitaikyti su moraline
ar fizine žala reikalauja daug jėgų, pastangų. Todėl atlaidumas yra stipraus žmogaus bruožas. Atleisti
žmogui už padarytas skriaudas ir pamiršti savo ambicijas sugeba tik dvasiškai stipri asmenybė. Tik silpnas
žmogus savyje laiko pagiežą, vedamas pykčio dėl padarytos skriaudos jis pamina tokias puoselėtas
vertybes kaip meilė ir garbingumas ar net imasi keršto. Taigi kyla klausimas, ar lengva atleisti ?

Pirmiausia, atlaidumas, gimęs tik iš geraširdiškumo – silpno žmogaus bruožas. Neretai geros valios
žmonės yra linkę ir aplinkiniuose įžvelgti vien teigiamas savybes, todėl žiūri į viską atlaidžiai, paprastai
kaltę prisiimdami sau. Tokie žmonės, deja, dažniausiai nepasiekia laimės gyvenime, nes būdami silpnos
asmenybės nesugeba atsilaikyti prieš stiprių žmonių, linkusių jais naudotis, spaudimą. Tokio geraširdžio
žmogaus paveikslą atskleidžia XIX a. vid. – XX a. pr. gyvenęs lietuvių prozininkas Juozas Tumas –
Vaižgantas apysakoje „Dėdės ir dėdienės“. Mykoliukas – vien teigiamas savybes – darbštumą,
paslaugumą, atlaidumą, geraširdiškumą – įkūnijantis veikėjas. Būtent atlaidumas ir pabrėžia Mykoliuko
silpnumą. Vyras gyvena su brolio šeima, padeda jiems ūkyje ir vien mintis apie išsikėlimą į savus namus
sukelia kaltės jausmą, nes be jo ūkis žlugtų. Brolis, matydamas Mykoliuko geraširdiškumą ir
pasiaukojimą, juo ir toliau naudojasi – neatlygina už sunkų darbą, nepagarbiai elgiasi. Tačiau Mykoliukas,
užuot pykęs, tokį savo gyvenimą laiko pareiga ir broliui atleidžia už nedorą elgesį, nematydamas jo
kaltės. Toks vyro elgesys leidžia daryti išvadą, kad būtent dėl savo gerumo ir atlaidumo Mykoliukas yra
silpnavalis. Kurdamas tokį veikėjo paveikslą autorius siekia parodyti, kad besąlygiškas atlaidumas nėra
gerai, nes žmogus nepajėgia atsilaikyti prieš nedorybes gyvenime ir vis prisiimdamas kaltę sau nepasiekia
laimės. Tokių žmonių gausu ir šiuolaikinėje visuomenėje. Vienas dažniausiai pastebimų pavyzdžių –
jaunos šeimos su išlepintais vaikais. Jauni tėvai sulaukę pirmagimio jam nori tik gero, tačiau leisdami
vaikui elgtis kaip nori ir minimaliai jį auklėdami jie įpranta vykdyti kiekvieną vaiko užgaidą, vėliau –
pateisinti visus jo veiksmus, taip nepajusdami, kaip vaikas ima jais manipuliuoti ir naudotis. Tik dėl
silpnavalių tėvų kaltės tokia šeima niekada nebus darni. Taigi, galima daryti išvadą, kad perdėtas
atlaidumas, gimęs iš geraširdiškumo, daro žmogų silpną ir pažeidžiamą.

Visu antra, atleisti manau gali tik mylintys žmonės: tokie kaip Petras Sabaliūnas iš novelės „Ubagas“,
Juozapota iš apysakos „Liūdna pasaka“. J. Biliūnas šioje novelėje atskleidžia jaunos kartos nepagarba
senajai. Sabaliūnas išvaromas iš namų tik todėl, kad jis jau senas, niekam nereikalingas, nes juk,
Sabaliūno žodžiais tariant, „senas žmogus visur nemalonus“. Tačiau šis žmogus nekaltina savo sūnaus, o
jo gaili, nes gal ir jį taip vaikai išvarys iš namų. Panašiai atsitinka ir Juozapotai, kurios po jos vyro
netekties visi šalinasi. Ši moteris nesijaudina dėl viso to, ją nuo žmonių šaltumo, abejingumo apsaugo jos
beprotystė. Aukos yra seni žmonės, kurie jau niekam nereikalingi ir nebegali apsiginti. Tačiau ir patys
skriaudėjai galbūt kada nors supras, ką jie darė ne taip. Taigi jaunystėje žmonės daro daug klaidų to
patys nesuprasdami ir nemokėdami atleisti. Tačiau bėgant metams žmogus išmoksta atleisti ir suprasti.

Taip pat, žmones kurie nuo mažens yra mokomi atlaidumo, dažnai sugeba atleisti tiems kurie yra
nusikaltę. Apie atlaidumą ir meile savo vaikams Šatrijos Ragana rašo savo kūrinyje „Sename dvare“.
Mamatė rūpestinga bei mylinti vaikus. Ji nuolatos stengiasi skirti jiems kuo daugiau dėmesio, nes nori,
jog jos vaikai užaugtu geri bei nebūtu tokie kaip daugelis – nerūpestingi, negerbiantys suaugusiųjų.
Mamatė sugeba atleisti, nes supranta nusikaltusiu žmonių padėti, beviltiškumą. Mamatė
pamačiusi tarnaite, kuri vogė iš jų, ant jos nepyko ir jai atleido, nes žinojo, kad jos mama sunkiai serga ir,
kad dėl mamos galima padaryti, bet ką. Nes ji pati turėjo mama kuri mokė užjausti, atleisti. Taigi,
žmogus yra nuo mažens mokomas atleisti.

Apibendrindamas galiu teigti, kad atleisti nėra lengva. Dažniausiai žmones pasižymintys atlaidumu yra
tie kurie nuo mažens yra to mokomi. Norėdamas atleisti individas pradeda įvykį matyti plačiau, siekia
įsijausti į kito vaidmenį ir bando suprasti to žmogaus motyvus. Taigi, reikia išmokti ne tik neskaudinti
kitų, bet ir mokėti atleisti savo skriaudėjams.